Labai džiaugdamiesi norime pristatyti šį puikų kūrinį, kurį netrukus skaitysite. Jis gimė iš darbščių lietuvių fantastikos veikėjos, rašytojos, dailininkės Hertos Matulionytės rankų ir, nors buvo ilgam paslėptas nuo daugelio akių, tačiau galiausiai autorė buvo priversta leisti jį publikuoti bent jau Internete. Be abejo, mums ir smagu, ir netgi šiek tiek išdidu, kad tai daro “Kas “IMPERIJON” nesudėta”! Beje, puslapyje “SKAITYTA” galite pasiskaityti apie kitą jos apysaką “Žaidimo valdovas”, neseniai publikuotą knyga.
Herta Matulionytė
Sidabrinių aitvarų kronikos
Taalo žūtis
Pratarmė
1614 m. žuvo paskutinis kaukas. Vieni mano, kad juos išnaikino keliautojų į Lietuvą užvežtos katės, kiti kalba apie kaukų marą.
1667 m. Zarasų valsčiuje prie pelkės rado negyvą seną laumę. Daugiau niekas mūsų krašte tikrų laumių nebematė. Nors, labai gali būti, kad jos paliko pelkes ir tyliai gyvena tarp mūsų (ar viską žinote apie keistą ir nekalbią savo laiptinės kaimynę?).
1756 m. kažkur dingo visi aitvarai. Tai iki šiol dengia paslaptis. Gal jie sugrįš? O gal jau sugrįžo?
1851 metais buvo paskutinį kartą pastebėtas miškinis barstukas. Manoma, kad spartus miškų kirtimas privertė mažuosius girių žmogelius palikti mūsų kraštą ir iškeliauti į šiaurę.
Ir tai tik pati ilgo sąrašo pradžia. Graudžiai verkiančią deivę milžinę Medžiojimą paskutinį kartą matė Anykščių šilelyje netrukus po jo iškirtimo. Senieji, pagoniškieji dievai: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis, nustojo rodytis dar ankščiau. Šventi ąžuolynai iškirsti, aukurų akmenys perdaryti į girnas… Mes juos praradome. Negrįžtamai.
“Sidabrinių aitvarų kronikos” – viskas, ką galiu nuveikti jų atminimui.
Herta
···
Pilnatis. Didžiulis, kiek padūmavęs oranžinis mėnulis – dangaus piemuo ganė žvaigždes virš miegančio kaimo, jį supančių girių ir visai netoliese ošiančios jūros.
Kaimas miegojo: vienoje iš didžiausių trobų atsiklojęs savo didžiulį pilvą, knarkė kaimo seniūnas – per jį negalėjo užmigti net pelės; saldžiai miegojo Ąžuolų kalnelio aukuro ugnelės saugotojos vaidilutės (išskyrus vieną – Mira susimąsčiusi mėtė šakeles į šventąją ugnį); žuvim ir jūra atsiduodantys žvejai ir jų žmonos, nuo druskos paraudusiais delnais. Motiejaus svirne, padėjęs žvynuotą galvą ant miltų maišo, miegojo aitvaras. Malūne vyko mirtina kova – šakutėmis tarsi šakėmis apsiginklavę penki kaukai kovėsi su visa armija pelių. Šios cypė, kandžiojosi, nesileido lengvai nugalimos. Nerimo ir kiti kaukai – išlindę iš visokių užkaborių, ieškodami ko nors užkąsti, tyliai šmižinėjo po virtuves – kai kurie rasdavo rūpestingų šeimininkių jiems paliktus dubenėlius su maistu, kai kurie nerasdavo. Greitai kimšo maistą į mažas burnytes, bet taip tyliai, kad jų čepsėjimą nustelbė jūros ošimas.
Nemiegojo vaidila, nuo seniai praėjusių jaunystės dienų vadinamas Žaltoniu. Ėjo iš Ąžuolų giraitės – iš lėto dėliojo savo dideles pėdas takažole apžėlusiu, mėnesienos nusidabruotu taku. Prie diržo tabalavo didelis, variu kaustytas ragas. Pasiramsčiuodamas drožinėta lazda, nešė Žaltonis savo aukštą, liesą, kaulėtą kūną namo, į šiltą patalą. Priešais, pro išretėjusius medžius, jau matėsi tamsūs šiaudais dengtų trobesių kontūrai.
Staiga visa savo plačia ir kaulėta nugara vaidila pajuto šaltį – plaukai ant pakaušio ėmė stotis piestu. Atsigręžė keldamas lazdą gynybai. Už nugaros… nieko nebuvo. Takas už nugaros – tuščias. Mėnesienos lopeliai ant jo ramūs ir nejudrūs – tas, kuris artėjo prie jo ir prie kaimo, sustingo tamsoje niekuo neišsiduodamas. Vaidilai nudiegė širdį – jautė, girdėjo, kaip ji daužosi nelygiai ir sunkiai… kartais uždelsdama suplakti. “Tik nenukristi čia, ant tako. O Praamži! Leiski man numirti kaime tarp žmonių…tik ne čia ir ne dabar”: Skausmas krūtinėje atsileido, liko silpnumas ir nerimas… veikiau baimė. Vaidila, laikydamas prieš save lazdą, ėmė trauktis atbulas, apsisuko ir pamiršęs orumą ir nesveikuojančią širdį paknopstom pasileido bėgti namo.
Tas, kuris stebėjo jį iš tamsos, nuleido gauruotą galvą, iš lėto pakėlė leteną ir ėmė kasytis šoną – vilktakių bijojo visi, išskyrus blusas. “Nepadėtų tau lazda, Žaltoni, nepadėtų, bet aš nenoriu tavo mirties. Man reikia pagalbos, o tu bėgi nuo manęs mosuodamas lazda. Kaip ir visi, beveik visi…” – mąstė žvėriažmogis. Šlubuodamas – pašauta koja gijo, bet dar skaudėjo – vilktakis nutipeno atgal, gilyn į mišką.
– Biuvusi zmiogų tlaukia atgal, – sušnibždėjo vienas iš šešių barstukų, stebėjusių vilktakį iš drevės.
– O tian jo liaukia su kilviais il splagilais – pridūrė kitas mažasis miško žmogelis, kiek trumpesne ir mažiau spyglių spyglelių prisivėlusia barzdele, – il ilklais!
– Miske su pylagu il pienu jo ilgi nieks neliaukia, niabiant…Barstukai, keberiodamiesi iš drevės, tyliai juokėsi.
Kuo labiau artėjo Ąžuolų giraitės šventykla, tuo lėčiau bėgo vilktakis. Paskutinius kelis šimtus metrų įveikė lėtai slimpindamas. Nuleidęs galvą vilkte vilko koją už kojos. Prie trijų šventųjų ąžuolų neryžtingai sustojo, dėbtelėjo į senąjį aukurą. Šventojo akmens įduboje susikaupusiame vandenyje atsispindėjo į sūrį panašus mėnulis – baltaveidis saulės brolelis, o viršuje, plazdendami sparneliais, ratu sukosi du mėlynai juodi naktiniai drugiai. Vilktakis palenkė snukį virš vandens. Pamatęs savo atvaizdą krūptelėjo ir vos nesustūgo – niekaip negalėjo prie jo priprasti. Ėmė lakti vandenį, susikaupusį aukuro įduboje. “Vilkas ėdantis mėnulį, – pagalvojo, – netikras vilkas ir netikras mėnulis.”
Drugiai, kurie skraidė virš aukuro, šastelėjo į šoną.
– Ak! – riktelėjo vienas iš jų (tai buvo ji), – mano širdelė vos nesustojo iš baimės! Tas baisus žvėris manęs vos neprarijo!
– Brangioji, aš apginsiu tave nuo šios pabaisos! Eikš arčiau prie manęs, o nuostabioji! Net Paukščių takas nublanksta prieš dievišką tavo grožį!
Vilktakis nesiklausė jų tauškalų. Jis laukė.
Išgirdo žingsnius. Lengvus moteriškus žingsnius. Neatsisuko, tiesiog atsitūpė pabrukęs uodegą. Žiūrėjo į savo priekines letenas. Į aštrius, storus nagus.
Mira praėjo visai arti. Stovėjo šalia. Dabar jis matė mažas rausvas vaidilutės pėdas ir drobinį naktinių marškinių kraštą. Cakt! – didelis juodojo molio dubuo nusileido priešais vilktakį, skaniai pakvipo. Žmogus-žvėris dirstelėjo Mirai į veidą ir dėkingai suvizgino uodega. Ėdė dideliais kąsniais. Stengėsi palenkti galvą taip, kad nesimatytų nasrų – nenorėjo, kad ji matytų jį ėdant. Matytų ėdantį žvėrį. “Mane visada mokė maistą imti rankomis… nėra rankų, nėra ir taisyklės, bet juk aš dar ir truputį žmogus… ar jau nebe?” – paklausė pats savęs. Paėdęs dirstelėjo aukštyn – Mira žvelgė jam tiesiai į akis užuojautos kupinu žvilgsniu. “Nekenčiu šito žvilgsnio ir nekenčiu šio pasaulio – prasmenga jis skradžiai!” – vilktakis vėl vos susilaikė nesustūgęs. Ant vaidilutės skruosto blizgėjo sidabrinis ašaros takelis. Ji ištiesė ranką ir paglostė vilktakiui tarp ausų. Marškinių rankovė užkliudė jautrią juodą žvėriažmogio nosį, kvepėjo dūmais. “Džiovino drabužius pavėjui šventajai ugniai”, – pamanė jis. Trakštelėjo šaka – pelėda nėrė žemyn iš urvelio išnirusios mieguistos pelytės linkui. Mira atsigręžė į garsą… kai atsisuko atgal… vilktakio nebebuvo nei pėdsako.
···
Iš apgaulingai ramios gelmės į jūros paviršių kilo jos gyventojai. Apvaliomis akimis dirstelėdavo į spindintį, sidabrinį mėnulio drabužį ir vėl grįždavo į tamsą. Išniro ir kažkas didelio ir neįprasto net mėnuliui, kuris išties daug matęs. Kažkas panašaus į laivą ir į pūslę vienu metu. Į pūslę panašus skaidrus kupolas girgždėdamas prasiskleidė. Viduje buvo mergelė. Keista mergelė pieno baltumo oda ir tokiais pat plaukais. Dairėsi aplinkui, žvelgė į krantą. Jos akyse atsispindėjo dangus. Pasilenkė, kažką palietė savo laivelio priekyje, ir jis greitai, bet be garso, vos liesdamas bangų paviršių, slystelėjo sausumos link. Mergelė ilgai, kol įsidrąsino, stebėjo pakrantę. Paliko laivelį ir sušlapusi savo aptemptą glotnų apdarą išsikeberiojo ant jūržolėm aplipusio skardžio. Atsistojo ant žemės atsargiai, tarsi ja nepasitikėdama. Pasilenkė, paėmė saujelę smėlio, trynė jį tarp pirštų, uostė…
– Jūrate, – pasigirdo balsas iš mažyčio, ant jos kaklo prikabinto metalu inkrustuoto perlamutrinio rutuliuko, – Jūrate saajatu la ki ? Kaaaja madu jes! (Jūrate, kur tu esi? Tuojau pat grįžk!)
