Ramas
Likimo ironija
Prabangioje viduramžių menėje, išpuoštoje įmantriais raižiniais ant sienų ir lubų už lūžtančio nuo vaišių stalo sėdėjo puošniai apsirengę penki didikai. Atokiau nuo jų stovėjo tarnai, pasiruošę tuoj pat įvykdyti menkiausią savo ponų užgaidą.
– Pagaliau sutvarkėme šį bjaurų reikaliuką, – pakeldamas taurę midaus kalbėjo vienas didikas, – galime ir atšvęsti.
– Negirdžiu džiugesio tavo balse, – į jo žodžius atsiliepė kitas, – lyg gailėtumeisi ką padarėme.
– Ką sumanėm, tą ir padarėme, – atliepė jam trečias, – pasinaudojome „Laiko kelionių“ saugumo spragomis ir išlipome iš traukinio penkioliktame amžiuje. Bet ką rasime grįžę vieni Dievai težino.
Sukinėdamas tarp pirštų midaus taurę prakalbo ketvirtasis:
– Padarėme viską ką galėjome. Karūnavome Vytautą Didįjį. Ištaisėme istorinę lietuvių skriaudą. Parinkome jam tinkamą įpėdinį. Surašėm valdymo instrukcijas iki dvidešimt pirmo amžiaus pabaigos. Ko saugotis, su kuo draugauti. Kas lengvas grobis, kur pasipelnyti. Ir nuo dabar Lietuva nemenks žemėlapyje mūsų akyse su kiekvienu nauju amžiumi, o atvirkščiai – didės, tvirtės, plėsis ir pamps nuo naujų užkariavimų.
Šiuos žodžius pagavęs, pratęsė penktasis:
– Ir Lietuvą istorikai ne Didžiąja Kunigaikštyste vadins, o Didžiąja Lietuvos Karalyste, nes ji pagaliau turi ir visados turės savęs vertą karalių.
Visi didikai entuziastingai sutiko paskutinius pasakytus žodžius ir su šūksniais „Už Lietuvą“ išgėrė midaus taures.
– O dabar metas, – tarė vienas iš jų, – pasiilgau savo laikmečio, komforto ir mums įprastų daiktų. Pradeda slėgti gyvenimas fakelų šviesoje ir maudynės kubile. Ir kambariuos tie langai ne langai, o kažkokios šaudymo angos…
– Taip, o kad patekti į artimiausią pilį. – pritarė jam kitas. – ant arklio kupros kelias paras reikia kratytis. Kur tai matyta!? – piktinosi.
– Namo, tai namo. Ar paruošti perėjimo į mūsų laikmetį kodai?
– Paruošti.
– Liepkite tarnams išeiti.
– O gal pasiimam vieną kitą. Smagu kai tavimi rūpinasi. – pajuokavo vienas iš jų.
Juokas nesulaukė pritarimo. Tarnams pasišalinus iš menės, kiekvienas iš didikų surinko ant turimo pulto kodo kombinaciją ir bematant išnyko.
Tuščioje menėje spragsėjo degantys fakelai ant vaišėmis nukrauto stalo stovėjo penkios tuščios taurės.
***
Tarp zujančių žmonių, judrioje miesto dalyje, netikėtai atsirado penki vyrai. Praeiviai atsitrenkę į juos nustebdavo, nes jų lyg ir nebuvo ir murmėjo, kad pasitrauktų.
– Juozai, supranti ką jie sako? – Paklausė vienas iš penkių.
– Nieko nesuprantu, – stebėjosi Juozas, – Kur mes atsiradome? Gal tu paaiškintum, Petrai?
– O ką aš!? – pasimetęs išlemeno Petras.
– O kas pultus programavo? Ne, tu!?
– Na, aš.
– Tai ko ten pripaistei!? Praradai erdvės ir laiko pojūtį!?
– Gerai, gerai nusiraminkite. Pasitraukime į šalį ir viską išsiaiškinsime. Jei nepasitrauksime, praeiviai mus sumindžios – bandė nuraminti Petrą su Juozu šviesiaplaukis vyras iš penketo.
Jie pasitraukė atokiau nuo zujančių pirmyn ir atgal praeivių.
– Patikrink, Antanai, – paprašė Petras, – kuris dabar amžius?
– Viskas gerai, Petrai, atsakė Antanas, – mes papuolėme į savo metus, į metus iš kurių iškeliavome. – Stebėdamas savo prietaisą kalbėjo toliau. – Viskas sutampa, metai – du tūkstančiai aštuoniasdešimt penkti, diena, valanda… Viskas sutampa sekundės tikslumu.
