[1] [2]
G. Vaišnoras
Varinis Lankelis
Ištrauka iš Petervilio bažnytinės kronikos: 1618 m. liepa.
„…vakar miesto turgaus aikštėje buvo sudeginta ragana Marta Michaji. Jai buvo pateikti kaltinimai suvedžiojus miestelio vyrus, užleidus krušą ant jo šviesybės grafo Kornelijaus Von Obacho miežių lauko, gyvulių nužiūrėjimu, kūno gydymu naudojant raganiškas priemones, ateities būrimu iš delno, magiškų gėrimų, skirtų geiduliui sukelti, gaminimu ir pardavinėjimu.
Teismui buvo pateikti šie Martos Michaji raganiškos veiklos įrodymai: colio skersmens juodas apgamas po kaire krūtimi, juodas gaidys, džiovintos žolės ir grybai, ožio kaukolė, egiptietiškos kortos. Pabrėžtina tai, kad viso tardymo Švč. Inkvizicijos kalėjime metu ragana laikėsi įžūliai, savo kaltės nepripažino, visaip plūdo tardžiusius vienuolius, nežinoma kalba šaukėsi piktosios dvasios pagalbos, netgi mėgino sugundyti Petervilio šv. Mikalojaus bažnyčios kleboną, tėvą Jeronimą. Taip pat paaiškėjo, kad ragana buvo kairiarankė, o tai dar vienas įrodymas, kad Marta Michaji priklausė nelabojo giminei.
Teismo kolegiją sudarė: jo šviesybė grafas Kornelijus Von Obachas, miesto meras Vitoldas Ruigė, šv. Klaros moterų vienuolyno priorė motina Gertrūda ir domininkonų vienuolyno abatas tėvas Rafaelis. Kaltintojas buvo garbingasis tėvas Jeronimas. Kaip liudininkai dalyvavo keletas baudžiauninkų, patvirtinusių susirgus gyvuliams, raganai vien pažvelgus į juos, vietinė mergina paliudijo, kad ragana apkerėjo jos jaunikį ir taip išardė jųdviejų vestuves. Taipogi liudijo keli miestelėnai, pirkę apžavų gėrimus.
Tokiu būdu tėvas Jeronimas, pasitelkęs ištraukas iš Maleus Malefikarum, įrodė raganos kaltę.
Teismui pateiktų įrodymų pakako ir jis pripažino raganą kalta bei nuteisė raganą sudeginti ant laužo. Prieš balsavo tik tėvas Rafaelis, teigdamas, jog raganą reikia išsiųsti į vienuolyną, norint išgelbėti jos sielą. Tam pasipriešino tėvas Jeronimas, teigdamas, kad šventoji katalikų bažnyčia nebe pirmus metus kovoja su velnio sėkla ir patikimiausiu būdu išgelbėti raganos sielą laiko ugnį.
Pati ragana kalta neprisipažino ir į teismo klausimus neatsakinėjo, tuo tik įrodydama savo kaltę. Jau kitą sekmadienį ragana buvo sudeginta Petervilio turgaus aikštėje. Budeliui uždegus laužą, Marta Michaji dar ketvirtį valandos rėkė, spjaudėsi, prakeikė miestą, kažką kalbėjo savo kalba, kol nusigalavo. Papildomu raganavimo įrodymu šventoji Inkvizicija laiko tą faktą, kad po bausmės įvykdymo laužo pelenuose nebuvo rastas nė menkiausias kaulelis, tik pajuodusi, kieta kaip akmuo raganos širdis. Dabar ši relikvija saugoma šv. Klaros vienuolyne…”
2
Naktis… Tvanki, karšta… Miegantieji neramiai vartosi prakaitu permirkusiuose pataluose ir sapnuoja savo iškrypėliškus ir beprotiškus sapnus, o šelmis mėnuo pašaipiai žvelgia į viską iš savo aukštybių ir prideda savo prieskonių į šį bendrą beprotybės bei nesveikų vizijų viralą…
Tokią naktį pavojinga miegoti – iš po žemių į paviršių išlenda piktos ir gašlios dvasios: inkubai ir sukubai. Jos užgula miegantįjį, dusina jį, šnabžda į ausį nepadoriausias fantazijas ir klaikiausius košmarus. Žmogus blaškosi, permerktas prakaito, kankinamas geismo ir siaubo. Kai jis atsibus, jausis pavargęs labiau, nei tada, kai ėjo miegoti. O piktosios dvasios patenkintos ir sočios snaus po drebulių šaknimis, laukdamos nakties, kad galėtų vėl gundyti ir gąsdinti. Taip visada buvo, taip visada bus. Pavojinga sapnuoti košmarus, nes jie gali atsispindėti realybėje. Ir tada tu norėsi pabusti, norėsi, kaip niekad, tik toks pabudimas tau atsieis labai brangiai…
Danguje nebuvo nė debesėlio, pilnaties skleidžiama pamėkliška mėlyna šviesa krito ant miegančio miestelio namų, ant seno tankaus miško, prasidedančio už mylios nuo Petervilio ir ant apvalios aikštelės miško tankmėje. Kažkada čia buvo nedidelis kaimelis, bet prieš dvidešimt metų jo gyventojai išmirė nuo maro ir dabar tik neramūs mirusiųjų šešėliai murmėdami klaidžioja tarp žole užžėlusių griuvėsių, šulinius užtraukė maurai ir maža kas dabar gali gyventi toje šaltoje gelmėje, kur niekad nepatenka saulės šviesa. Niekas nepanoro keltis į prakeiktą žemę. Per ilgai čia nebuvo žmonių. Negyvi namų griuvėsiai tuščiomis akiduobėmis spokso į turgaus aikštę.
