[1][2]
10
Ištrauka iš domininkonų vienuolyno kronikos:
„…Kraupi ir liūdna žinia pasiekė mus iš šv. Klaros vienuolyno. Motina Gertrūda, vienuolyno vyresnioji, buvo rasta bausmių kambaryje. Garbingosios priorės kūnas buvo išrengtas ir išniekintas, o galva tiesiog raute nurauta nuo kūno. Tai nelabojo darbas, ne kitaip. Mes pasmerkti baisiai mirčiai, jei net šventos vienuolyno sienos negali sulaikyti velnio…“
11
Tėvas Rafaelis žiūrėjo į atstatomą bažnyčią. Pats jis jau buvo per senas tiesiogiai prisidėti, bet savo pažadą abatas ištesėjo – prie bažnyčios atstatymo triūsė apie dvidešimt brolių domininkonų. Tėvo Rafaelio širdis džiūgavo matant, kaip greit auga naujos bažnyčios sienos. Greta neskubėdamas žingsniavo Petervilio meras:
– Na, kaip jums naujoji bažnyčia? Akmeninių sienų neįveiks joks gaisras.
– Visame kame Dievo valia, pone Vitoldai, -atsakė tėvas Rafaelis. – O ir daug vandens nutekės, kol čia įvyks pirmosios pamaldos.
Meras kurį laiką niūriai tylėjo, paskui prabilo:
– Žinote, mane tai baisiai neramina. Garbingiausi miesto piliečiai žūva vienas po kito, po apylinkes siautėja piktoji dvasia, o aš tegaliu stebėti ir skaičiuoti nuostolius. Už ką mums tokia bausmė?
– Nežinomi Viešpaties keliai… – tėvas Rafaelis patylėjo. – Demonas nežudo šiaip sau. Čia ne inkubas, kaip kai kas galvoja. Sanguliaudamos su inkubu, raganos patiria kūniškus malonumus, inkubas gundo nekaltas mergeles nusidėti, o garbingas moteris išveda iš doros kelio. Inkubas – šėtono armijos verbuotojas, jis papildo nelabojo legionus ieškančiais malonumų. Bet jei jis žudo, tai ne savo noru. Jį kažkas užsiundė ant tų nelaimingųjų. Tai kerštas! Visos aukos, prieš jas nužudant, mėgavosi kūniškais malonumais – tai akivaizdu. Tik man neaišku, kas sieja baudžiauninkę mergaitę su velioniu tėvu Jeronimu, ar motina Gertrūda?
– Iš tiesų keista. Na, tėvą Jeronimą, dar suprantu, kaimiečiai matydavo per pamaldas, bet motina Gertrūda? Ta baudžiauninkė gal tik kartą matė vienuolyno viršininkę – tada, per raganos teismą… – ponas Vitoldas žioptelėjo ir nutilo. Jo akys suapvalėjo. – Na, žinoma! Raganos teismas! Čigonų prakeikimas!
– Atvirai sakant, abejoju. Tai tamsūs, prietaringi žmonės. Jų moterys moka nuspėti ateitį, ar nuimti blogą akį, bet prišaukti demoną? Per skystos blauzdos. Manyčiau, kad tai raganų ar šėtono garbintojų darbas. Jie visada tarp mūsų!
Ponas Vitoldas perbalo:
– Jei tai tiesa, man gresia mirtinas pavojus! Jėzau, mane persekioja nelabasis!
12
Pirmą kartą po beveik mėnesio sausros lijo. Atrodė, kad ponas Dievas buvo pamiršęs šį kraštą, o dabar susigriebė ir ant šių žemių ėmė ir išpylė vandenį už visą sausros metą ir dar mėnesiui į priekį. Pylė tokia liūtis, kokios neprisiminė net seniausi žmonės, perkūnija trankėsi be paliovos, apšviesdama žemus debesis.
Grafas Kornelijus keikė viską pasaulyje: orą, lietų, perkūniją, kvailą žirgą, besibaidantį kiekvieno trenksmo, visas dangaus ir pragaro jėgas, privertusias joti tokiu oru, palikus pilį. Grafas kaip tik grįžinėjo iš eilinio meilės nuotykio, kai liūtis jį užklupo likus vos myliai iki pilies. Nors jau buvo naktis, pastoviai blykčiojantys žaibai leido puikiai orientuotis miške ir neišklysti iš kelio. Grafas turėjo deglą, bet šitokiu oru nėra nė ko stengtis jį uždegti. Žaibas kirto kažkur visai šalia, užkvipo siera, pasigirdo kurtinantis triokštelėjimas. Paklaikęs žirgas, jau ir taip krūpčiojęs nuo kiekvieno žaibo, dabar pasistojo piestu. Apdujęs grafas nė nespėjo suprasti, kas nutiko, kaip pasijuto gulįs ant šlapios žolės, o kai atsikėlė, jo žirgo nė padujų nebuvo likę. Grafas Kornelijus dar sykį gerai išsikeikė ir pėsčias nukėblino namų pusėn. Bekrisdamas grafas smarkiai susitrenkė petį, bet, ačiū Dievui, niekas nelūžo.
