“Taigi, taigi, taigi”, kaip mėgo sakyti vienas iš mano dėstytojų – “…atėjo ruduo, atėjo darbų metas”, knygoms laiko mažiau, tačiau, vis dėlto, pasistengsiu apžvelgti įdomiausias, mano galva, rusiškas (ir ne) fantastikos knygas, pasirodžiusias rugpjūtį-rugsėjį.
Nauji vilkų skriaudiko nuotykiai – M. Semionovos “Volkodav. Znamenie puti”
Visų pirma, žinoma, naujasis Marijos Semionovos “Vilkmušys: kelio žyma” (Volkodav. Znamenie puti), kurį leidykla “AST” išleido net trijose serijose iškart. Kiek menu ankstesniuosius romanus: “Volkodav” ir “Volkodav. Pravo na poedinok” – pakankamai neblogas kūrinys laisvalaikio pasiskaitymams, su gan geromis ir, vietomis, visai tikroviškomis kovų scenomis (tik “Volkodav. Istovik-kamen”, kalbama, kiek prastesnis). Labai tikėtina, jog paskutinysis autorės romanas nebus prastesnės kokybės nei pirmtakai.
Pratchetto raganaitės – “Vedmy za granycej. Damy i gospoda”
Leidykla “Eksmo” sumanė dar šį tą “išspausti” iš senuko Terry Pratchetto, perleisdama viena knyga net du jo romanus (kurie jau buvo išleisti rusiškai ir anksčiau tik atskiromis knygelėmis): “Vedmy za granycej. Damy i gospoda” (Witches Abroad, 1991 ir Lords and Ladies, 1992). Knyga pasirodė dar rugpjūtį.
Kaip galima suprasti iš gana nekonkrečios reklaminės anotacijos ir įvairių tinklapiuose pateikiamų citatų, antrajame iš paminėtų romanų pasakojama apie elfus, kurie anaiptol ne grožio, gėrio ir kilnumo įsikūnijimas: “Niekas nėkart nėra pasakęs, jog elfai geri. Todėl, kad iš tikrųjų jie yra blogi.” arba – “Elfai? Taip, jie šoka mėnulio šviesoje, dainuoja dainas – bendrai paėmus, tai linksmos, malonios būtybės. Bet ar jūs būsite patenkinti, jei jie sugrįš? O taip, elfai labai mėgsta įvairiausius žaidimus – tik linksma jiems, o ne jums.”
Ir su šiomis “linksmybėmis” tenka tvarkytis ne kam kitam, kaip trims itin bjaurių charakterių raganoms…
Matyt, tvarkomasi sėkmingai, nes toji pat trijulė figūruoja ir antrame romane “Witches Abroad”, kur piktosios jėgos ima pokštauti su pasakų personažais…
“Įsivaizduokit, einat sau, nieko neliečiate, ir staiga jums ant galvos nukrenta fermerio namelis, kurį atnešė nežinia iš kur išdygęs uraganas… Arba jūs – sąžiningas vilkas, besiverčiantis paršeliais ar pilkais oželiais, bet netikėtai jums į galvą šauną visiškai beprotiška idėja – keliauti už devynių žemių, kad suėstum kažkokią gyslotą neskanią senę. Be to, pasąmonėje jūs jaučiate, kad už tai jums nulups kailį, bet vis tiek paklūstate šiam keistam, ir panašu, kad primestam, norui.”
Ir pabaigai viena citatėlė iš “Vedmy za granycej”:
“Žmogus, pas kurį sandėliuke užsivoliojo gnomo pyragas, niekad nesužinos, kas yra alkis. Užtenka tik pažvelgti į pyragą ir galvon šauna mintys apie tuziną dalykų, kurie jums tikrai bus mielesni valgiui. Pavyzdžiui, nuosavi batai. Kalnas. Padvėsusi avis. Nuosava koja.”
Odinas prieš Internetą arba “Amerikos dievai”
Asmeniškai man įdomiausia naujiena tapo neseniai (berods, pačioje rugpjūčio pabaigoje) pasirodęs Nilo Geimeno (Neil Gaiman) romanas “Amerikanskie bogi” (American Gods, 2000), jau pelnęs daugelį prestižinių fantastikos premijų: “Hugo Award 2002”, “Nebula Award 2001”, o taip pat ir “Bram Stoker Award 2002”. Knygą serijoje “Alternativa” išleido leidykla “Ast”.
