Raminoras ir vandenų pabaisa
„Įdomu, ar nematomoji kepuraitė veikia ir po vandeniu“, – svarstė Raminoras, stovėdamas ant kranto, bet vis garsėjantys klyksmai „Pagalbon!“ privertė jį baigti apmąstymus ir pasiryžti.
Dėl visa ko užsidėjęs kepuraitę, karžygys žengė į šaltas vilnis. Ir – kas galėtų pagalvoti – vandenys staiga prasiskyrė, o netoliese išdygo platus, juodas žvynuotas kaklas, ant kurio sūpavosi aštriadantė galva. „Koks trofėjus!“ – aiktelėjo Raminoras. Kalavijo rankena tiesiog pati įšoko į delną. Tačiau Raminoras buvo apdairus didvyris – įvertinęs pabaisos kaklo storį bei dantų dydį, jis galėjo nujausti kitų kūno dalių išmatavimus bei įtarti, kas bus, jeigu kautynės pasisuks nepalankia kryptimi. „Nėra čia ko“, – sumurmėjo pats sau ir ištarė:
– Afduluk!
Blykstelėjo iš makštų traukiami ašmenys, Raminoras užsimojo vieninteliam mirtinam smūgiui.
Ge–elbėkit, kutena! – suspigo pabaisa, bet klyksmą nutraukė sunkaus Raminoro kalavijo žnektelėjimas į padaro sprandą.
– Ūūūūūūūūū–ūūūūū! – virš upės nudryko siaubo kupinas klyksmas.
Raminoro ranką, vis dar laikančią kalaviją, nudiegė aštrus skausmas, tarytum ašmenys būtų įsmigę ne tik į pabaisos, bet ir į jo kūną. Mintyse blykstelėjo keli žodžiai: „Didvyri Raminorai, imk šį burtą, kuris prailgins tavo ranką, kai jos reikės geram darbui, bet žinok, jei ją pakelsi prieš nekaltą tvarinį – bus blogai!“
– Ūūūūūū–ūūūūū! – vis dar staugė pabaisa, gausia kraujo srove dažydama vandenį, o Raminorui taip pat norėjosi staugti, – mat pailgintoji ranka jo visiškai neklausė. Tarsi būtų apmirusi ar sumedėjusi.
Vanduo vėl suraibuliavo, ir žalia, nuoga iki pusės undinė priplaukė prie pabaisos:
– Ak, – sukliko ji. – Kas tau nutiko, Ibrohai? Kas?
–Ūūūū, ūūūū, – vaitojo pabaisa.
– Iš kur šitas baisus geležinis daiktas tavo kakle?
– Ūūūūūū!
– Vargšeli, tau juk skauda… – surypavo undinė. Ką gi man daryti?
– Ūūūūūūūū–ūūūū!
Raminoras irgi nebežinojo, ką daryti.
– Aš tuoj ištrauksiu, – ryžosi undinė ir čiupo kalaviją už ašmenų.
– Ai! – sukliko įsipjovusi.
– Ak, ak, mano mielasis Ibrohai, kaip man skauda, kaip man skauda!
– Ūūūūūūū! – pritarė pabaisa.
– Ką mums daryti, brangusis? Ką? – undinės akyse sužibo ašaros, ji gailiai žvilgčiojo tai į savo perrėžtą delną, tai į pamažu jėgų netenkančią pabaisą. Raminoras buvo jautrus moterų ašaroms. Net jeigu tos ašaros būdavo skirtos ne jam, o jo varžovui, dažniausiai jau gulinčiam žemėje be galvos ar kokio kitos svarbaus organo. Tuomet jis visada mandagiai pasisiūlydavo pasirūpinti varžovo dama ir nušluostyti jos ašaras, tiesa, pastaroji ne visada sutikdavo, bet sutikusi vėliau raudodavo iš džiaugsmo. Aišku, buvo kelios, kurios bandė jam ir durklą tarp šonkaulių įsmeigti, ar sakančios, kad užraktai – neįveikiami, bet Raminoras juk buvo didvyris. Jam nebuvo nieko neįmanomo!
„Ką gi…“ – išsivadavęs iš undinės ašarų kerų, Raminoras sveikąja ranka pačiupinėjo prie juostos tebekabantį kirvį. „Tegul nesikankina!“ – užsimojo coup de grace smūgiui.
Kūną nunešė stipri srovė, bet artimiausioje seklumoje Raminoras išsikapanojo ant kranto. Didvyris ilgai, liūdnai žvelgė į vietoj rankos likusį sumedėjusį strampą.
– Tikiuosi, undinė kalaviją sugebės ištraukti… – atsiduso.
Nuo to laiko Raminoras tapo žinomas kaip „Kilnusis Raminoras vienarankis“. O kaip didvyris atgavo savo ranką – tai jau kitas pasakojimas.
Ir buvo tai žygdarbis, pavadintas „Raminoras aukojasi dėl meilės“, o šią istoriją pasakojo Maumaz.
