Nr. 29.
2002.06.15
Dar vienam con”ui pasibaigus…
PIKNIKAS ŠALIKELĖJE
Taip būtų galima pavadinti I-ąjį alCHOcon“ą, kuris jau po truputėlį grimzta praeitin, bet tikiuosi ilgam neišdils dalyvių atmintyje. Nors sala, kurioje vyko renginys, yra Neryje, pro pat ją, palei upę vingiuoja labai duobėtas bet asfaltuotas keliukas – jau vien todėl alCHOcon“ą galima vadinti “Pikniku šalikelėje”. Vietiniams gyventojams – vabalams ir visokiems kitokiems gyviams mes buvome, kaip ateiviai iš brolių Strugackių romano – užplūdome salą netikėtai ir tris dienas joje darėme ką norėjome. Tiesa, tik skirtumas, jog pasistengėme palikti tik ištryptą žolę – visos atliekos arba žuvo liepsnose, arba atsidūrė giliai po žeme. Asmeniškai buvau sužavėtas kai kuriais cono dalyviais, kurie sekmadienį surinko ne tik mūsų, bet ir seniau kažkieno paliktus plastikinius butelius, surūdijusias skardines dėžutes.
Teks nuvilti skeptikus, kurie labai bijojosi uodų. Tai buvo bene pati rečiausia sutikta gyvybės forma. Uodai į salą sugrįžo tik paskutiniąją dieną (sekmadienį), kai jau visi skirstėmės. Skruzdėlės… Be abejo, jos rėplinėjo šen bei ten, bet neteko girdėti, kad ką nors būtų sukandžiojusios, užkandžiojusios ar neleidusios miegoti. O miegama buvo labai įvairiai ir labai įvairiu laiku. Vieni nuo didžiojo laužo pasitraukdavo paryčiais, todėl pakritę kur šešėlyje snausdavo iki vidudienio ar ilgiau. Antai Orkas šeštadienį sugebėjo nusnausti net du sykius, o tarpuose tarp miegų sudalyvauti dviejuose Didžiojo futbolo kėliniuose (bet apie tai kiek vėliau), maždaug dvi valandas virti makaronus ir aktyviai dalyvauti vakare… O kai kas iki pat pusiaudienio parpė palapinėse ir, kiek girdėjau, būta dviejų bandymų užkabinus virvę už kojų ar miegmaišio temti kai kuriuos miegalius į viešumą. Tačiau tokie barbariški atvejai buvo tikra retenybė. Visą šeštadienį vyravo demokratiška ramybė – kas žaidė kortomis (pvz. Tonką), šachmatais, kas dalyvavo kai kuriose cono programos dalyse, kas vartojo laipsnius, o kas tiesiog sėdėjo ir mėgavosi totaliu tinginiavimu. 
Organizatoriai matydami tokį dalyvių nusiteikimą nė nesistengė griežtai laikytis numatytos programos – negi imsi, kelsi žmones ant kojų, kažkur per prievartą varysi, liepsi dalyvauti ar klausytis. Tad, tarkim, paskaita “Ar yra Marse gyvybė” buvo atidėta kitiems metams. Renginys nuo to nė kiek nenukentėjo – juk ši paskaita vis tiek bus tradicinė. Tad koks skirtumas – ar šia tema plepėti šiais ar kitais metais… Užtat pirmąjį vakarą iki paryčių prie laužo nenuilstamai buvo pasakojami anekdotai. Galima drąsiai sakyti, jog tai buvo anekdotų vakaras. Gaila, jog taip ir neįvyko pašaudymai iš medžioklinio lanko – jo savininkas likus kelioms dienoms iki renginio netikėtai susikrovė lagaminus ir išdūmė į Norvegiją padirbėti. Na, bet linksmybių netrūko…Na, bet gal apie viską paeiliui…
Patį pirmąjį vakarą kaip ir buvo žadėta įvyko kova degančiu kalaviju. Kovėsi Konanas ir Medis. Žiūrovams plojant ir šaukinat “Pakartot!” iš kito kranto atrėpliojo girtas ir pusnuogis čiabuvis-poilsiautojas. Jis taikiai stovėjo ir nustebusiu veidu (tikėkimės! – nes buvo per toli pamatyti) stebėjo kaip Konanas ir Medis vėl griebėsi ginklų. Dabar čiabuvis tylėjo, o prieš gerą pusvalandį, girdėdamas riaumojant benzopjūklą, iš savo kranto rėkavo: “Ei, jūs, gaidžiai!”. Įdomu ką jis būtų rėkavęs, jei gauja alchoconikų, apsiginklavusių lazdomis ir kuokomis būtų patraukę į išsiaiškinti kas yra kas. Na, bet alchoconikai taikūs… O toliau buvo taip… Sparčiai temo, upeliais liejosi alus, girdėjosi pačios įvairiausias dainas, kankinama gitara – ratais rateliais aplink didįjį alCHOcon“o laužą stoviniavo, sėdėjo daugiau nei 50 cono dalyvių.