Jūratė, toks buvo jos vardas, krūptelėjo ir susiraukė.
– Jūrate hala ju madu jes! ( Jūrate, aš tau įsakau tuojau grįžti!) , – dar pikčiau stūgavo atkaklus “rutuliukas”, net sušvisdamas vaiduokliškai mėlyna šviesa, – Haka kaajano lat desilaa lajaasa ! (arba aš pats atvykstu tavęs parsigabenti!)
– Majaanlin Perkun fanaak (gerai jau, dėde Perkūnai), – mergelė greitu judesiu pakėlė kalbantį papuošalą prie lūpų, – kaju saan tyjaavas kligaa a balajaaksaz liztaaam sklaaa komjaatas?! (aš grįžtu, bet ar jūs neturite ką daugiau veikti, tik sekti kiekvieną mano žingsnį?!)
– Lajaaafan likraaasaaan…(klausyk ir suprask…), – toliau burbuliavo “rutuliukas”. Jūratė jo nebesiklausė, tik dar kartą apžvelgė kopas ir atsidususi žengė atgal į savo laivelį. Nutolus nuo kranto atgniaužė delną – jame tebebuvo saujelė smėlio. Kupolas užsivėrė, jūra virš jo suglaudė savo bangas.
···
Žaltonis tebestovėjo už padžiautų tinklų netoli malūnininko jaujos. Iš pradžių vaidila norėjo skelbti pavojų – tebelaikė rankose ragą, pasiruošęs jį pūsti – jei tik kas nors išnirs iš girios. Tačiau niekas jo nesivijo, šunys nestaugė, gyvuliai tvartuose ir toliau ramiai miegojo… Vaidila pagalvojo: “Ką aš pasakysiu iš šiltų lovų subėgusiems vienmarškiniams vyrams? Kad pajaučiu kažką nelabo miške? Bet net nemačiau, niekas manęs neužpuolė… Aš, aišku, dvasiaregys, bet jiems keltis su aušra ir dirbti”. Jis numojo ranka ir patraukė savo trobos link. “Tai Pilnas Mėnulis kaltas. Vėlės jį jaučia ir nerimsta. Nori patekti į Grįžulo ratus ir nusigauti į rojų.” Trumpindamas kelią pasuko tiesiai per Motuzo daržą. Kad neprižadintų jo šuns (tas savo lojimu-žviegimu tikrai prikeltų visą kaimą), užsuko už daržinės. Kaktomuša susidūrė su… Kastyčiu.
– Labas vakaras, gerbiamas vaidila, – lyg niekur nieko prakalbo šis aplenkdamas jau prasižiojusį kažko klausti vaidilą, – tiksliau… laba naktis! Kaip sekasi Mirai?
– Tavo sesute mes didžiuojamės, ir Dievams su Deivėmis patinka, kad ji ugnelę maitina, – Žaltonis nemirksėdamas žvelgė tiesiai Kastyčiui į akis – paprastai žmonės ilgai neatlaikydavo žvilgsnio ir nuleisdavo savąsias, tačiau Kastytis atkakliai laikėsi ir netgi šypsojosi. “Pas kurią mergelę ar iš kurios mergelės svirno traukia šis vaikis, – dingtelėjo vaidilai, – po kiek laiko tai paaiškės, tai visada paaiškėja.”
– Labos nakties, – atsisveikino jaunuolis.
– Labos, vaike, labos, – nuoširdžiai palinkėjo vaidila, žvilgsniu palydėdamas nutolstančią baltmarškinę Kastyčio nugarą. “Kaip greitai jis užaugo… o dar visai neseniai ėjom visu kaimu kūdikio iš laumių vaduoti. Nesiseka jų giminei… ir Miros istorija, gerai, kad mergelė ėmėsi šventą ugnį saugoti”, – mąstė verdamas savo tvoros vartelius.
Vaidila klydo. Šį kartą Kastytis žingsniavo ne pas mergelę. Vaidilos pėdomis perėjo Motūzo daržą – Motūzienė kaimynėms dievagojosi vieną naktį tokių vaikščiotojų patykosianti su spragilu ar paplavų kibiru, arba užveisianti Lauksargį – tegu jiems kojas sukandžioja! Už jo vaikinukas pasuko į dešinę, ir netrukus priešais jį jau stūksojo gražiausios ir turtingiausios kaimo sodybos kontūrai – Motiejaus dvarelis.
Kastytis susilenkęs nusėlino palei tvorą iki svirno. Tada išsitraukė iš kišenės varinę monetą, įvyniotą į klevo lapą lašelį sakų ir ritinėlį lininių siūlų. Kurį laiką ieškojo siūlo galo – pagaliau jį sugraibė. Sakais prilipdė siūlą prie skatiko ir atsivedėjęs sviedė monetą svirno link. Ši skambtelėjus nukrito tarp nulaužtos pienės ir didelio, matyt, iš laukų parsitempto, įmantriai vandens išgraužto akmens. Liko gulėti spindėdama mėnesienoje. Vaikinas klastingai šyptelėjo ir trindamas sakus nuo pirštų ėmė laukti.
Ilgai laukti neteko – sidabrinis šešėlis išniro pro mažytį svirno langelį ir, lyg dūmelis, slystelėjo žemyn, monetos link. Kastytis vos spėjo truktelėti siūlą – lipnus skatikas įlėkė į delną. Ir kartu su juo į ranką vos neįlėkė sidabru žvynuotas aitvaro snukutis, spindinčiomis juodomis kaip antracitas akutėmis.
– O pinigėlis čia! – Kastytis sukiojo kumštį su moneta prieš pat aitvaro nosį, – ajajai, kaip nepasisekė ir nei kaip jo iš čia nepaimti!
– Tu, tu…biau…biau, – šnypštė aitvaras. Atrodė kaip vyro rankos ilgio drakonas neūžauga. Turėjo ilgą, gyvatišką kūną, mažas rankeles, kojeles ir net porą rudimentinių sparnelių.
– Bjaurybė?
– Aha! – aitvaro snukutis persikreipė, – pasimatė dvi eilutės metalu spindinčių aštrių dantukų, – tu mane, mane…
– Erzinu? – įsiterpė vaikinas į nerišlią mažojo drakono šneką.
Aitvaras mokėjo kalbėti, bet kurį laiką nešnekėjęs imdavo pamiršti žodžius. Kastytis dažniausiai atspėdavo, ką jis nori pasakyti.
– Taip, erzini!
– Klysti, draugeli! – Aš atėjau pasakyti, kad eisiu į girią. – Bet tu, žinoma, nenori niekur eiti… tik guli ir suki galvą, iš kur prisiplėšti dar daugiau pinigėlių savo lašininiam šeimininkui…
– Aš noriu… aš noriu eiti į girią!!!
– Tikrai?… reikia pagalvoti – pasiimti man tave ar ne, Spiruk… hmmm , reikia pagalvoti kokia man iš tavęs nauda – Kastytis apsimėtė svarstąs
– Rrrrrrrrrr, nevadink manęs Spiruku!!!
– Na, gerai, gerai, – kaip pasakysi, vade. Dirstelėjo į aitvarą,- nusivalyk kiaušinienę nuo nasrų.
Aitvaras ėmė valyti nuo snukučio neegzistuojančias dėmeles. Staiga sustingo.
– Tai kad aš…ne kiaušinienę vakarienei val…val…!
Atrodė apstulbęs.
Kastytis, susirietęs trilinkas, be garso raitėsi iš juoko.
– Bjauryybėėė! – sušnypštė aitvaras ir puolė. Susirietęs į kamuoliuką jis trenkėsi Kastyčiui į pilvą, ir šis kvatodamasis nuvirto ant nugaros, pabandė prispausti Spiruką po pažastimi. Aitvaras išslydo cakcėdamas dantimis Kastyčiui palei ausis. Spirukas buvo stebėtinai stiprus ir pavojingas padaras. Vienu savo šiurpių nasrų drykstelėjimu būtų galėjęs atskirti Kastyčio galvą nuo kūno. Tačiau jo smūgiai buvo atsargūs, tausojantys, o dantimis tik gąsdino arba tąsydavo už drabužių. Po to, deja, drabužius tekdavo lopyti.
– Gav, gav, gav! – keisto triukšmo išbudintas iš būdos išpuolė Motiejaus šuo.
– Vau, vau, vau, hav, hav, huauuu…!!! – atsiliepė kaimynų šunys.
– Bėgam! – riktelėjo Kastytis, peršoko per tvorą ir pasileido trumpiausiu keliu girios link.
Vištos sukudakavo ir ėmė patamsyje keberiotis ant aukštesnių laktų. Laukaičių Jono arklys, manydamas, kad atbėgama jo vyti, spruko iš javų lauko. Kastytis bėgo ilgais lengvais šuoliais, nedideles kliūtis paprasčiausiai peršokdamas. Aitvaras skriejo virš jo. Visi kaip vienas kaimo šunys lojo net springdami – taip pasireiškė per tūkstančius metų išugdytas šuniškas jų solidarumas. Kaimas budo. Tai vienur, tai kitur vėrėsi trobų durys, ir atsargiai besidairydami į kiemus išeidinėjo vienmarškiniai vyrai su kirviais rankose. Viską vainikavo vaidila Žaltonis – išpuolęs lauk ėmė pūsti savo ragą. Tuo metu Kastytį su Spiruku jau paslėpė giria.
···
Girioje bėgliai atsipūtė, krizendami patraukė toliau. Aitvaras šėlo – ratais, kilpomis sukosi apie medžius, pranerdavo per siūlelį nuo Kastyčio veido, leido kibirkščių spiečius. Galų gale pakibo šalia vaikinuko peties. Šis, kažką galvodamas, susikaupęs žingsniavo žiūrėdamas sau po kojomis.
– Kasti?
– Na?
– Pasiimk mane pas save, ką?
– Kastytis sustojo ir iš lėto atsigręžė į aitvarą. – Nieko sau… o kaip Motiejus? Tu – jo aitvaras, jo nuosavybė.
– Ką Motiejus?… jam tik viską nešk… kiaušinienę man visada kepa iš pačių seniausių kiaušinių, kurių samdiniai nė už ką nevalgytų… košės net per šventes neužbaltina… Tokios godžios rūpužės dar paieškoti reikėtų! Kalbėtis su manimi niekada nesikalba… Pasiimk mane pas save, aaa? – grakščiai pakreipęs galvutę aitvaras žvelgė Kastyčiui tiesiai į akis.
– Nežinau… nežinau, – Kastytis nuleido galvą ir cimpino taku toliau.
– Aš tau pinigus nešiu! – žėručiu spindinčios aitvaro akutės žvelgė maldaujančiai, – dabar jis skrido atbulas, jo spindintis snukutis buvo tiesiai prieš vaikino veidą.
– Supranti… pinigai, aišku, gerai… bet… Ar žinai, kad visas kaimas nekenčia Motiejaus už tai, kad jis tave turi? Kad kai kas net ketina raudoną gaidį jam paleisti? Ir manau, kad paleis, – pridūrė.
