Raminoras dainuoja bliuzą
Raminoras absoliučiai neturėjo klausos… Ir dėl to labai grauždavosi. Būdavo, nukeliauja didvyris į tolimus kraštus, ir valdovai, išgirdę apie garbaus svečio apsilankymą, kviesdavosi į savo rūmus pasisvečiuoti, pailsėti po ilgos kelionės. O kokias puotas iškeldavo! Stalai lūždavo nuo valgių, vynas liedavosi upėmis. Garbingiausiąjį svečią linksmindavo skambiausi karalysčių balsai. Deja, deja… Tik kam užtraukus dainą, Raminoras susigūždavo už stalo lyg strėlės pervertas ir bailiai dairydavosi aplinkui, stebėdamas kitus svečius, – gal iš jų veidų pavyks suprasti, kada jam pagirti dainininkę, o kada sviesti į ją taurę. Tačiau kartą Raminoras apsijuokė ir užsitraukė stepių karaliaus Didžiakopio rūstybę. Išgirdęs, kaip valdovo jaunas vergas užmekeno, lyg pasiklydęs kalnų ožiukas, galiūnas Raminoras pašoko ir užriaumojo:
– Niekingas vabale, kaip drįsti verkšlenti garbių svečių akivaizdoje???
Stojo tyla. Po minutės ją nutraukė stepių karalius:
– Elgiesi kaip barbaras, Raminorai, nors svetingai priėmiau tave savo rūmuose. Tai pats nuostabiausias dainininkas šiapus kalnų. Už šį vergą sumokėjau tiek aukso, kiek jis pats sveria. Garbūs kalnų valdovai nusileidžia pasiklausyti jo giesmių. Jis dainuoja bliuzą – muziką, kurią pirkliai atplukdė iš už Mėlynųjų Vandenų. Todėl nesi vertas daugiau svečiuotis mano namuose.
Ir Didžiakopis paliepė sargybai sučiupti keliauninką ir surakinti jį grandinėmis. Bet Raminoras nelaukė, kol jį sučiups – išsitraukęs savo platų kalaviją, išvaikė sargybą, pagavęs jaunąjį vergą, persimetė jį per petį ir su savo palydovais spruko lauk iš rūmų.
– Nuo šiol dainuosiu tik tau, mano naujasis valdove, – nuolankiai tarė vergas.
– Man nereikia tavo balso, – papurtė galvą Raminoras. – Jeigu išmokysi mane dainuoti taip, kaip tu, dovanosiu tau laisvę.
Dvejus metus Raminoras užsisklendęs savo pilyje lavino balsą. Žmonės, nematydami didvyrio, kalbėjo, kad jis žuvęs. Laikui bėgant, išvis pradėjo užmiršti jį kada klajojus. Lygiai po dvejų metų pilies vartai atsivėrė, ir Raminoras aukštai iškelta galva išjojo į miestą, tikėdamasis pasipuikuoti prieš didžiūnus savo dainomis. Prie pilies sienų jį pasitiko nematyti kariai juodais šarvais.
– Kas būsi ir kur keliauji, klajūne? – paklausė jie, įtariai žvelgdami į išsidabinusį riterį.
– Negi nematote? Aš riteris Raminoras, jūsų miesto globėjas ir valdytojo Aukštabokščio draugas.
Vos tik jam prisistačius, juodieji sargybiniai pripuolę nuvilko didvyrį nuo žirgo ir supančiojo jam rankas bei kojas. Tik dabar Raminoras sužinojo, kad kol tūnojo pilyje, žemumos miestus užpuolė žmonės, atplaukę iš už Mėlynųjų Vandenų. Daug dienų Raminoras pratūnojo uždarytas požemyje. Niūrias valandas jis praskaidrindavo niūniuodamas bliuzą. Galų gale garsas apie keistąjį kalinį pasiekė ir užkariautojų valdovo ausis, ir šis panūdo išvysti Raminorą savo menėje puotos metu.
– Žmonės kalba, kad tavo balsas prilygsta mūsų šalies dainininkų balsams. Negaliu patikėti, kad mokėtum dainuoti bliuzą, todėl norėčiau išgirsti savo ausimis!
Tačiau valdovui neteko pasimėgauti muzika. Vos Raminorui buvo nuimti pančiai, jis puolė prie priešų vaišėmis nukrauto stalo ir, apvertęs jį, pritrėškė valdovą. Persigandę sargybiniai išsibėgiojo. Apsidžiaugę miestiečiai išrinko Raminorą savo vadu ir veikiai visas slėnis buvo išvalytas nuo priešų.
Ir buvo tai žygdarbis, pavadintas Raminoro bliuzu.
Povilas
