Zirzilia
1.
Iš pradžių buvo taika ir ramybė. Paskui atskrido automatinis žvalgas.
Šniukštinėtojas slydo planetos paviršiumi ir žvalgėsi. Gelsvi kalnai ir oranžinės lygumos. Giraitės ir vandens oazės. Bet daugiausia – dykumos.
Žvalgas aptiko aborigenų gyvenvietę. Šiaudiniai stogai kalno papėdėje. Būtybės buvo aukštos ir turėjo keturias rankas.
Susispietę apie žynį, aborigenai ritmingai niūniavo ir laikėsi už rankų. Šniukštinėtojas įrašinėjo vaizdą, o kibernetinėse smegenyse formavo ataskaitą:
“Gryn Oranžas 3 – kolonizacijai tinkamas, bet sausas pasaulis. Aptikta primityvių aborigenų rasė. Žinant vietinio klimato ypatumus, kolonizacija dabartiniame etape – nenaudinga.”
Žvalgas ėmė kilti aukštyn, bet staiga žynys pasakė:
– Jama-jama! – ir stuktelėjo lazda į smėlėtą žemę. Stuktelėjimo vietoj pasirodė tamsus skystis.
Žvalgo smegenyse įsijungė aliarmas.
2.
Rožiniame danguje pasirodęs taškelis sparčiai didėjo. Kirkilis žiūrėjo į jį įdėmiai, bet be baimės.
– Žyny, mums gresia pavojus, – pasakė Tardumas.
– Karys visur įžvelgia pavojų, – atsakė Kirkilis.
– O tu į viską žvelgi pro spalvotus stikliukus, kurių pilna kalne.
– Pro juos pasaulis įgauna naujų spalvų ir prasmių.
Taškelis virto kiaušiniu, o kiaušinis – bestija iš aukštybių. Dundantis grundalas nutūpė netoli kaimo ir paskendo dulkių debesyje. Kažkas nusičiaudėjo ir pasakė:
– Kodėl jos taip ilgai nenusėda?
Į kaimelį įžengė būrys keistai apsidangsčiusių sutvėrimų. Jų galvos slėpėsi po permatomais stikliukais, o jie patys buvo tikrų tikriausi neūžaugos. Neūžaugos tyrinėjo kiririmus.
– Bose, manyje staiga suvešėjo nepilnavertiškumo kompleksas.
– Džimi, neinkšk, tau tai ne naujiena.
Stiklagalvis priėjo prie Kirkilio, ištiesė kriauklelių vėrinį ir laužyta kalba pasakė:
– Mes atėjom su taika.
– Matai, Tardumai, o tu bijojai. Visame kame reikia įžvelgti gėrį ir jis tave apsups iš visų pusių.
Kirkilis pritūpė ir iš kišenės ištraukė žėrintį akmenį. Įštiesė jį stiklagalvių vyreniajam.
– Bose, čia juk gryniausias deimantas. Didumo sulig stručio kiaušiniu.
– Džimi, neužmiršk naftos. Pradiniame kolonizacijos etape šis atgyvenęs kuras vaidina labai svarbų vaidmenį.
– Sveiki atvykę į Marurumą, – pasakė Kirkilis.
– Taip. Mes čia kiek pabūsim, – atsakė Bosas ir prisidegė cigarą.
3.
Tardumas žiūrėjo į tolumoje dunksančią pabaisą. Toji be perstogės kilnojo plieninę galvą ir ilgu geluonimi siurbė syvus iš Marurumo gelmių.
Daug metų praėjo nuo stiklagalvių atvykimo ir pasaulis neatpažįstamai pasikeitė.
Jie pervadino Marurumą Oranž Kaunčiu. Jie ištrėmė kiririmus į dykvietes, o besipriešinančius išžudė. Jie pristatė keistų dėžučių, kurias vadino miestais, o Marurumo syvais maitino dūmyjančias geležines vežėčias. Jie atsinešė su savim svaiginantį vandenį ir tamsiai rudą vandenį, kuriuo užgeriamas svaiginantis vanduo. Galų gale kiririmai pakriko. Pasidavė.
Tardumas nugėrė didžiulį gurkšnį pigaus džino, šiandien jo darbas gręžinyje baigtas. Rytoj – į naktinę pamainą. Gerai, bus ne taip karšta. O kol kas jis apsilankys nutriušusiame rezervato kino teatre. Į ten jau daugybę metų rodomą seną stiklagalvių filmą susirinkdavo pilnos salės. Tik “Avataras” vietiniams teikė šiokią tokią viltį. Leido puoselėt neapykantos žarijas atvykėliams ir galutinai neišprotėti.
Tardumas pagarsino ausinėse skambančią archaišką žemiečių dainą “Bėkit į kalnus” ir nušleivojo apleista rezervato gatve. Gėris jį supo iš visų pusių, ir Tardumas baigė jame nuskęsti.
4.
Kirkilis įsėlino šventyklon ir atsiklaupė.
– Sūnau mano.. Tėvo, išpažink nuodėmes, – pasigirdo pro groteles.
– Išminčiau iš aukštybių, labai nusidėjau, – pradėjo Kirkilis.
– Klok, kas atsitiko, – šventiką akivaizdžiai kamavo žiovulys.
– Štai jau kurį laiką manyje keroja pyktis ir neapykanta.
– Atsargiai, tapai avimi, atsiskyrusia nuo Jo bandos.
– Kadaise buvau žynys, bet buvau aklas. Reikėjo viską išspręsti jau tada.
– Kaip?
– Žėručiu prakirsti vyresniojo stiklagalvio kiaušą.
– Bijok Dievo, sūnau mano.. Tėvo! Darai nuodėmę.
– Bet jūs mus žudot ir kankinat mūsų žemę.
– Tai buvo seniai ir mūsų vadai jūsų atsiprašė, – šventikas atsikrenkštė. – Dabar nebežudom.
– Kodėl jūs tokie beširdžiai?
– Todėl, kad jus mylim. Tam, kurį myli, būni griežčiausias.
– Jūs kišat mums savo vertybes.
– Mes mokom jus gyventi. Šiais laikais tai taip nelengva.
– Anksčiau mūsų pasaulis nebuvo toks sudėtingas.
– Sūnau mano.. Tėvo, anksčiau ir žolė buvo žalesnė.
– Mūsiškė žolė oranžinė.
– Niekis, girdėjau, aplinkos departamentas netrukus pradės žolynų ir vejų formavimo ir apželdinimo programą. Oranž Kauntyje sužaliuos žalia Žemės žolė. Žmonės jos pasiilgo, sapnuoja ne tik orbitinėse stotyse, bet ir čia.
Kirkilio skruostu nuriedėjo ašara.
– Girdėjau, paskutiniu metu neturi darbo, galiu užtarti žodelį.
– Ką man reikės daryti?
– Laistyti žolę ir laiku pakirpti.
– Pakirpti?
– Žmonės mėgsta, kad priešais namus auganti žolė būtų laiku pjaunama. Lygiai lygiai. Tai labai atsakingas ir garbingas darbas. Būsi pirmas mūsų rajono vejos pjovėjas.
– Aš.. pasistengsiu.
