[1] [2] [3] [4] [5] [6] [7] [8] [9]
KODĖL MAN NEPATINKA MOKSLINĖ FANTASTIKA
Niekas nemėgsta atsakyti už tai, kad naudojasi patogumais kažkieno kito sąskaita. Juo labiau – kai to kito dar net ir nėra, kai jis gal tik atsiras visiškai neaiškioje ateityje. Tarkime – baisiai čia man rūpi, kad kakutė iš mano unitazo patenka į Nemuną – svarbu, kad iš mano čiaupo švarus vanduo bėgtų! Neliks švaraus? Baikit, vyrai – mano unitazo turinys, palyginus su Baltijos platybėmis, tiesiog dėmesio nevertas! Ir kiti ten pat pila? A, tuos jau reikia drausti, bausti ir auklėti! Dar menkiau man rūpi, kad šiandieniniai patogumai gali brangiai kainuoti kažkelintos kartos palikuonims – manųjų jų tarpe gali net nebūti…
Mokslinę fantastiką, grubiai imant, galima padalinti į dvi nevienodas savo apimtimi dalis – optimistinę ir kraupiąją (vadinti ją pesimistine nepatogu, nes kaip tik šiai priskirtini kūriniai dažnokai būna linksmi, ar veikiau – juokingi, nors pasikapsčius giliau galima ir pašiurpti). Optimistinė tapo ateitį šviesiomis spalvomis, tačiau tasai ateities saulėtumas menkai tepagrindžiamas arba visai nepagrindžiamas – žmonėms gera, ir tiek. Kiekvienas dirba mėgstamą darbą, nešvarūs darbai paliekami robotams, tyro vandens, gryno oro, gyvybinės erdvės – per akis… Deja, tokius kūrinius dažniausiai nuobodu skaityti, nes laimingi personažai paprastai neįdomūs – o ir patikėti tokiais idiliškais surėdymais kažkaip nelabai tepavyksta.
Visai kitas dalykas – kraupioji fantastika. Čia viskas kur kas įdomiau, o jei jau visai sąžiningai – nors čia irgi šlamšto iki kaklo, bet visgi įdomių knygų procentas žymiai įspūdingesnis, negu optimistinių fantastinių kūrinių masėje. Bet tiek to – ne apie įdomumą kalba.
Štai kuo mokslinė fantastika (tikroji) skiriasi nuo bet kokios kitos literatūros: mokslinė fantastika nagrinėja galimus ateities – nors nebūtinai vien jos – variantus bei realią dabarties įtaką tai ateičiai; optimistinėje fantastikoje, kaip jau minėjau, šviesi ateitis tarsi iš dangaus nukrito – jokie dabarties (ne sufantazuotos, o kuo realiausios) variantai nė iš tolo nepranašauja panašios gerovės, greičiau jau atvirkščiai. Kiti žanrai verčiasi tuo, kas jau yra arba gali būti, turint omenyje nepaneigiamus, įprastus tikrovės faktus bei įvairiausius jų derinius. Skaitant tokius kūrinius beveik visa atsakomybė už vaizduojamas negeroves (jei vaizduojamos negerovės) nuo skaitytojo kupros nuimama: taip jau gyvenimas surėdytas, ir nieko nepakeisi, o jei ką ir pakeisi – tai tik “savo kieme”; visas likęs pasaulis ir toliau sau bjauralios. Tuo tarpu fantastika, kad ją kur išilgą sutrauktų, rodo, kuo gali baigtis šiandieniniai nekalti žaidimėliai bei smulkūs gyvenimo malonumai; geriau pagalvojęs supranti, kad ji kėsinasi apkaltinti tave patį – juk ir tu prisidedi prie pabaisiškos ateities kūrimo… Neišdegs! Antai Maltusas – anaiptol ne fantastas, o visai rimtas dėdulė – jau prieš kiek metų rėkavo, kad jei mūsų ir toliau taip daugės… Ir ką? Man vietos pakanka, tikriau, pakaktų, jeigu kaimynai truputėlį pasislinktų – jie turi kur! Todėl nereikia mūsų gąsdinti! Be to, toje fantastų vaizduojamoje ankštoje, užterštoje, suvaržytoje ateityje kai kurie piliečiai jaučiasi visai jaukiai. Blogiausiu atveju – iškeliauja į kitas planetas; gera ten, kur mūsų nėra. Tik vis urbia toks hipotetinis kirminėlis: kai mes ten būsim – ar ilgai ten bebus gera?
Tumpai drūtai: nemėgstu mokslinės fantastikos!!! Ji erzina, primindama apie mūsų visų – taigi ir MANO – atsakomybę už gadinamą pasaulį. O aš nepageidauju nei atsisakyti jau ir taip gana menkų, užtat savų ir apčiuopiamų patogumėlių visiškai neaiškios ateities vardan – anei atsakyti už tai, kad jų neatsisakiau.
