Infarktas
ŠVIEŽIAI IŠSUNKTAS
Pirma diena
Tai
Nusprendėme betarpiškai ištirti ketvirtąjį materijos telkinį, kuriame anksčiau aptikom egzotišką spinduliavimą siaurame dažnių diapazone. Šį kartą prieštaraujančių nebuvo, bet Afau po bendro susirinkimo burbėjo sklęsdamas paskui mane:
– Na ir kas, kad tas spinduliavimas sferinių telkinių paviršiuje nėra išsamiai ištyrinėtas. Pamanykit, kažkoks spinduliavimas! Tik iš pagarbos Afays…
– O kuo ypatingas šeštasis telkinys? – pertraukiau neatsisukdamas, – Jeigu turėjai argumentų, reikėjo juos išsakyti. Aš pritariu Afays. Jeigu norim surasti kitas mąstančias materijos formas, logiška visų pirma nuodugniai ištirti tai, ko nesuprantam.
Afau tik prunkštelėjo. Jis nesidomėjo objektais, mažesniais nei šešiasdešimt devynios tercijos energijos tankio. Jo įsitikinimu mažesnio energijos tankio tiesiog neužtenka, kad materija įgautų reikiamą struktūrą susiformuoti intelektui. Ketvirtas telkinys šiuo požiūriu buvo niekingai smulkus, tačiau savaip unikalus: keistas spinduliavimas išplitęs po visą sferos paviršių, dinamiškas ir netolygus. Jį skleidė tūkstančiai milijardų „krešulių“, besiskiriančių energijos tankiu ir judėjimo trajektorijomis. „Krešulių“ judėjimas ir energijos apykaita buvo tokie chaotiški, kad tik po daugelio ciklų pavyko aptikti dėsningumus. Mūsų entuziazmui nebuvo ribų – tokia įvairovė ir formų gausa žadėjo smarkiai praplėsti mūsų turimas žinias apie šias retai aptinkamos energijos struktūras. Supratom aptikę tikrą lobį ir ilgai nelaukę nusprendėm nusileisti. Vienintelė problema, kurią atkakliai ir, sakyčiau, netgi įkyriai akcentavo Afau buvo tai, kad „krešuliai“ dengė kone visą telkinio paviršių. Ankstesnė patirtis sakė, kad tiesioginis kontaktas su tokiomis energijos struktūromis nėra saugus. Sugaišom nemažai laiko, kol jas suklasifikavom ir nustatėm kritinius spinduliavimo parametrus. Galų gale pasirinkom stacionarų „B“ klasės krešulį, kurio tankis teikė vilčių, kad kontaktas bus saugus. Net Afau galų gale pasidavė.
Nusileidome be nuotykių.
Alfredas
Ant stalo stovėjo nedidelis pintas krepšelis su braškėmis ir rašteliu. Atsidusau, pastūmiau krepšelį į šoną ir atsisėdęs įjungiau monitorių. Braškės man patinka, pinti krepšeliai nesukelia emocijų, o rašteliai kelia susirūpinimą. Ypač kai juos rašo moterys. Šį kartą už braškes ir raštelį turėčiau dėkoti Audrai. Deja, ji maloni mergina ir teks gerai pasukti galvą, kaip nesuteikti jai pernelyg daug vilčių tuo pat metu neįskaudinant. Man ant kaktos neparašyta, kad esu gėjus. Viena vertus, tai gerai, nes niekam nekyla įtarimų, kad regbis ir homoseksualumas yra suderinami, taigi, turiu „tikro“ vyro reputaciją. Iš kitos pusės, randas ant smakro, garbanoti plaukai ir dvimetrinė figūra nuolatos sukelia nepatogumų dėl priešingos lyties dėmesio. Laikui bėgant įsigudrinau kuo rečiau rodytis akyse moteriškai kolektyvo pusei. Ateinu į darbą pirmas, uždarau savo „akvariumo“ duris, nuleidžiu žaliuzes, o palieku ofisą paskutinis. Man tai tinka ne vien dėl to, kad retai šmėkščioju kitiems prieš akis. Esu darboholikas. Tačiau toks režimas tik apgaubė mane paslapties šydu ir tapo tikru iššūkiu visoms netekėjusioms bendradarbėms. Laikui bėgant jos įsitikino, kad pastangos mane suvilioti bergždžios, bet Audra pas mus vos keletą savaičių.
