g) Skirtingų konstruktorių detalės
Piktnaudžiavimas tarptautiniais žodžiais fentezi stiliaus kūrinyje, buitiniais – moksliniame kontekste, pakiliu tonu – grubioje aplinkoje, visa tai nesuderinimo pavyzdžiai. Kontrastingais apibūdinimais galima pasiekti komišką efektą, tačiau ne visada jis numatytas ir norimas. Tarkime, vargšas valstietis ima mąstyti kaip persiskaitęs knygučių poetas: “Kas tu esi? – mintyse skrajojo klykiantis balsas. – O S., kas tu esi? Ogi nulis. Toks mažas ir pasigailėtinas. Koks bergždžias tavo kelias. Ar toks varganas egzistavimas ką nors reiškia dideliam pasauly?” Nekyla noras jį užjausti, tik pasukioti pirštą ties smilkiniu. Žargoną galima naudoti, tačiau jis turėtų būti nuoseklus. Į tekstą kaip aklas kačiukas įmestas barbarizmas nesukuria jokios specifinės atmosferos: “- R.? – per raciją su juo susisiekė M.; fūristai dažnai susisiekdavo, jei būdavo nutolę penkių kilometrų spinduliu”;
“-Atrodo, mes po žeme. Kiek kilometrų?
-Nu, apie 500. Biškį karštoka, ar ne?”
Mokslinis žargonas nelimpa prie “gezų” šnekų, archaizmai – prie įprastos kalbos. Tuo labiau, kad dažnai nebežinoma, ką jie tiksliai reiškia (žr. logines klaidas)…
h) Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų – kalnai ir maži kalneliai
Skyrelio pavadinimui parinkta A.Baranausko eilutė; oficialiai toks principas vadinamas poliptotonu. Tai stilistinė figūra, kai tos pačios šaknies žodis kartojamas įvairiose sakinio vietose. Tačiau visi stiliaus metodai turi savo blogąją pusę…
· Paprastoji tautologija
Pasak TŽŽ, viena iš tautologijos reikšmių – tai kalbos raiškos priemonė, pagyvinanti kalbą, padedanti sustiprinti sakomos minties įspūdį, prasmingai kartojant tos pačios šaknies žodžius, pvz., raudote rauda, norom nenorom. Kai kartojama neprasmingai, tautologija virsta kalbos klaida. Pvz.: “Mano mintyse ūžė minčių šuorai” arba “lyg aidas ataidėjo žodžiai”; Gandai <…> pasiekė net kaimo pakraštyje gyvenančius kaimiečius.”; “paslaptingomis, savų paslapčių neišduodančiomis veido išraiškomis, jie išrodė ganėtinai keistai”; “vos judančias nejudrias gurguoles”; “Nuo persitempimo, pavargusi tempiau kojos” (turbūt norėta pasakyti “vos vilkau”). Nuostabios anatomijos pavyzdys: “Kabolas primerkė mažas akutes, slėpdamas akis nuo ryškios negyvos šviesos”. Išeitų, kad akutės ir akys – tai kažkas skirtingo. O čia – keistos politinės sistemos grimasos: “Vyriausybė, kaip ir kiekviena vyriausybė, daro viską, kad tik ilgiau išliktų prie vyriausybės vairo”.
Jau skaitytas, bet universalus pavyzdys: “Pasirodo saulė. Saulės spinduliai džiovina permirkusią žemę. Saulės zuikučiai linksmai žaidžia…”.
· Formos–dvynės
Šis piktnaudžiavimas ne visada krenta į akį, tačiau jei jau įkrenta, labai trukdo. Turbūt dažniausiai sumetami į krūvą akimirkos veikslo veiksmažodžiai: “kilstelėjęs antakius E. palingavo galva ir šyptelėjęs atsisuko”;
“- Matau, – murmtelėjo D. – Kraujas – šuns, – pranešė.
“Tarytum mes nežinotume…”, – vyptelėjo R.”
Tačiau būna ir kitos panašios formos: daiktavadžiai su galūne –umas, linksnių samplaikos. Arba štai įvardžiuotinės formos: “K. atsistojo ir sukaupęs mėlynąją bangą, paleido ją į tamsiojo riterio galvą. Juodasis net nežvilgtelėjęs į vaikino pusę žaibiškai perėmė kardą į dešiniąją ranką, o kairiąją mostelėjęs atmušė energijos rutulį.”
· Sviestas sviestuotas
Pavyzdžių šiam spec.efektui turbūt galėtų pririnkti kiekvienas. Vienas smagiausių aptiktų: “Jie per stiklinį stiklą žvelgė į vyrą, aplink kurį ūžė mašinos”. Tačiau bendros šaknys čia visai nebūtinos: “Tai mielas, apvalus, penkiakojis, beuodegis kamuoliukas, kuriam pavadinimo dar nesugalvojau.”; “apstulbęs ir sustingęs labiau už medinį rąstą”; “elektriniai žaibai užlydė seifo kraštus”.
