Haris Poteris 13-ame aukšte
DĖMESIO! Yra ŠIEK TIEK TIESIOGINĖS INFORMACIJOS! (Spoilers!)
Taip, matyt, likimo užgaida lėmė, kad pirmąją Hario Poterio dalį ir išgirtąjį “13 aukštą” teko pamatyti vieną po kito per Kalėdinę savaitę (juk be maisto reikia peno ir sielai, ar ne?). Abu filmai tarsi atstovavo visiškai skirtingus polius: pirmasis – atgimstančią klasikinę fantasy, šlovinamą kas antro su trim ketvirčiais paauglio, antrasis – mokslinę fantastiką, kurią giria kai kurie visuotinai pripažinti Lietuvos fantastikos grandai, konkrečiai – Rolandas Maskoliūnas. Tačiau apgalvojęs, ką išvydau ir prisiminęs buvusį Lituanikoną, kurio tema, kaip žinome, buvo “Magija vs. Technologija”, priėjau prie gan neįprastų išvadų, kuriomis parūpo pasidalinti. Bet pradžioje – tiesiog įspūdžiai:
Pradedame nuo šviežienos: “Hario Poterio ir išminties akmens” (rež. Chris Collumbus), tiesa, akmuo, pagal siužetą, nelabai ten siejosi su išmintini, o buvo panašus į tą, kurį alchemikai vadindavo “filosofiniu akmeniu” (darbinis filmo pavadinimas anglų kalba toks ir buvo!), nors, pagal lietuvių kalbos taisykles priesaga -inis reiškia medžiagą iš kurios tas daiktas padarytas (pvz., med-inis), na, ir galutinis angliškas pavadinimas buvo artimesnis tiesiog “burtininko akmeniui”, bet, pagaliau, gal tai nėra taip jau svarbu… Prisipažinsiu – knygą, pagal kurią pastatytas filmas, man atnešė tik Kalėdų Senelis ir jos skaitymas dar tik pradėtas, tad vertindamas filmą galėsiu būti šiek tiek objektyvesnis ir mano požiūrio neveiks “knyginis tunelizmas”.
Tad, nesigilinant į siužetą (jeigu tai įmanoma), pirmiausia reikia pastebėti, kad filmas iš tiesų sužavi vaizdingumu – žinoma, tai ne “Žiedų valdovo” peizažai, bet burtininkų Londono viktoriškasis jaukumas (taip ir lauki iš už kampo išeinančio Šerloko Holmso, nešino stebuklinga pypkute), didinga Hogvartso kerėjimo mokykla (visi ją matėme “treileriuose”), personažų stilius (ypač Sneipas ir skraidymo mokytoja!) tikrai džiugina akis. Šauni ir pagrindinių veikėju trijulė
, tegul ir stereotipiška (amžinai kelianti ranką moksliukė Ermiona; tylus, lyg ir šešėlyje, bet, pasirodo, labai protingas raudonplaukis Ronis ir pats Haris Poteris, su besivelkančiu lemties ir išskirtinumo šleifu), bet miela ir simpatiška. Manau, kad ji bus labai priimtina vaikams, o ir suaugusieji sugebės pažiūrėti į ją atlaidžiai. Klasikiniu, tradiciniu britų koledžų stiliumi pavaizduotas jaunųjų burtininkų mokymo procesas, mokiniškos išdaigos ir burtininkų konkurencija taip pat nekelia priekabiavimo noro (žinoma, iki U. le Guin “Žemjūrės burtininko” toloka, bet…), išskyrus eilinį priekaištą vertėjai (berods R. Jakutienė?), kuri anglišką žodį “potion” išvertė “nuodai”; o šį žodį moka teisingai išversti ne tik burtų žinovai, bet ir “Diablo” ar daugelio kitų žaidimų mėgėjai, netgi anglų – lietuvių kalbų žodyne nurodoma, kad “potion” – tai pirmiausia “stebuklingas gėrimas”, o ne nuodai; vienintelė viltis – kad nežinantys šio žodžio prasmę suprato iš puikaus Sneipo
monologo… Netgi padebesinis beisbolas (kaip ten jis vadinosi?), kurio taisyklių logikos neįmanoma suprasti, atrodė ne prasčiau nei “Žvaigždžių karų” 1 epizodo beprotiškos Buntos lenktynės, na, o pelėdų paštas, minimas kiekvienoje šio filmo recenzijoje, tikrai to vertas – ypač kadras, kai visos Hario giminaičių namų apylinkės nutūptos paslaptingų paukščių. Trumpai tariant, pirmąją filmo pusę atrodo, kad tau prieš akis tiesiog nužengė Nuostabaus Grožio Pasaka, tačiau…
Yra ir dalykų, į kuriuos pažiūrėti atlaidžiai sudėtinga – labiausiai tai pasakytina apie sąlyginai antrąją filmo dalį (prasideda tada, kai Haris ir kompanija sužino apie išminties akmenį), kurioje, beje, gana netikėtai, ima beviltiškai strigti siužetas. Akivaizdu, kad scenaristams pritrūko arba medžiagos, arba dar kažko, skatinančio tegul ir interpretatorių, bet vaizduotę, o bandymai šį trūkumą kompensuoti augančiu “baisių” specialiųjų efektų kiekiu ima kelti, deja, tik žiovulį. Bendrai, spec. efektų galimybės filme panaudojamos, mano manymu, nevykusiai – ir ne dėl to, kad jais būtų piktnaudžiaujama, bet dėl to, kad nesugebamas rasti balansas tarp vaizdinių ir psichologinių išraiškos priemonių.