Šią naktį aikštelė nebuvo tuščia. Šešios žmogystos juodais rūbais stovėjo aplink pentagramą, nubraižytą tiesiog ant plikos žemės. Visų veidus dengė keistos kaukės. Pentagramos viduje gulėjo mergina, išrengta nuogai, jos rankos ir kojos buvo įtaikytos į pentagramos spindulius ir prikaltos penkiacolėmis vinimis. Žemė po nuogu kūnu buvo permirkusi nuo kraujo ir prakaito. Merginos dejones gožė monotoniška giesmė. Seniai užmiršti prakeiktos kalbos žodžiai drebino orą, vertė gūžtis iš siaubo senas drebules, augusias aplinkui. Nesibaigiantis ritmas pulsavo ore. Juodųjų žmogystų balsai palengva kilo, ritmas ėmė greitėti, kol galiausiai virto isterišku skandavimu.
– Molek! Molek! – skandavo figūros, linguodamos į taktą.
– Molek! Molek! Molek! – merginą pentagramoje supurtė baisūs traukuliai, kūnas išsirietė lanku kiek leido vinys ir vėl atsipalaidavo. Burna buvo pražiota klyksmui, bet jos balsas neprasimušė pro juodųjų figūrų skandavimą.
– Molek! Molek! Molek! Molek! – juodos žvakės, sustatytos ratu aplink pentagramą, sumirksėjo ir užgeso.
– Molek! Molek! Molek! Molek! – pentagramos linijos sušvito melsva šviesa.
– Molek! Molek! Molek! Molek! – kažkur toli pasigirdo staugimas, mėnuo nusidažė kruvinu raudoniu. Žmogystos skandavo taip greitai, kad žodžiai ėmė lietis, lipti vienas ant kito. Pentagramos linijos liepsnojo šiurpia mėlyna ugnimi, merginos kūnas nejudėdamas kabėjo ore. Nuo purvinų vinių lašėjo kraujas. Vienu metu pentagramos liepsnos užstojo kabantį kūną, o kai ugnies uždanga praskydo, mergina klūpojo apskritimo centre, kakta beveik siekdama kelius.
Viena iš juodųjų žmogystų įsakmiai mostelėjo keista, persisukusia lazda:
– Stokis, – moteriškame balse vienu metu skambėjo ir siaubas, ir įsakymas.
Mergina lėtai išsitiesė. Ji pasikeitė – akyse švietė geltona ugnis, už lūpų buvo galima įžiūrėti smailas iltis, pirštų nagai pasidarė aštrūs ir lenkti, aplink blauzdas vyniojosi uodega, iš susivėlusių plaukų kyšojo lenkti ragai, o už nugaros nervingai trūkčiojo šikšnosparnio sparnai.
– Kas tu? – paklausė figūra su lazda.
– Aš esu Skolininkas, – atsakė mergina. Jos veide matėsi demoniška įsiūčio ir paniekos išraiška. Net balsas pasikeitė – tapo žemas ir grubus.
– Ar tarnausi mums? – paklausė figūra.
– Jei man bus sumokėta, – atsakė demonas.
– Kokia tavo kaina? – vėl paklausė juodoji figūra.
– Mirtis.
Figūra su lazda mostelėjo atgalia ranka. Prisiartino dar viena žmogysta. Jos veidą irgi dengė gobtuvas. Ant rankų ji laikė kūdikį. Mėnulio šviesoje sublizgo peilio ašmenys. Pasipylė kraujas.
Demonas patenkintas nusikvatojo. Pentagramos liepsnos užgeso.
– Gerai, – patenkintas tarė demonas. – Ko jūs norit?
Figūra su lazda vėl prabilo:
– Viena iš mūsų buvo pasmerkta mirčiai. Siaubingai mirčiai. Prakeikti juodaskverniai ją pagavo, kankino ir žemino, paskui nuogą pririšo turgaus aikštėje ir sudegino gyvą tų kvatojančių išsigimėlių akivaizdoje. Jai tebuvo septyniolika metų…
– Tavo menki jausmai manęs nedomina nė truputėlio, – šaltai pertraukė ją demonas. – Ko nori iš manęs?
– Keršto. Noriu, kad ją pasmerkę šventeivos kentėtų dešimteriopai, noriu, kad į ją vėpsoję miestelėnai matytų savo artimųjų mirtį, noriu, kad rankos, mėčiusios į ją šiukšles ir akmenis, nudžiūtų! – paskutinius žodžius pirmoji figūra rėkte išrėkė. – Nušluok tą prakeiktą miestelį nuo žemės paviršiaus.