Liūtis nesilpo nė minutei. Šlapi rūbai bjauriai lipo prie kūno, o kojos tamsoje kliuvinėjo už išvirtusių šaknų. „Jau rytoj atsiųsiu čia porą dešimčių baudžiauninkų, tegul kelią patvarko.“ – piktai pamanė grafas.
Už posūkio jo laukė staigmena: pasirodo, kad žaibas, mirtinai išgąsdinęs jo šviesybės arklį, nulaužė seną eglę, o ši griūdama prispaudė tuo metu važiavusią karietą.
– Ką čia velnias nešioja tokiu oru po mano žemes? – pro dantis iškošė grafas Kornelijus ir jau ruošdamas piktą kalbą priėjo artyn. Prisiartinęs grafas pastebėjo karaliaus herbą ant karietos durelių. Pati karieta atrodė apverktinai – iš po nuvirtusio medžio styrojo abiejų karietą traukusių arklių kanopos, o kiek toliau iš po karietos nuolaužų kyšojo ranka su botagu. Prie atidarytų karietos durelių tupinėjo kažkokia žmogysta.
– Ei, – sušuko grafas Kornelijus. – Kas tu toks ir ką veiki mano žemėje? Atsisukęs tipas pasiskubino prisistatyti:
– Jūsų šviesybe, grafe, esu karališkasis mokesčių rinkėjas…
“Siurbėlė,” – pats sau konstatavo grafas Kornelijus.
– …Vykstu iš šiaurinių grafysčių, gabenau surinktus mokesčius Jo didenybės iždui. Kaip matote, vykstant mane ištiko nelaimė. Nuolankiai prašau jūsų šviesybės pagalbos ir svetingumo, kad aš galėčiau atlikti savo pareigą karaliui. Jums bus dosniai atlyginta, – toliau kalbėjo mokesčių rinkėjas. Grafui pavyko įžiūrėti jo išvaizdą. Įprastas veidas, seniokiška laikysena, brangūs drabužiai.
Grafas priėjo arčiau. Senis įsiręžęs tempė iš karietos sunkią kaustytą dėžę. Ant jos viršaus puikavosi Jo Didenybės herbas. Netikėtai karieta pasviro ir senis neišlaikęs paleido dėžės rankeną. Ta savo ruožtu trenkėsi į akmenį. Pro plyšį pabiro auksiniai dukatai. Lietus plovė geltoną metalą, vanduo tekėjo tarp dėžės nuolaužų.
Senis pradėjo aimanuoti ir skųstis, bet grafas Kornelijus jo jau nebegirdėjo. Pritūpęs jis ėmė kimštis monetas į užantį.
Senis užprotestavo:
– Susimildamas, ką jūs darote? Čia juk Jo Didenybės auksas! Jūs negalite jo pasisavinti!.. Ne!.. – suriko jis, pamatęs pavojingą blizgesį grafo akyse. – Jūs neišdrįsite nužudyti karališkojo mokesčių rinkėjo!
– Dar ir kaip išdrįsiu, – grafas išsitraukė kardą ir dūrė seniui į krūtinę. Mokesčių rinkėjas griuvo veidu į balą, neišleidęs nė garso. – Niekas nesužinos, kas čia įvyko, – Grafas Kornelijus su panieka nusispjovė.
– Kraujasiurbys! Nė nežvilgtelėjęs daugiau ton pusėn, grafas pribėgo prie aukso krūvos ir skubiai pradėjo semti pinigus rieškučiomis. Nuo šalimais numesto kardo užtiško keli lašai kraujo.
– Dabar supranti posakį “kruvini pinigai”? – pasigirdo pašaipus balsas už nugaros.
Grafas pasisuko ir pamatė lėtai besistojantį senį. Žaizda krūtinėje greitai traukėsi:
– Nors kur tau nesuprasti – juk tu mėginai nutrauki nuo mirštančio tėvo piršto žiedą, o kai nepavyko to padaryti, tu pirštą tiesiog nukirtai. O juk tavo tėvas dar buvo gyvas tuo metu…
– Kas tu per velnias? – grafas Kornelijus mėgino pašokti, bet kažkas stipriai laikė jo rankas.
– Netoli tiesos, – nusikvatojo senis. Jis ceremoningai nusiėmė skrybėlę ir parodė ant kaktos augusių ragų porą. – Kaip jau minėjau, aš renku skolas. O tu man prasiskolinai iki ausų.
– Apie ką tu kalbi, pragaro išpera? – grafas Kornelijus pajuto, kad visas dreba. Senis neskubėdamas prišlubčiojo artyn. Išnyko karieta ir negyvi arkliai. Išnyko ir auksas. Grafo rankas patikimai laikė suspaudęs nulaužtos eglės kelmas. Aplinkui raitėsi šliužai ir gyvatės. Senis suėmė grafo Kornelijaus smakrą ir pažvelgė šiam į akis.
– Tu ir pats neįsivaizduoji, kiek skolų prisidarei, – nuo smarvės, sklindančios iš velnio burnos, grafą Kornelijų ėmė pykinti.
Nelabasis iš užančio išsitraukė knygą. Ativertęs pirmą puslapį, perskaitė:
– Tomas Vaizelis iš Abendorfo!