– O vieta, Jonai? – ramiu balsu vėl prabilo šviesiaplaukis.
– Su vieta prasčiau, – žiūrėdamas į savąjį prietaisą stebėjosi Jonas, – mus užnešė tūkstantį kilometrų į šalį.
– Be panikos, – ramino šviesiaplaukio balsas, – Mes savo amžiuje, tik ne savo šalyje. Svarbiausia , kad laike nepasiklydome, o namo gal kaip nors kelią rasime.
– Tavo ramybė, Tomai, prabilo į šviesiaplaukį Juozas, – visados mane stebina.
– Už ką aš nemėgstu kelionių laike, tai kad neišvengiamai pasiklysti. Dviračiu ir tuo prisiblūdini, bet ten nors netoli nuklysti. O laike!? Jau, kad rauni tai rauni per amžius. Susirask paskui, kad nori. – Samprotavo Antanas.
Visi susižvalgė, apsidairė aplinkui. Atrodo apėmusi panika slūgo ir jų veiksmams vėl ėmė vadovauti logika.
– Kas kalbas išmanot? Gal žinot kokia kalba šie žmonės?
– Panašu, kad rusų…
– !?
– !?
– !?
– Gal dar kartą, Petrai, įsiklausytum? – nepatikliai paprašė Tomas.
– Nėra čia ko klausytis, Tomai, tai rusų kalba.
– Gerai, gal kas galit pasijungti prie kokio nors dabartinių žinių šaltinio ir pasakyti kas dedasi pasaulyje?
– Žinios transliuojamos tokiais anonsais – „Lietuvos ir Amerikos diplomatai žaidžia šnipų karus“, „Lietuva ir Amerika vėl nerado bendros kalbos nusiginklavime“, „Lietuva flirtuoja su Kinija“, „Rusų teroristai iš grupuotės „Už nepriklausomą Rusiją“ bandė susprogdinti Lietuvos kosminį laivą“…
– Ką tu čia sapalioji!?
– Ką girdėjai.
– Kokie dar rusų teroristai!? Koks lietuvių kosminis laivas!?
– Koks!? Koks!? Kęstutis.
– Kęstutis!?
– Na, taip. Kosminis laivas „Kęstutis“.
– Kažko nesuvokiu. Gal kas surastų dabartinį žemėlapį?
– !?
– !?
– !?
– Čia tai bent!? Net drąsiausiose svajonėse to neįsivaizdavau…
– Nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Nuo dar kažkokios iki dar kažkokios jūros… Sibiras, Azija… Visur Lietuva…
– Neįtikėtina!?
– Ar tik nepersistengėme?
Antanas nusijuokė:
– Gal truputį…
– O Rusija?
– Mes ją užgrobėme, – karštligiškai nusijuokė Jonas, – girdėjote iš žinių? Rusų teroristai…
– Čia tai bent!?
– !?
– !?
Prie penketo priėjo uniformuoti vyrai. Ant jų uniformų apykaklių, sagų ir berečių puikavosi Lietuvos valstybės simboliai „Vytis“ ir „Gedimino stulpai“.
– Sveiki, vyručiai, – nudžiugo, išskėsdamas apsikabinimui rankas Antanas, – pagaliau mes namie. Jūs net neįsivaizduojate, kaip mes jūsų pasiilgome.
Vienas iš uniformuotų pareigūnų įsakmiu balsu sutramdė Antano emocijas:
– Stovėkite ramiai, kol identifikuosime jūsų tapatybes.
– Klausau, vade – juokavo Antanas.
Identifikavus tapatybes pareigūnas kalbėjo toliau:
– Ivanai Pobedinskai, Andrėjau Kolmykove, Saša Variagai, Michailai Solovjovai, Konstantinai Litvinai, jau dešimt minučių kaip pasibaigusi pietų pertrauka, jūs turėtumėte būti darbo vietose. Dabar tik įspėjame. Pakui patys žinote kas jūsų laukia – drausmės pažeidimo įrašai ir priverstinio darbo grupės.
– Būkit malonūs paskubėkite į darbo vietas, – atsisveikindamas palinkėjo kitas pareigūnas.
Nuėjus pareigūnams penketas prapliupo isterišku juoku:
– Čia tai bent!?
– … Mes rusai…
– Mes okupuoti lietuvių…
– Mus išsiūs į priverstinę darbo grupę…
– … Mes rusai…
Po kelių minučių nusiraminę nuo ištikusio juos šoko lyg juokais, lyg rimtai pradėjo šūkauti:
– Šalin rankas nuo Rusijos!
– Litovcai, lauk namo!
– Tegyvuoja laisva Rusija!