– Sutarta, – tarė demonas. – Man reikia daikto, priklausiusio mirusiajai.
– Štai, – juodoji figūra su lazda ištiesė ploną varinį lankelį.
– Gerai, – pasakė demonas, – ir dar: kai viskas baigsis, aš grįšiu ir pareikalausiu vienos gyvybės. Auką išsirinksiu sau pats. Ar sutinki?
Juodosios figūros ilgai tylėjo. Pagaliau vyriausioji ištarė:
– Mes sutinkam.
– Labai gerai, – nusijuokė demonas, – ir nemėginkite manęs apgauti. Šitie apgailėtini gobtuvai manęs nesuklaidins. Vargas visai jūsų giminei iki paskutinės kartos! O dabar visi dinkite man iš akių.
Kai šešetas pasišalino, demonas prisiartino prie kūdikio lavonėlio ir suleido dantis į dar neatšalusį kūnelį. Kai iš jo liko vieni kaulai, demonas tingiai išskleidė sparnus ir pakilo į orą. Drebulių viršūnėmis nusirito pamėkliško juoko banga.
3
Dorotėja išskalavo paskutinius marškinius tekančiame vandenyje ir nusišluostė prakaitą. Paprastai Dorotėja skalbdavo kartu su kitomis kaimo moterimis, bet po to, kai nutrūko sužadėtuvės su Pėteriu, Dorotėja, neapsikentusi patyčių, pradėjo dirbti atskirai. Tiesiog nesinorėjo nieko matyti. Kai tarp jų atsistojo ta pajuodėlė iš taboro, Dorotėja vos nepamišo iš pasiutimo. Prakeikta čigonė viliojo miestelio vyrus. Ragana, tikrų tikriausia ragana. Vėliau, kai ta šliundra raitėsi ir klykė ant laužo – tai buvo maloniausias reginys Dorotėjos akims.
Dorotėja išsitiesė ir apsižvalgė. Purpurinė saulė ką tik dingo už horizonto, netoliese stūksantį mišką apgaubė švelni prieblanda. Danguje nebuvo matyti nė debesėlio.
„Jei taip bus ir toliau, – pagalvojo Dorotėja, – tai ims džiūti javai, kopūstai jau dabar kenčia, trečia diena rasa neiškrenta…“
Jos mintis išblaškė arklio kanopų kaukšėjimas. Po akimirkos pasirodė raitelis ant juodo žirgo. Raitelis buvo aukštas, liemeningas, apranga rodė jį esant kilmingąjį. Pirma Dorotėjos mintis buvo sprukti į krūmus, tačiau raitelis pirmasis ją užkalbino:
– Kieno šios žemės, gražuole? Esu pasiuntinys ir, berods, būsiu išklydęs iš kelio.
Nepažįstamojo balsas skambėjo įsakmiai ir tuo pat metu mandagiai.
– Jo šviesybės grafo Kornelijaus Von Obacho, pone, – sumišusi atsakė Dorotėja ir padarė nerangų reveransą.
– Tikiuosi, kad jo šviesybė nebus nieko prieš, jei pavargęs pakeleivis numalšins troškulį iš šaltinio jo žemėse, – nusišypsojo raitelis ir nušoko nuo žirgo. – Ar patarnausi ištroškusiam pakeleiviui, gražuole? Nukaitusi Dorotėja pasėmė ąsotį ir murmėdama atsiprašymus dėl tokio, jos manymu, netinkamo kilmingajam indo ištiesė jį nepažįstamajam. Šis nusišypsojo ir ilgam užsivertė ąsotį, paskui patenkintas atsikrenkštė ir grąžino indą Dorotėjai.
– Aš suplukau ir pavargau kelionėje. Mano kūną nugulė dulkės. Ar malonėtum, gražuole, užpilti keletą kaušų vandens ant pavargusio keliautojo nugaros?
– Taip, pone, – atsakė Dorotėja, panardino ąsotį į vandenį ir palaukusi, kol riteris išsiners iš savo drabužių, užpylė vandens ant pasilenkusio keliautojo pečių. Dorotėjai raitelis pradėjo patikti: po oda ritinėjosi įspūdingi raumenys, juodi plaukai rėmino vanagišką profilį, o juodos akys, rodės vėrė kiaurai.
– Už tokį svetingumą turi būti tinkamas atlygis, – tarė riteris ir nuėjo prie savo žirgo. Pasirausęs balnakrepšyje, jis ištraukė kažką ir ištiesė Dorotėjai. – Čia tau, gražuole, kad pagailėjai vargšo keliauninko.
Dorotėja susižavėjusi apžiūrinėjo dovaną – ploną varinį lankelį plaukams, papuoštą keistu, nematytu ornamentu:
– Koks gražus. Niekad nesu mačiusi nieko panašaus.