Romane aprašomas itin originalus ir savotiškas JAV dievų pasaulis. Nemanykit, kad tautų ir rasių maišalynė gimstant Jungtinėms Valstijoms buvo būdinga tik žmonijai: kadaise emigrantų į Naująjį Pasaulį atsitempti dievai susimaišė su čia klestėjusiomis indėnų dievybėmis. Tad knygoje rasime ir Saabos karalienę, besiverčiančia prostitucija purvinose gatvėse, ar Karo Motiną Morrigan, šokančią naktiniam klube, arba Anubį, kuris vadovauja vienai laidojimo paslaugų firmelei nykioje provincijoje… Negana to – “seniams” iškilo grėsmė: vis labiau įsiviešpatauja naujųjų kultų “mutantai”: televizijos, biznio, interneto ar mokslo dievai… Nenuostabu, kad senosios dievybės ima vienytis ir ruoštis vietinio masto Ragnarokui. Taigi, kas nugalės – senovės skandinavų Odinas ar Interneto dievas?..
Anot vieno iš rusų fantastikos apžvalgininkų, romaną galima įvardinti kaip “mitologinį siurrealizmą” ar “Stiveno Kingo ir “Meistro ir Margaritos” mišinį”… Teigiama, jog ir vertimas itin pavykęs. Deja, tiražas – vos 3000 egz., tad nereikėtų tikėtis, jog Lietuvą pasieks daug šio romano vienetų.
Įžūlėlio Džeims Morrou – “Edinorodnaja doč”…
“Pats įžūliausias pašaipūnas mokslinėje fantastikoje”, – šitaip James`ą Morrow (Džeimsą Morrou) pavadino laikraščio “Washington Post” apžvalgininkas.
Romanas “Edinorodnaja doč” (Only Begotten Daughter, 1990, laimėjęs 1991 m. ” World Fantasy Award”), leidyklos “Ast” išleistas toje pat serijoje “Alternativa”.
Rašytojas nusprendė kitaip pažvelgti į laukiamą antrąjį Mesijo pasirodymą: jis gimsta taip pat “nekaltai” – mėgintuvėlyje (spermą į banką pristatė vienišas žydas, o štai kiaušialąstė atsirado nežinia iš kur, taigi, kūdikio Motina, matyt, bus pats…), tačiau įdomiausia, kad tai – mergaitė! Taigi, krikščioniškąją religiją, kur aktyviai dominuoja vyriška lytis (Dievas Tėvas, Kristus ir net Šėtonas), ištinka tikra isterija… Bijodamas dėl potencialaus antrojo nukryžiavimo, tėvas uždraudžia dukrai tverti stebuklus ir šiai telieka laisvalaikiu nardyti po vandeniu ar vesti bulvariniam laikraštpalaikyje skyrelį “Padėk mums, Dieve”. Deja, Dievas nepadeda, o į beviltišką Džulijos Kac (taip vadinsis naujoji Mesija) šūksnį, kodėl šis toks “neteisingas”, atsako pats Šėtonas: “Valdžia, bendrai paėmus, sugadina”, – šnibžda Jis, – o absoliuti valdžia sugadina absoliučiai.”
Beje, didelį triukšmą sukėlė dar 1995-siais pasirodęs šio kandaus satyriko apsakymų rinkinys “Biblijos istorijos suaugusiems” (Bible Stories for Adults), kur pasakojama, pavyzdžiui, apie paleistuvę, sugebėjusią pergyventi Pasaulinį Tvaną, arba apie tai kokie IŠ TIKRŲJŲ buvo 10 Dievo įsakymų perduotų Mozei akmeninių plytų pavidalų (matyt, nekokie, nes pranašas įsiutęs sudaužė plytas ir žmonija iki šių dienų bando jas atkurti) ar apie tai, kaip Dievą “užkniso” amžinas žmonių nesusikalbėjimas ir jis vieną dieną gražino bendrą bei visiems suprantamą kalbą, kurią buvo atėmęs Babelio bokšto statybos metu… Ši knyga taip pat buvo “Ast” perleista šiemet, tad ją dar gali pavykti rasti.