Priešais grafą Kornelijų išdygo numirėlis. Lietus plovė jo žemėtus skarmalus, viena akis kabojo ant nervo, iškritusi iš akiduobės, jam kalbant iš burnos krito kirminai:
– Ar prisimeni mane, tavo šviesybe? Pernai užtikai mane savo miške renkantį sausus žabus ir suvarei arbaleto strėlę į gerklę. Mano šeima pavasario taip ir nesulaukė!
– Ana Gaiger iš Aukštutinio Švarcfildo!
– Prisimeni žiemą prieš porą metų? Pamatei mane jodamas namo. Tavo sargybiniai nutempė mane į tavo pilį. Pasinaudojai manimi tik kartą ir išmetei į šaltį! Namų aš jau nebepasiekiau, – švokštė kitas numirėlis grafui tiesiai į veidą.
Velnias vis skaitė ir skaitė vardus. Numirėliai vienas po kito kilo iš po žemių. Jie stovėjo ratu aplink grafą Kornelijų ir lėtai siūbavo. Kai kurie iš jų buvo taip supuvę, kad nesilaikė ant kojų ir šliaužė šlapia žole.
– Grafe Kornelijau, – velnias užvertė savo knygą. – Per savo gyvenimą nuo tavo rankos žuvo lygiai du šimtai septyniasdešimt keturi žmonės. Ar gali kuo pasiteisinti?
Grafas Kornelijus įniršęs pažvelgė velniui į akis ir spjovė jam į veidą:
– Jei manai, kad maldausiu pasigailėjimo, tai gali apsitriesti aukštielninkas, šėtono parankini! Visi tie šunys ir baudžiauninkai buvo verti savo šuniško galo, o Von Obachai dar niekada nieko nemaldavo pasigailėjimo! Dalyvavau Kryžiaus žygyje ir dešimtyje visokių karų ir mūšių, taigi mirtimi tu manęs neišgąsdinsi! Niekad nieko nebijojau ir nebijau, tad gali pabučiuoti man į subinę!
Nelabojo snukis persikreipė iš pasiutimo:
– Griebkit jį!
Lavonai, tik to ir telaukę, kibo į grafą Kornelijų. Žemėtos apipuvusios rankos tiesėsi iš visų pusių, kabinosi į drabužius, viena ranka sugriebė grafą už plaukų. Grafas Kornelijus iš paskutiniųjų gynėsi kojomis, raitėsi, rangėsi, stengdamasis ištraukti rankas, bet tai buvo beviltiška. Dantys dviejose vietose įsikirto į grafo koją, purvini nagai išlupo akį. Numirėliai užgriuvo grafą Kornelijų iš visų pusių, jų dantys ir nagai smigo į rankas, kojas, veidą. Garbusis grafas, pamiršęs visą savo puikybę, žviegė kaip skerdžiamas. Kažkurio lavono nagai įsigavo į pilvą ir ėmė lauk traukti žarnas. Grafo riksmas virto agonišku kriokimu, kol galiausiai nutilo. Kurį laiką tebuvo girdėti numirėlių čepsėjimas ir tylus murmėjimas.
Demonas spragtelėjo pirštais ir numirėliai klusniai atsitraukė. Dar vienas spragtelėjimas ir lavonai pradėjo lįsti į žemę. Greitai laukymėje teliko kruvinų kaulų ir skudurų krūva. Lietus vis smarkėjo.
13
Ištrauka iš domininkonų vienuolyno kronikos:
„Dar viena baisi žinia pasiekė mūsų vienuolyną. Jo šviesybę, garbingąjį grafą Kornelijų Von Obachą, ištiko siaubinga mirtis. Garbusis grafas dingo prieš tris dienas ir tik šį rytą vienas keliauninkas pastebėjo dvi plaštakas, įstrigusias perkūno nutrenktos eglės kamiene. Ant dešiniosios plaštakos didžiojo piršto buvo Von Obachų giminės žiedas su herbu ir antspaudu. Kadangi kitas kūno dalis jau buvo ištampę laukiniai žvėrys, tai Von Obachų šeimos laidojimo rūsyje buvo palaidotos tik grafo Kornelijaus rankos…“
14
Slegiančioje tyloje sėdėjo dviese – ponas Vitoldas ir tėvas Rafaelis. Kažkur toli skambėjo varpai. Buvo jau vėlus metas. Kai šį rytą į vienuolyną atėjo ponas Vitoldas, tėvas Rafaelis priėmė jį savo celėje. Jiedu kalbėjosi visą dieną, tėvas Rafaelis net nepasirodė pamaldose, liepęs niekam jų netrukdyti.
– Mums galas, – eilinį kartą pakartojo ponas Vitoldas ir užsivertė medinį bokalą su alumi. – Jei jau pats velnias atėjo mūsų sielų, tai nėra jokios vilties!
Tėvas Rafaelis susimąstęs žiūrėjo į žvakės liepsną po pakėlė akis į poną Vitoldą:
– Netiesa, pone Vitoldai, nuoširdi ir karšta malda gali.