– Nė kiek tuo neabejoju, – ištarė riteris ir prisitraukė Dorotėją prie savęs. Dorotėja pajuto po savo delnais karštą riterio odą, užuodė jo kūno kvapą, o tos akys… Riteris ją pabučiavo. Bučinys Dorotėją tiesiog įelektrino. Antrasis bučinys truko dar ilgiau. Ir trečias… Ir ketvirtas… Dorotėja pajuto riterio delnus po savo palaidinuke. Po keleto akimirkų ji jau nuogut nuogutėlė gulėjo ant žolės, o riteris neskubėdamas užgulė iš viršaus. Netrukus po laukymę pasklido aistringi dūsavimai.
Staiga pasigirdo piktas juokas. Pramerkusi akis Dorotėja suspiegė iš siaubo: prieš akimirką buvęs gražuolis riteris, dabar virto raguotu monstru. Gundančios akys dabar švietė pragariška liepsna, pro siauras lūpas kyščiojo juodas dvišakas liežuvis, o daiktas, prieš tai kėlęs tokį malonumą, dabar draskė vidurius. Dorotėja pamėgino išsivaduoti, bet pabaisa grubiai užlaužė jos rankas ir iš naujo užgulė visa jėga. Dorotėja klykė, raitėsi, spurdėjo, kaip ant smeigtuko pamautas vabalas, tačiau buvo bejėgė išsivaduoti. Demonas pašėlusiai judėjo pirmyn atgal, vis didindamas greitį. Pamažu skausmo klyksmai virto agoniškais gokčiojimais, o paskui ir jie nutilo.
Demonas palengva atsistojo. Nuo jo dygliais pasišiaušusio uolekties ilgio penio varvėjo tirštas kraujas. Paplūdusi kraujais Dorotėja voliojosi aukštielninka, panaši į skudurinę lėlę. Negyvose akyse visiems laikams sustingo beprotiškas siaubas ir skausmas. Ant kaktos abejingai blizgėjo varinis lankelis.
– Šliundra, – žemu balsu ištarė demonas. Tingiai išskleidęs sparnus, jis pakilo ir dingo tamsoje. Upelio vanduo paraudo nuo kraujo.
4
– Tokią ją rado piemenys, atginę gyvulius prie girdyklos, – pasakojo sargybos kapitonas. Jis pirmasis su miesto sargyba atvyko į paupį, paėmė merginos lavoną ir atvežė jį čia. Kol dar nebuvo žinoma, ką daryti, lavonas buvo paguldytas į vežimą kaimo seniūno klojime. Pats seniūnas lankstėsi, nuolankiai klausydamasis grafo Kornelijaus griausmingų tiradų apie tai, kas laukia to, kuris paliečia jo pavaldinius. Atvykęs miesto budelis ką tik baigė apžiūrinėti kūną ir atsainiai užmetė ant viršaus nutriušusią gūnią. Jis vienintelis bent truputį išmanė anatomiją.
– Na, ką manai? – paklausė tėvas Jeronimas. Jis ir grafas Kornelijus ką tik įėjo pro duris. Budelis, supratęs, kad kreipiamasi į jį, neskubėdamas nusišluostė rankas į kelnes ir prabilo:
– Panašu, kad išprievartauta. Mirtinai. Man susidarė toks įspūdis, kad jai įkišo į tarpkojį vėzdą ir gerai pamakalavo. Sudraskyta visa papilvė, pro skylę ranką galima įkišti.
Tėvas Jeronimas pažaliavo, o grafas Kornelijus vos nesprogo iš įtūžio:
– Kas taip pasielgė su mano baudžiauninke? Kas išdrįso paliesti mano žmogų?
Budelis, visai nepaveiktas grafo riksmo, abejingai patraukė pečiais:
– Nežinau. Nors ir palyginau tai su vėzdu, tačiau tas daiktas nebuvo storesnis už mano ranką. Viena galiu pasakyti – tai ne žvėries darbas.
– Tai ir ne žmogaus darbas, – perbalęs suvapėjo tėvas Jeronimas. – Piktoji dvasia, ne kitaip. Inkubas.
– Kas? – atsisuko į kunigą grafas Kornelijus. – Piktoji dvasia? Norite pasakyti, kad mano baudžiauninkė buvo ragana?
– Deja, taip, jūsų šviesybe. Mums teks sudeginti jos lavoną…
5
Ištrauka iš Petervilio katalikų bažnyčios kronikos.
„Šiandien ryte prie Juodųjų Akmenų šaltinio buvo rasta negyva baudžiauninkė Dorotėja Veiskof, priklausiusi grafui Kornelijui Von Obachui. Baudžiauninkė, greičiausiai, buvo išprievartauta ir nužudyta inkubo, kurį, matyt, pati ir buvo išsikvietusi. Nieko nelaukus, mirusios raganos lavonas buvo sudegintas ir pelenai užkasti kryžkelėje prie Senojo Pirklių kelio…“
6
Buvo jau vėlus vakaras, miesto amatininkai jau kadai uždarė savo kromelius, po truputį tilo vaikų klegesys, kai kur sulodavo šuo. Melsvai pilka migla aptraukė purvinas tarpuvartes, šešėliai palengva rinkosi į pakampes. Tėvas Jeronimas šįvakar bažnyčioje užsilaikė ilgiau, nei įprasta. Reikėjo palyginti įrašus knygoje su aukų dėžutės turiniu, atmesti visas išlaidas ir išsiaiškinti, kur dingo daugiau nei du sidabriniai. Zakristijonas dingo prieš pusiaudienį, teisindamasis, kad jo vaikas staiga susirgo.
