– Vadinuosi Ovenas Visleris, – prisistatė jis. – Grįžtu į savo dvarą ir ketinu tau duoti kambarinės darbą.
„Ar dėdė Frankas ir ją išrinks kaip vieną iš mano aukų? – pagalvojo Oldisas. – Jei taip -puiku, ji vis vien pati nenorėjo gyventi.” Jis norėjo paslėpti baimę – kas bus, jei iš tiesų turės tai padaryti.
Rodos, tik ką žydėjo pavasaris, o jau rudens vėjai ėmė draskyti medžių lapus. Laukai ir kalvos nespėjo pasipuikuoti baltu žiemos rūbu, o jau iškeitė jį į margaspalvius gėlių drabužius. Metų laikai vijo ir keitė vieni kitus, tačiau nė kiek netrikdė Vislerio dvare tvyrančios ramybės.
Didžiąją dienos, o kartais ir nakties dalį Ovenas praleisdavo bibliotekoje, studijuodamas senovinėse knygose sukauptą išmintį. Kartais išjodavo pajodinėti, bet sukdavo iš kelio vos pamatęs kitą raitelį ar karietą. Jis atkakliai laikėsi vienatvės, vengdamas net atsitiktinių susitikimų.
Keletą kartų vakare, visiems sumigus, jis buvo nuėjęs į Sintijos kambarį ir stebėjo jos ramų miegą, klausėsi lygaus alsavimo ir džiaugėsi, kad viešnamyje praleisti mėnesiai nespėjo uždėti jos tyram veide savo antspaudo.
„Kokia prasmė lindėti pasislėpus nuo pasaulio? – vieną dieną pamanė Ovenas ir užvertė storą dulkėtą knygą. – Ką aš noriu pergudrauti – tuos, kurie gali skaityti mano mintis? Aš tik apgaudinėju save – man niekuomet nepavyks. Kokia kvailystė buvo pasislėpti nuo gyvybe alsuojančios aplinkos! – sušuko jis mintyse, kai atvėrė sunkias langines ir įkvėpė vasaros kvapų prisotinto oro. – Noriu išvengti neišvengiamo? Per vėlu! Ką žemei reikš tie keletas žmonių, kuriuos aš dar turėsiu sunaikinti? Nieko. O man jie atvers duris į magišką pasaulį!”
Tą pačią dieną Ovenas liepė išsiųsti kvietimus į jo valdose įvyksiančią medžioklę.
Kaimynai žemvaldžiai susirinko gausiu būriu – pagaliau ponas Visleris išsižadėjo savo paslaptingo atsiskyrėliško gyvenimo ir sugrįžo į jų draugiją. Ovenas žinojo, kad „praeityje” jis ir savo dvare mėgo leisti laiką taip pat audringai, kaip ir didmiesčiuose.
– Pone Visleri, aš taip pat nesu aistringa medžiotoja, – prisigretinusi pasakė jauna moteris, grakščiai sėdinti ant bėros kumelės.
– Taip pat? – kilstelėjo Ovenas antakius. – O kas dar taip galėtų save apibūdinti?
– Man pasirodė, kad jūs… – ji neužbaigė sakinio, pamačiusi Oveno šypseną, kuria jis apdovanojo jaunąją jojikę ir nuo kurios per nugarą perbėgo šiurpuliukas.
– O, ne, panele Klaudija! – jis nusikvatojo. – Aš labai mėgstu medžioklę, ypač jaunų, grakščių, romių, – kalbėjo jis, apžiūrinėdamas ją nuo galvos iki kojų savo juodomis akimis, – stirnų.
– Jūs žiaurus, – tegalėjo ištarti ji.
– Ne, aš tik bandau paneigti jūsų klaidingą išvadą, – vėl šyptelėjo Ovenas, šį kartą maloniai ir draugiškai, ir linktelėjęs galvą spustelėjo žirgą pentinais.
Medžioklė pavyko puikiai – ne visi galėjo pasigirti laimikiu, bet nė vienas nesiskundė prasta nuotaika. Daugelis pasiliko Vislerio dvare atšvęsti šeimininko sugrįžimo į viešumą.