– Malda neišgelbėjo nei tėvo Jeronimo, nei motinos Gertrūdos, – šoko į akis ponas Vitoldas, – piktoji dvasia nusiaubė bažnyčią, be vargo įsibrovė į moterų vienuolyną, sakau jums – mes pasmerkti. Į poną Vitoldą buvo gaila žiūrėti – akys paraudo nuo nemigos, barzda neskusta, kalbant jam nesuvaldomai drebėjo rankos.
Tėvas Rafaelis pripildė pono Vitoldo bokalą:
– Man labai liūdna apie tai kalbėti, tačiau reikia pažvelgti tiesai į akis, kokia nemaloni ji kartais bebūtų. Tai, kad tėvas Jeronimas mirė nuogas, o rūbai gulėjo atskirai, reiškia tik viena – jis nusirengė savo noru. O jei jau kunigas meldėsi nuogas, atleisk man, Viešpatie, tai jau tikrai ne mūsų Dievui! Mano nuomone, tėvas Jeronimas pažeidė celibatą ir dar kur – Dievo namuose! Motinos Gertrūdos kūno aš nemačiau, bet seserys papasakojo, ką matė. Vėlgi – kūnas nuogas, o abitas guli kampe be jokio įplyšimo!Beje, paaiškėjo toks gėdingas faktas, kad motina Gertrūda žaisdavo kūniškus žaidimus su seserimis vienuolėmis. Ir dar – motina Gertrūda aktyviai dalyvavo tardant raganą, mielai ją kankino. Tėvai inkvizitoriai neturėjo leisti jos prie tardymo. Ačiū Dievui, esu per senas, kad nusidėčiau su moterimi, vyru ar gyvuliu. Melskitės, pone Vitoldai, melskitės ir atgailaukite! Prašykite Dievo atleidimo už savo nuodėmes! Atgaila, malda ir pasninkas padarys jūsų sielą nepasiekiamą jokioms pragaro jėgoms! Svetingai siūlau vienuolyno pastogę nuo visų negandų.
Ponas Vitoldas ilgai mąstė, žiūrėdamas į alaus bokalo dugną, paskui lėtai ištarė:
– Ačiū už pasiūlymą, garbusis tėve. Dar turiu reikalų rotušėje, bet prisiekiu jums, kad jau šią naktį nakvosiu po jūsų vienuolyno stogu!
15
Nebuvo lemta ponui Vitoldui paragauti sprangios vienuolyno duonos. Jis dar pats to nežinojo, tačiau jo valandos jau buvo suskaitytos.
Tą vakarą tvarkydamas reikalus, ponas meras užtruko iki vėlumos. Kai jis išėjo į gatvę, jau buvo sutemę. Netoli rotušės ant kelių turtingesnių namų degė žibintai, panaktinis kažkur už kampo pranešė, kad dabar jau dešimta valanda. Lijo smulkus lietus.
Ponas Vitoldas pažvelgė į juodą dangų , iš kurio nenutrūkstamu srautu pylėsi vanduo, riebiai nusikeikė ir pasistatęs apykaklę nužingsniavo, visiškai nesisaugodamas balų. Ponas Vitoldas paskaičiavo – iki vienuolyno panašiai valanda kelio, bet jei jis pasigautų vežiką, tai gal net neperšlaptų kiaurai. Susimąstęs jis žingsniavo siauromis gatvelėmis, sutikti pavieniai praeiviai mandagiai sveikindavosi. Išsiblaškęs jis tik kinktelėdavo galvą.
Galiausiai jis pamatė dviratį vežimą, riedantį gatve. Kiaurai permirkęs vežikas pusiaumiegiu vadelėjo tokį pat apsnūdusį arklėką. Ponas Vitoldas beveik bėgte pasivijo brikelę ir pastojo apsnūdusiam vežikui kelią. Arklys, rodos, net nepabudo. Nustebęs vežikas pakėlė galvą:
– O, sveiki, ponas mere. Kur pageidausite tokį vėlų vakarą?
– Į domininkonų vienuolyną. Judinkis, – paskubomis pabėrė ponas Vitoldas, lipdamas į vežimą.
Vežimas trūktelėjo iš vietos ir pajudėjo kreivomis, purvinomis gatvelėmis. Meras pagalvojo, kad reiktų jas išgrįsti, bet tam miesto ižde neatsirasdavo pinigų jau treti metai. Reiktų paspausti pirklių gildiją. Jie, aišku, rėks dėl kiekvieno cento, bet jei priminti, kiek ir kas nusuko mokesčių… O dar priminti tiems žydams, kur jų vieta. Juos ir taip vos pakenčia šiame mieste.
Užsigalvojęs jis ilgai nekreipė jokio dėmesio, kur važiuoja, o kai susigriebė, stvėrė vežėją už atlapų:
– Tu, vėpla, ką – nežinai, kur domininkonų vienuolynas? Kokio velnio atvežei mane į šią prakeiktą turgaus aikštę?
Vežikas piktai nusišypsojo:
– Kokio velnio? Ogi tokio, kad čia prieš nepilną savaitę buvo sudeginta mergina. Jei gerai prisimenu, tada dar paėmei iš čigonų kyšį, žadėdamas išsukti raganą nuo bausmės, o paskui nė piršto nepajudinai.