– Raudoną gaidį? O kas kaime turi raudoną gaidį? Žinau keturis baltus, du rudus, dvylika margų…
– Tik tu ir gali taip išmąstyti! – raudonu gaidžiu ugnį vadina. Vieną tokį, buvusį jūsų berną, atkalbėjau nuo tokios nuodėmės… bet atsiras kitų.
– Aaaa.
– Taip – aaa…
– Aaaa… o kodėl ?
– Todėl, draugeli mano, kad tai jų grūdus neši, jų karvių pieną nužindi, iš statinių ir rūkyklų žuvį išvagi ir į Motiejaus ąsočius supili. Va, net mano pinigėlį norėjai pačiupti ir jam nunešti.
– Aaaa… eee. O žuvį aš dažniausiai iš tinklų imu. Kur didesnės.
– Ot, kenkėjas! Aš ir galvoju, kodėl tinkluose tik smulkmė visokia…
– Tai, kad… eee mmm.
– O tu nenorėtum gyventi laisvėje? Kad ir čia, miške?
– O kas man kiaušinienę keps? – aitvaras nusiminė. – Aš nesu koks barstukas, kad kaip laukinis miške gyvenčiau.
– Legendos pasakoja, kad senais laikais aitvarai laukiniai buvo, kol žmonės jų neprisijaukino. Jei panorėtum, galėtum gyventi laisvėje ir niekam nevergauti , – Kastytis įdėmiai žvelgė į mažajį drakoną.
– Bet aš noriu būti su tavimi, – gailiai tęsė aitvaras.
Kastytis tylėjo, dirstelėjo žemyn, sau po kojomis. Klumpė iki kraujo nutrynė dešinę pėdą ir dabar, kol užgis, jis vaikščiojo basas – net naginių negalėjo apsiauti. Matė pajuodusį nusimuštą didžiojo piršto nagą. “Greičiausiai nusilups”, – pagalvojo netikėtai ir visai ne į temą.
– Klausyk, Kasti… gali mane vadinti Spiruku, jei tik nori, – atrodė, kad aitvaras tuojau apsiverks.
– Tikrai? Nesitikėjau, – vaikinas dirstelėjo į drėgnas akutes žvaigždutes, šyptelėjo, bet kažkaip liūdnai.
– Aha! Tik leisk man tavo svirne gyventi, negrįšiu pas Lašininį, – maldavo aitvaras, ratais besisukdamas apie žingsniuojantį Kastytį, kliudydamas jį sunkia, šalta savo uodega, – tiek metų mes draugaujam, negi tu manęs nepriimsi?
– Vai, vai, vai… ką mes čia matom?! – staiga iš tankmės pasigirdo čaižus balsas. – Ir ką mes čia girdim? Skraidanti kirmėlė ir mano vaikelis! Atėjai aplankyti mamytės?
Krūmai sutraškėjo, keistai atrodanti nebejauna moteris praskleidė karklus savo didžiulėmis, stipriomis rankomis ir žengė ant takelio. Atrodė įdomiai – ūgiu prilygo aukštam vyrui, ilgi, žali plaukai krito ant pečių ir nugaros. Buvo apsirengusi ilga odine liemene, iš po kurios kyšojo palaikis sijonas. Baltas veidas, šiek tiek atsikišusiu apatiniu žandikauliu, šypsojosi… beveik maloniai.
– Sveika, teta Krauzele, atėjau pasižiūrėti, kaip gyvenate, – pasisveikino Kastytis.
– Jei aš skraidanti kirmėlė, tai tu, laume, esi didelė rupūžė! – plonai sucipo aitvaras.
– Užsičiaupk, – paliepė jam Kastytis.
– Girdi, ką šeimininkas tau sako? – šaipėsi laumė, – paprašysiu, ir jis padarys man iš tavęs diržą…
– Ai, tai čia Kastytis?! – vėl pasigirdo balsas iš karklyno. Šakelės prasiskleidė, ir ant takelio iššlepsėjo dar dvi klaikiai atrodančios, nors ir už Krauzelę ir mažesnės, moterytės. Tiksliau, klaiki buvo tik viena. Kita buvo labai graži…pernelyg graži, kad būtų tikra.
– O mes jau manėm, kad Krauzei pavyko kažką sumedžioti…
– Labas vakaras, – Kastytis įsispoksojo į skarmaluotą gražuolę, – teta Justike, šįvakar jūs labai gerai atrodote.
Tą pačią akimirką gražuolė ėmė keistis – seno dešimtmečiu per sekunde. Lygiame, porceliano glotnumo veide išniro juodais plaukais apaugusi karpa. Spindinčios akys apsiblausė ir tol smego tarp raukšlių, kol liko tik siauras tarpelis tarp gauruotų antakių ir paakių maišelių. Nosis pailgėjo, nuo jos žemyn nusitęsė gilios raukšlės, nukaro pagurklis…
– Tikrai, Justike, – vėl prakalbo didžioji Krauzė, – ko be reikalo dabiniesi? – Čia visi savi!
Krauzė linksmai dirstelėjo į aitvarą – šis tupėjo ant seno klevo šakos piktas ir pasipūtęs – pyko ant Kastyčio už “užsičiaupk”.
– Aš, kaip jauniausia, – prakalbo Justikė, baigdama savo stebuklingą pasikeitimą, – noriu pasipuošti prieš tokį iš pieno plaukusį vaikį, ne taip kaip jūs, senės!
– Dabinkis, dabinkis…Vis tiek gražesnė už Jūratę nebūsi!
– Jūratę, – sukluso Kastytis, – kas yra Jūratė?
Krauzė kreivai šyptelėjo, atsigręžė į Kastytį. – Taigi tu, žmogeli iš kaimo, viską žinai! Kaip čia buvo, kad nežinai kas yra Jūratė? Gal ir jūros nematęs?
– Jūra… Jūratė, – pratarė Kastytis, – kažką i girdėjau apie jūros mergelę…Tai ji vardu Jūratė?
– Ji deivė, – įsiterpė iki šiol tylėjusi laumė Šotrė, – ji paties Perkūno giminaitė.
– O kiek jai metų? – staiga paklausė Kastytis.
– Man atrodo, kad panašiai kaip ir tau, – sniaukrojo laumė Justikė, – pala… sesės! – Justikė išsišiepė iki ausų, – o iš jų visai nebloga pora išeitų!
Šotrė nusižvengė kaip arklys. Krauzė nė nešyptelėjo.
– Nusišneki, Justike, ir pati nejauti, – burbtelėjo ji.
– Aš juokauju, – teisinosi Justikė.
– Tu juokauji, o vaikis prisigalvos ko nors… nežinai Kastyčio? – didžioji Krauzė niršo. Ji dirstelėjo į vaikiną. Šis klausėsi jų labai įdėmiai. “Pernelyg įdėmiai – dingtelėjo laumei”. – Pamiršk! – liepė ji vaikinui, – nė negalvok apie ją – ne pagal Jurgį kepurė – supratai?
– Na… supratau, ką norit pasakyti, teta Krauzele, – Kastytis neramiai pasimuistė, – o… o kaip laikosi Moris?
– O ką aš žinau? Dabar jis tolokai nuo manęs gyvena. Ne tie metai, kad kasdien bėgiočiau jo lankyti, – didžioji Krauzė tebebuvo kažkuo nepatenkinta, – paliko jis mane, savo vargšę seną motiną, vieną laumežeryje su žvejais muštis. O žvejai šiais laikais tokie įžūlūs, kad nebijo net būti iš kelnių išpurtyti…
– Tai aš nubėgsiu jo aplankyti, – džiugiai pasisiūlė Kastytis.
– Gerai, vaikeli, gerai, nors man ir nelabai patinka, kai tu naktį po mišką slampinėji, – Krauzė motiniškai nusišypsojo, – va, lauknešėlį nuo manęs perduosi – o tai jam, nenaudėliui, jo prireiks, kai patrauksit į žygį… Palauk minutėlę.
Krauzė šmurkštelėjo atgal į krūmus, greitai grįžo su krepšeliu rankoje.
Netrukus Kastytis žingsniavo kitu, dar mažiau įžiūrimu takeliu toliau. Tempė aitriai dvokiantį krepšį ir atsiprašinėjo viršuje skriejančio aitvaro.
– Tu nepyk, kad liepiau užsičiaupti. Suprask, kam gi be reikalo su jomis pjautis?
– Jos vadina mane kirmėle!
– Tegu šneka! Neimk į galvą – burnų joms neužriši. Tai laumės – pelkių šeimininkės. Čia jų namai. Jų teritorija.
– O gaila, kad negalima joms burnų užrišti! – aitvaras piktai išsišiepė, parodydamas beveik visus aštriutėlaičius dantis, – tai Krauzei galėčiau liežuvį nukąsti! Kas tame smirdančiame ryšulyje?
– Liaukis, nusiramink. – Ten tikrai ne kiaušinienė… geriau ir nežiūrėti. Kastytis dirstelėjo į nešulį – iš jo varvėjo tamsiai raudonas skystis.
– Kaip tau šovė į galvą su laumėmis susidėti?
– Nešovė…Tai buvo seniai, – Kastytis vėl susimąstė. Debesėlis uždengė mėnulį ir jie ėjo beveik apgraibom. Pro šakas matėsi žvaigždės. Ryškiausiai spindėjo didieji Grįžulo ratai. Akimirkai juos uždengė dangumi praskriejęs kažkoks paslaptingas naktinis padaras.
– Imtum ir nors kartą man papasakotum, kaip ten su tom laumėm buvo. O tai aš atsimenu, kad kažkada tave laumvaikiu pravardžiavo… Bet taip ir nesupratau…
– Gerai jau gerai, oi! – riktelėjo Kastytis nusimušęs į išsikišusią šaknį dar nespėjusį užgyti didįjį kojos pirštą, – rupūs miltai! – Skauda! – traukė orą pro dantis. Pritūpė atsargiai liesdamas skaudančią vietą. – Žiūriu, ar pirštas tebėra, ar aš jį jau pamečiau.
– Tu nematai patamsyje? – nusistebėjo aitvaras, kurio raudonos akutės švietė tamsoje..
– Ne, Spiruk, nematau. Tai ir blogiausia.
– Tada tau tikrai blogai, – aitvaro balse pasigirdo užuojautos gaidelės.
Vėl prašvito – mėnulis išplaukė iš debesų. Kastytis šiek tiek šlubčiodamas patraukė toliau. Ir ėmė pasakoti:
– Tai buvo seniai. Mažas buvau, trejų ar ketverių metų… Mirai buvo bent šešeri ar septyneri. Tada ir namas buvo neperstatytas, ir senelis dar gyvas. Kaip dabar atsimenu – pavasaris vėlavo. Oras šaltas, dangus mėlynas… Tėvas išplaukė į jūrą, manęs dar neimdavo kartu – buvau per mažas. Mama išėjo sodinti linų. Aš dar visai pipiras: man šalta, susigūžęs sėdžiu lovelėje ir žiūriu, kaip saulės spindulių juostelėje sūkuriuoja spalvotos dulkelės. Turbūt vaikystėje akys buvo geresnės – dabar nebepastebiu visokių ten dulkelių, vabalėlių… O toliau… sesuo išėjo mamai pietų nešti, aš zirziau, kad pasiimtų mane kartu – mane, žinoma, paliko. Slapstydamasis išsėlinau paskui. Gerai slapsčiausi – pakrūmėmis, grioviais, krūmeliais. Slapsčiausi taip iki pat Laumežerio.