Kartais net ištisos sakinių dalys iš esmės atkartoja viena kitą ir gali būti neskausmingai sutrauktos: “Kalną visi apeidavo didžiausiu lankstu ir niekas nedrįso prie jo artintis jau daugelį dešimtmečių.”
i) Seku seku pasaką
Tai pasakojimas–atpasakojimas. Kartais taip pateikiama įvadinė dalis, o kartais ta įvadinė ir tęsiasi iki pat pabaigos… Mums išdėstoma visa ligšiolinė veikėjo biografija, valstybės/planetos/galaktikos plėtros detalės, paprastai su nereikalingais nukrypimais ir suskystėjimais. Atrodytų, paprasčiausias receptas – įterpti dialogų. Tačiau ne visada jie gelbėja, ir ne visada gelbėja tik jie. Dialogą galima parašyti lygiai tokį patį “seku–seku–pasakinį”. Vienas veikėjas atsisėda ir kad ims kitam pasakoti tarsi iš konspektų apie savo gyvenimą arba pasaulį! Kita vertus, monologas gali būti tikrai gyvas ir dinamiškas. Ypač tai svarbu, kai pasirinkta laiškų, užrašų, dienoraščių forma. Juk galima sudaryti veiksmo įspūdį ir tada, kai tas veiksmas pasakojamuoju metu nevyksta, o yra prisimenamas ar tik numatomas. Beje, tikrai neverta patikliai pranešti skaitytojui, kad “Jeigu bendrais bruožais apžvelgtumėme S. gyvenimo istoriją, suprastume, jog ji nėra nei įdomi, nei kažko ypatingai išsiskirianti.” Ir tuo atveju, kai tai tiesa, ir tuo, jei autorius vėliau visai ką kita sako, tai prastas žingsnis. O kai apskritai nėra kalbos jausmo, skamba išvis tragiškai: “Policija paslaptingai apžiūrinėjo namą, namo vidus buvo tikrai kraupus visi kambariai buvo netvarkingi baldai seni, policija ilgai nežiūrėjo ir iš namo išėjo”.
j) O Volga įteka į Kaspijos jūrą
Kitaip skyrelį galima pavadinti “tiems, kas tanke”. Čia priskirsime atradimus, kuriais mus vaišina itin kruopštūs autoriai. Linksmiausia, kai visiems (na, besidominčiai daugumai) žinomas faktas įrodinėjamas tarsi kažkas revoliucingo. “Pagal tuo metu vyraujančią nuomonę klone turėjo pasireikšti pirmtako darbų tąsa. O naujasis Šekspyras neskubėjo stebinti savo gerbėjų ir nedraugų naujais genialumo apsireiškimais.” “Staiga visi praregėjo ir suprato, kad jie gali klonuoti tik išorę. Neįmanoma klonuoti laikmečio ir sąlygų, kuriose augo tikroji ląstelė.” Žinoma, net ir tokiu modeliu naudojantis galima privelt faktinių klaidų, bet tai jau kito skyriaus tema. Beje, čia priskirtinos ir kai kurios su įvardžiais susijusios klaidos. Juk jei asmuo matuojasi akinius, ir žiūri, kad jie tiktų, visai nebūtina sakyti “prie jo veido”; prie kieno gi dar? Įvardį reiktų išvis mesti, blogiausiu atveju rašyti “jam prie veido”.
k) ZamKom po MorDe
(Nesuprantantiems rusų kalbos išversiu: šis sutrumpinimas (zamestitel komisara po morskim delam – komisaro pavaduotojas jūros reikalams) perskaitomas kaip “Spyna per snukį”.)
Kaip jau turbūt aišku, kalba bus apie sutrumpinimus, abreviatūras ir panašias įdomybes. Blogas, suprantama; kad būna gerų ir vietoje pateiktų – nenuginčysi. Čia irgi kelios klaidų rūšys. Pirma, sutrumpinimas tekste pateiktas anksčiau už pilną pavadinimą. Aišku, aišku, jei tai JTO ar FBK “Kaunas”, niekas nepuls rūstauti. Tačiau “R., kaip ir jo bendraamžiams, nepatiko daugelis KAV įstatymų”. Paaiškinimas, kad KAV – Kometinis Anti Virusas, kokiu puslapiu nutolęs. Beje, čia matome, kaip neteisingai pateikiami trumpinami žodžiai. Jei jau Anti Virusas, tai ir Auto Mobilis… Santrumpos, kad nesikartotų, kartais iš tiesų nėra formaliai tikslios (viešoji įstaiga – VšĮ, kad skirtųsi nuo valstybinės įstaigos – VĮ), tačiau trumpinamų žodžių luošinti nereikia.