– O koks tavo sumautas reikalas? Ji tau ką – giminė? Viena valkata daugiau ar mažiau. Mano valia būtų, aš visą tų vagių giminę iškarčiau.
Miesto meras žado neteko, pamatęs, kaip vežiko akys suspindo raudona šviesa, o iš po kepurės išlindo ragai.
– Jėzus Marija! – nesavu balsu subliuvo ponas Vitoldas.
Vienu vieninteliu smūgiu vežikas nutrenkė viršaitį nuo pasostės. Šis įspūdingu lanku nuskriejo gerą porą sieksnių ir tėškėsi į balą. Vežikas lengvai nušoko ant žemės ir ėmė artintis prie pono mero. Ponas Vitoldas persivertė ant nugaros ir atatupstas pradėjo trauktis tolyn. Vargais negalais jam pavyko atsistoti ant kojų ir jis rėkdamas nudūmė tamsiomis gatvelėmis, klupinėdamas už išvirtusių grindinio akmenų.
Ilgai jis lakstė gatvėmis, daužėsi į uždarytas duris, mėgino slėptis tarpuvartėse, tačiau jam už nugaros nė akimirkai nenutilo vaiduokliškas arklio kanopų kaukšėjimas ir pasityčiojantis juokas.
Netikėtai gatvikė, kuria bėgo ponas Vitoldas, užsibaigė prie kapinių vartų. „Šventinta žemė! – pagalvojo jis. – Ten jis manęs tikrai nepasieks!“
Kapinės pasirodė esančios užrakintos. Ponas Vitoldas desperatiškai paklibino masyvią spyną, jausdamas, kaip žemė slysta iš po kojų. Kanopų kaukšėjimas nenumaldomai artinosi. Užrakinti varteliai pasityčiojamai žvangtelėjo. Beveik pamišęs iš siaubo, garbingasis Petervilio meras ėmė ropštis geležiniais pinučiais į viršų, ketindamas perlipti tvorą. Kai jis pasiekė tvoros viršų, demonas jau buvo čia pat. Jis stvėrė poną viršaitį už kojos ir visa savo nežmoniška jėga patraukė žemyn.
Kapinių tvoros viršų puošė geros pusės uolekties ilgio geležiniai virbai. Beveik be jokio pasipriešinimo jie sulindo į pono Vitoldo pilvą. Jis išsižiojo rėkti, bet tik skausmingai iškvėpė orą. Demonas toliau už kojų tempė žemyn, kol galiausiai virbai neišlindo per nugarą. Viršaičio kojos sutrūkčiojo ir nurimo, galva bejėgiškai nusviro, o iš burnos pasipylė kraujas.
Nelabasis tol tempė pono Vitoldo lavoną, kol galų gale perplėšė jį pusiau. Priekinė kūno dalis sunkiai žlegtelėjo anapus tvoros, gausiai aptaškydama krauju artimiausius antkapius. Demonas atsainiai numetė lavono kojas ir sumurmėjo:
– Per greitai numirei, šliuže!
Apsisukęs nelabasis užšoko ant vežimo pasostės ir išnyko pilkoje lietaus migloje.
16
Ištrauka iš domininkonų vienuolyno kronikos:
„Baisios dienos atėjo į Petervilį! Dievas užsirūstino ant mūsų. Melskime atleidimo, broliai ir seserys Kristuje! Šią naktį piktoji dvasia nužudė dar du žmones. Pirmasis – tai gerbiamas Petervilio meras, ponas Vitoldas Ruigė. Jo kūną, perplėštą pusiau, šį rytą rado panaktinis prie miesto kapinių. Kita velnio auka tapo miesto budelis, kuris buvo rastas rotušės rūsyje. Nebuvo nei vieno kankinimo padargo, kuris nestyrotų iš mirusio budelio kūno…“
17
Tą atmintiną naktį nelijo, stiprus vėjas lankstė medžių šakas, kaukė kaminuose, barškino blogai pritvirtintas langines. Mėnulio pjautuvas kabėjo aukštai danguje, nelyginant bedantė mirties šypsena. Vidury nakties miestelėnus pažadino įkyrus švilpimas. Nedrąsiai, iš pradžių po vieną, vėliau po du, tris, su fakelais rankose žmonės ėjo iš namų ir traukė švilpimo link. Galiausiai čia susirinko visa minia, žmonės suglumę dairėsi aplink – švilpimas sklido iš visų pusių.
– Velnias, – drebančiu balsu ištarė kažkas. Tas žodis pašnibždomis keliavo iš lūpų į lūpas, kiekvieno sielą sukrėsdamas tarsi durklas į širdį. – Velnias! Jis atėjo bausti mūsų už mūsų nuodėmes!
– Taip, – iš kažkur atsklido bjaurus balsas. Visi pasisuko į tą pusę ir paklaiko iš siaubo – kalbėjo pakaruoklis kartuvėse – paskutinysis velionio budelio darbas. Smarkus vėjas siūbavo jį pirmyn atgal, o iš perkreiptų, pamėlusių lūpų sunkėsi žodžiai:
– Taip. Velnias tarp jūsų ir nėra jums išsigelbėjimo! Ruoškitės paskutiniam teismui, jūs, gauja nusidėjėlių!