„Dievas mato,“ – pagalvojo tėvas Jeronimas, vazodamasis prie sunkių bažnyčios durų, – „jei tą niekadėją rasiu smuklėje, tai…“
Kunigo mintis nutraukė kostelėjimas už nugaros. Tėvas Jeronimas atsisuko ir pamatė kokių trylikos metų mergaitę, stovinčią prie šventoriaus vartų.
– Ko nori? – nepatenkintas paklausė tėvas Jeronimas, beveik įsitikinęs, kad mergiūkštė tuoj pat ims prašyti išmaldos.
– Šventasis tėve, padėkit man, – maldaujamai prabilo mergaitė.
„Prasideda,“ – piktai pagalvojo tėvas Jeronimas. – Aš esu pirklio tarnaitė, atkeliavau šį rytą su savo šeimininku ir pasimečiau. Bijau, kad mano šeimininkas nepasiges manęs iki rytojaus ryto. Gali būti, kad jis jau išvyko iš miesto. Aš neturiu kur eiti, – sukūkčiojo mergaitė.
Tėvas Jeronimas mėgo moteris. Nors kartais jį ir grauždavo sąžinė, jis manė, kad geriau kartais kokią moterį įsiversti į lovą, nei sanguliauti su choro berniukais, kaip, teko girdėti, elgiasi kiti kunigai.
– Aš turiu truputį pinigų, – jau vos neverkė mergaitė.
– Ne pinigai svarbiausia, mano dukra, – susimąstęs nutęsė tėvas Jeronimas. Po truputį jo galvoje ėmė suktis mintys, labiau tinkančios pasauliečiui, nei dvasiškiui. Galų gale, jei jau Viešpats buvo maloningas, atsiųsdamas tokią dovaną…
Mergaitė, nežiūrint vaikiško veidelio, buvo gražiai nuaugusi. Prakaitu permirkusi drobinė palaidinukė buvo prilipusi prie kūno, išryškindama neseniai prasikalusias krūtis stačiais speneliais, juodus plaukus prilaikė siauras varinis lankelis, o ant plono grakštaus kaklo kabojo kažkoks bronzinis papuošalas.
– Tik kur tave paguldyti? Jei nusivesiu tave į kleboniją, tai ką žmonės pagalvos? Apgyvendinsim tave nakčiai bažnyčioje – ten yra kambarys, kur galima prigulti. Ar tiks tokia pastogė?
– Ačiū, šventasis tėve, – kukliai padėkojo mergaitė.
Tėvas Jeronimas atidarė bažnyčios duris. Mergaitė padėkojusi įėjo į vidų. Praeidama pro šalį ji netyčia užkliudė krūtine kunigo ranką. Tėvui Jeronimui pasidarė karšta. Jis uždegė keletą žvakių ir parodė mergaitei kelią į kambarėlį, buvusį už altoriaus. Čia kabėjo kelios sutanos iškilmingoms progoms, ant stalelio stovėjo kiti bažnytiniai daiktai. Pasienyje stovėjo kietas gultas.
– Esu labai jums dėkinga, šventasis tėve, – ankštoje patalpoje mergina stovėjo beveik liesdamasi prie kunigo. – Kuo galėčiau jums atsilyginti?
Tėvas Jeronimas panoro tiesiog paglostyti mergaitės galvą ir, palinkėjęs labos nakties, išeiti.
Užuot taip padaręs, tėvas Jeronimas prisitraukė mergaitę artyn:
– Taip, galėtum, – ir pradėjo ją bučiuoti. Vieną akimirką jam pasidarė baisu, kad mergaitė neimtų klykti, priešintis, tačiau mergaitė atsakė į bučinį, o paskui pamažu išsinėrė iš palaidinukės.
– Naktys dabar tokios karštos, – pasakė ji. Kunigas nelyginant užkerėtas žvelgė į apvalias krūtis ir pajuto, kad daugiau valdytis tiesiog nebėra jėgų. Mergina tuo metu pradėjo atseginėti šventojo tėvo sutaną.
Kai paskutinis drabužis atsidūrė ant grindų, kunigas parvertė merginą ant gulto ir užsiropštė pats. Pūkšdamas jis darbavosi taip, kad drebėjo mažo kambarėlio sienos, o jo riebus kūnas lingavo į taktą….
– Velniškas malonumas, – ištarė kunigas, kai po visko jie ilsėjosi ant vargšo gulto, nežinia kokiu stebuklu atlaikiusiu tokį svorį. – Ir kodėl tai laikoma nuodėme? – Jis net nepasivargino nulipti nuo mergaitės.