Abreviatūras galima naudoti ir kaip humoristinę priemonę. Tarkim, S.Lemo “Jono Tykiojo memuaruose” šmaikščiai iššifruojami visokie EROTUKAI ar HIPVALIO. Bet kartais autoriai tingi vargintis: “N. atrado Nalonidą – vaistus nuo GEM – didžiausios pasaulio rykštės -visuotinės depresijos”; “mažas kariuomenės biudžetas leido pagaminti tik 9 “UWZ-726” tipo kulkosvaidžius ir jais aprūpinti būrio “P. L. O. V. A. S.” kovotojus”. Reik suprasti, kad tas plovas turėtų juokinti, tačiau kadangi joks iššifravimas nepateikiamas nei prieš sutrumpinimą, nei po, galime drąsiai paklausti – o gal Z.R.A.Z.A.I. ar k.u.g.e.l.i.s. būtų dar tinkamiau? Be to, mums absoliučiai nieko nesako kulkosvaidžio tipas. Jei jis paminimas, turbūt turėtų ką nors reikšti? Lygiai taip pat, kaip ir laiko? vietos? dar kažko? nusakymas šiame sakinyje: “Dėl taktinių priežasčių deenergetinis smūgis bus smogtas: MV3L48PP-342-IZ36-3-L”. Visa tai įeina į neišaiškintų santrumpų grupę. Visada kyla įtarimas, kad rašantieji patys nežino, ką reiškia tie raidžių rinkinėliai.
Galų gale, gali būti tiesiog įvairių santrumpų perteklius: “Naudodamasi proga korporacija MBA-VLK nori jums pranešti, kad madingiausias šių metų gėrimas – pieno gira. Reikalaukite tik natūraliuose “CukRun” induose iš Tripolio remiamos eksperimentinės genetinės ŠaViMarPol pramonės zonos.” Visai įmanoma, jog kaip tik ir siekta parodyti santrumpizmu apkrėstą stilių, bet jei skaitytojas jaučiasi kaip pusiau lietuvišką tekstą skaitydamas, jis tikrai nebus dėkingas autoriui.
l) Skaičiuotės
Laimė, tikrosios skaičiuotės nedažnai pasitaiko: “K. jau antrus metus gyveno dirbtuvėje, kurios penki langai žvelgė į žibalo bokštą, nuo praėjusio šimtmečio pabaigos stovintį trikampiame skvere pačioje Užupio širdyje”. Dar yra laiko kultas, kai fiksuojamos valandos ir minutės, kada to visai nereikia siužetui.
Kur kas gausiau fantastiniuose kūriniuose pridygę netikrųjų skaičiuočių–išskaičiuočių. Tai visų nereikšmingų veiksmų suminėjimas. Kiekvienas kryptelėjimas ir žvilgsnis sureikšminami, kiekvienam judesėliui skiriama vietos, ir tekstas tampa panašus į kino scenarijų. Ar visada tikrai svarbu, kad Jonas prieš paimdamas ietį nusikeikė, nusispjovė, gūžtelėjo pečiais, žvilgtelėjo į dangų, pasitaisė apsiausto apykaklę ir pagalvojo apie mamą?
m) “Kas čia per šūdas? Balta šviesa?”
Skyrelio pavadinimui parinkta citata (taip taip, autentiška) turėtų nuteikti sarkastiškai. Iš tiesų, čia surinkti liapsusai, kuriems neverta skirti didelio dėmesio, nors dalis jų vis dėlto simptomiški.
· Husarai, tylėt!
Autoriai dažnai “negirdi” savo teksto ir įsižeidžia, jei kas nors supranta jį kreivai. Tačiau kas gi kaltas? “K-a norėjo paskalambyti M-o varpą” (kalba apie varpus); “G. išsitraukė savo prosenelio legendinį kardą Pendioną, kuris senokai bebuvo laikytas rankose…”; “-Bet Homai skleidžia elektrinius impulsus! Gal tai ką nors reiškia?
-Homunkulai! Kiek kartų turėsiu kartoti- Homunkulai!”
· Kažkas panašaus į kastuvą
Jei rašantis tingi sugalvoti veiksmų aiškias priežastis ar įvardinti veikėjus, tai ar lengva bus sudomint jais skaitytoją? “Moteris kažkokiu nesuprantamu būdu perrėžė galvą ir jos begalvis kūnas nukrito šalia manęs.” (Kitkas irgi verta dėmesio…) “Visa tai atrodė kažkas nepaaiškinama, protu nesuvokiama, tačiau keliantis pagarbią baimę”. “Kai tarsi atsibudusi iš slogaus miego atsipeikėjau, pasijutau begulinti ant kažko panašaus į stalą.”; “Į vamzdžius panašūs objektai tiesėsi po žeme.” Prisimenu vieną legendinę kriminalinę suvestinę, kur buvo paminėtas nusikaltimo įrankis – “daiktas, panašus į kastuvą”… Arba vamzdis, arba ne vamzdis, sunku įsivaizduoti tarpinį variantą.