Nepraėjo nė savaitė, kai Ovenas gavo pakvietimus beveik iš visų didikų atsakomajam vizitui. Tačiau jie paskubėjo džiaugtis Vislerio pasirodymu – nė vieni namai nebuvo patenkinti jį priėmę: vienur jis sukėlė atviras rietenas tarp nesutariančių kaimynų, kitur įskaudino šeimininkus pasityčiojęs ir išpeikęs vaišes, trečiuose namuose privertė pravirkti iš gėdos jaunas paneles, ketvirtuose – išprovokavo kruvinas peštynes tarp dviejų ponų tarnų. Visur jis sukurstydavo ugnį, o po to pasitraukdavo į šalį ir stebėdavo lyg niekuo dėtas. Didikai nebe vieną kartą tyliai, viens kitam į ausį, šnibždėjosi apie bauginančią Vislerio šypseną, jo juodų akių kiaurai persmeigiantį žvilgsnį ir kartais atsirandantį keistą blyksnį.
Atėjus žiemai nebeliko nė vieno pono, kurio Ovenas Visleris nebūtų įskaudinęs, su kuriuo nebūtų susipykęs. Tačiau jis pats to nenorėjo matyti ir retkarčiais atvažiuodavo aplankyti kaimynų, o vėliau juokdavosi sau vienas, kai išvysdavo persigandusius tarnaičių ar liokajų veidus, pranešančius, kad jų ponų nėra namuose. Jis apsimesdavo tikįs, nors ne kartą pastebėdavo sujudant užuolaidas, pro kurias ponai stebėdavo, kada gi išvyks neprašytas svečias.
– Norėčiau pamatyti panelę Klaudiją, – pranešė išėjusiam pasitikti tarnui.
– Ponų dabar nėra, – išlemeno senas mažordomas.
– Man reikia tik panelės, – draugiškai paplekšnojo Ovenas seniui per pečius ir žengė laiptų link. – Manau, ir pats susirasiu kelią.
– Pone, veltui sugaišite brangų laiką, – žingsniuodamas iš paskos maldavo mažordomas. Tarnui į pagalbą atskubėjo jaunoji šeimininkė, pasirodžiusi viršuje, prie laiptų, ir kreipdamasi į tarną:
– Viskas gerai, Mailsai, aš priimsiu poną Vislerį.
Svetainėje jie susėdo ant sofutės. Klaudija išdidžiai pažvelgė svečio pusėn ir paklusdama svetingumo taisyklėms mandagiai pasidomėjo:
– Koks gi jūsų vizito tikslas?
– Man tiesiog smalsu. – Ovenas patogiai atsilošė į sofutės atlošą ir atvirai vedžiojo merginą akimis: nuo auksinių garbanų virš baltos kaktos, žemyn dailiu veido ovalu, grakščiu kaklu ligi suknelės iškirptės nėrinių. Kelioms sekundėms sustojęs žvilgsnis sugrįžo prie mėlynų akių. – Kodėl jūs mane persekiojate?
– Aš? Jus? – Rausvi merginos skruostai dar labiau sužydo nuo netikėto kaltinimo.
– Nejaugi manėte, kad aš aklas? – santūriai šyptelėjo Oldisas. – Jūs dalyvavote visose, be išimties, puotose, kuriose buvau aš, ir nenuleidote nuo manęs akių. Jūs stengdavotės pasisukti būtent ten, kur būdavau aš. Netgi Trentonų sode, kur maniau rasiąs atokią vietelę pailsėti nuo įsisiautusių vakarėlio svečių, aš vėl sutikau jus, panele.
– Tąkart su manimi buvo ir mano pusseserė Matilda.
– Tik aš ir judvi, – sutiko Ovenas. – Kodėl gi niekas daugiau nepanoro pakvėpuoti oru, kuris tą vakarą buvo drėgnas, šaltas ir vėjuotas? Netgi jūsų kompanionė skundėsi vėsa ir traukė jus atgal į salę. Tačiau jūs atkakliai bandėte įžiūrėti tarp medžių šešėlių mane.