Stebėtinai prasta ir visiškai neįspūdinga finalinė scena, kurioje santykius aiškinasi Haris Poteris, išdavikas Kvislis iš vienos pusės ir jo tėvų žudikas Voldermortas iš kitos (čia ne rusiška konstrukcija, matę – supras :-)). Aišku, aš nemanau, kad ši finalinė trikova turėjo būti “matricinis” seansas, kuriame Haris pademonstruotų savo užslėptąsias galias ir taip patikėtų savimi, sustabdydamas į jį lekiančias Voldermorto atplaišas, tačiau Džeimso Bondo stiliaus “aiškinimaisi” su blogiečiu, kai kvailam žiūrovui tiesiog atskleidžiami visi siužeto užslėptumai, labai nuvertina filmo (o gal šiuo atveju ir knygos?) kūrėjus. Jeigu jau prakalbome apie knygą, matyt, knygos kūrėją reikėtų kaltinti ir dėl pakankamai tiesioginio, tik su vienu rimtu posūkiu filmo siužeto – pirmojoje dalyje, kur intriga ir įtampa dar nėra vystoma, tai nekliūna, bet antrojoje dalyje visiškai suardo kūrinio vientisumą ir sugadina įspūdį; filmas tampa keistu nuviliančiu “bestuburiu”.
Kitaip tariant, “Haris Poteris ir išminties akmuo” daro labai nevienalyčio ir nelygiaverčio kūrinio įspūdį – viena vertus, net graudinantis vizualumas, kita vertus – skystas ir netolygus siužetas.
Tačiau kuo čia dėtas jau beveik seniena tapęs “13 aukštas”, kurio ir siužetas nuoseklus, ir vizualumas užtektinas? Ogi tuo, kad abu šie filmai yra iš esmės priskirtini fantasy žanrui. Tačiau jeigu Harį Poterį priskirtume sumodernintai, bet iš esmės klasikinei fantasy, tai “13 aukštas” – technologinė fantasy, kuriai priklausytų ir kiti panašaus tipo filmai: “Nirvana”, “The Matrix” (ypač), “eXistenZ” (dėl paskutiniojo reiktų padaryti vieną išlygą – jame bent jau vykusiai atkuriama dabartinių kompiuterinių žaidimų atmosfera), gal netgi “Dark City”. Iš tiesų, tik šypseną kelia prie šių juostų rašomi apibūdinimai “mokslinės fantastikos trileris”. Man rodos, kad save gerbianti mokslinė fantastika visada pateikdavo moksliškai motyvuotas idėjas (pvz., “2001 metų kosminė odisėjoje” dirbtinio proto HAL-9000 “išprotėjimas”), o ne stebuklus, kuriuos daro kompiuteriai. Be to, mokslinėje fantastikoje skiriama vietos tokių idėjų rimtam pagrindimui, detalizavimui (tiesa, tam laiko daugiau turi literatūra), ko šiuose filmuose nerasite, arba rasite tik užuominas (pvz., atlaidžią šypseną keliančios “Matricos” baterijos). Pastebėkime ir tai, kad jeigu iš technologinės fantasy filmų “atimsi” spec. efektais paremtą technologinių idėjų vaizdavimą, juose neliks beveik nieko. Tad visuose juose technika, kompiuteriai, mokslas lieka tik anturažu, dekoracijomis, efektais, o esmė pasirodo esanti beveik vienoda: tariamos ir tikros realybės santykis ir jo formos, deja, dažniausiai nesugebanti pakilti iki normaliai išplėtotos problemos (kaip kad sugebėjo ispanas A. Amenabar filme “Atmerk akis”, dabar perdarytame į amerikietišką saldainiuką “Vanilla Sky”)…