Pašonėje AZ klubo iždininkas padedamas poros merginų kepė šašlykus. AZ klubo nariams porcijos buvo nemokamos, o visiems kitiems – porcija kainavo 5 Lt. Šioje vietoje galima pastebėti, jog žadėtieji salos pinigai (nors ir buvo paruošti) įvesti nebuvo.
Kai aprimo dainos, prasidėjo niekur neskelbtas anekdotų vakaras, kuris, kaip jau minėjau, tęsėsi ik aušros… O po to, kas nurėpliojo į savo palapines, o kas į alCHOcon“o “bažnyčią” – taip buvo pavadinta 20 vietų didžiulė dryžuota palapinė. Antrą dieną, maždaug apie vidudienį, kai oras įkaito iki tiek, jog didžiuma pradėjo šnekėti apie maudynes buvo paskelbtas programoje nenumatytas “Riterių turnyras”. Nenumatytas, nes organizatoriai nežinojo ar sugebės virš vandens įtvirtinti rastą, kuris išlaikytų du žmones. Kaunamasi buvo specialiais pagaliais, kurių abu galai buvo apvynioti paralonu ir aptraukti medžiaga. Absoliučiam nugalėtojui buvo pažadėta nemokama šašlyko porcija. Kovėsi ne tik vaikinai, bet ir merginos – smagiai išsimaudė visi.
Gerai įdienojus, kepinant negailestingai saulei prasidėjo Didžiojo futbolo turnyras. Žiaurus turnyras – metro skersmens kamuolį buvo galima spirti, nešti, mesti. Priešininką nutvėrus už liemens, kojų, rankos pargriauti. Be abejo, šiame žaidime dalyvavo tik vyrukai. Pirmame kėlinyje buvo apsieita be aukų. Laimėjo Orko komanda prieš mano komandą santykiu 5:2. Antras kėlinys, tuo pačiu sviediniu sužaidus smagią “bulvę”, buvo suorganizuotas vėlai vakare. Šįkart vos ne po kiekvieno įvarčio iš kurios nors komandos “nusirašydavo” ko ne po vieną žaidėją. Ir vėl rungtynės baigėsi Orko komandos absoliučia pergale.
Tarpe tarp šių kėlinių alCHOcon“o dalyviai vėl smaginosi alumi, įvairios rūšies atsuktuvais, šašlyku, kepėsi dešreles, virėsi sriubas, arbatas, tinginiavo, žaidė kortomis, suposi sūpynėse, maudėsi arba tiesiog snaudė kur pakritę. Iš pakrūmių buvo ištraukti kojūkai ir programoje nenumatytos (vėlgi!) “slidės trims”. Turnyrų surengti nepavyko, bet abi atrakcijos buvo sėkmingai išbandytos – linksma žiūrėti, kai trijulė užlipusi ant dviejų lentų, kojas įsispyrusi į specialias kilpas, skanduodami “dešine-kaire” žygiuoja per pievelę, o kai nori sustoti, krenta iš kojų. Ant kojūkų kai kas apskritai stovėjo pirmą kartą gyvenime. Kaip ten bebuvus, visgi viena mini kova tarp manęs ir Laiswo įvyko – reikėjo stovint ant kojūkų nuversti priešininką. Antrasis vakaras vėlgi baigėsi paryčiais, sėdint prie laužo ir traukiant pačias įvairiausias dainas. Tik šįkart anekdotai buvo tabu.