– Paklydai?
– Aišku. Vos neprimyniau sijono padurkų didžiajai Krauzei. Ji išpūtė akis ir sako: “Koks gražus vaikelis! Jei jau pats atėjai, tai ir leisk mums tavimi pasidžiaugti”. Aš žiūriu ir galvoju: “Kokia keista teta, labai didelė”. Verkti pradėjau tik vakare, kai namo neišleido. Nuobodu nebuvo – su Moriu išnaršėm visas olas, lizdus…Barstukai net ėjo Krauzei skųstis, kad per mus nebeturi ramybės. Kur nesiskųs – mes užtvenkėm bebrų upelį ir užtvindėm pusę barstukų miestelio, – Kastytis nusijuokė. – Jie iki šiol manęs nemėgsta… yra už ką… atsimenu, kaip upeliu plaukė mažyčiai visokie ten jų dubenėliai, rakandai…
– Kas tas Moris? – smalsavo aitvaras. – Vis girdžiu: “Moris, Moris…” Ir kaime žmonės apie jį kalba.
– Krauzės sūnus. Šiaip laumės vaikų dažniausiai neturi. Bent jau ne nuo žmonių. O lauminų mūsų krašte neteko girdėti. Užtat laumės labai ilgai gyvena. Krauzė, matyt, maišyto kraujo. Moris, Morytis yra tikras laumytis, – Kastytis kiek patylėjo. – Bet tada man tai buvo nesvarbu. Jis irgi buvo vaikas, negražus, bet vaikas. Mes gerai leidom laiką.
– Ar jis labai panašus į Krauzę?
– Šiek tiek. Bet kitoks, labiau panašus į žmogų, nes jo tėvas – žmogus, – vaikinukas dirstelėjo į juodas aitvaro akutes, – atrodo kaip… na, nežinau, nei kaip apsakyti… Tiesiog šiek tiek kitaip, nei žmogus. Pelkėje jį išvydę žmonės pabėga klykdami: “Vandenis, vandenis!” Kastytis vėl nutilo, šįkart ilgam. Kažką mąstė.
– O kaip tu sugrįžai pas žmones? – nesulaukęs pasakojimo pabaigos pasiteiravo Spirukas.
– Kažkas pastebėjo, kad pas laumes atsirado žmonių vaikelis. Ir rudenį, prieš pat užšąlant, manęs vaduoti atėjo visas kaimas. Vyrai ir net moterys su spragilais, šakėmis ir tinklais. Krauzė paliko mane ant kranto ir spruko nešdamasi Morį. Aš taip išsigandau, kad vos nenubėgau paskui ją. Krauzė tai pastebėjo ir prieš palikdama mane paliepė: “Būk čia!”. Pasakiau, kad nenoriu, o ji: “Tu nori, kad mane su Moryčiu užmuštų?” Taip ir likau stovėti verkdamas.
– Norėjai bėgti paskui laumę?
– Taip, man su ja ir Moriu buvo visai smagu, – Kastytis liūdnai nusišypsojo. – Tik niekam, išskyrus tave, negaliu to pasakyti. Nesupras.
Kurį laiką Kastytis tylėjo. Paskui tęsė pasakojimą:
– Tėvai ilgai bijojo mane iš namų išleisti. Bet jau kitą vasarą pastebėjau kitame upės krante pro ajerus mane stebintį laumytį. Ir vėl pradėjom po mišką duotis. Vakare visada grįždavau namo. Mama iš pradžių taip lupo, kad net prisėsti negalėdavau. Vėliau susitaikė su tuo, kad galiu dingti visai dienai. Ji užsispyrusi, o aš, matyt, į ją. Krauzė prie manęs priprato. Ir kiti, gyvenantys girioje, ėmė žiūrėti kaip į savą. Kai gerai pagalvoju – aš toks pat kaip Moris, tik atrodau kitaip.
“Tai tik tau taip atrodo” – dingtelėjo jo pasakojimo besiklausančiam vilktakiui. Kastytį su Spiruku jis sekė nuo pat pamiškės. Sėlino kantriai, vilkiškai kantriai. Laikė didelį atstumą, galėjo sau tai leisti – turėjo pašėlusiai gerą klausą ir uoslę. Jei būtų ėjęs tik žmogus, vilktakis būtų leidęs sau pribėgti dar arčiau. Aitvaro privengė – nežinojo, kiek pastabus ir jautrus šis gyvis. “Tau lengva įsivaizduoti esant girioje saviškiu, nes ankščiau visada slampinėjai su Moriu, dabar tave lydi aitvaras, kurio plieninių dantų visi privengia. Tarp žmonių tu žmogus… tau tiesiog sekasi. Ne taip kaip kai kam.” Vilktakis pauostė pėdsaką, kurį paliko varvantis laumės krepšys. “Kokią bjaurastį jos ėda? Dvokia kaip…”
– Dabar aš suprantu, kodėl liepei man užsičiaupti, – prakalbo aitvaras.
Kastytis neatsakė. Jis sustojo, sudėjo delnus taip, tarsi juose laikytų kokį mažą gyvūnėlį, kurio negalima nei suspausti, nei paleisti. Pakėlė rankas prie lūpų, įkvėpė pilnus plaučius oro, papūtė.
– Ūūūūūūūū… – nuaidėjo giria. Vieną kartą, antrą kartą, trečią.
– Ūūūūūūūūūūū… – atsiliepė iš kažkur.
– Jis netoli! – džiugiai riktelėjo Kastytis, – Moris jau visai netoli!
Jaunuolis pasileido bėgti skardžiu žemyn. Vėl pakėlė rankas prie lūpų, tik dabar tai buvo ne “ūūūū…”, o “tilvik tilvik”. Toks pat “tilvik tilvik” pasigirdo kažkur dešiniau, kur jie ir pasuko. Ir tuojau pat iš ten pasklido tokia sudėtinga ir graži melodija, kad Kastytis tik skėstelėjo rankomis ir kaltai dirstelėjo į akutes išpūtusį Spiruką – nemoku… Moriui mėgdžioti paukščius visada sekėsi geriau nei man. Besidairydamas į aitvarą užkliuvo už sutrūnijusių kelmo likučių ir plojosi kūlversčia.
– Oi tu, rūpuže!!! Kurmi rudas…!
-… Mėlynom akim, – užbaigė kimus balsas, – Kasti, ar gyvas?
– Aš tai gyvas, bet kur yra tas prakeiktas krepšys, kurį tavo motinėlė man įdavė?! – Mori, broliuk! – žmogus ir laumytis apsikabino. Stipriai, vyriškai.
Spirukas sklandė virš jų galvų ir susidomėjęs apžiūrinėjo Morytį. Labai didelio įspūdžio jis jam nepaliko – aitvarui visos žmogiškos būtybės atrodė panašios. Jis pastebėjo, kad laumės vaikas gerokai stambesnis už bet kurį žmogų, kad jo didžiulės, ilgapirštės rankos vos nesiekė kelių. “Raumenų jis turi dar daugiau nei kalvis, o plaukai ilgi kaip vaidilos, tik ne žili, o kažkokie žalsvi”, – dingtelėjo Spirukui. Pastebėjo ir daugybę randų randelių… Jo veido nematė, kol laumytis pats dirstelėjo į viršų, į bespoksantį ore pakibusį aitvarą, ir paklausė Kastyčio:
– Taviškis?
– Naaa…, – dvejojo šis.
– Taip, taip, aš jo! – džiugiai patvirtino aitvaras. Jis pastebėjo, kad Morio veidas kitoks nei žmonių. Tačiau aitvaras nelabai išmanė, kas žmonėm gražu, o kas ne.
Kastytis tik atsiduso.
– Neblogas, neblogas, – Moris žvelgė į aitvarą pašaipiomis, drumzlinai žaliomis didžiosios Krauzės akimis, – Na, ateik čia, – ištiesė sulenktą ranką.
Aitvaras klausiamai dirstelėjo į Kastytį. Šis linktelėjo galva. Spirukas nenorom nusileido ant storos raumenų pynės. Ir pasijuto tarsi spąstuose – laumytis suėmė jį taip stipriai, kad aitvaras bijojo net krustelėti. “Ojojoi, – dingtelėjo mažajam drakonui, – iš šitų letenų neištrūkčiau, tai tikrai ne žmogus.” Moris suėmė Spiruko galvą, spustelėjo žandus taip jį pražiodydamas – aitvaras gailiai cyptelėjo.
– O, jis iš tiesų turi dvi eiles dantukų! – laumytis apžiūrinėjo aitvaro nasrus, – ir neblogų dantukų! – Galėtum vietoje pjūklo naudoti.
– Paleisk tu jį, vargšelį. – Girdi, jau cypia.
Laumyčio gniaužtai atsileido. Aitvaras purptelėjo į viršų, atsitūpė ant šakos, kuo toliau nuo Morio, ir ėmė tyrinėti savo apatinio žandikaulio būklę. Nuo šiol jis jaus laumyčiui kažką panašaus į prietaringą baimę.
– Kaip gyveni, Kasti, aa? – laumytis nužvelgė jį nuo kojų iki galvos, – atrodai suliesėjęs.
– Ai, valgau kada ne kada, ir šiaip… visokie negeri dalykai vyksta. – Žinai, kas nutiko Mirai?
– Kai ką girdėjau… iš nelabai patikimų šaltinių. Bet žinau, kad miške bėgioja naujas vilktakis.
– Eime, – pratarė Kastytis, – prisėskime kur nors. Kalba bus ilga.
– Teisingai, – linktelėjo laumytis, – parodysiu kaip, gyvenu, ir aš turiu visokių naujienų.
Jie nužingsniavo tiesiai į pelkes. Vanduo žlegsėjo po kojomis. Moris vedė tik jam vienam težinomais takeliais, kartais tekdavo bristi. Tačiau ir tuomet po vandens sluoksneliu jausdavosi akmeninis grindinys. Vanduo po truputį rausvėjo – artėjo rytas, dangaus kraštas suspindo ryškiu raudoniu – aušra atsispindėjo vandens salelėse. Susiskliaudę miegojo lelijos, visas kilimas rausvai baltų lelijų. O tarp jų spindėjo žvaigždė ryto pranašė – Aušrinė. Beveik tokia pat ryški kaip danguje. Kastytis, sušlapęs ir sužvarbęs, kaleno dantimis, žiūrėjo į plačią laumyčio nugarą ir vis klausinėjo: “Ar dar toli?”