Bet pasakykite, ar dvigubas Hario Poterio pasaulis – ne tos pačios obels vaisius? Nors Hario Poterio kūrėjai nevaizduoja šių pasaulių kaip antipodų, tarp kurių turi virti kova, tačiau jų sąlyginis atsietinumas ir paralelumas – akivaizdus. Tad visi šie kūriniai panaudoja tą pačią alternatyvių realybių idėją, tik vieni atiduoda prioritetą klasikinei magijai, o kiti – magijai, įvilktai į technikos rūbą. Tačiau yra vienas “bet” – jeigu technologinės fantasy kūrėjai nori mus pritrenkti virtualybės spalvomis ir jų gausybe, į žmogiškąsias problemas žvelgdami kaip į reikalingą, bet kruopštaus dėmesio daug nenusipelnančią dalį (kitaip kaip paaiškinsi visomis prasmėmis nepadorią Neo ir Trinity meilės liniją “Matricoje”, titanikiškai graudų “13 aukšto” happy-endą?), tai Haryje Poteryje vis dėlto režisieriui pavyko nepalikti nuošalyje ir žmogaus. Tiesa, ir ten “didžiosios tiesos” yra dėstomos vaikiškai, tiesiogiai pabaksnojama “ten ir ten”, bet juk ir filmas skirtas pirmiausia vaikams. Tačiau juk apie Neo išskirtinumą kalbama lygiai taip pat primityviai, o “Matrica” – argi ji vaikams? Haryje Poteryje bent jau yra iš “tiesiogiškumo” konteksto iškrentanti viena, nelabai žymi, bet man pasirodžiusi esmine, filmo scena: kai Sneipas pirmą kartą kalbina Harį Poterį ir vienintelis iš tos besižavinčios, baimingoje pagarboje virpančios “gerbėjų” minios, lyg tarp kitko primena, kad išskirtinumas – tai pirmiausia našta, sunki našta. Hario Poterio kūrėjams galima atleisti nelogiškumą, kad išminties akmenį gali surasti tik tas, kas juo nenori naudotis (che, tai kam jis tada reikalingas?), nors filme ši mintis įgauna visai kitą prasmę, o “13 aukšto” kūrėjams, virtualaus pasaulio ribas pavaizdavusiems kaip “BK-0010” atliktą grafikos uždavinio sprendimą (žr. paveikslėlį)
, prie kurio galima tiesiog nuvažiuoti mašina – ne. Hario Poterio personažai gali būti vienpusiški, geri arba blogi, ir jie bus labiau įtikinami nei “13 aukšto” herojai (nesvarbu – programuotojas, policininkas, netgi barmenas), kurie su mintimi, kad jų pasaulis – tik virtualybė, susitaiko taip lengvai, paprastai, be jokių rimtesnių psichologinių pasekmių, tarsi tai būtų vidurinės mokyklos kursas…
Bet ką gi aš noriu visa šia didele rašliava pasakyti? Ar tik ne “Žiūrėkite Harį Poterį!”, arba “nežiūrėkite “13 aukšto”!”? Ne, nenoriu nei viena, nei kita. Tiesiog darosi liūdna, kad nebejauti skirtumo, pažiūrėjęs fantastinį filmą vaikams, ir filmą suaugusiems. Dar daugiau, kai kurie filmai, oficialiai skirti vaikams, yra gerokai gilesni už filmus suaugusiems (pvz., tobulasis “Šrekas” ar “Skruzdėliukas Z” (“AntZ”)). Tad nejaugi kriterijai, keliami vaikiškiems filmams, tuoj taps aukštesni už keliamus vidutiniam statistiniam žiūrovui, kurio labui tie, kurie lupa iš jų pinigus, patingi net rimčiau pasukti galvą? Tad meldžiu, supraskite teisingai – aš nepykstu, kad Hario Poterio kūrėjai laiko savo žiūrovą vaiku, man tik nepatinka, kad kitų minėtų filmų kūrėjai mus laiko idiotais! Todėl ir norėčiau palinkėti, kad sulaukę Naujųjų Metų mes pamatytume daugiau originalių fantastinių filmų, kurių kūrėjai gerbia žiūrovą, o ne iš jo tyčiojasi.
Antimatuoklis, 2002 01 05
P.S. O ką jūs manote? Pareikškite nuomonę diskusijose!