Trindamas šiukšles iš elektroninio pašto dėžutės sugurgiau pirmąją braškę. Saldu. Pastarąsias dvi savaites siaučia kaitra, trūksta lietaus, braškės nustekentos sausros ir todėl saldžios kaip medus. Lėtai sukramčiau antrą, skaitydamas Venislovo pastabas apie mano siūlomus pakeitimus. Senas niurgzlys niekaip nesupranta, kad kruopštus Keinso teorijos aprašymas įdomus tik akademikams. Jis nori parašyti savo veikalą taip, kad idėjas suprastų ir „Vidutinio Jono“ auditorija, bet nesutinka trumpinti įvado. Nusprendžiau, kad atsakymą dėl įvado parašysiu rytoj, tegul Venislovas šiek tiek atvėsta. Dirbu su juo jau ilgai ir gerai žinau, kad laikas mano sąjungininkas – pirma Venislovo reakcija į gerus pasiūlymus visada būna tarytum kelio nervo į neuropatologo plaktuką.
Kita žinutė nuo Audros. Net ne žinutė, o visas laiškas. Atidžiai perskaičiau istoriją apie korektūros specialistą iš vienos New York leidybos bendrovės, kuris mirė savo darbo vietoje ir jo bendradarbiai suprato apie tai tik po penkių dienų. Žmogus ateidavo į darbą pirmas ir išeidavo paskutinis, dirbo nepakeldamas galvos nuo rankraščių, todėl niekas neatkreipė dėmesio, kad jis jau seniai nebegyvas, nors sėdėjo, kaip visada, palinkęs virš savo stalo. Nesąmonė. Lavonas dvokia, o ne tik sėdi. Bet Audros užuomina aiški ir provokuojanti. Ką gi, man tereikia nepasiduoti provokacijoms – žinutę ištryniau.
Atsiverčiau Venislovo rankraštį ir atsikandau trečios braškės. Nurijau ir susiraukiau. Skonis toks, lyg būčiau atsikandęs muilo su rožių aliejumi. Išspjoviau likučius į šiukšliadėžę ir pabandžiau pakilti, kad įsipilčiau vandens… bet nepajėgiau. Kojas tarytum kažkas surakino. Nustebęs pabandžiau dar kartą, bet staiga iš papilvės, tarytum, šaltas frontas, pakilo stingdanti banga ir užliejo galvą. Akyse aptemo, nors sąmonės nepraradau. Tiesiog negalėjau pakrutinti nė piršto. Jau geriau būčiau atsijungęs, nes beprotiškai išsigandau. Negalėjau prasižioti, visiškas paralyžius. Net sustenėti, jau nekalbant apie kokį nors stipresnį garsą. Insultas! Nejaugi man insultas? Aš nenoriu tapti daržove, po velniais, man tik trisdešimt treji!
Tai
Transformacija užklupo taip netikėtai, kad vos spėjome išnešti sveiką kailį. „B“ klasės „krešulys“, ant kurio taip sėkmingai nusileidome, pasirodo, buvo ne toks jau saugus. Įvyko blogiausia, ko buvo galima tikėtis – anksčiau neidentifikuotas tame regione „A“ kategorijos „krešulys“ dideliu greičiu pasiekė mūsų nusileidimo vietą ir pradėjo intensyvią „B“ klasės „krešulių“ absorbciją. Buvom tiesiog šokiruoti ir nedaug trūko iki visuotinės panikos. Visa laimė, kad Afays neprarado savitvardos. Tikro lyderio savybės pasireiškia kritinėse situacijos, ir, galų gale, netgi Afau turėjo pripažinti, kad tik šaltų Afays nervų dėka mes sugebėjome išlikti. Laiko turėjome nedaug, bet padarėme viską ką galėjom. Iššifravom agresyvaus krešulio parametrus ir nustatėm galimas poveikio sritis. Planas buvo paprastas – kiek įmanoma labiau sumažinti „A“ „krešulio“ energijos transformacijos potencialą kol surasim būdą, kaip palikti pavojaus vietą. Kai tik „A“ pradėjo „B“ absorbciją, pasiuntėm slopinimo impulsus į tas sritis, kurios, mūsų skaičiavimais, atsakė už bendrą visos sistemos funkcionavimą. Sunaikinti agresoriaus, kaip ir manėme, energijos nepakako, bet transformacijos procesus sustabdėm.
Galim lengviau atsikvėpti, bet visiškai neaišku, ką daryti toliau?
Trečia diena
Alfredas
Vakar vakare buvo užėjęs redaktorius. Nemačiau jo, nes negalėjau atsisukti į duris, bet girdėjau kaip burbtelėjo:
– Alfredai, pirmadienį devintą sutariau susitikti su Venislovu. Nepavėluok.
Klankt. Durys užsidarė.