– Tai netiesa!
– O pokylis Kenvilių dvare?
– Tai buvo paprasčiausias sutapimas, – gynėsi Klaudija.
– O lenktynės?
– Atsitiktinumas…
– Pasakykite, panele, ką galėtų reikšti visa virtinė neįtikėtinų atsitiktinumų? – Ovenas pakreipė galvą ir pasirėmė ranka. – Jūs nekenčiate manęs, kaip visi aplinkui, ir ieškote palankios progos, kaip skaudžiau mane nubausti?
Klaudija stengėsi išlikti rami, bet tankiai besikilnojanti krūtinė išdavė tikrąją jos būseną.
– Jei atėjote įžeidinėti…
– Ne, – nutraukė jis neleisdamas užbaigti ir linktelėjo jos pusėn. – Aš pabandysiu spėti. Klaudija nesuskubo pasitraukti, kai Ovenas nelauktai persėdo visai šalia ir prigludo prie jos lūpų. Viskas įvyko taip staiga, kad ji nespėjo susivokti, ar viskas vyksta iš tikrųjų, ar vėl, kaip daugel kartų, jos galvoje. Kai mergina atsimerkė, išvydo prieš save linksmą Oveną.
– Pataikiau iš pirmo karto, – palingavo jis galva. – Seniai galėjom išsiaiškinti, ar ne?
Jis vėl palinko ir pajutęs atsaką prisitraukė ją arčiau savęs. Klaudija tirpo palaimoje, kol jis bučiavo jos kaklą ir pečius, o pati kedeno jo šviesius plaukus.
– Aš nemaniau, nedrįsau manyti, kad patiksiu tau, – sušnibždėjo mergina, bandydama susirasti jo lūpas, tačiau kai Ovenas pakėlė galvą, ji krūptelėjo pamačiusi tą keistą blyksnį jo nepaprastai juodų akių, apie kurį visi kalbėjo. Bet baimę užgesino aistra.
– Dėdė Frankas! – Oveno šūksnyje sutilpo viskas: nuostaba, džiaugsmas, nusivylimas, – kai savo krėsle bibliotekoje jis pamatė cigaro dūmų kamuolyje paskendusį storulį.
– Džiugu, kad prisimeni, – sukrizeno jis. – Maniau, per trejus metus būsi primiršęs.
– Prabėgo net treji metai? – nuoširdžiai nustebo Oldisas. – Nepajutau.
– Paskendęs panelės Klaudijos glėbyje? – pasišaipė Frankas, bet Ovenas nė kiek nesupyko.
– Nesityčiok, dėde. Aš net manau jai pasipiršti.
– Turėsi paskubėti.
– Ji? – Ovenas suprato storulio užuominą. – O, ne! Neatimk iš manęs puikios meilužės.
– Tu toks nuoširdus, – Franko šypsena parodė dvi eiles smulkių dantukų. – Duosiu tau visus metus atsikratyti ja.
– Didžiai dėkingas, – Oldisas demonstratyviai žemai nusilenkė.
Klaudijos tėvai labai nustebo, kai Visleris atėjo prašyti jų dukters rankos, tačiau iškart sutiko, suprasdami, kad gaus labai turtingą žentą. Sužadėtuvės apstulbino visą apylinkę, tačiau ir žemvaldžiai pritarė, kad kvaila būtų atsisakyti šitiek žemių ir kitokio turto vien dėl nesugyvenamo būsimo žento būdo.
Perkūnas iš giedro dangaus trenkė likus mėnesiui iki sutuoktuvių – būsimoji nuotaka nepagydomai susirgo. Daktarai nerado aiškios ligos, o Klaudija silpo, nyko ir numirė ant sužadėtinio rankų savo vestuvių išvakarėse. Niekas negalėjo ramia širdimi žiūrėti į sustirusią merginą ir į gedinčio Vislerio sielvartą. Jis sėdėjo palinkęs prie Klaudijos kūno, glostė jos plaukus, lūpas, akis. Pagaliau pabučiavo ją į kaktą ir paliko giminaičių globai.