– Čia ne nuodėmė – dovanoti gyvybę, – atsakė mergaitė. -Nuodėmė – atimti gyvybę. Šventasis tėve, ar esi ką nužudęs?
– Ką tu čia paistai, mano duk…? – pasipiktinęs pradėjo tėvas Jeronimas ir nutilo pusėje žodžio.
– Aha, tu, tėve, dar ir incestą įsirašyk į savo nuodėmių sąrašą! – piktai nusikvatojo mergina. – Tačiau tai ne didžiausia tavo nuodėmė. Prisimink Martą Michaji. Ką tu žadėjai naktį prieš teismą?
– Koks tavo reikalas, kale? A-a-a-a-a! – Kunigas suspiegė iš netikėto skausmo papilvėje. Pažvelgęs žemyn, tėvas Jeronimas suspigo dar kartą – tik šįkart iš siaubo. Merginos tarpukojyje vaipėsi šlykštus snukis, aštriais dantimis įsikabinęs į tėvo Jeronimo vyriškumo įrodymą.
– Koks buvo tavo pažadas? – lediniu balsu paklausė mergina.
– Aš… aš pažadėjau išgelbėti ją nuo laužo, jei ji… atsiduos… man…
– Pasakok toliau, – abejingai paliepė ledinis balsas.
– Ji… ta pajuodėlė… ta velnio išpera… ji atstūmė mane. Ji… pasakė man, kad geriau… atsiduos labiausiai dvokiančiam miestelio šuniui, nei tokiam pasipūtusiam taukų maišui, kaip aš… – skausmo ašaros tekėjo išpurtusiais tėvo Jeronimo skruostais ir ant kretančio smakro maišėsi su seilėmis.
– Esi kaltas. Kaltas dėl to, kad dėl įžeistos savimeilės pasmerkei nekaltą žmogų dviems savaitėms kankinimų ir mirčiai ant laužo. Vieno tavo žodžio būtų užtekę jai išgelbėti. Tu su malonumu dalyvavai jos kankinimuose, nepraleidai nė vieno karto. Esi laimingesnis, nei ji, nes aš neturiu dviejų savaičių. Esi pasmerkiamas mirčiai, – sulig šiais žodžiais nasrai merginos papilvėje susičiaupė ir tėvas Jeronimas pargriuvo ant grindų baisiausiai klykdamas, kruvina žaizda tarpukojyje.
Mergina atsistojo. Nekaltame veidelyje liepsnojo geltonos akys, o ant kaktos išdygo ragai. Ji grėsmingai išskleidė plėvėtus sparnus. Tėvas Jeronimas, bliaudamas nesavu balsu, keturiomis nuropojo tolyn. Jam pavyko išsigauti iš kambarėlio, tapusio jo kankinimų kamera ir tarp suolų nusigauti iki laukujų durų. Pamėgino atidaryti masyvias duris, bet jos nepajudėjo nė per colį.
Bažnyčioje užsidegė visos žvakės. Atsisukęs tėvas Jeronimas pamatė, kaip moteris-demonas su neapykanta nušlavė nuo altoriaus visas šventąsias relikvijas, po to stvėrė sunkų suolą ir paleido į nukryžiuotojo statulą. Visi šventieji paveikslai kabojo aukštyn kojomis.
– Nustok, piktoji dvasia! Lauk iš Dievo namų! – desperatiškai suriko tėvas Jeronimas. -Vardan…
Jam atsakė grubus kvatojimas:
-Taviškis dievas nusisuko nuo tavęs tą pačią akimirką, kai tave apniko nuodėmingos mintys. Visa tai dabar – bevertis šlamštas! – moteris-demonas paėmė degančią žvakę ir ėmė ja masturbuotis. Virpanti liepsnelė tai pasirodydavo, tai vėl dingdavo jos įsčiose. Po to atsainiai nušveitė ją į kampą ir pradėjo artintis prie kunigo. – Galas tau. Prisimeni užrašą ant pragaro vartų? „Palikite viltį, čia įeinantys“. Tuoj tu pamatysi jį savo akimis!…
7
Ištrauka iš domininkonų vienuolyno kronikos:
„Baisi nelaimė ištiko Petervilio miestą. Mus pasiekė liūdna žinia, kad vakar vakare užsidegė Petervilio šv. Mikalojaus bažnyčia. Subėgę miestelėnai dar bandė bažnyčią gesinti, bet, nepaisant visų jų pastangų, pastatas sudegė iki pamatų. Kartu su bažnyčia sudegė ir parapijos klebonas, garbingasis tėvas Jeronimas. Miestui netekus maldos namų, pamaldos vyksta šv. Mikalojaus koplyčioje miesto rotušėje. Pamaldas maloningai sutiko vesti mūsų vienuolyno abatas tėvas Rafaelis. Renkamos aukos bažnyčios atstatymui. Viešpatie, pasigailėk mūsų.“
8
– Garbė Jėzui Kristui, – pasisveikino meras. Nedrąsiai mindžikuodamas jis stovėjo prie celės durų. Tėvas Rafaelis suskubo kviesti garbingą svečią vidun.
