Apie pasilikimą ant ledo arba kelios pastabos apie “Unbreakable”
Įtariu, ne aš pirmasis šį filmą žiūrėjau dėl to, kad jį režisavo M. Night Shyamalan, prieš tai debiutavęs “Šeštuoju pojūčiu”, ilgam įsirėžusiu į atmintį. Deja, iš karto pasakysiu, kad, Rytų Europos užkampio žiūrovo akimis, “Nepalaužiamasis” – dar viena ištempta pokvailė amerikietiška istorija, liekanti “ant ledo”.
Tokį įspūdį formuoja kelios priežastys. Pirma, man, o tikriausiai ir mums, yra svetima amerikietiška komiksų kultūra, o filmo centrinė idėja būtent ir remiasi komiksais bei juose formuojama pasaulėjauta, jau pirmuosiuose kadruose žiūrovas yra trankomas kraupiais JAV parduodamų komiksų skaičiais. Daugelis iš mūsų, kurie komiksų manija nesirgo ir negalėjo sirgti, lieka “ant puodo” – kitaip tariant, režisieriaus siekto emocinio krūvio vienu aspektu tiesiog nesuprantame.
Antra, Bruce Willis vėl gauna dramatinį vaidmenį, kaip ir “Šeštame pojūtyje”. Tačiau juk jau žinome, kad “Penkto elemento” ir “Kieto riešutėlio” (man rodos, tinkamiausios B. Willisui rolės) pagrindinio vaidintojo dramatiškumas pasireiškia tik dusliu balsu ir mąsliu, bet ne mąstančiu žvilgsniu. Jeigu “Pojūtyje” tai atperka kiti filmo privalumai, šioje juostoje Bruce Willis irgi lieka “ant puodo”.
Trečia, kai kurios, pagal idėją – labai rimtos filmo vietos, kelia isterišką juoką, ir man toks įtarimas, kad indas Shyamalan, panašiai kaip vokietis R. Emerichas, stengiasi būti didesniais amerikiečiais už juos pačius ir taip pat lieka “ant puodo”, nes problemos ir jų knyginis ar Cosmopolitaniškas sprendimo būdas virsta grotesku, panašiai kaip “Amerikos grožybėse” scenelė “I”m gonna sell this house”…
Ketvirta, skirtingai nuo “Pojūčio”, pabaiga yra daug lengviau nuspėjama ir ne tiek netikėta.
Tačiau negalima sakyti, kad filme visai nėra gerų momentų – ilgam įsimins scenelė, kai sūnus mėgina nušauti tėvą ir tai turbūt viena iš retų scenų, kada Bruce Willis imasi jam būdingo vaidinimo stiliaus. Man asmeniškai patiko ir Samuel L. Jackson vaidyba bei jo personažas.
Taigi, besitikintys “Šeštojo pojūčio – 2” lieka “ant ledo”. Nors “Nepalaužiamasis” konstruojamas labai panašiai, tačiau efektas – visai kitokio lygio. Kitaip tariant, negalima pasakyti, kad filmas visiškai niekam tikęs (“Celė – 2”), bet kad silpnokas – tai faktas. Jeigu šis režisierius trečiame filme vėl žais tomis pačiomis temomis ir priemonėmis, galime jau ruoštis neiti iš anksto.
Beje, lietuvių vertėjai eilinį kartą nesugebėjo išversti filmo pavadinimo – “Unbreakable” tapo “Nepalaužiamuoju”, nors pagal filmo prasmę turėjo būti “Nesulaužomasis” ar “Nesudaužomasis”, bet ką darysi…
Justinas Žilinskas, 2001 03 15
