Mano kaimynas Michajus, kurį kai kurie vadina Miša, o kiti – Mišeliu, mėgsta dalintis sermėgine išmintim. Sako: man tai knygos patinka. Bet žinai, ne visos. Va, žmona turi kelis dailės albumus – tie tai geri, greit perskaitai. O kitose knygose neretai būna perdaug raidžių. Skaitai, skaitai – jau ir pusvalandis prabėgo, o knyga nesibaigia. Nerimta taip. Reiktų draust tokias knygas rašyt. Kai pagalvoji, vietoj vienos tokios – geras desietkas normalių išeitų. Ir skaitytojui gerai – išsyk toks inteligentiškas tampi, daug knygų perskaitęs, ir autoriui – grynas pliusas, bibliografiją negėda žmonėms parodyt.
„PROTINGI ŽMONĖS KALBA…”
Šiandien rubrikoje „Protingi žmonės“ svečiuosis Andrius Tapinas – TV prodiuseris, rašytojas, fantastinių romanų „Vilko valanda“ bei „Maro diena“ autorius.
Savaitėlė.Reloaded: Vedi TV laidas, įrašinėji tinklalaidę (baisus žodis) “Auksiniai berniukai”, loši pokerį, nepraleidi mėgstamų TV serialų ar NFL rungtynių, sodini pinigų medžius… Dabar dar ir rašai. Tu kada nors miegi? Kaip ir iš kur išpeši laiko tokiai gausybei veiklos?
Andrius Tapinas: Miegojimas yra ponų išsigalvojimas. Be to, miegodamas dažniausiai sapnuoju tolimesnius romanų vingius, laidų siužetus arba pokerio strategijas. O receptai yra keli – planuoti, nedvejoti daryti ir nedvejoti atsisakyti to, kas prioritetų skalėje yra žemiau. Pvz. šiuo metu “Maro diena” yra aukščiau pokerio. Bet dėl kai kurių atsisakytų dalykų, žinoma, būna gaila – pvz. dėl užmestų vaidmenų žaidimų.
S.R.: Tolkieno ir Pratchetto vertimai, Faršo ir Dziubelio nuotykiai – tai buvo jau pakankamai seniai. Kas paskatino po gana ilgo tarpo grįžti prie literatūros – ir ne šiaip sau grįžti, o išsyk griebtis stambios formos?
A.T.: Tolkieno vertimas buvo didžiausias mokyklinio amžiaus iššūkis, dar ir dabar nesuprantu, kaip sugebėjau tai padaryti, Faršas ir Dziubelis – lengva neįpareigojanti pramoga tarp aktyvaus gyvenimo fendome. O apie romaną galvojau jau labai ilgai ir leidykla ragino, bet norėjau atrasti savo nišą. Ir štai – atradau.
S.R.: Kodėl būtent steampunk? Ir ką rekomenduotum paskaityt žmogui, norinčiam susipažint su šiuo fantastikos požanriu (na, neskaitant „Vilko valandos“ bei „Maro dienos“)?
A.T.: Kadangi fantastikos skaitau daug ir šalia savo didžiosios meilės – fentezi, taip sutapo, kad prieš trejus metus daug skaičiau steampunko ir ūmai šovė į galvą mintis – o jeigu alternatyvusis Vilnius būtų steampunkinis, kaip būtų awesome? Iš steampunko rekomenduočiau – Scoto Westerfeldo “Leviathan”, Philip Reeve “Mortal engines”, China Mieville Naujojo Krobuzono seriją, nors tai labiau New Weird nei steampunkas.
S.R.: Pirmosios knygos veiksmas kone visas rutuliojosi Vilniuje, „Maro dienos“ geografija, kaip suprantu, jau platesnė. Ir viena iš veiksmo vietų – Kaunas, kuriame ir vyks pirmasis knygos pristatymas. Tyčia taip sumanei – Kaune pristatyti knygą, kol dar nieks nespėjo perskaityt ir, galimas daiktas, dar smarkiai nemuš? :)
A.T.: Taip, „Maro dienoje“ atsiranda kelios naujos kryptys – išsiplečia pasaulis ir norėjosi, kad palengva imtų jaustis knygos epiškumas įsibėgėjant serijai, o taip pat prie steampunko prisigretina ir post-apocalypse žanras. O pristatymas Kaune – kodėl ne, juk jau vien tai sukelia papildomos intrigos. Kaip ten Kaune, kas ten Kaune, ar tikrai veiksmas Kaune? :)
S.R.: Ar tikėjai, kad „Vilko valanda“ taps metų knyga? Ir koks jausmas apėmė sužinojus, kad ji tokia ir tapo?
A.T.: Nelabai tikėjausi ir galvojau, kad ją nominuos. O gavus nominaciją ir žinant, kad renka skaitytojai, tada jau tikėjausi. Labai malonu buvo sulaukti tokio titulo, bet jeigu atvirai – gauti padėkos laiškai iš tėvų, kurių paaugliams „Vilko valanda“ tapo pirmąja savo noru perskaityta knyga, sukėlė didesnius jausmus.
S.R.: Neseniai soc. tinkluose viena skaitytoja atsiliepdama apie „Vilko valandą“ pateikė visiškai teisingą ir neatremiamą priekaištą – cituoju: „per daug pavardžių vienoj krūvoj“. Kaip pasiteisinsi? Ir šiaip – ar labai daug buvo pasipiktinusių tuo, kokius tavo romane išvydo Basanavičių, Vileišį? Kiek dar žilos praeities šviesulių taps tavo „aukomis“ antrojoje knygoje?
A.T.: Iš tiesų. Pavardžių knygoje daug. Ir žodžių daug. Ir raidžių. Visiems neįtiksi, galbūt yra skaitytojų, kuriems patinka, kai nebūna raidžių knygose. O pasipiktinusių buvo nemažai – ir istorinėmis asmenybėmis, ir agresyvia reklamos kampanija, ir dirižabliais knygų mugėje. Mane tai veikia kaip katalizatorius. „Maro dienoje“ į sceną įžengs mūsų literatūros ir muzikos klasikai, tik jau kitokiose rolėse.
S.R.: „Vilko valanda“, „Maro diena“ – kas toliau? Kiek dar turi sumanymų „Akmens ir garo miestų“ ciklui?
A.T.: Kas bus toliau – priklausys nuo skaitytojų, jei jiems įdomu ir mane perka, būtų nuodėmė nerašyti toliau. Akmens ir Garo miestams numatytos keturios knygos. Ar jos bus viena po kitos, sunku pasakyti. Galbūt kažkada ateis laikas dar didesniam iššūkiui – manajai fentezi.
S.R.: Dėkojame už pokalbį ir sugaištą, nuo pokerio ir kitų gyvenimo malonumų atplėštą, laiką.
DĖMESIO! ACHTUNG! UWAGA!
Jei Jūsų negąsdina penktadienis, 13-oji, tai kviečiame 18val. į „Maro dienos“ pristatymą Kauno Karininkų Ramovėje (A.Mickevičiaus g. 19) . Renginį ves Aidas Puklevičius, dalyvaus (kad ir kaip Jums atrodytų keista) knygos autorius.
Po pristatymo 21 val. Apokaliptiniame Kaune visai neapokaliptinis „Maro dienos“ vakarėlis „PuntoJazz“ palėpėje (Kęstučio g. 6).