· Prieštaravimas sau
“Generolas staigiai apsigręžė ir įbedė tuščią žvilgsnį į V. Pastarasis, išvydęs beviltiškumo pilnas jo akis…”; “Kirto jis skubėdamas, dažnai žvalgydamasis į šalis. Kartais sustodavo, nuleisdavo kirvį ir ilgai žiūrėdavo į dangų”; “akys, visada griežtos, bet dažnai ir geraširdiškos”; “Įsibrovėlis buvo aukštas, vidutinio ūgio”; “Faktai buvo įdomūs, bet nieko nesakė” – faktai pagal apibrėžimą kažką sako…
· Smėlio Motiejus
Netikslus idiomų vartojimas. Vienas neatsargus judesys, ir tradicinė forma pavirs į kažką suprantamo tiesiogiai ir rėžiančio klausą: “Visuomet dirbantis ir retai kada iškeliantis kojas iš namų”; “sudrebėjau šaltame vėjyje, kuris košė išretėjusius kaulus”.
· Vienas krokodilas žalias, kitas kasa duobelę
Nesuderintų požymių sindromas: “Heršas, bombų specialistas, liesas su žaliomis akimis bei kažkokiu lagaminėliu” Ir, žinoma, netaisyklinga forma “su … akimis”. “Tamsusis riteris išsitraukė juodą kardą ir raudonos įkypos akys piktai žiūrėjo į karį” – veiksmai visiškai nesuderinti. Kiek panašu čia: “Sušuko trisdešimt penkių metų vyriškis, apsirengęs juodu apdaru bei juodu šalmu”.
· Gamtos išdaigos
Kažkodėl fantastus taip užliūliuoja peizažai, kad patys nebežino, ką rašo. “Miške buvo tamsu nors į akį durk. Stori, šimtamečiai, gumbuoti medžiai, iškėlę baugias šakų karūnas, tarsi tik ir taikytųsi jomis nugriebti pavienius praeivius, V. privertė pasijusti be galo nejaukiai; įtempęs akis, spurdančia širdimi, riteris negrabiai sekė paskui priešakyje šmėkščiojančią Šamano figūros dėmę. Tirštame rūke jos beveik nesimatė. … Riteris suvokė atsidūręs miško aikštelėje iš šonų apaugusioje plačiais krūmais. Čia buvo žymiai šviesiau, nes pro atvirą nuo medžių lapijos stogo lopinėlį žemyn liejosi, sruvo migdanti sidabrinė mėnesienos šviesa.” Taigi, matome, kaip nepaisant visiškos tamsos, galima buvo įžiūrėti medžių viršūnes, o nepaisant itin tiršto rūko, švietė mėnesiena. “Saulės spinduliai tik skrodė dangaus skraistę (jie buvo jau seniai išdažę pasaulį šviesiomis spalvomis).” Komentarų, manau, nereikia. “Saulė, lašnodama spinduliais, dūrė man tiesiai į akis.” Jei jau lašnojama, tai švelniai, o ne duriant. “Saulės spinduliai įnirtingai skverbėsi į kambarį ir švelniai žadino”; vėl labai skirtingi apibūdinimai: įnirtingaas skverbimasis (įdomu, kaip jis turėjo atrodyti) ir švelnus žadinimas. Pabaigai – “Dangus žydrai giedrinosi”.
· Bukai pietspirgai
Išgalvoti žodžiai. Net nebūtinai fantastiniai… “Juto, kaip pulsuojanti stingdąstis skverbėsi per pilką jo kareivišką apsiaustą”; “Kelias rieškas išgėrusi atsigavau.” Nemotyvuotas jų perteklius kelia tik norą pasišaipyti, o ne pagirti autorių už fantazijos polėkį.
· Bei
Veiksmažodžiai nejungtini jungtuku “bei”. Nei kalbant apie vieną ir tą patį veikėją: “Kerėtojas linktelėjo galva bei vėl nusigręžė į Mėnulį”, nei apie skirtingus: “Du vyriškiai ėmė regzti užkeikimo pradžią bei netikėtai aplinka prisipildė Galios artumo.”; “kurtinantis dundesys beveik visuomet pasiekia ausis bei tada jau nedvejoji dėl perkūno realumo.”