A. ir B. Strugackių šedevras – “Gyvenama sala”
Tik didžiausių pagyrų nusipelnė “Eridanas”, tyliai ramiai “išmetęs” į knygų rinką (po nežinia kokios pertraukos lietuviškai) Arkadijaus ir Boriso Strugackių šedevrą “Gyvenama sala”. Nežinau, ar daug galima rasti fantastikos mėgėjų, negirdėjusių Strugackių pavardės, tačiau lietuviškai jų knygų nėra išleista per daug, taip, greitosiomis, prisimenu tik: “Piknikas šalikelėje. Mažylis”, “Vidurdienis, XXII amžius”, “Tolimoji vaivorykštė”. Matyt, taip nutiko todėl, jog visos jos leistos sovietmečiu, o tuomet rašytojai švelniai, bet sistemingai persekioti, nes, anot vieno partinio veikėjo: “Strugackių knygos apie Komunizmą, tačiau jos antitarybinės…” (už frazės priminimą dėkui Fox`ui).
Mano subjektyviu įsitikinimu, tai viena geriausių (jei ne pati geriausia) iš šios leidyklos šiemet išleistų knygų. Tik patys geriausi komplimentai ir V. Morkūno atliktam vertimui – kalba bei aprašymai itin turtingi, sodrūs bei vaizdingi.
Aišku, anotacija ant knygos viršelio gal galėtų būti ir mažiau “reklamiška” bei “apie viską, nepasakant nieko”, tačiau suprantu, kad ir leidyklai reikia iš kažko duoną valgyti…
Reikia tikėtis, jog Lietuvos skaitytojai deramai įvertins šį puikų romaną ir netrukus sulauksime kitų trilogijos apie Maksimą Kamererį dalių: “Vabalas skruzdėlyne” (Žuk v muraveinike) ir “Bangos stabdo vėją” (pavadinimas išverstas labai apytiksliai -siūlykit savo variantus:) – Gal “Bangos gniuždo vėją”? Ar “Bangos rimdo vėją”?) (Volny gasiat veter).
O siužetas…
Vienoje, perdėm militarizuotoje planetoje patrulis sulaiko keistą pilietį:
“-Raportuoja šimtas trisdešimt ketvirto būrio seniūnas, perauklėjamasis Zefas. Trasoje sulaikytas štai šis žmogus. Pagal visus požymius – beprotis, pone rotmistre: ryja nuodingus grybus, nė žodžio nesupranta, kalba neaiškiai, vaikšto, kaip teikėtės pastebėti, nuogas.”
Ilgai svarsto kas anas besąs:
“-Simuliantas jis, o ne pamišėlis, – urgztelėjo ponas vadavietės gydytojas ir įsipylė vandens iš grafino. – Siųskite jį atgal į mišką, lai dirba.
– Jis ne mūsų, – paprieštaravo ponas rotmistras. – Ir mes nežinome, iš kur jis atsibastė. Manau, kadaise jį pasičiupo išsigimėliai, jis pas juos išprotėjo ir perbėgo mūsų pusėn.
– Teisingai, – niurgztelėjo ponas vadavietės gydytojas. – Reikia išprotėti, kad perbėgtum mūsų pusėn…”
Netrukus keistuolis pasirodo esąs kone supermenas čionykščių atžvilgiu – šiaip ar taip, ne kiekvienas atlaikys, kai į jį “suvaro” septynias sunkiojo armijos pistoleto kulkas, ne kiekvienas plikomis rankomis išguldys teroristų “šaiką”… Ir toli gražu ne kiekvienas ims kurstyti prieš teisėtą valdžią užguitus kaimiečius bei siūlyti jiems sąjungą su barbarais:
“-Taip, Makai, – linguodamas galvą, pratarė Dėlė. – Atleisk mums, bet niekuo mes netikime. Kaip galima pasitikėti barbarais? Jie dykumoje gyvena, smėlį kramto, smėliu užsigeria. Jie – baisūs žmonės, iš spygliuotos vielos susukti, nei verkti moka, nei juoktis. Kas mes jiems? Samanos po kojomis. Na, ateis jie, išmuš kareivius, apsistos čia, mišką, aišku, išdegins…kam jiems miškas, jie dykumą myli. Ir vėl mums galas.”