Tą patį vakarą Oveną aplankė Frankas.
– Vėl tu? – ištarė su priekaištu Oldisas. – Jos kūnas dar nespėjo atšalti, o tu prisistatei tykodamas naujo grobio. Palik mane šiandien vieną. Ar aš neturiu teisės nieko prašyti, kol neįvykdysiu visų tavo reikalavimų?
Storulis išsišiepė ir ėmė žaisti auksine laikrodžio grandinėle.
– Ką, nugalabyti mylimąją buvo sunkiau negu nušauti draugą?
Užviręs pyktis nustelbė širdgėlą – Ovenas prišoko prie Franko ir pačiupęs jį už atlapų pakėlė nuo žemės.
– Klausyk, tu menkas sutvėrime! Tau svetimi žmogiški jausmai, bet aš esu žmogus. Žmogus! Tu pats ne kartą man sakei… – Ovenas nuleido rankas, nes storulis išnyko kaip dūmas. – Tik tą ir sugebi: pasprukti, kai pasidaro riesta.
– Aš čia, – atsiliepė jis už nugaros.
Jaunuolis pusiau atsigręžė ir niūriai pažvelgė per petį. Kai jų žvilgsniai susitiko, jis išvydo baimę dėdės akyse, tokią pačią baimę, kuri apimdavo didikus, patekusius Oveno nemalonėn. „Kas atsitiko, jei išsigando net šėtono pasiuntinys?” – pamanė jis, nenuleisdamas nuo Keneto Franko akių ir žengė artyn, o tas pasitraukė atatupstas ir žvygtelėjo:
– Sustok! – Netikėtas šūksnis sustabdė Oldisą. – Nedrįsk kelti rankos prieš savo mokytoją, – paliepė storulis, atsitokėjęs ir virtęs tuo pačiu pašaipiu žmogučiu. – Pirmą kartą aš atleisiu, o jei pasitaikys antras – užrūstinsi ne tik mane, bet ir mano šeimininką. Nenoriu veltis į barnius, todėl pasakau vardus ir atsisveikinu.
– Gerai. Tik greičiau!
– Endis Visleris ir Dorotė Oldis.
– Puiku! – atšovė Ovenas piktai.
Sėdėdamas tamsoje jis mąstė apie keistą paskutiniosios šešiukės sąrašą: geriausias draugas, geidžiama moteris, abu tėvai… Kas likę du? „Šeštuoju galiu būti aš pats, – toji mintis nebe pirmą kartą kvaršino galvą. – Turėčiau atsisakyti penktosios aukos, kad nesulaukčiau šeštosios. Tik įdomu, kokia bausmė tektų man tuomet?”
Žiema užklupo staiga, per vieną dieną. Grįžtant pro gimtąjį miestelį į dvarą Oveno karieta užklimpo sniege. Nebeliko nieko kito, tik bristi pėstiems ir pralaukti pūgą.
– Čia parduotuvė, pone, – parodė tarnas ranka į iškabą ant namo.
– Labai gerai.
Atidarant duris skimbtelėjo varpelis ir užklydusių keliauninkų išėjo pasitikti senasis Oldisas.
– Pone Visleri! Kokia garbė, – nusilenkė šeimininkas. – Malonėkite užeiti į svetainę, pasišildyti prie židinio… Jūsų tarno irgi nenuskriausim.
Apsiaustą ir skrybėlę padavęs seniui Oldisui, kaip kokiam liokajui, Ovenas pats nedvejodamas žengė į svetainę. Iš paskos atskubėjęs šeimininkas nuolankiai paklausė, ar ponas sutiks kartu pavakarieniauti.
– Tai mano duktė Dorotė Oldis, – pristatė jis pusamžę moterį, besėdinčią prie stalo. – Mums abiem nepaprastai malonu priimti tokį aukštą svečią.