· Metalinis stiklas
“Vegiečių paprašyta įėjau į pasienį stovėjusią švytinčią, matyt iš kažkokio Žemėje nežinomo metalo pagamintą, stiklinę spintą.” Būna ir taip…
· Kabutės
“Jis kreivai žiūrėjo į “fiktyvius” straipsnius. Dar prastesnės nuomonės redaktorius buvo apie “fiktyvius” žurnalistus.” Jei “fiktyvus”, kaip kad tikina TŽŽ, reiškia “netikras, pramanytas, padirbtas”, tai, nors apibūdinimas ne pats tinkamiausias, į kabutes jo tikrai nereikia imti: šitaip juk suteikiama atvirkštinė reikšmė. “Vyriškis lėtai iš kišenės išsitraukė narkotikų “prifarširuotą” cigarą, jį pasukiojo tarp pirštų ir užsirūkė.” “-…Ir vėl „prakišom“…- Iš burnos iššovė žodžiai, kuriuos palydėjo keiksmažodžių lietus.” Abiem atvejais kabutės irgi nereikalingos.
· “Man labai gaila”
Pažodiniai vertimai iš anglų kalbos. “Karonas palinko prie mažylio ir paklausė:
– Tau viskas gerai?”
“- Ar tau gerai? – paklausiau pribėgęs.”
· Dažnos klaidos
“Atstumas buvo neilgas” – paprasta klaida, kurią paprasta ir ištaisyti: svoris, atstumas – dideli ar maži. Kelias – ilgas, trumpas, kūnas – sunkus, lengvas.
“Saulė dingus. Tik mėnulis ir žvaigždės bandė kompensuoti jos šviesos stygių.” Kompensuojamas ne stygius, o būtent šviesa.
“Staiga pamačiau krėsle sėdintį seną vyrą, apsigobusį ilgu gobtuvu.” Dažnai gobtuvu laikomas visas apsiaustas; tačiau tai tik rūbo dalis, kapišonas. Žinoma, kapišonas šiaip ar taip negali būti ilgas.
“Tampriai suveržti pančiai.” Dar mėgstama sakyti “tamprūs ryšiai” ir panašiai. Šis žodis reiškia tą patį, ką ir “elastingas”. Turbūt norima pasakyti, kad pančiai tvirtai suveržti, ryšiai – glaudūs, tvirti.
“Kurią tavo ainiai pažadėjo, o tėvas R. amžiams atidavė.” Dažnai painiojami ainiai ir protėviai. Ainiai yra palikuonių sinonimas.
“Šypsojosi nepaisant kančios”; “Krentant aš netekau sąmonės, todėl nė nepajutau savo tėškimosi į kietą grindinį…” “Krentant” – tai kam nors kitam. Jei krenta ir jaučia tas pats veikėjas, “krisdamas”. Ne padalyvis (-ant), o pusdalyvis (-damas).
“Įvairios sektos laikosi gana tvirtai, pastoviai į save įtraukinėdamos naujų narių.” Nors kartotiniai veiksmažodžiai naudojami būtent daugkartiniam veiksmui pažymėti, čia “įtraukinėdamos” vis tiek netiks: atrodo, kad tą patį narį tai įtraukia, tai paleidžia, tai vėl įtraukia. Tokiu atveju visai tiktų “pritraukdamos vis daugiau naujų narių”.
Gana dažnai nesusitvarkoma su kiekiniais ir kelintiniais skaitvardžiais. Priminsiu, jog kelintiniai skaitvardžiai derinami prie žodžių, kurie neturi vienaskaitos: keleri, treji, dvidešimt penkeri metai, ketverios rogės, šakės, žirklės, šešeri grandijų marškiniai. Nepainioti su nedaugiskaitiniais daiktavardžiais! Trys mėnesiai, penkios sekundės, aštuoni kariai, ir ne kitaip. Beje, “vienas vėžlio šarvas”, tačiau “penkeri riterių šarvai”.
· Sriautingi domkratai
Šiaip rinkinys. Galit sugalvoti pavyzdžiams pavadinimus už mane…
“<antvožo> šonuose užsidegė žalios lempelės, jos ėmė purtyt mane, net laikydamos kibirkištis.”
“Mintys virė mano galvoje, ieškojo atsakymų.”
“Ko čia gulinėju? Turiu kilnotis ir bėgti tekina namo.”
“Įdėmiau pasižiūrėjęs ir akis prilipinęs prie stiklo išvydo iki paskutinių plunksnų peršlapusį gandrą.”
“Pagal veido bruožus galėjai spręsti, jog jo nuotaika subjurusi.”
“Visi įbėgate į namą pro tris puses, pasidalinat per pusę ir iššukuojate visus namo aukštus”. Na, jei jie būtų amebos…
“Stovyklautojai stovėjo, surakinti siaubo. Jis užgniaužė kvapą, prispaudė apatinius vokus prie akiduobių apačios, viršutinius- prie viršaus.”
“Sustingęs biuste, asketiškos išvaizdos veidas suvirpino skruostų raumenis”
“Biusto akys kelis kartus mirktelėjo ir nugrimzdo į prisiminimus”. Su akimis išvis daug problemų. Tai jos susimąsto, tai išdyksta. Štai dabar į prisiminimus grimzta.