Morio būstą jaunuolis išvydo tik tada, kai laumytis atidarė duris, kurių iš anksto nežinodamas tikrai nebūtum pastebėjęs. Žole apaugęs skardžio lopinėlis atsivėrė, iš vidaus padvelkė šiluma – gilumoje matėsi pro praviras krosnies dureles žaižaruojančios žarijos.
– O krosnie, meile mano! – riktelėjo Kastytis, apgraibom nusigavo iki krosnies ir ėmė šildyti sužvarbusias pėdas. Aitvaras nė už ką nenorėjo lysti į tamsią olą ir pasiliko lauke.
Moris įžiebė spingsulę – pasklido silpnas svylančių riebalų dvokas. Neryškioje šviesoje išryškėjo negausūs rakandai, vytelėmis išpintos sienos, kailiai… Kastytis ilgai apžiūrinėjo vieną.
– Mori, ar aš teisingai galvoju apie šį kailį?
– Jei galvoji, kad tai meška, tai teisingai.
– Plikomis rankomis? – išpūtė akis Kastytis.
– Taip, o kaklą pergraužiau dantimis. Baik tu! – juokauju, – pridūrė pamatęs išplėstas Kastyčio akis. – Užpliumpinau su kuoka. Labai įkyri rudoji buvo, vis aplinkui trynėsi. Išbadėjusi, per anksti po žiemos nubudusi.
Ant stalelio priešais Kastytį Moris padėjo gražų, mėlynai baltą puodelį su garuojančiu gėrimu. Tokį pat pasistatė ir prieš save.
– Gražus! Pasakyčiau, kad… poniškas daiktas. Ir iš kur tu čia, pelkėje, tokių gauni? Kaime ir tai mes visi iš paprastų, molinių valgom.
– Iš barstukų nusiperku. Gerai sutariu su Puškaičiu.
– Su barstukų kunigaikščiu?
– Jo, jis visai normalus vaikinas, galima susikalbėti. Šeivamedžių giraitėje pilaitę turi. Ant kalnelio, – pridūrė.
– Atsimeni?- išsišiepė Kastytis.
Morytis klausiamai dirstelėjo į jį ir šyptelėjo.
– Atsimeni, kaip tą rytą barstukai atidaro savo namelių dureles, o aplink – kuo tikriausias ežeras! Jų burnytės tik atsiveria ir nebeužsiveria – tokios tamsios, apvalios kiaurymės, tik barzdelės styro – kad ims šaukti…
-“Vunduo, vunduo!!!” – mėgdžiojo laumytis plonus barstukų balselius.
– Na ir nenaudėliai mes buvom! Ar jie dar atsimena tą mūsų padarytą tvaną?
– O kaip tu manai? Nėr to susitikimo, kad man to neprimintų. Tada ir pats Puškaitis plaukė. Po tvano gavo persikraustyti, nes pilaitės pamatus vanduo paplovė. Padarėm tokią užtvanką, kad net bebrai galėtų pavydėti.
– Tai bjaurūs tie mažiai… kad taip ilgai viską prisimena ir dar primena… nnn… O kas čia per gėrimas, Mori? Toks jausmas kad kraujas gyslose sušilo. Kuo tu mane girdai?
– Tai gėrimas iš mandragoros šaknies.
– Ar nenuodingas?
– Cha… ne, žinoma! Bet ir ne ramunėlių nuoviras. Sako, kad mandragoros žiedai naktį šviečia kaip ugnis. O ją raunant šaknis gailiai dejuoja. O kai kas prisigalvojo, kad žmogus, išgirdęs jos dejonę, miršta. Nesąmonė, žinoma, bet visi tiki. Todėl mandragorą rauna labai įdomiu būdu – pririša prie šuns, kokio niekam netikusio, uodegos. Kad, jei pastiptų, menkas nuostolis būtų. Belieka tik lazdą paimti ir šunėkui per kuprą gerai užvažiuoti.
– Ir kam toks vargas? Gal ji daro žmogų … ir laumį, – įterpė Kastytis , – nemirtingu? O gal tai net už midų geresnis dalykėlis?
– Ne, – Moris šypsojosi, – taip gerai nėra. Bet ji iš tiesų sušildo kraują ir neblogai gydo beveik nuo visko. Dabar net slogos neįgysi. Šiaip tai galiu papasakoti, koks nuotykis man su madragora nutiko.
– Klok.
– Neseniai lankiausi maskolių pusėje. Ėjau, aišku, pagrindiniais keliais, per kaimus… Pietauju kartą kažkokiam traktieriuje… berods… ne, neatsimenu pavadinimo. Na, aišku, visi pasitraukė nuo manęs atokiau – ir tegu, dar geriau, man mažiau jų autai smirda. Šnairuoja baltom, bet kibti nedrįsta. Supratingi pasitaikė – pasižiūri į mano kumščius, pamąsto: “Kai dantys išbyra, atgal nebesusidėsi, gali nebent atsiminimui pasilikti”, – ir artyn neina. Na… aš , kaip visada, netoli durų įsitaisęs, kad, reikalui esant, galėčiau greitai mėsas išnešti. Staiga įgriūva keletas apsiverkusių moteryčių ir… prie manęs. Galvoju: ” Iš moterų gero nelauk”. Iš tiesu – prikimba jos prie manęs kaip lakišius:
– “Ponas burtininke”, – čia apie mane, eilinį laumvaikį, – padėkit vardan visų šventųjų – žmogus miršta!
Na, galvoju, tai numeris! Aš gi ne koks žolininkas. Aš jom ir taip aiškinu, ir anaip aiškinu… Pasakysiu tau, Kastyti: pats bjauriausias dalykas pasaulyje – ginčytis su isteriška moterimi. Beprasmiška bandyti jai ką nors įrodyti. Gali būti teisus kaip pats teisingumas – tai tau nepadės. O jų ten buvo bent trys, ir visos atkaklios kaip duoklės rinkėjai. Atsibodo man – daviau truputį mandragoros, kad tik jų atsikratyčiau – sakau, “sugirdykit ligoniui”. Jos tik akytes išpūtė: “Tai ponas burtininke, ateikit ir pats, o tai mes ką nors ne taip padarysime, negi nepadėsit, tokią nuodėmę pasiimsit…” Reikėjo man jas iš karto kur nors toli pasiųsti, o per gerą širdį visai įklimpau – teko man, mintyse besikeikiant, eiti to ligonio žiūrėti. Per visą kaimą kartu su trim ašarotojom. Atėjom – namai kaip paveiksliukas. Žiūriu – lovoje guli sudžiuvęs šimtametis seniokas, beveik nekvėpuoja, jau be nuovokos… Sakau tom poniutėm, kad jis, ko gero, savo jau atgyveno. O jos man į akis nagais taikosi, klykia kaip skerdžiamos. Girdi, turi jis dar gyventi, turi… Išviriau mandragoros nuoviro, sugirdžiau aš tam senukui. Nieko. Nepadeda. Praėjo pora valandų – pulsas dingo, moterytės dar labiau sriūbauti pradėjo… šermeninę žvakę uždegė. Aš šonu, tyliai, tyliai, nusiploviau. Įlindau į daržinę, užsiropščiau ant šieno – jau buvo vėlus vakaras – nutariau ramiai išsimiegoti prieš tolimesnę kelionę. Vidurnaktį pašoku – nuo namo pusės pasigirdo baisus klyksmas. Kūlversčia lekiu žemyn, išpuolu į kiemą – galvoju, meška ar koks balinis baubas užsinešė naktipiečių… O ten mūsų “numirėlis” svirduliuoja. Atsigavo mat – visgi suveikė mandragora. Moterytės aplink jį kaip širšės apie uogienę malasi ir vis klausinėja: “Kur pakasei pinigus, kur paslėpei, na, pasakyk?…”Senis akis varto ir veblena: “Neatsimenu, palikit mane ramybėje, kalės…” Iš kažkokio užkaborio išsitraukia karčiosios butelį. Tos šoks butelį iš jo plėšti, senis iš paskutiniųjų ginasi, neatiduoda… Klyksmai, riksmai, draikosi išrautos plaukų sruogos… Užsiropščiau aš ant šieno atgal ir toliau pūčiau į akį. Ryte nubundu – vėl šermenys – diedas galus visgi atidavė, šį kartą iš tikrųjų. Manau, kad jos jį pasmaugė.
– Jo! Pinigai toks dalykas… brolis brolį dėl jų žudo – visi dėl pinigų pamišę… O iš kur tu mandragoros gauni, ir ne tik jos – visko gauni? Iš Puškaičio?
– Ir iš jo, ir iš kitų. Prekių atgabena gnomai ir nykštukai iš tolimų kraštų. Užklysta prekiautojai iš Gudijos, net nuo tolimų pietų jūrų pakrančių svečių sulaukiam. Matai, tą kailį kampe? Toks… nekoks kailis, išsišėręs ir nutriušęs – orko. Tikro orko… O jis iš toli atsivilko.
– Įkyrus buvo?
– Ne tas žodis! Nenormalus, pasiutęs ar ligotos galvos… nežinau. Matyt, saviškiai jį patys išvijo. Turėjau sutvarkyti, kol nenusigavo iki kaimo. Būtų ne vieną šeimą išpjovęs.
– Na, ka… ačiū, – Kastytis dvejojo, – Tu žinai, jie tau nepadėkos.
– Nesvarbu.
Kurį laiką abu tylėjo. Paskui Moris padėjo tuščią puodelį ant lentynos, atsirėmė į stalą, pažvelgė Kastyčiui į akis ir pratarė:
– Dabar jau klok, kokios bėdos tave pjauna.
Pro pūsle aptrauktą mažytį langelį įspindusi aušra nuraudonino negražų ir tuo pat metu keistai patrauklų laumyčio veidą. Kastytis savo puodelį irgi padėjo ant lentynos.
– Gerai. Kaime keisti dalykai darosi.
– Kas vyksta?
– O, ilgas pasakojimas. Bet turiu viską iš pradžių pasakoti. Na, gal prieš dvi savaites, ne prieš dešimt dienų. Aš su tėvu tada jūroj buvau, tai žinau tik tiek, kiek žmonės pasakojo, kiek pati Mira pasipasakojo.
– Mira?
– Taip, – Kastytis nuleido galvą, – vargšė mano sesutė… – Žinai Konstantino smuklę, arba Šamo smuklę, kaip ją dar vadina?
– Aha..