– Per amžių amžius, Amen. Užeikite į vidų, gerbiamasis. Gal norite alaus po sunkios kelionės? Patikėkite, mūsų vienuolynas daro puikiausią alų šiose apylinkėse.
– Būčiau labai dėkingas, tėve Rafaeli. Kelias tolimas, oras baisiausiai karštas, ir mano liežuvis tuoj ims priminti seno bato puspadį.
Poną Vitoldą atlydėjęs vienuolis dingo, neištaręs nė žodžio, ir greit grįžo nešinas dviem ąsočiais šalto alaus. Kai svečias numalšino troškulį, tėvas Rafaelis pasiteiravo:
– Kam turėčiau būti dėkingas už tokio svarbaus asmens vizitą į mano kuklų būstą?
– Reikalai, šviesusis tėve, reikalai. Aš dėl sudegusios bažnyčios. Aš atvykau prašyti pagalbos.
– Žinoma, žinoma. Mūsų vienuolynas neturtingas pinigais, tačiau nė vienas iš brolių neatsisakys pagelbėti atstatant bažnyčią.
– Neseniai gavau žinią, kad iš Marienburgo turėtų atvykti naujai paskirtas klebonas. Greit jums nebereiks vargintis ir kiekvieną vakarą važinėti laikyti pamaldų.
– Taip… Vargšas tėvas Jeronimas. Tokia netektis…
– Jūs dar ne viską žinote, – meras vogčiomis apsidairė, lyg juos kas galėtų išgirsti. – Tėvo Jeronimo kūną pirmieji surado miesto sargybiniai. Po to, kai jie man papasakojo, ką jie pamatė, man teko duoti kiekvienam po talerį, kad visi laikytų liežuvius už dantų. Tačiau tai, kas įvyko, nėra paprasčiausia nelaimė! – bekalbėdamas ponas Vitoldas palinko į priekį. – Tėvas Jeronimas buvo rastas gulintis nuogas, jam buvo išdraskytas tarpukojis, nuplėštos ausys, o žarnos buvo išdraikytos per visą salę! Sakau jums – joks gaisras negali šitaip sužaloti žmogaus! Šventieji ne sudegė, o buvo suniokoti, o nukryžiuotasis buvo pakabintas žemyn galva! Viešpatie, tas, kas tai padarė, buvo ne žmogus!
Namus garbingasis Petervilio meras pasiekė vėlai vakare ir buvo girtas kaip pėdas.
9
Nykiai ir liūdnai skambėjo varpas šventos Klaros moterų vienuolyne, skelbdamas vakarinių pamaldų pabaigą. Seserys vienuolės tyliai skirstėsi po celes. Virpančioje deglų šviesoje jos buvo panašios į amžino liūdesio apimtas šmėklas. Griežtu žvilgsniu seseris stebėjo motina Gertrūda, vienuolyno vyresnioji. Ji buvo griežta, labai griežta, jei nepasakyti daugiau. Motina Gertrūda pati savo rankomis nuplakdavo seseris už tinginiavimą, juokelius pamaldų metu, o pamaldų nelankyti galėjo tik visiškos ligonės, nes po motinos Gertrūdos egzekucijų seserys laisvai galėjo tokiomis tapti. Vis dėlto taip atsitikdavo retai – per griežtai nubaustos seserys negalėdavo gerai dirbti, be to, persistengus grėsė ir daugiau nemalonumų – per daug vienuolyno seserų buvo iš turtingų ir kilmingų šeimų. Neduok Dieve, nors viena iš jų mirtų vienuolyne ne sava mirtimi. Kilmingieji yra ypač kerštingi. Net jei mirusioji ir atsidūrė vienuolyne ir ne savo noru.
„Populiariausios“ bausmės vienuolyne buvo rykštės. Jos beveik nežalojo seserų fiziškai. Nejučia motinos Gertrūdos mintys nuklydo prisiminimų keliais. Ji prisiminė prieš savaitę vykusį raganos tardymą. Kaip tada raitėsi po įkaitintomis replėmis jaunos čigonės kūnas! Prisiminus tai, motinai Gertrūdai per nugarą nubėgo malonūs šiurpuliukai…
Viena sesuo netyčia kluptelėjo priešais motiną Gertrūdą ir jau buvo beskubanti šalin. Motina Gertrūda įdėmiai nužvelgė seserį. Metų metais įgytas instinktas sakė, kad kažkas ne taip. Aha.
– Stok, – paliepė motina Gertrūda. Ir ji staiga suprato. – Seserie, būk maloni, paaiškink, kur tavo rožančius?
Jaunutė vienuolė, matyt, neseniai patekusi į vienuolyną, sustojo ir ėmė mikčioti:
– Atleiskite, aš… turbūt… palikau jį celėje…
– Užmiršai savo rožančių? – motina Gertrūda rūsčiai nužvelgė prasikaltėlę, – tai labai rimtas nusižengimas vienuolyno regulai. Tu būsi nubausta.