Vargu, ar vakarienė šeimininkams buvo maloni. Ovenas beveik nepalietė vaišių, tik šiek tiek išgėrė vyno ir visą laiką stebėjo giminaičius, nuo ko jie jautėsi varguoliais savo pačių namuose.
– Ar galėčiau apžiūrėti jūsų namą? – nelauktai paklausė ponas Visleris kreipdamasis į Dorotę.
Kai jie priartėjo prie josios kambario, Ovenas pasakė:
– Norėčiau su jumis pakalbėti, panele Oldis, – jis atidarė duris, praleido ją pirmą ir pats įėjo, uždarė ir nepastebimai užrakino.
– Štai mes vėl susitikom, mama. – Dorotė pakėlė nuostabos kupinas akis. – Jūs turėjote sūnų Oveną, tiesa? Prieš penkerius metus jis išėjo ir negrįžo, dingo be žinios.
– Aš kasdien meldžiuosi už jo vargšę sielą.
– Vargu ar maldos padės velnio vaikui.
Moteris krūptelėjo ir nusisuko slėpdama ašaras, o po to atsigręžė ir tvirtai pasakė:
– Aš mylėjau savo vaiką tokį, koks jis buvo, ir neklausiau kvailų šnekų. Net jums neleisiu suteršti jo atminimo.
– Panele Oldis, jūs kalbate taip, lyg Ovenas būtų numiręs.
– Man labai skaudu, – ištarė moteris liūdnai, – bet vienas su tokia negalia jis negalėjo išgyventi.
– Tu klysti, mama, aš stoviu prieš tave.
– Jūsų kilmė ir turtas nesuteikia teisės tyčiotis iš manęs.
– Išklausyk manęs. Žmonės nesuklydo kadaise davę man velnio vaiko pravardę. Endis Visleris – ar dar prisimeni tą vardą? – iš tikrųjų buvo velnias. Ir aš netrukus tokiu tapsiu. Prisimeni, netrukus po mano išėjimo pas jus užklydo elgeta vienuolis, kurį tavo tėvas išvijo, o tu bandei užstoti. Jo kūne slypėjo mano siela, kaip dabar glūdi šiame gražiame ir tvirtame didiko kūne. Aš galiu keisti savo išorę, bet negaliu… – Ovenas atsiduso, – turėti gyvų tėvų.
Moteris krūptelėjo ne tiek nuo pačių žodžių, kiek nuo tono, kuriuo jie buvo ištarti.
– Ką jūs ketinate daryti? – ji pasiruošė gintis nuo neapibrėžto pavojaus.
– Aš jau padariau, – Ovenas norėjo atsisveikindamas paskutinį kartą apkabinti moliną, bet ji atšoko kaip įgelta. – Tu išgėrei vyno, į kurį įpyliau mirtinų nuodų. Mirtis ateis ramiai ir tyliai, tu nejausi skausmo, tik užmigsi ir niekada nepabusi – ši naktis tau bus paskutinė.
Jaunuolio balsas buvo toks švelnus, lyg jis ramintų verkiantį kūdikį, tačiau Dorotė žingsnelis po žingsnelio traukėsi atatupsta, kol atsirėmė į komodą. Nežiūrėdama ranka sugraibė stovintį kryželį ir atkišo priešais:
– Jei iš tiesų tu velnias, kaip sakai, išvarysiu tave! – ir žengė artyn, kol vos nepalietė ranka Oveno krūtinės. – Tu turi bijoti švento kryžiaus!
– Deja, jis man neturi galios, – jo akys blykstelėjo keista liepsna, lūpose šmėstelėjo šypsnys ir metęs paskutinį žvilgsnį jis išėjo.
Pūga aprimo, arkliai pailsėjo ir galėjo traukti karietą. Palinkėjęs labos nakties šeimininkui, Ovenas įsisupo į apsiaustą ir sėdęs karieton paragino vežiką.
Nežinia, ar peršalimas, ar nervai paguldė Oldisą į lovą. Jį ėmė krėsti šaltis, karščiavo visas kūnas, o po nakties košmarų jis pabudo visiškai išsekęs. Vėl užsnūdo. Pramerkęs akis pamatė tarno veidą.