– Ne tavo valioje mus teisti, pragaro išpera! – sušuko kažkas drąsesnis.
– Tu teisus, Tomai Kravitzai! Aš viso labo būsiu kaltintojas Paskutiniojo teismo dieną. O tavo susmirdusi siela tikrai atiteks man! Vaizduoji šventeivą, tačiau ar tau užteks drąsos prisipažinti, ką išdarinėji su savo mokiniais? Klausykite visi – Petervilio batsiuvių gildijos galva Tomas Kravitzas sanguliauja su savo mokiniais! Jūsų kunigas vogė aukų dėžutės pinigus, tvirkino bažnyčios choro giedotojas, nežiūrėdamas jų amžiaus! Moterų vienuolyno vyresnioji buvo šliundra, kokių reta, grafas Kornelijus Kaino nuodėmę pakartojo šimtus kartų, o šio sudvisusio miesteliūkščio meras buvo didžiausias girtuoklis ir pusės Petervilio benkartų tėvas! Jūs visi esate paskendę nuodėmėje – gauja silpnapročių žiurkių, gyvenančių šiukšlyne, išdidžiai vadinamame Peterviliu! – Numirėlis taip kikeno ir kretėjo, kad jam nuo juoko nusmuko kelnės, atidengdamos pašiurpusiems miestelėnams visas savo pajuodusias grožybes.
Kažkuris drąsesnis miestietis prikišo deglą prie pakaruoklio kelnių, bet šis net ir liepsnodamas kvatojosi tol, kol nežnektelėjo ant permirkusios pakylos.
Stojo gūdi tyla, drumsčiama tik vėjo stūgavimo ir deglų traškesio.
– Ar jis mirė? – nedrąsiai paklausė mažas vaikas savo motinos.
– JŪS TAIP PIGIAI NORITE ATSIPIRKTI NUO MANĘS? – per visą aikštę nugriaudėjo balsas. – NE, NEIŠDEGS!
Liepsnojančių kartuvių ugnyje pasimatė kažkas, toks klaikus, kad miestelėnai klykdami išsilakstė į šalis. Liepsnos nedarė demonui jokios žalos.
– NORITE IŠSAUGOTI SAVO NIEKO VERTAS GYVYBES? JEI NORITE, KAD JŪSŲ PASIGALĖČIAU, MELSKITĖS MAN! AŠ ESU JŪSŲ DIEVAS!
– Ne, to nebus! Nebus, kol aš gyvas! – pasigirdo ryžtingas balsas. Iš bėgančios minios į priekį išėjo tėvas Rafaelis. Kairėje jis laikė deglą, dešinėje tėvas Rafaelis tvirtai suspaudęs laikė kryžių.
– Tai netruks labai ilgai, – pašaipiai ištarė demonas ir iššoko iš ugnies. – Esi tas, kurio man reikia!
– Taip. Aš esu paskutinysis iš raganos teismo! Ateik ir pasiimk mane, jei, žinoma, sugebėsi.
Nelabasis priėjo artyn. Atrodė jis klaikiai – paniekos ir įniršio perkreiptame snukyje degė geltonos akys, iš kaktos kyšojo dvi poros ragų. Demono kūnas, rodos, parodijavo žmogaus kūną: jame buvo persipynę tiek vyriški, tiek moteriški bruožai – nuo didžiulių krūtų žaliais speneliais iki uolekties ilgio dygliuotos varpos, kyšančios iš dar šlykštesnio, nors tai atrodytų neįmanoma, snukio tarpukojyje. O į rankų ir kojų nagus iš viso nebuvo galima žiūrėti be virpulio.
– Mosikuojiesi čia savo kryžiumi… – demonas neskubėjo artintis. – Nori, pasakysiu visiems, kodėl tu tapai vienuoliu? O gal ir pats užmiršai, kaip prieš trisdešimt aštuonerius metus buvai užkluptas bedulkinantis savo seserį? Kai incestas iškilo viešumon, tave greitai ir be triukšmo uždarė į vienuolyną! Tėvo Rafaelio veidą išmušė dėmės, tačiau ranka su kryžiumi nė nesuvirpėjo.
– Visus tuos metus nebuvo nė vienos dienos, kad aš nesimelsčiau ir neatgailaučiau dėl savo nuodėmių. Nors tu nežinai, kas yra atgaila. – Tėvas Rafaelis kalbėjo tyliai, tarp žodžių buvo ilgos pauzės, tarsi didžiulis skausmas draskytų abatą iš vidaus.
– Atgaila – tuščias dalykas! Tu nusidėjai, o už nuodėmę turi susilaukti bausmės.
– Skirti bausmę – ne tavo valioje!
– Pasiduok, seni. Pasiduok ir mirsi be skausmo, – kvietė demonas. – Tu gi žinai, kad velnias visada laikosi savo žodžio.
– Ateik ir prigriebk mane, jei esi stipresnis už šventą kryžių! – atkirto tėvas Rafaelis.
Demonas nervingai trūktelėjo sparnais ir ištiesė ranką. Naguota letena sustingo per colį nuo kryžiaus.
Tėvas Rafaelis nė nepajudėjo. Letena atsitraukė.
– Tu pasmerktas, pasiduok!