Deja, reikia pripažinti, kad aprašyti visui visas klaidas neįmanoma. Nepaminėjau rečiau pasitaikančių ir lengviau išsprendžiamų problemų: prastos eufonijos (Pranas pritarė protingam papročiui”; “Švelnusis šachmatininkas nučiuožė šabakštynais”, – sumurkė ji”), netyčinių rimavimų (“Mergaitė plaukus paraitė”), nesukoreliuotų su aplinka ar keliančių nereikalingas asociacijas vardų parinkimo. Jei atsiras norinčių, kad būtų išnagrinėtos tekste neminimos klaidų grupės, galbūt bus galima atsižvelgti.
III. Faktinės ir loginės klaidos
Prieš pradedant šį skyrių turbūt reikėtų savęs paklausti: ar apskritai verta grupuoti ir nagrinėti logikos klaidas? Nors egzistuoja tam tikros sritys, kuriose dažniau klystama, tačiau kiekvienas žmogus klysta savaip, ir sunku čia pritaikyti bendras taisykles, universalius patarimus. Kita vertus, palikti šią klaidų rūšį nuošaly būtų nesąžininga… Esu jau sakius ir pakartosiu, jog laikau faktines klaidas blogesnėmis už stiliaus: antruoju atveju autorius parodo nelabai susitvarkantis su kalba, pirmuoju – apskritai su apsiimta užduotimi. Antrąsias galima ištaisyti, jei tekstas patenka į atidaus redaktoriaus rankas, pirmosios dažnai būna siužeto formavimo elementais, ir paklibinus vieną ar kitą, netenka prasmės geras gabalas kūrinio. Todėl siūlyčiau nesidrovėti ir leisti tekstą paskaityti ar bent idėją perpasakoti tos srities specialistams. Tai labai naudinga, galiu pasakyti iš patirties. Galų gale, visada galima kreiptis į google, jei iki enciklopedijų jums tingu ar toli eiti. Tiesa, čia yra vienas kabliukas – tikrintis faktus norisi tik tada, kai įtari, kad pats ne viską žinai; jei neabejoji savo žinių teisingumu, dažnai nė į galvą neateina dar kažkur pasitikslinti. Va nuo tokio gero manymo apie save ir norisi persergėti: verčiau abejoti iš anksto, negu susigriebti per vėlai. Neapsimetinėsiu, kad aš tai jau geriau už visus išmanau senovinę buitį, ekipuotės subtilybes ir techniką, tiesiog noriu atkreipti dėmesį, jog ne viskas čia taip paprasta, kaip daug kam atrodo.
Nemažai tiek šios, tiek kitų grupių klaidų yra kartu ir kalbos klaidos: parašei raidę kitą neteisingai, ir visa žodžio prasmė keičiasi. Arba pavadinti lapuočių mišką šilu, pasakyti, kad kas nors nubalo kaip mumija – tai kalbos klaida ar loginė? Bet tokia jau pateiksimų pavyzdžių karma, kad jie pateko būtent į šį skyrių… Baksnot į kiekvieną dvipusį klaidingumą turbūt nebaksnosiu, manau, ir patys pastebėsite.
a) Pintos vyžės
Lietuviai dažnai skundžiasi, kad visiems mums iš kišenių tebekyšo plūgo rankena, ir keikia klasikus, kurių herojai – kaimo žmonės: esą, nusibodo, kiek galima, viską jau žinom. Tikrovė kiek kitokia. Ne vienas tvirtai pamiršo (ar niekad ir nežinojo) kaimo gyvenimo smulkmenas, tačiau aprašyti jį vis dėlto veržiasi. Ypač ši sritis mėgstama fentezi gerbėjų. Atrodo, kas paprasčiau, nei kaimo troba ar valstiečio apranga? Tai ne kokios Makatuko planetos valdovo šventiniai apatiniai, ar ne? Deja.