– Aš atsiųsiu Sintiją, – pastebėjęs, kad prabudo šeimininkas, sukruto tarnas. – Ji tvarkosi geriau už gailestingąją seselę.
– Nieko man nereikia, – bandė prieštarauti Ovenas, tačiau pajuto net atsisėsti neturįs
jėgų.
– Nesikelkite, prašau, ir daktaras taip liepė.
– Daktaras? Kada jis buvo? – jaunuolis nusitraukė nuo kaktos sušilusi kompresą.
– Gydytojas ateina kiekvieną dieną.
– Skotai, ką tu nori pasakyti?
– Mano pone, prašau, gulėkite. Jūs dar nesustiprėjote po keturias dienas trukusios karštinės!
„Aš jaučiau, kad įtampa kasdien didėja, bet nemaniau, kad ji palauš mane,” – pagalvojo Ovenas, paklusdamas tarno paliepimui. Ir vėliau jis buvo klusnus kaip geras vaikas: nesipriešino slaugomas, gėrė prirašytus vaistus. Jis nenorėjo būti sveikas, nes sustiprėjęs negalės laisvai bendrauti su Sintija, tarp jų vėl iškils bedugnė, kuri skiria poną ir jo tarnaitę. „Mano linksmoji mergyte, – liūdnai mąstė Oldisas, – nors pasaulis apsivertė prieš mane, bet aš vis viena negaliu pabučiuoti tavo rankų…”
Kai ilgiau apsimesti ligoniu buvo neįmanoma, Ovenas „pasveiko” ir pasikvietęs Sintiją paklausė:
– Ką tu apie mane galvoji?
– Jūs man labai geras, pone, – nuoširdžiai atsakė ji. – Labai džiaugiuosi, kad nors kiek galėjau atsidėkoti. Bet niekada nepajėgsiu galutinai atsilyginti už išgelbėtą gyvenimą.
Oldisas paglostė merginos plaukus ir švelniai nusišypsojo.
– Tu gali tai padaryti. Būk mano žmona.
Sintija pradėjo juoktis, bet po akimirksnio suprato, kad ponas nejuokauja. Jis atsargiai, nedrąsiai paėmė jos rankutę, pakėlęs palietė lūpomis ir mintyse sušuko: „Aš radau būdą tai padaryti!”
– Jūs vis dar labai sielvartaujate dėl panelės Klaudijos mirties, – su užuojauta ištarė mergina. – Neturite skubėti pakeisti jos kita moterimi.
Ovenas vėl paėmė jos rankas ir neleisdamas ištraukti paklausė:
– Ar patikėsi, kad aš pažinojau tave nuo paauglystės? Aš gėrėjausi tavimi ir tavo linksmumu, aš troškau, kad užaugusi tu būtum mano. Nors tuomet nė pats gerai to nesupratau. Patylėk, – jis priglaudė smilių prie jos lūpų. – Aš suvokiau didžiulę prarają tarp mūsų, pati matei, kad mėginau paimti žmoną iš savo luomo. Tačiau lemties neapgausi, o ji man seniai paskyrė tave.
Sintija tylėjo ir žiūrėjo blizgančiom pilkom akim. Pagaliau ji blankiai šyptelėjo ir nuolankiai ištarė žodžius:
– Jūs mano ponas.
– Aš noriu būti tavo vyras ir globėjas.
– Aš sutinku.
Ištekėjusi už Vislerio, Sintija nė trupučio nepasikeitė, Ovenas nevertė jos elgtis kaip privalu poniai, leido jai šeimininkauti name kaip buvo įpratusi. Tačiau nuo šiol jis galėjo bet kada prie jos prieiti ir bendrauti kaip su lygia. Pamažu ir tarnai priprato, kad vikrioji kambarinė tapo jų ponia. Žinia apie Vislerio vedybas ir jo žmoną didikus nustebino, bet buvo netikėta daug mažiau nei jo piršlybos Klaudijai. „Tokiam akiplėšai tik tokia žmona ir tinka, – šaipėsi kaimynai ir pridurdavo: – Kažin, ar ji tikrai teisėta?”