– Dievas man teisėjas!
– Tavo dievas jau seniai pamiršo tave. Jis nekenčia visos žmonių giminės dar nuo tvano laikų! Pasiduok, sakau!
– Jei taip, tai kodėl Jis leido išsigelbėti Nojui? Kodėl Jis atsiuntė į žemę savo sūnų?. .
– Kurį jūs sėkmingai nudaigojote! – nusišaipė nelabasis. – Jūs, ilgaskverniai, dabar kalbate jo lūpomis. Žmonės, ar girdite – Jėzus Kristus tėra iškamša, skirta gąsdinti tokiems bukagalviams, kaip jūs! Jis tėra marionetė ištvirkusių kunigų rankose! Jūs užmušėte savo dievą, o dabar fariziejai verčia jus keliaklupsčiauti priešais jo lavoną!
– Jei visa tai tiesa, tai kodėl tu negali įveikti šios kliūties? – tėvas Rafaelis kilstelėjo kryžių.
Velnias atsitraukė per žingsnį atgal:
– Esi saugus tol, kol į tavo vištos dydžio smegenėles neįsimetė nuodėmingos mintys!
Kitą akimirką priešais tėvą Rafaelį stovėjo nuoga mergina. Ji buvo beprotiškai graži ir taip gundančiai kvietė… Tėvas Rafaelis tik pašaipiai vyptelėjo:
– Per pigiai nori nupirkti, šėtono parankini. Aš per senas, kad tuo susigundyčiau.
– O gal tu labiau mėgsti berniukus? – nuogą merginą pakeitė vaikas.
– Man tavo triukai kelia pasibjaurėjimą, – tėvas Rafaelis pajudėjo ratu, versdamas demoną trauktis. – Tu apgailėtinas.
– Ar tai aš apgailėtinas? – demonas vėl atgavo savo tikrąjį pavidalą. – Aš esu tik šio pasaulio atspindys! Jūs darote visas įmanomas nuodėmes ir nėra ko versti viską ant Nešančiojo Šviesą! Jūsų tikėjimas remiasi ne nuoširdumu, o baime ir prievarta! Nuo mano rankos težuvo vos pustuzinis žmonių, o jūs visi sukelti ant kojų, tuo tarpu kasdien karuose žūva nesuskaičiuojamai daugiau ir nė kiek nelengvesne mirtimi. Vadini mane pabaisa, o pats tuo tarpu nusiuntei ant laužo jauną merginą…
– Aš balsavau prieš…
– Koks skirtumas, tu kaltas ne mažiau už juos!
– Ne tau spręsti apie mano kaltę! Tau nepavyko manęs išgąsdinti, nepavyko sugundyti, nepavyks ir priversti suabejoti Viešpaties gailestingumu ir išmintimi. Tu pralaimėjai, šėtone! Dievas mano pusėje.
– Jam nusispjauti į tai, kas čia vyksta. Jis abejingai stebi viską iš savo aukštybių…
– Tai netiesa.
– Ne? Tai paaiškink, kodėl aplink tiek daug kančių, neteisybės ir nelaimių? Badas, karai, ligos pjauna jus kaip muses, o jūs visvien tikite. Argi tai ne kvaila?
– „Palaiminti skurdieji, nes jų bus dangaus karalystė“ – beveik progiesmiu pacitavo tėvas Rafaelis.
– Kvailystė. Jūs patys tai sugalvojote, kad bent tuo galėtumėte paguosti varginguosius. Apgailėtini padarai – ir kodėl kai kurie angelai palaikė jus Kūrėjo darbo viršūne?
– Todėl, kad žmogus turi valią, kurios jums neduota. Jis gali keisti savo likimą, o visi jūs, tiek demonai, tiek angelai, to negali. Tu netgi dabar vykdai Aukščiausiojo valią.
– Na, žmogiūkšti, tu mane rimtai supykdei, – nelabasis žengė tėvo Rafaelio pusėn ir atsimušė į nematomą barjerą. – Kas čia dabar? – pirmą kartą demono veide atsirado nuostabos ir baimės išraiška.
– Čia ir bus tavo galas! – pergalingai sušuko tėvas Rafaelis. Viso ginčo su velniu metu jis nepastebimai kojos pirštu brėžė ratą aplink demoną ir taip jį uždarė. -Dabar keliausi ten, iš kur atvykai. Kai pasakei, kad esi šio pasaulio atspindys, pamaniau, kad ne tik žiaurumas ir klasta yra žmogiški bruožai. Žmogiški taip pat yra kvailybė ir pasipūtimas. – Tėvas Rafaelis pasisuko į miestelėnus ir sušuko:
– Melskitės!Visi melskitės!
Kažkas nedrąsiai pradėjo:
– Tėve mūsų, kurs esi danguje…
Demonas užriaumojo ton pusėn ir balsas persigandęs nutilo. Bet štai jau iš kitos pusės vėjas atnešė:
– Teesie šventas Tavo vardas, teateina Tavo karalystė, kaip danguje, taip ir ant žemės… Malda vis stiprėjo ir stiprėjo, vis daugiau ir daugiau žmonių skubėjo prisijungti prie besimeldžiančiųjų. Jau maldai įpusėjus demonas pradėjo raitytis siaubingoje agonijoje, ant jo kūno atsivėrė didžiulės žaizdos, po kojomis užsiliepsnojo žemė. Tėvas Rafaelis meldėsi garsiausiai, laikydamas aukštai iškeltą kryžių.