Žinoma, nesiginčysiu dėl postkatastrofinio ar alternatyvaus pasaulio visuomenės papročių ir madų. Tačiau kai kurios taisyklės vis dėlto galioja ir tokiu atveju, o jei norima pabrėžti skirtingumą, reikia jį ir pagrįsti. Toks principas svarbus visur. Juk jei parašysim tiesiog “Kapitonas paėmė mėgstamiausią savo peiliuką mediniais ašmenimis ir perpjovė rubiną per pusę” be jokių paaiškinimų, skambės lygiai taip pat nelogiškai, kaip ir tokia įvykių seka: “Pasiekęs medžius vaikinas išsirinko plonesnę pušį, pasitrynė sušalusius delnus ir pradėjo darbą – iki vakaro reikėjo prisikirsti malkų, o metas jau vėlus”; (ten pat pamiškėj) “- Atrodo, pakaks, – tarė S., žiūrėdamas į sukapotų malkų krūvelę. – Bent artimiausiomis dienomis šalti neteks.” Galbūt prisimenate animacinį filmuką apie Jemelią (“Lydekai paliepus, man panorėjus”)? Kai Jemelia važiavo į mišką, jis į roges įsimetė kirvį ir pjūklą; kadangi buvo kvailys, tai pjūklą pasiėmė dvirankį, bet vis dėlto pasiėmė. Tarkim, cituoto apsakymo herojus ne tokį storą medį išsirinko (bet pušaite medis vis dėlto neįvardintas, be to, nepasakyta, jog tai nudžiūvęs stuobrys), tačiau kodėl vaikinas, nuo mažens gyvenantis kaime, užsiėmė malkų kapojimu iškart pamiškėje? Ir kaip jis jas visas parsineš? Šiaip jau žmonės paprastai rąstus pjauna pjūklu… O tada tuos ritinius skaldo kirviu, kad į krosnį, židinį tilptų. Žmonės, be to, paprastai nesiveržia kūrenti žaliomis malkomis, ir dar pušų, bet tai jau kitas klausimas – na, gal aplink nieks daugiau neaugo, o sausuolių ir nukritusių šakų rasti nebuvo įmanoma…
Visa tai nerodo, kad autorius niekad gyvenime malkų nekapojo, tiesiog ši veiksmų seka neįaugusi į kraują, ir turbūt neateina net į galvą suabejoti piešiamo paveikslo tikroviškumu.
“Buvo užsimovęs juodas linines kelnes, o apavu tarnavo pintos vyžės”. Jei manysime, jog vyžės – tas pats, kas vyžos, turėsime pripažinti, kad ši loginė klaida yra iš serijos “sviestas sviestuotas”: vyžos jau pagal apibrėžimą yra pintos. Jei jos apsakyme būtų, tarkim, pintos ne iš karnų, kaip tradiciškai būdavo, o iš žmonių odos dirželių, tada patikslinimas nebūtų peiktinas.
Kai kurios klaidos turbūt kyla dėl miesto gyventojo stereotipų: jei apie vargšo valstiečio trobelę sakoma, kad ją sudaro “vos keli kambariai”, tai kelia nustebimą. Keli – tai trys ir daugiau, nors aš būčiau linkus akcentuoti “daugiau”. Ne tokia ir prasta trobikė, tiesa? Arba aplinkoje, kuri pagal idėją yra sen. slaviška, kambarį apšildo ir maistą tiekia… “akmeninė krosnelė varinėmis grotelėmis”. Jau nepaisant to, kad krosnis kažkodėl su grotomis (todėl iškart susidaro židinio įspūdis), toks elementas visai nesiriša su bandoma vaizduoti epocha, vietove. Aišku, kartais kaltas būna tiesiog neatidumas: “Mažai žmonių buvo ankstų rytą, tik kelios kaimo mergos ėjo pasėti gyvulių”.
“Keletas prunkščiančių briedžių su <…> važnyčiotojais ant sprandų”. Drįstu spėti, jog važnyčiotojas – žodis, kilęs iš rus. voznica (vežėjas), todėl net senuose DLKŽ jo nėra kaip barbarizmo; važnyčiotojas keičiamas arba į vadeliotoją (beje, vadelėti – rišti vadeles, vadelioti – valdyti pakinkytą arklį vadelėmis), arba į paprasčiausią vežiką. Todėl ant jojamojo gyvulio sėdintis žmogus yra jojikas, raitelis, o ne vežikas. Na, aišku, jei koks nors profesionalus vežikas sumanys pajodinėti, jis nenustos teisių į savo pareigas, tačiau juk mes ne apie tai.
b) Galandam kirvius, kalavijus aštrius
Turbūt labiausiai į akis krentanti problema aprašant ginkluotę – painiava su kardais. Kaip rašoma enciklopedijoje, kardas – tai kertamasis ir duriamasis ginklas, paprastai su lenkta geležte. Būta europinio ir rytietiško. Nešiotas makštyse. Lietuvoje naudotas nuo XVI a. vid iki pat II pas. karo, XVII–XVIII a. bajorai nešiojo privalomai. Kalavijas – kertamasis ir duriamasis ginklas su tiesia vienašmene ar dviašmene geležte. Lietuvoje naudoti jau žalvario amžiuje; vietiniai pradėti gaminti apie VII a., buvo vienašmeniai, neilgos (60 – 70 cm) geležtės; naudoti iki XVI a.