Motina Gertrūda stvėrė seserį už rankos ir nusitempė paskui save. Kurį laiką jos žingsniavo niūriais vienuolyno koridoriais, nusileido į rūsį, praėjo pro atsargų sandėlius, kol pasiekė žemas geležimi kaustytas duris. Už jų buvo nedidelė patalpa akmeninėmis sienomis ir plūkta asla. Nebuvo nė vieno lango. Viduryje stovėjo ilgas suolas su pančiais, o kampe – medinis kibiras, kiek toliau gulėjo nedidelė žabų krūva.
– Žinai, kas tai? – paklausė motina Gertrūda, su pasimėgavimu stebėdama persigandusią seserį.
– Manyčiau, kad bausmių kambarys… – sulemeno persigandusi sesuo.
– Ar tau teko kada čia būti?
– Ne…
– Pirma bausmė mano vienuolyne? Ką gi, reikia padaryti, kad tau ilgam dingtų noras čia pakliūti. Nusirenk ir gulk ant suolo.
Motina Gertrūda išsirinko šmaikštesnę rykštę ir pamirkė ją kibire. Prisiartinusi prie nuolankiai išsidriekusios ant suolo sesers, uždrožė per baltą, apvalų užpakalį. Sesuo skausmingai aiktelėjo.
– Celės sienos pakankamai storos, kad nedrumstų seserų ramybės. Gali rėkti, kiek nori – niekas neišgirs.
Rykštė tol čaižė sesers užpakalį, kol motinai Gertrūdai nepavargo ranka.
– Stokis, – paliepė ji seseriai. Kai ši įvykdė paliepimą, motina Gertrūda paklausė:
– Kuo tu vardu, nusidėjėle?
– Barbara… – O kas gi čia? – motina Gertrūda nutraukė seseriai nuo galvos ploną varinį lankelį.
– Ar tu nežinai, kad vienuolėms draudžiama nešioti papuošalus? Varinis lankelis nulėkė į kampą. Motina Gertrūda sugriebė sesers Barbaros krūtis ir taip suspaudė, kad tai net ašaros ištryško.
– Už šį nusižengimą gausi kitą bausmę – tu dabar turėsi bučiuoti mano kojas ir jei parodysi bent krislelį nepagarbos ar pasibjaurėjimo – vėl gulsi ant suolo. Supratai?
– Taip, motin…
Sesuo Barbara nuolankiai įvykdė šią bausmės dalį. Galiausiai motina Gertrūda leido vienuolei atsistoti. Kurį laiką ji žiūrėjo į ašarotas sesers Barbaros akis ir meiliai pratarė:
– Suprask, sesute, aš tai darau ne savo malonumui. Tokia yra vienuolyno tvarka ir niekam nevalia jos pažeisti. Nuolankumas yra tikėjimo pagrindas.
– Aš suprantu… – pasakė sesuo ir apsiverkė. Motina Gertrūda apkabino seserį per pečius:
– Neverk, tu išpirkai savo kaltę. Jei tau skauda nugarą, aš tau duosiu tepalo ir rytoj tu jausiesi žymiai geriau. Raudodama sesuo įsikniaubė į motinos Gertrūdos krūtinę. Vienuolyno vyresnioji raminančiai glostė sesers pečius. Raudai nurimus, sesuo pakėlė akis į motiną Gertrūdą ir šyptelėjo:
– Ačiū, maloningoji priore, man tiesiog trūksta artimo meilės. Ji lengvai pakštelėjo motinai į skruostą. Motina Gertrūda paglostė sesers krūtinę:
– Tu tokia keista, seserie Barbara…
– Maldauju dar vienos nuolankumo pamokos, – sesuo Barbara aukštielninka išsitiesė ant suolo. Kurį laiką jos glamonėjosi, kiek vėliau motinos Gertrūdos abitas atsidūrė ant aslos. Abi vienuolės atsidavė glamonėms ant bausmių suolo. Rankos ir liežuviai judėjo prakaituotais kūnais, skverbėsi į visus plyšelius…
Motina Gertrūda palaimingai ilsėjosi ant kankinimų suolo, kai staiga sesuo Barbara stvėrė jos rankas ir tvirtai surišo po suolu. Viskas įvyko taip greitai, kad motina Gertrūda nespėjo net pajudėti. Jos kojos buvo laisvos, bet kai esi pririštas prie sunkaus suolo, tai niekuo nepadeda.
– Ką čia dabar sugalvojai? – pasipiktino vyresnioji.
– Paleisk mane tučtuojau, kitaip tau bus blogai.
– Klysti, – nežmogiškai žemu balsu atsakė „sesuo Barbara“, – blogai bus tau. Motina Gertrūda suspigo – jos akyse vienuolė virto didžiuliu juodu ožiu. Ožys užgulė vienuolyno vyresniąją.
Motina Gertrūda klykė, raitėsi, bet išsivaduoti nepajėgė. Išsekusi ji su siaubu žvelgė, kaip ožys „darbuojasi“, ir net nesuklykė, kai jis įsikibo jai į gerklę savo dideliais dantimis. Per dideliais ožiui…