Kai tik malda baigėsi, sulig žodžiais “Amen” iš po žemių išlindo milžiniška letena. Ji buvo tokia didelė, kad nelabąjį sutraiškė kaip drugelį ir nusitempė žemyn. Tik porą akimirksnių tėvas Rafaelis žvelgė paskui, į pragaro liepsnas, tačiau ir to užteko, kad demoną nusitempęs padaras pastebėtų smalsuolį. Jųdviejų žvilgsniai susitiko ir tėvą Rafaelį nudegino tokia stipri neapykanta, kad garbingasis abatas išvirto be sąmonės…
17
– Garbė Jėzui Kristui, – pasisveikino žmogus, ką tik įėjęs pro duris.
– Per amžių amžius, amen, – atsiliepė tėvas Rafaelis. Kova su velniu nepraėjo be pasekmių – po nelemtosios nakties tėvas Rafaelis sunkiai valdė kairiąją kūno pusę.
Atvykėlis buvo aukštas, plačiapetis vyras geltonais kaip šiaudai plaukais. Iš pirmo žvilgsnio jam buvo apie trisdešimt metų. Jis laisvai galėjo būti karys ar kilmingasis, bet kunigo sutana išdavė jo luomą. Jo išdidi laikysena sunkiai derėjo prie nuoširdžios, plačios šypsenos.
– Matau, jau sveikstate, tėve Rafaeli, – kunigas prisėdo šalimais ant ilgo suolo.
– Taip, dėkoju už rūpestį, tėve Georgai. Kaip reikalai parapijoje?
– Tiesiog puikiai. Kai tik pasveiksite, kviečiu apsilankyti atstatytoje bažnyčioje. Parapijiečiai stebėtinai greitai susitvarkė su darbu. Vietinis meistras nuliejo nuostabiausią varpą, kokį kada nors yra girdėjusios mano ausys. Jau kitą savaitę miestą pasieks mano užsakyti vargonai. Žmonės jus tiesiog dievina. Jūs tiesiog privalėsite dalyvauti mišiose. Marienburgo vyskupas išsiuntė į Romą rekomendaciją paskelbti jus šventuoju, ir, žinote, aš jam pritariu.
– Visiškai be reikalo. Dar norėčiau pagyventi šiame pasaulyje, – pajuokavo tėvas Rafaelis.
– Vienas klausimas neduoda man ramybės, – tėvas Georgas pakramtė lūpas.
– Klauskit, nesivaržykit.
– Jūs matėte tamsos kunigaikštį savo akimis. Kaip jis atrodo?Ar tikrai jis turi tris galvas? Tėvas Rafaelis minutę patylėjo, paskui liūdnai nusišypsojo ir tarė:
– Aš temačiau to padaro leteną ir akis. Ir, tiesą sakant, džiaugiuosi, kad nemačiau daugiau. Per tą akimirką, kol mudu žiūrėjom viens kitam į akis, jis suspėjo man pasakyti daugiau, nei aš norėčiau žinoti.
Visa tėvo Georgo poza priminė didelį klaustuką.
– Jis pasakė, – tęsė tėvas Rafaelis, – kad nuodėmių knygoje yra ir mano vardas, kad Paskutiniojo teismo dieną man teks “laimė”pamatyti jį visa savo galybe, ir kad jis laukia manęs ten, apačioje.
Tėvas Georgas baimingai persižegnojo.
18
Pamiškėje apsinakvojo čigonų taboras. Įprasta tvarka buvo sustatyti vežimai, įprastai degė laužai. Tačiau kažko trūko. Taip, nesigirdėjo dainų, taip įprastų prie čigonų laužų, nesigirdėjo netgi įprasto taboro šurmulio. Čigonai tylėjo – visi iki vieno. Tik kartais pravirkdavo koks mažesnis vaikas. Nuo bet kokio stipresnio garso vyrai prie laužo krūptelėdavo, paskui vėl bejėgiškai nuleisdavo pečius. Piktoji dvasia sekė paskui nelaimingąjį taborą. Viskas prasidėjo, kai keletas taboro vyrų pastebėjo senąją Rozą su peiliu rankose, murmančią burtažodžius ir besitaikančią perpjauti gerklę jaunylei Agatai. Ilgai nesvarstę vyrai čia pat vietoje ir užtalžė senąją žiežulą pagaliais, juolab kad žuvus jos dukteriai Martai, senosios charakteris tapo visiškai nepakenčiamas. Senoji Roza daužoma nesigynė, tik rėkė kažką apie kerštą, skolą ir prakeikimą, krisiantį ant neišmanėlių galvų. Visi tada pamanė, kad senė galutinai išsikraustė iš proto, kol iš taboro ėmė dingti žmonės. Kartais dingdavo vienas į savaitę, o kartais po vieną kasdien. Čigonai bėgo per karo ir paranojos krečiamą Europą , o šėtonas sekė iš paskos…