Paskutiniąją alCHOcon“o dieną (sekmadienį) apie vidudienį dalyviai neskubėdami pradėjo trauktis iš salos. Paskutiniai ją paliko renginio organizatoriai – apie aštuntą valandą vakaro.
Ir pabaigai: alCHOcon“e dalyvavo virš 50 žmonių iš Kauno, Vilniaus, Panevėžio (ir gal iš dar kai kurių miestų). Saloje buvo pastatyta 15 palapinių. Renginio organizatoriai buvo surentę du lauko tualetus, iškasę tris gilias šiukšlių duobes. Kiek buvo išgertą visokių “laipsnių” – dabar sunku nustatyti. Bet faktas: nė vienas nenusigėrė, nepasigėrė, nekilo jokių konfliktų.
Paliekant salą girdėjosi frazės: “Susitiksime kitais metais…”, “alCHOcon“ą reikia organizuoti kas mėnesį…”, “Buvo smagu…”
Pranas Šarpnickis
P.S. Apie alCHOcon“ą yra susuktas 30 min. filmukas CD formate. Kas jį nori įsigyti gali kreiptis į mane mail”u: ps@kaunas.omnitel.net
B. Angies pastaba: Už nuotraukas – nuoširdus ačiū Renegade.
“Chtoniškoji” P.ANTHONY dilogija
Piers Antony gimė Anglijoje, Oksforde, 1934-aisiais. Nuo 1940-jų gyvena JAV. Ko gero, labiausiai autorių išgarsino humoristinis fantasy ciklas “Ksanfas” (2000-siais pasirodė 26-ji šio ciklo knyga). Tačiau Anthony – ne tik produktyvus, tačiau ir labai įvairiapusis rašytojas. Jo kūrybiniame bagaže nemaža ir SF kūrinių. Ypatingo kritikų ir skaitytojų pagyrimo nusipelnė “Chtonas”, bei po aštuonerių metų parašytas tęsinys – “Ftoras”.
“Chtonas” – pirmasis publikuotas Piers Anthony romanas (1967). Šį kūrinį autorius “gimdė” net septynerius metus. Jis pradėjo rašyti šį romaną tarnaudamas JAV armijoje, galbūt todėl kūrinys toks tamsus ir niūrus. Nors… koks dar gali būti pasakojimas apie Atoną, iki gyvos galvos įkalintą požeminiame Chtono kalėjime. Pasakojimas nenuoseklus – tai pateikiamas epizodas iš ankstesnio Atono gyvenimo, aiškinantis, kokie keliai jį atvedė į Chtono kalėjimą, tai – epizodas, pasakojantis apie tai, kas vyrukui nutiko pabėgus iš jo…Paties Anthony manymu – tai labiausiai sudėtingos struktūros mokslinės fantastikos žanro kūrinys.
Romanas 1967-ais buvo nominuotas Nebula, o 1968-ais Hugo premijoms. Tačiau Hugo iš panosės nunešė Roger Zelazny “Lord of Light”, na o Nebula tais metais atiteko Samuel R. Delany “The Einstein Intersection”. “Ftoras” – tai romano “Chtonas” pratęsimas, kur kas mažiau sudėtingos struktūros, tačiau parašytas tuo pačiu niūriu stiliumi. “Ftoras” pasakoja apie Atono sunų Arlo, kuriam, kaip ir jo tėvui, likimo skirta pamilti minjonetę…
Šių dviejų romanų vaizduojamas pasaulis taip sužavėjo redaktorių (o taip pat ir rašytoją) Charles Platt, kad šis parašė dar du tęsinius “Plasm” ir “Soma”. Tvirtinama, jog tos dvi knygos dar niūresnės, nei Piers Anthony dilogija.
SAVAITĖS CITATA:
“Aš negalėčiau gyventi ten, kur nėra Dievų.
Baisu net pagalvoti, kad neturėsiu ko kaltinti dėl savo nelaimių!”
Michael Moorcock