Tačiau šie ginklai dažnai painiojami: “Tuo metu, kai kardas jau turėjo perskelti pamėklę, kažkas šaltai blykstelėjo prieš vyro akis. <…> Viršutinė V. kalavijo ašmenų dalis atsiskyrė, ir krito ant grindų. Riteris išsižiojo, pamatęs, jog rankose laiko tik pusę išgirtojo kardo – kita pusė dabar nurėžta gulėjo jam po kojomis. Sakytumei, paslaptinga jėga kalaviją perpjovė lengvai kaip pyragą”. Sakant trumpai ir aiškiai, kardas – lenktas ir lengvesnis, užaštrintas iš vienos pusės (ir tik išimtiniais atvejais kitoks). Kalavijas – didesnis, tiesus, būtent tas ginklas, kuriuo reikia kapoti kryžiuočius;). Na, kai kuriais etapais ir šie ginklai turėjo netradicinę išvaizdą, tarkim, romėnai nešiojo trumpus kalavijus, o yra kardų, kurie labai menkai lenkti. Tiesiog išimties nereikia vaizduoti kaip taisyklės, ir atvirkščiai. Paaiškinimas “šaška – kitaip tariant, lenktas kardas” būtų nepakankamas, norint susidaryti tikslų įspūdį. Beje, tai dar ne riba painiavai. Štai su kokiom keistybėm susidūrė kitas riteris V.: “Iškėlusi aprūdijusį kalaviją, pabaisa metėsi į puolimą. V., tvirčiau suspaudęs savo ginklą, drąsiai pasitiko išpuolį. Susidūrusios dvi geležtės triukšmingai sužvangėjo, o nuo galingo smūgio riteriui net nutirpo ranka. Reikėjo pripažinti, nors laiba ir liekna, išpera savy slėpė siaubingą jėgą, be to, valdė durklą išties įgudusiais judesiais.” Kad durklas – anaiptol ne kalavijas, turbūt nereikia įtikinėti. Beje, kartais net nežinant tiksliai, kaip tiksliai atrodo vienas ar kitas šaltasis ginklas, galima tai nuslėpti: tereikia vadinti jį visą laiką tuo pačiu vardu, nepainiojant. Štai iš patikimų šaltinių žinoma, jog karžygys languotomis kelnėmis turėjo būti ginkluotas kalaviju, tačiau ten visur minimas kardas, ir kam gi į šaus galvą, kad jis čia netyčia atsirado;).
Apskritai, būtų smagu turėti po ranka katalogą, kur pateikti lietuviški šaltųjų ginklų, šarvų pavadinimai (gerai būtų ir angliškai, rusiškai), trumpas jų aprašymas, naudojimo amžius ir vieta, o jei dar iliustracijos… Tarp fantastų tikrai nemažai istorikų ir prijaučiančių, kodėl gi jie negalėtų pasitarnauti bendram labui? Daug ką galima rasti ir internete, tačiau kartais svarbu kaip tik lietuviški terminai. Be to, visai įdomu būtų paskaityti būtent apie mūsų protėvių naudotus ginklus. Esu aptikus populiariai išdėstytą rašytojo G.Pančenkos straipsnių ciklą apie ginklus fantastikoje ir tikrovėje, gal bus naudinga: apie kalavijus ir kardus; apie šarvus; apie dvirankį kalaviją; apie lankus (pirmos dalies negaliu rasti, nes tas puslapis pas mane neveikia); apie strėles; artilerija, buvusi iki šaunamosios fantastikoje ir realybėje; nestandartiniai svaidomieji ginklai fantastikoje ir realybėje. Deja, tokiuose tekstuose nenurodomi šaltiniai, tenka pasitikėti informacija be įrodymų.
“Tau atleidžiu ir nesitrauksiu kalavijo iš makščių.” Su dėklu, į kurį kišamas šaltasis ginklas, amžini nesusipratimai. Senieji žodynai pateikia ir variantą “makštis”, tačiau dabar labiau įsigalėjęs ir teiktinas yra “makštų” (o ne “makščių”…) terminas.
Aprašant šarvus, dažnai apsiribojama jų… spalva. “tik dabar valstietis pastebėjo, jog senio rankas dengia baltos metalo plokštės”; “apsikarstę blizgančio metalo šarvais”; “jų geltonai raudoni šarvai nebegąsdino”; “vienas buvo su juodais metalo šarvais”. Teko skaityti patarimą, kad jei svarstai, ką rašyti – ar kad riteris turėjo ginklą, ar kalaviją, reikia rinktis pastarąjį variantą: konkretų daiktą visada lengviau įsivaizduoti. Be to, tai rodo, jog autorius žino, apie ką šneka. Manau, tas pats galioja ir šarvų atžvilgiu. Abstraktų metalą geriau keisti plienu, geležim, bronza (tokius šarvus ne aš sugalvojau, jei ką), ir pan. Žinoma, klausimas, ar verta personažą įgrūsti į “blizgančius aukso šarvus”; taip ir iki švino netoli.