– Keliu iš jūros pusės atjojo šešiese. Ne mūsiškiai ir netgi ne prūsai. Greičiausiai laivu kokiu čia atplaukė ir paliko, nes raitelių drabužiai iki pusės šlapi buvo. Du tokie nedidukai, akys įstrižos, siauros. Kiti irgi nemūsiški ir apsirengę kaip kariai. Žinai, šarvai, skydai… apsiginklavę iki dantų. Vienas tik mažiau ginkluotas, toks juodai apsirengęs, baisus kaip dvasia kokia. Beveik visi kaimo vyrai buvo į jūrą išplaukę, likę tik seniai, bet ir tie kas ką turėjo iš ginklų, tą ir išsitraukė – dėl visa ko pikta. Tam šešetukui į akis, aišku, nelindo. Bobos visos po trobas išsislapstė. O atvykėliai iš pradžių tik savimi domėjosi – prisiputo smuklėje, žirgus pašėrė, pas Šamą užsipirko rūkytos žuvies ir mėsos kelionei, ir išjojo toliau. Gal viskas tuo ir būtų baigęsi, jei nebūtų jie sutikę nuo jūros grįžtančios Miros. Vienas prijojo prie jos, capt už kasos, prisitraukė, čiupo per liemenį ir užsitempė ant žirgo. Pentinais žirgui į šonus – jau norėjo sprukti, tiek ir būtumėm juos matę, bet nuo jūros pusės pasirodė Stepas su nulaužtu irklu rankose. Su tuo irklu jis ir užvažiavo užpuolikui. Gerai užvažiavo – tas iš balno skriste išskrido. Mira irgi veltui laiko neleido – papustė padus į kaimą. Siauraakis kardą išsitraukė ir puolė Stepą. Tas su irklu ginasi, artyn neprisileidžia. O ir daugiau vyrų nuo jūros pusės pasirodė, žvejai visi. Ir aš su tėvu tarp jų buvau. Tada tas, juodai apsirengęs, iškėlė rankas į dangų, sušuko kažką – nuo jo rankų lyg ir žaibas koks į Stepą tvoskė, šviesa sutvisko, griausmas baisus… Visi vos neapakom. Kai jau galėjom ką įžiūrėti – matom, tie šeši tolyn joja, o vietoje Martyno…vilkas. Tikras vilkas, didelis toks. Blaškėsi, blaškėsi ir nubėgo į girią.
Kastytis siektelėjo puoduko, bet prisiminęs, kad jis jau tuščias, tęsė pasakojimą:
– Tai tiek…Nuskuodė Stepas-vilkas į girią. Ten ir gyvena. Kur vilkui daugiau gyventi? Mira pergyveno baisiai – ji su Stepu seniai ramunėlę suko – ėmė ir į vaidilutes išėjo. Kartais tas vilkas pas ją į šventyklą atbėga. Tai aš ir galvoju… gal jį galima kokiomis žolelėmis, kad ir madragora ar dar kuo atkerėti? Mūsų vaidila niekuo padėti negali. Pašnekėti jis moka, bet daugiau nieko iš jo neišspausi.
– Manau, kad galima, – patvirtino Moris staiga prikimusiu balsu, – ne madragora, žinoma, bet turėtų būti priemonė.
– Tu ją turi?
– Ne, – laumytis papurtė galvą. Tam burtininko reikia. Ciustininko, kuris Sotvarą, arba Lelusą, garbina. Gal ir Potininkas, kuris Ragutui tarnauja ir meldžiasi, padėtų. Blogiausiu atveju tektų pas Krivį į Nadruvos romuvą nusigauti, bet per toli. Hm… Reikėtų tikro burtininko,… arba…arba…
– Kas “arba”?
– Arba juodaknygio.
– O koks skirtumas? Kad tik padėtų. Ar pažįsti iš jų nors vieną?
– Mhmm, – linktelėjo galva Moris, – vieną pažystu. – Manau, kad turėtų mums pagelbėti. Iki jo diena kelio.
– Tai netoli. Reikia pas ji dumti nieko nelaukiant, kol ko neatsitiko.
– Taip, delsti negalima. Kasti, kada galėsime iškeliauti?
– O kada tu galėsi?
– Aš bet kada galiu – esu pats sau ponas. O jūs, žmonės iš kaimo, visų klausot, visų bijot.
– Kodėl bijom?
– Savi ir svetimi rūpinasi, kad neimtumėt pernelyg gerai gyventi.
– Savi nelabai… iš jūros kartais ateina visokie…
– Žinau… Aišku, kad svetimi, iš tolimų kraštų jūra atsibeldę, yra patys baisiausi.
Staiga Moris ėmė tyliai dainuoti:
Ne šiaurys pūtė,
Ne upė patvino
Barzdoti vyrai,
Vyrai iš jūrų
Rūtas numynė,
Rožes nuskynė,
Rasužę nubraukė.
– O čia kas? – nusistebėjo Kastytis, – nuo kada dainininku tapai?
– Tiesiog… prisiminiau. Girdėjau skalbėjas dainuojant. Liūdna daina ir graži, – Moris, prikandęs lūpą, mastė. – Mira turėjo užpuolikų smarkiai išsigąsti, – pridūrė.
– Aha, ech! – atsiduso Kastytis, – tris dienas iš trobos bijojo išeiti. O man ne dainos galvoje – turėsiu padėti tėvui, bet po poros dienų kaip nors ištrūksiu. Klausimas: ar mums nereikėtų paties vilktakio vestis?
– Nežinau… bet manau, kad reikėtų. – Man atrodo, kad jis kažkur netoliese sukiojasi. – Gali būti, kad paskui tave sekė.
– Baik, tu! Būčiau pastebėjęs!
– Nebūtum, – kreivai šyptelėjo laumytis, – tai vilktakis, du protai vienoje vietoje. Žmogaus ir vilko.
– Jis viską, ką kalbi, supranta ?
– Aha. Ne blogiau už tave.
– O jei jam odą nulupti? Gal po ja žmogus? – klausinėjo Kastytis.
– Nesąmonė! Iškart padvėstų… ar numirtų. Žinau aš tas šnekas. Tik žmonės ir gali tokių niekų prigalvoti! Jei tai padėtų, seniai būčiau jam kailinius nuvilkęs… Va, tas šešetukas mane domina. Ypač tas, juodai apsirengęs… Va, jam tai reiktų skūrą nulupti, – laumyčio veidas įgavo tokią išraišką, kad Kastyčiui nugara pašiurpo. – Tai gerai, sutarta, – atitoko nuo kerštingų minčių Moris, – po dviejų dienų su vilktakiu ar be jo mes žygiuojam pas juodaknygį. O tu jau pėdink atgal, kol tavęs nepasigedo, ir išsimiegok. Dabar laikaisi, nes gėrei mandragoros nuovirą, bet paskui kai lūši…
– O, rupke! – raukėsi kažką prisiminęs Kastytis, – taigi turėjau su tėvu į jūrą plaukti… dar vakar prižadėjau!
– Na, matai. Užuojauta. Štai todėl aš gyvenu atokiau nuo savo mylimos mamytės.
– Jis mane negyvai užės!
Jie išėjo į lauką. Kol Kastytis markstėsi nuo saulės, laumytis gerai apsidairė ir nusišaipė:
– Tavo aitvaras neleido laiko veltui.
– Ką, – burbtelėjo Kastytis, žvilgtelėjo aukštyn ir išvydo… du aitvarus. Ant storos gluosnio šakos šalia Spiruko tupėjo dar vienas aitvaras. Labai panašus į jį, tik trečdaliu didesnis, ir kažkokia daug piktesne snukučio išraiška. Aitvaro kaklą vagojo nelygus randas, tarsi kažkas būtų bandęs nupjauti jam galvą.
– Eeee, – tepratarė jaunuolis.
– Čia Mo, – džiugiai sucipo Spirukas, – ji irgi aitvaras… aitvarė. Tik laukinė, – pridūrė. – Bet nuo šiol ji nebebus laukinė, nes gyvens su manimi… ir pas tave!
Kastytis atrodė taip, kad Moris ėmė kvatotis net susiriesdamas.. Paplojo net prasižiojusiam iš nuostabos Kastyčiui per petį ir dingo krūmynuose. Kastytis atitoko tik toli už pelkės. Aitvarai malėsi aplink. Pagaliau jaunuolis atgavo amą:
– Spiriuk, aš iki šiol maniau… kad būna tik aitvarai, o aitvarių nebūna, kad aitvarus išperina iš juodo gaidžio kiaušinio.
– Pabandyk! Linkiu sėkmės beieškant gaidžio kiaušinių!
Kastytis šnairom dirstelėjo į suįžūlėjusį aitvarą:
– O kodėl Mo nekalba?
– Ji kalba. Ir dar kiek! Tik nespėjo pradėti!
– Labas, – pratarė Mo kažkaip liūdnai, – aš esu Mo.
– Sveika, gražuole, kas atsitiko tavo kaklui?
– Mane norėjo nužudyti!
– Rimtai? Ir kokiam kenkėjui tai šovė į galvą?
– Jis buvo su šarvais… o vardo neatsimenu. Labai klastingas buvo.
– Su šarvais? Tai jis iš jūros laivu atplaukė? Gal vikingas?
– Ne, į mano pilį jis atjojo žirgu.
– Į tavo pilį? Nuo kada aitvarai turi pilis? O gal tu pas ką nors tikroje pilyje gyvenai?
– Neee, ech! – Mo gailiai atsiduso, – tai buvo mano pilis. Tikra pilis ir mano. Nes aš labai nepaprasta… nesuprasi, jei visko nepapasakosiu.
– Tai klok, labai įdomu.
– Tai buvo prieš daug metų…
– Pala, pala, – įsiterpė Spirukas, – o kiek tau metų?
– Mano metai šiam pasakojimui įtakos neturi, – atrėžė įsižeidusi Mo, – tai buvo… na tai buvo kažkada.
– Mmmm… – tenumykė Spirukas.
– Tai va, – tęsė pasakojimą kažko sutrikusi Mo, – tada aš buvau dar visai nedidelė ir neturėjau šeimininko. Ir netgi nedrįsau pas ką nors pastogės ieškotis. Gyvenau drevėje, šaltomis žiemos naktimis net prišaldavau prie drevės apačios. Paskui kol atsikrapštai… Visų bijojau, visada jaučiausi kalta nežinia kodėl… Buvau labai nelaiminga ir visada nusiminusi – net voverės manęs negerbė – kankorėžiais apmėtydavo. Barstukai grasino nušauti iš lanko už tai, kad nuskrisdavau pas juos pavalgyti. Nebuvo man gyvenimo. Galvojau aš, galvojau ir… vieną dieną nutariau nusižudyti.
– Na, tu jau… – neištvėrė Spirukas.
Kastytis tik palingavo galvą.
– Aš nebenorėjau gyventi niekam nereikalinga, niekieno nemėgstama, vienišiausia visoje didelėje girioje. Kam man toks gyvenimas? Tik kankinuosi be reikalo. Nutariau geriau iš karto viską pabaigti. Beliko tik sugalvoti, kaip tai padaryti. O nusižudyti ne taip jau lengva – mes, aitvarai, esame labai gajūs. Pirmas bandymas – radau paliktą laužą, šokau į jį… karšta, bet nieko. Tris dienas kabojau pasikorusi – kad nors kas! Tada nutariau skandintis. Nėriau į upelį ir likau gulėti. Aišku pirmą dieną – nieko, paskui lyg ir pradėjo sveikata blogėti. Laukiau aš laukiau mirties… Atėjo mergina su kibirais ir pasėmė mane kartu su vandeniu. Iš pradžių išsigando, paskui apsidžiaugė – būdama labai jauna panašėjau į ungurį. Turbūt ji mane juo ir palaikė. Parnešė mane į savo namus. Išėmė iš kibiro ir norėjo galvą nupjauti – zulino mano kaklą atšipusiu peiliu, zulino…
– Tai va iš kur tas randas!?