Maniau, kad širdis iššoks per gerklę. Pirmą kartą per dvi dienas į mano kabinetą atėjo gyvas žmogus. Kad bent būtų ko nors paklausęs! Apėmė juoda neviltis. Skrandį raižo alkis, kamuoja troškulys, braškių kvapas kraitelėje tiesiog varo iš proto. Tantalo kančios yra bulvarinis skaitalas palyginus su manosiom. Negana to, suparalyžiavo net antakius. Negaliu užsimerkti, akys išdžiūvo, prasidėjo uždegimas ir vis sunkiau įžiūriu monitorių priešais save. Paskutinė žinutė, kurią sugebėjau atpažinti, buvo nuo Audros. Bet jau nesugebėjau perskaityti turinio. Audra, Audra, būk gera, užeik ir pakalbink mane!
Tai
– Mes turim didelių problemų.
– Tai jokia, naujiena, drauguži.
Afau nekantriai sumosavo receptoriais ir nepatenkintas suurzgė:
– Aš ne apie tai. Man atrodo, aš vienintelis manau, kad dėl objekto struktūros degradacijos mums gręsia pavojus!
– Tu perdedi. Afays sako…
– Afays sako tą, Afays sako aną! Afays, tavo žiniai, nieko apie tai neišmano. Visi pamiršo, kad aš esu šitos srities sepcialistas, po velniais!
– Na gerai, nesikarščiuok. Rodyk, ką turi.
Afau man aiškino gerą ciklą. Panašu, kad jis teisus. Sušaukiau skubų pasitarimą ir visų siaubui paaiškėjo, kad netgi Afau skaičiavimai pernelyg optimistiški. Jeigu per artimiausius dvidešimt ciklų mums nepavyks pristabdyti „A“ krešulio degradacijos, negrįžtami pokyčiai taip pat suardys ir mūsų struktūrą.
Ketvirta diena
Tai
Alfredas
Silpna. Nieko nebematau, akys nepakeliamai peršti. Keista, tačiau išnyko alkis, nebetroškina. Jaučiuosi taip, tarytum būčiau lėtai sunkiamas ir maitinamas savo paties syvais.
Braškės supuvo. Dar visai neseniai užuodžiau jų smarvę, bet dabar jau nebegaliu. Tikiuosi, kad puvėsių tvaikas prasiskverbs pro duris anksčiau, nei aš numirsiu. Rytoj bus valomas biuras, gal man dar pasiseks.
Penkta diena
Pirma, ką pamatė valytoja atidariusi duris, buvo palinkęs prie nešiojamo kompiuterio vyras. Ji būtų atsiprašiusi ir paklaususi kada galės ateiti išvalyti kabineto, bet antras akivaizdus faktas paskatino ją pasielgti kitaip. Kabinete tvyrojo nepakeliama smarvė. Todėl ji akimirkai uždelsė ir tos akimirkos pakako, kad pamatytų ant stalo supuvusių braškių kraitelę ir prie jos ištiestą sudžiūvusią, kaip skeleto, ranką.
Redakcijoje nuskambėjo klyksmas. Gerokai vėliau, kai policija su medikais išvežė kūną, savo kolegėms ji dievagojosi, kad vyras buvo supliuškęs lyg šviežiai išsunkta citrina. Jos dar kurį laiką piktinosi žmonių abejingumu – kur tai matyta, kad šitaip niekam nerūpėtų artimas savo. Juk žmogus kelias dienas buvo miręs!
Tą pačią popietę ji pasijuto prastai, grįžo namo ir, jausdamasi visiškai nusiplūkusi, atsigulė miegoti neparuošusi šeimai vakarienės.
Tai taip pat buvo labai neįprasta.
Tai
Mums pavyko! Pavyko evakuotis anksčiau, nei galutinai dezintegravosi „A“ klasės struktūra. Paskatinti sėkmės nusprendėme pakartoti eksperimentą su kitais taikiniais. Vienbalsiai priimtas sprendimas kol kas apsiriboti tik „A“ klasės struktūromis, nes jų virsmai dabar jau visiškai išnagrinėti, be to, jų energetinis potencialas pakankamas, kad galėtumėm replikuoti save iškarto keliuose matavimuose. Taupydami laiką persikėlėm ant artimiausios taikinio. Optimalių kandidatų pasirinkimą palikom ateičiai, bet viena aišku – atradom tai, kas lems milžinišką šuolį visatos tyrimuose. Nors Afau, kaip visada, nusiteikęs skeptiškai, aš tikiu, kad šios naujos energijos formos savybės gerokai paspartins proto brolių paieškas Visatoje.
Svarbu niekada nenuleisti rankų. Su tuo, šiaip ar taip, sutinka net Afau. O tai jau ne taip ir mažai!