Namas stovėjo varganame miesto rajone. Užlipęs į trečią aukštą, beveik palėpėje, Ovenas rado apsilaupiusias duris. „Matyt, dėdė Frankas buvo teisus, sakydamas, kad Endžiui Visleriui nesiseka pirkliauti.” Teko smarkiai pasibelsti, kol už durų pasigirdo bruzdesys.
– Einu, einu, – subumbėjo kažkas kambaryje ir durys netruko atsiverti. – Ko pageidausite? – šeimininkas buvo spėjęs tik užsimesti chalatą ir mėgino užsirišti diržą. – Aš nesiimu reikalų taip anksti ryte, – pridėjo jis, bet prieštaraudamas savo paties žodžiams pasitraukė į šalį leisdamas svečiui užeiti. – Prisėskite.
Kol Ovenas nukraustė nuo kėdės krūvą dėžučių, šeimininkas spėjo ant stalo pastatyti pusiau nugertą vyno butelį ir dvi taures.
– Taigi, kuo galiu padėti? – paklausė jis, pripildęs taures.
– Norėčiau pigiai gauti prekių, – atsakė Ovenas atidžiai apžiūrinėdamas vyriškį. Jie abu buvo maždaug vienodo ūgio ir kūno sudėjimo, bet tuo panašumas ir baigėsi. Pirklys atrodė prastai: per naktį sugulėti plaukai buvo perbraukti tik ranka, veidas apaugęs kelių dienų šeriais, akys raudonos, su paburkusiais paakiais, drabužis raukšlėtas ir dėmėtas… Tačiau ir po apgailėtina išvaizda buvo matyti, kad vyriškis turėjo daugių daugiausia keturiasdešimt metų. Jis jokiu būdu negalėjo būti Oveno tėvu.
– Kokios prekės jus domina? – prisipylęs antrą taurę paklausė pirklys.
– Pirmiausia norėčiau įsitikinti, ar nepasiklydau, ar jūs esate tas pats žmogus, kurį man rekomendavo.
Šeimininko akys linksmai sužvilgo.
– Iš tiesų, Tedis Hjugas šiandien nėra šlovės viršūnėj, bet jis – prieš jus, – ištarė nulenkdamas galvą.
„Kokia laimė, jis neturi su manimi nieko bendro, – lengviau atsikvėpė Ovenas. – Dėdė Frankas kažką pripainiojo, atsiųsdamas mane čionai.” Nors savo tėvo jis ieškojo vien dėl to, kad nužudytų, tačiau nenorėjo rasti apskurusio nevykėlio. Jei Kenetas Frankas nemelavo, kad Ovenui grąžino jo paties kūną, tai jie su tėvu turėtų būti panašūs – jaunuolis nematė savyje nė vieno Oldisų šeimos bruožo.
Atvažiavęs pagal naują adresą, Ovenas tikėjosi, kad šiame prabangiame name iš tiesų gyveno jo tėvas.
Laukdamas svetainėje, kol tarnas šeimininkui praneš išgalvotą vardą, Ovenas įgudusia akim įvertino puikų interjerą: baldus, kilimus, apdailą.
– Ponas Visleris laukia jūsų savo kabinete, – pasakė grįžęs tarnas. – Aš jus palydėsiu.
Įėjusį Oldisą pirmiausia pasitiko skvarbus pilkų akių žvilgsnis. Už masyvaus rašomojo stalo pasirėmęs smakrą sunertais pirštais sėdėjo tvirtas, nenusakomo amžiaus vyras. Jis galėjo turėti tiek keturiasdešimt, tiek ir šešiasdešimt metų – klaidino prie smilkinių apšarmoję varno spalvos plaukai ir beveik visai balti ūsai. Tačiau veido nevagojo senatvės raukšlės, o kūno vikrumas ir lankstumas, kai jis atsistojo pasitikti svečio, liudijo apie kunkuliuojančią jaunatvišką jėgą.