– Visai ne! – paprieštaravo Mo, – tokiu peiliu manęs nepapjausi! Atsibodo man, ėmiau ir tyliai pasakiau: “Reikia aštresnio peilio”, – ji tik aiktelėjo ir nukrito ant grindų. Pagulėjo kiek, aš vandens ant veido jai užpurškiau – atsigavo. Pasisakiau, kad esu aitvaras ir kad jei ji nori mane nužudyti, tai tegu žudo, bet ne po truputį, o vienu smūgiu, nes man irgi skauda. Ji ilgai aikčiojo, stebėjosi, paskui nurimo ir panoro sužinoti, kodėl aš nutariau nebegyventi…
– Tu papasakojai, o ji pasiūlė likti pas ją, – besišypsodamas įsiterpė Kastytis.
– Panašiai. Aš sutikau jos name gyventi, bet vis tiek jaučiausi nelaiminga. Visą laiką buvau labai liūdna. Jei miške manęs negerbė voverės, tai pas Barborą – toks buvo jos vardas – kiekviena višta drąsiai bandė man akis išlesti, pelės iš manęs vakarienę atimdavo. Žiūrėjo į mane Barborytė, žiūrėjo ir pradėjo kalbėti, kad aš esu nepaprastas aitvaras. Kad esu geresnė už visas pasaulio voveres, o vištos nevertos nė mano uodegos galiuko. Ji sakė, kad aš labai graži, stipri ir, jei panorėsiu, galėsiu daryti stebuklus… Iš pradžių netikėjau nė vienu jos žodžiu. O ji vis kalbėjo ir kalbėjo, rytą, dieną ir vakarą. Ilgai kalbėjo… aš pradėjau tikėti, kas esu nepaprasta. Ne iš karto, aišku, bet kažkokiu būdu kasdieninė Barborytės litanija mane įtikino. Ir staiga viskas pasikeitė – daugiau aš nebeliūdėjau, prapuolė visos mano baimės. Ir – o stebukle! – pasijutau stipri ir galinga. Patikėkit, tai buvo stebuklas. Tarsi išlysti iš šaltos drevės ir… lauke būtų vasara! Jaučiausi laimingiausia pasaulyje, pilna neišsenkančios energijos, drąsi ir išdidi. Nuskridau į mišką ir parodžiau tom nususėlėm voverėm, kas čia šeimininkas. Po to jos dvi dienas tupėjo drevėse užsibarikadavusios, bijojo net snukučius iškišti. Prisiminiau, kiek mane įžeidinėjo barstukai. Po mano vizito miškinių barstukų tautelė paskelbė visuotinę mobilizaciją į armiją. Bet aš neėmiau jų pribaiginėti. Grįžau pas Barborą, nupešiau už visas skriaudas gaidžiui uodegą, iš principo supietavau visas peles, nors graužikų mėsa man neskani… ir, – Mo nutilo ir įsispoksojo į klausytojus.
– Ir?
– Staiga pradėjau augti.
– Savaime suprantama, nes tu dar nebuvai pilnai suaugęs aitvaras. Tau buvo aitvariška paauglystė.
– Aš pradėjau augti! Greičiau, negu priklauso, daug greičiau. Taip greitai niekas neauga. Tai burtai kažkokie.Visą laiką norėjau valgyti. Iš pradžių suėdžiau visas vištas, bet Barbora labai supyko, tada ėmiau maisto ieškoti kitur. Ėdžiau miško paukščius, žąsis, gulbes, vėliau net kiaules iš tvartų išsinešdavau. Labai mėgau avis, ypač neseniai kirptas – nemėgstu, kai vilna apie dantis apsivelia. O kiek stirnų prigaudžiau… Dar vėliau vakarienei man reikėdavo mažų mažiausiai karvę sušlamšti.
– O Praamži… kokio dydžio reikėjo būti!?
– Kaip keli vežimai. Žmonės, kurie aplink gyveno, išvijo Barborą už tai, kad aš jos namuose gyvenau. Aš tai būčiau jiems… bet Barborytė paprašė, tai aš nieko jiems ir nedariau. Na, ir išėjom mes iš to kaimo, suradom miške sodybos griuvėsius ir apsigyvenom. Kadangi Barborytė visą laiką skundėsi, kad jai blogai apgriuvusiame name gyventi, tai aš suradau gerą namą, ir ten pernešiau šeimininkę.
– Gerą namą?
– Taip, didelį tokį, pilimi vadinamą. Kitur aš jau nebūčiau tilpusi – teisinosi Mo.
– O pilis tuščia buvo? – smalsavo Kastytis.
– Na… ne visai… ne.
– O kur tu juos padėjai?
– Eee… aaa… nesvarbu.
– Manau, kad ten pat, kur kažkada padėjo peles, – linksmai pareiškė Spirukas, – Kastyti, tai elementaru!
– Ar skanu buvo? – jaunuolis kažko net prikimo.
– O, visai nieko! – linksmu balseliu patvirtino Mo, – tokia šiek tiek salstelėjusi mėsytė… keli buvo labai stori. Tokių riebių po to ilgai neteko skanauti… visai kaip atpenėtos kiaulės. Tiesa, prilindo į dantis visokių gelžgaliukų – žiedų, apyrankių, bet mes kalbam ne apie tai. Pergabenau aš ten Barborą ir visai gerai gyvenome, kol nepradėjo visokie apsišarvavę riteriai joti. Ir visi baisiai norėjo su manimi kautis. Man tai kas – dar geriau, nereikia toli skristi maisto ieškoti. O Barbora kažko nepatenkinta pasidarė – girdi, jai tas riteris gražus, ir anas visai nieko buvo, o tik garbanota galva beliko. Girdi, juos maistui be reikalo panaudojau! Kaip be reikalo? Patys į akis lenda, ramybės neduoda, mane nudėti taikosi, visai negerbia… O ji juos gina, lyg kas nors gera iš tokių aršių bjaurybių gali būti. Pradėjom mes su Barboryte pyktis. Norėjo ji mane palikti ir išeiti. Tik aš be šeimininko negaliu. Tai ir sakau: “Niekur tu neisi, tu – mano šeimininkė!”. O ji sako: “Tai tu turi manęs klausyti, o aš liepiu mane paleisti”. Aš sakau: “Klausau, kai protingai kalbi, o dabar kalbi niekus, brangioji mano”. Bandė pabėgti – sugavau ir pilies bokšte uždariau, kad ramiau būtų. O tai paskui šukuok visą apylinkę, kol iš kokio kemsyno ištrauksi Barborytę visą purviną ir baisiausiai nepatenkintą. Toliau dar blogiau pasidarė – nustojo Barborytė valgyti – pareiškė, kad geriau badu numirs, nei tame bokšte uždaryta tupės. Išsigandau baisiausiai, galvojau, galvojau… ir sugalvojau. Sugavau vieną tokį iš riterių, atėmiau iš jo visus jo ginklus, iš šarvų išlukštenau ir įmečiau į bokštą. Žiūriu – visai gerai. Barborytė valgyti pradėjo, tas irgi punta, geria, tik duok. Ir visai patenkintas – į Barborytę meiliai žiūri. Bet vėl mano šeimininkė pradėjo skųstis, gird, netikęs tas riteris. Ir tas jai negerai, ir anas negerai… Ek, ko nepadarysi dėl mylimos šeimininkės! Pakeičiau aš tą netikėlį geresniu… ir tas jos netenkino. Ilgai mes vargom, kol pagaliau suradau tokį, kuriuo Barborytė liko patenkinta. Laikiau aš juos, balandėlius bokšte, maistą nešiau, malkas tempiau ąžuolines, tik išeiti niekur neleidau – kad tik niekur neprapultų mano mieloji šeimininkė. Ką tie riteriai – ar man sunku vienu mažiau supietauti? Galėjau Barborytei pririnkti jų visą kolekciją – nuo mažų ir storų iki liesų ir aukštų. O tas riteris, kuris prie Barborytės prisisuko, tas gyvatė, gudrus kaip velnias buvo. Suokti mokėjo geriau už pačią Barborytę… mane bandė kalbinti, bet aš labai gerai prisiminiau, kaip jis į mane iš tokio didelio arbaleto šovė. Nepavyko jam prie manęs prisiplakti, kad ir kiek draugą bandė vaidinti. O Barborytė jam pasidavė. Nežinau ką, jis jai prikalbėjo. Išdavė mane šeimininkė. Pati padėjo spąstus man paruošti. Prikalbėjo ji man apie požeminį tunelį. Girdi, lobis jame yra. Aukso papuošalai visokie, kuriais ji norėtų savo baltąjį kaklelį ir švelniąsias rankeles papuošti. Na, įlindau aš į jį… o tas riteris kažką pastūmė, kažką patraukė, įgriuvo arka ir akmenys mane prispaudė. Čiupo jis kalaviją ir ėmė man galvą kirsti, pjauti. Būtų ir nupjovęs, bet siena ėmė byrėti, tai ir gavo jis trauktis, kad jo paties neprispaustų.
Mo nutilo.
Kastytis su Spiruku kurį laiką tylėjo. Paskui jaunuolis paklausė:
– O kaip čia buvo, kad tu gyva likai ir… negi sumažėjai?
– Vos gyva vargais negalais po poros dienų iššliaužiau iš po griuvėsių. Pasveikti pasveikau, bet mylimos šeimininkės neberadau. Tas riteris iš tolimos šalies buvo ir, matyt, ją savo gimtinėn išsigabeno. Mano brangiausiąją šeimininkę klastingai pagrobė. Ek… nebebuvo kas pasakytų, kokia aš nuostabi, stipri… nebebuvo, kas mane paguostų. Visiškai dingo apetitas – tik tupėjau prie akmenų prisiglaudusi, visa drebanti. Ir ėmiau aš mažėti… ek… su kiekviena diena tirpte tirpau. Vėl visos baimės pas mane sugrįžo. Neseniai miške viena voveraitė į mane kankorėžį paleido, o aš neišdrįsau jai atgal mesti. Blogai man. Turbūt aš nieko neverta, gal reikėjo man tada mirti…
– Liaukis, Mo, tu esi tokia miela aitvarė.
– Tikrai? – smalsiai sužiuro Mo.
– Kastyti! – staiga sucypė Spyrukas, – nedrįsk! – Mo, širdele, tu nuostabi tokia, kokia esi, tokia ir būk, tau tikrai nereikia pradėti didėti…
Kastytis prajuko ir paspartino žingsnį. Keista Mo istorija niekaip nenorėjo tilpti į galvą. Akys merkte merkėsi. O virš galvos ratu sukosi du įsimylėję aitvarai.
Kaimas artėjo sulig kiekvienu žingsniu. Ir su kiekvienu žingsniu Kastytis suvokė, kad pylos išvengti nepavyks. Yra toks dalykas kaip nuobodus ir nesibaigiantis kasdieninis darbas. Pareiga vadinamas. Jaunuolis buvo pasiryžęs perplaukti jūrą, pats vienas susikauti su orkų kariuomene…tačiau daug dienų trunkantis tinklų pynimas buvo nepalyginamai baisiau.
– Ei, Spiruk, Mo, nustokit maltis, kaimas čia pat!
– Tai mes patys parskrisim, žinau, kur tavo svirnas, – sucipo aitvaras ir kartu su savo antrąja puse žaismingai vikstelėję uodegomis dingo tarp karklų. Matyt, pajuto, bjaurybės, kad šeimininko nuotaika ne kokia ir verta laikytis nuo jo atokiau.
Kastytis liko visai vienas.
Prieš tėvą.
O tai blogiau nei prieš orkų kariuomenę.
Eidamas per ištuštėjusį kaimą jis dar tikėjosi, kad tėvas bus dar negrįžęs iš jūros… ir nemalonus pokalbis atsidės vėlesniam laikui. Deja! Tėvas sėdėjo ant suolelio prie durų ir… darė tinklams pasvarus. Vyniojo dar pernai vasarą Kastyčio surinktus akmenis į beržo tošį, abu galus užsukdavo ir užrišdavo liepos karnos virvele. “Kam jis daro naujus pasvarus? O kodėl kieme ir senasis tinklas pakabintas… tiksliau, jo likučiai?” Vaikiną apėmė negera nuojauta, kad įvyko kažkas ypač negero. Tėvas pakėlė akis ir dėbtelėjo į Kastytį nieko gero nežadančiu žvilgsniu.
– Sveikas, tėti.
– Kur buvai?
– Aaa, – Kastytis dirstelėjo žemyn, paskui į šoną ir vėl į tėvą – miške.
– Miške?
– Miške.
– Ar žinai, kad vaidila Žaltonis naktį trimitavo pavojų?
– Žinau.
– Tavo darbas?
– Nnnn… lyg ir taip… tiesiog šunys ėmė loti, o Žaltonis sukvailiojo.
– Taip ir maniau, – tėvas trumpam nutilo, matyt, audė gilią mintį, – ar tu nepastebėjai, kad jau esi nebe vaikas? Esi beveik suaugęs vyras! Galima sakyti, kad jau vyras! Greitai galėsi pradėti žmonos dairytis! O tu ką darai? Nė lašo atsakomybės! Tu manai, kad mes, tėvai, dar ilgai tavimi rūpinsimės?! Visą laiką tik į mišką ir težiūri! Jei pirštu neparodysi, tai visiškai nieko nedarysi, tik į tą savo mišką skuosi! Kol kartą kokia meška suris!
– Nesuris!
– Neprieštarauk tėvui! Žinai kas atsitiko? Nebeturim tinklo!
– Kaip tai nebeturim?
– O, va, taip! Gal naktį kokia barža plaukė, gal iš jūros kas išniro ar kieno pikta ranka. Sudraskė tinklą. Tik kelios draiskanos beliko. Praėjusią savaitę žvejai su vaidila jūros dievams juodą kiaulę aukojo. Tai padėjo – Bangpūtys žuvį atvarė… tik mums iš to jokios naudos. Dabar visi, išskyrus mus, darinėja ir sūdo žuvį! Kiek aš tavęs prašiau, kad reikia naują tinklą nerti? Jau gal treti metai… Kas su mumis dabar bus, netikėli tu!? Net iš Miros daugiau paramos sulaukdavau…
Kastytis stovėjo smarkiai išraudęs. Štai ta, baisioji akimirka. Išvadino nesubrendėliu ir netikėliu… ir už ką? Netikėlis, nes dieną naktį nedirbu nuobodžių darbų! O gal aš toks ir esu? Geriau nė negalvoti. Kiemas seniai smėliuotas. Mira nebeateina… tik vištų pėdos ir svirno šešėlis, jis tai juda… ai, tai aitvarai. Pala, tai aitvarai! Kastytis vėl sugrįžo į realybę.
– …manai, kad ateinančią žiemą mes prasimaitinsim?! – tėvas stovėjo rankom įsirėmęs į šonus, veidas išraudęs.
– Manau, kad taip, – tarsi sapne prakalbo Kastytis, – nes mes dabar jau turim du aitvarus.
– Ką? – tėvas išsižiojo ir ilgai nesusičiaupė, – ai, ai…aitvarus?
– Taip, tėvai, einam į vidų. – Ne lauko pokalbis.
“Ką aš kalbu… aš neturiu taip daryti! Man reikėjo slėpti aitvarus! Ką aš darau?! Aš, matyt, išprotėjau. Bet…”
Žengė į vidų. Jauki prieblanda – šviesa vos įspindo pro mažą langelį. Motina atsitraukė nuo durų, matyt, klausėsi jų pokalbio. Jos akys išplėstos, apie jas – smulkučių raukšlių tinklelis. Puodai ant krosnies eilute sutūpę – tik dabar Kastytis pajuto, kad žarna žarną ryja.
– Tėvai, motin, ar norit turėti aitvarą… aitvarus?
“Užsičiaupk, – aidu antrino mintis, – nereikėjo to pasakyti… dabar jau kelio atgal nebėra.”
– Netikiu, – tyliai pasakė tėvas, – netikiu. Motina priglaudė savo įdiržusias rankas prie krūtinės, bet neišleido nė garso.
– Gerai, – Kastytis pradarė duris, – Spiriuk, Mo, ateinat čia!
Du sidabriniai ruoželiai slystelėjo iš svirno į kambarį. Vienas drąsus, antras, nors ir didesnis, bet bailesnis, paskui pirmąjį… Aitvarai apsidairė ir įsitaisė ant stalo. Kambaryje tik jie ir tejudėjo. Tėvai stovėjo kaip stabo ištikti. Katinas Murkis sušnypštė, pasišiaušė ir užlindo už krosnies.
– Sveiki, aš Spirukas, o jį – Mo, – prisistatė aitvaras ir pristatė savo antrąją pusę. – Šiaip aš ankščiau tarnavau pas Morkų, tačiau dabar aš pasiruošęs… mes pasiruošę tarnauti jums!
Tėvas su motina stovėjo lyg stabo ištikti. Net prasižioję.
– Motin! – staiga atsitokėjęs suriko tėvas, – motin, greit kepk kiaušinienę!
– Ačiū, – patenkintas išsišiepė Spirukas, – tai ką jums atnešti pirmiausia? Girdėjau, kad trūksta žuvies. – Kokios reikia: žalios, sūdytos, rūkytos? – O gal tik ikrų?
Kastytis nustojo klausytis. Matė laimingą, išsišiepusį tėtį, motiną, kuri bėgiojo su puodais iš vieno kampo į kitą. Staiga pribėgo prie Kastyčio, nei iš šio nei iš to apkabino, pabučiavo ir vėl nubėgo. Tėvas trynė rankas ir kažką tarėsi su Spiruku.
Kastytis greitai privalgė šaltos košės ir tyliai spruko pro duris. Dvasioje buvo ir lengva, ir sunku tuo pat metu. Tiesiog nepakeliamai norėjosi miego, bet nė už ką nesiruošė likti namuose. Stengėsi nieko negalvoti – nes iškart imdavo kaltinti save silpnadvasiškumu. Ėjo tol, kol išvydo priešais save jūrą. Pakrantė buvo jau ištuštėjusi, voliojosi krūvos iš tinklų ištrauktų įvairiausių jūros žolių, žuvų galvos… Čia pat, dugnu į viršų, džiūvo tėvo valtis. Jaunuolis apsidairė ir… palindo po ja. Visai kaip vaikystėje. Susirietė į kamuoliuką ir beveik akimirksniu užmigo. Tikėjosi, kad nieko nesusapnuos.
···
Jūratė tyliai šmurkštelėjo į krovininį tunelį. Raudonai spingsėjo avarinės lemputės, blizgėjo šviesus bėgių metalas. Žingsniai nutolo. Dėdė Perkūnas jos nepastebėjo. Mergelė išsėlino pasui jį, nusiramino tik tada, kai įsitikino Perkūną liftu pakilus aukštyn, į gyvenamas patalpas. Tada grįžo atgal. Štai ir liukas. Mergelė įspraudė į užrakto plyšelį aštuonkampę kortelę su kodu – dėdė, žinoma, nė neįsivaizduoja, kad ji ją turi. Ir gerai, kad neįsivaizduoja. Atimtų. Tiksliau, pabandytų tai padaryti ir jie eilinį kartą susipyktų.
Liukas girgžtelėjęs ėmė vertis, Jūratė paskubomis užsisegė deguonies balioną, užsimovė kaukę – kas žino, koks ten bus oras. Tie auksiniai laikai, kai dėdė rūpinosi, kad visas laivas būtų kaip naujas, jau seniai praėjo. Dabar šviesa ir oras tik pačiose būtiniausiose zonose. Jūratė bijojo, kad vieną kartą apsauginis laukas neatlaikys slėgio ir praras sandarumą. Jie visgi jūros dugne.
Draudžiama zona, mirusi zona. Ji perjungė šalmo žibintą maksimaliu galingumu. Nors tai nebuvo būtina – nuo vaikystės čia viską taip gerai žinojo, kad būtų radusi kelią ir visiškoje tamsoje. Grindys šlapios, vietomis telkšo balos, kai kur visai apsemtos… Negerai, labai negerai – apsauginis laukas silpsta. Jėgainės neįstengia pilnai pakrauti Taalo akumuliatorių. Nors dėdė sakė… Geriau ir negalvoti, kas gali atsitikti. Didelės, ornamentu papuoštos durys. Taip, ji užsuks čia pirmiausia. O, čia iki šiol tebešviečia šalti melsvi šviestuvai. Tiesa, jų beliko tik du iš šešiolikos. Dėžės, pailgos dėžės stikliniais dangčiais. Iš viso keturiasdešimt šešios. Kiekvienoje po atlą, po sustingusį jos tautietį. Atrodo, kad jie miega. Bet tai tik iliuzija. Jie mirę ir jų neprikelsi. Ji pažįsta kiekvieną – tiek kartų stovėjo prie šių karstų ir įsivaizdavo, kad jie visgi ima ir atsikelia. Nesvarbu, kad dėdė Perkūnas sako, kad jie mirę, kad jų nepavyko išgelbėti. Jie žuvo, kai Jūratei tebuvo tik penkeri metai. Taalas, taip vadinasi laivas, kuriame jie dabar gyvena kaip kokiame name, skrido. Ji, Perkūnas ir dar keturiasdešimt šeši įgulos nariai skrido. Taalą pašovė, laivas skrido degdamas. Ji dar tebeatsimena tą karštį ir dūmus… deguonies kaukę, kuri buvo jai per didelė ir ji vis tiek užuodė aitrų dvoką. Prakaitas sruvo upeliais. Ji net negalėjo verkti, nes imdavo dusti.
Ir galu gale smūgis. Baisus smūgis. Kai ji atsigavo, iš smilkinio bėgo kraujas ir labai skaudėjo galvą ir nugarą. Perkūnas, kuris surado ją tarp nuolaužų, pasakė, kad jie dugne. Jūros dugne. Ir daugiau niekada nebegalės pakilti.
Niekada.
Niekada.
Niekada yra labai ilgai.
