Pateikiame jūsų dėmesiui miniapsakymų konkurso „Pratęsk temą“, skirto „Hukonui 2006“, atsiųstus darbus. Laureatu tapo Haldir, sveikiname!
Haldir
***
Karalius prisiekė padaryti bet ką, ko tik paprašys juodasis magas, kad šis atgaivintų jo staiga mirusią dukterį. Jis net neįtarė, jog tas baisūnas paprašys…
– Galingasis juodasis magas Faflikas! – pristatė paniurusį, dviejų centimetrų ūgio nykštuką, šauklys.
– Kur? – nesuprato karalius ir pakilo nuo sosto. Aplink tingiai zvimbę jonvabaliai netikėtai nugaišo ir susigėrė į grindis. Jo Didenybės katinas, tupėjęs šalia sosto ir plėšriai žvelgęs į nykštuką, staiga pasinėrė į neišbrendamą komą. Šauklys suakmenėjo.
– Aš čia, – suniurnėjo išdidžiai juodasis magas ir pasilipo ant duonos trupinio. – Kodėl kvietei mane, karaliau?
Karalius staiga suprato, jog žiūrėti reikia į apačią, taip ir padarė. Pamatė.
– Juodasis mage, kviečiau tave norėdamas, jog atgaivintum mano mieląją dukrą, mano akių šviesą, manąją Piepeną!
– Tai brangiai kainuos, – sucypsėjo oriai nykštukas.
– Kaip tu drįsti, menkas tilviko pimpa, kelti kainos klausimą?!
Komos ištiktas katinas staiga įgavo raukšlėtos senės formą, o tada pokštelėjo ir išnyko.
– Na gerai, – karalius akivaizdžiai prarado įgimtą išdidumą. – Ko tu nori? Dėl Piepenos aš padarysiu viską ko paprašysi!
Nykštukas Faflikas pasikrapštė panages, o paskui paausį. Tada linksmai paklausė:
– O nuo ko mirė?
– O čia jau ne tavo reikalas… – sumurmėjo karalius, bet pamatęs rūstų nykštuko žvilgsnį… – Na, nuo hemorojaus.
– Nuo to nemirštama! – paniuro nykštukas.
– Būtum tu matęs jos hemorojų! Jis buvo…
– Gerai, tikiu, – atsakė Faflikas, nenorėdamas gilintis.
– Tai ko tu nori?
– Noriu, kad Afrikos vaikai nebadau… Ne. Nusišneku. Atsiprašau, – juodasis magas susimąstė. – Noriu, kad tu, o karaliau, uždraustum alų!
– O ne, – suriko karalius, – tik ne tai!
– Hehe… – sukikeno nykštukas. – Būtent tai!
– Ne!
– Taip!
– Niekada!
– Niu kaip nori, – tarė juodasis magas ir jau ruošėsi išeiti, bet supykęs karalius gerai atsikrenkštė ir jį apspjovė.
Nykštukas nuskendo.
O karalius… pagedėjo dukros, pagedėjo katino… prigėrė alaus ir vėl visas toks linksmas mergeles prievartavo ir vargo nematė.
Turi jis dabar tris nesantuokines dukteris ir dvi alaus daryklas.
Šaunus karalius, sakyčiau.
JcDent
***
Budelis, ryte atėjęs į savo kambarėlį, pastebėjo, kad jo aštrusis kirvis nukritęs nuo vagio, ant kurio jį išeidamas buvo pakabinęs.
– Echeche, – stenėdamas pasilenkė pakelti kirvio budelis. Jis buvo jau gana senas, nors pats labiau mėgo sakyti, kad patyręs. Vakar kaip tik nukirto galvą tūkstantajam prasikaltėliui. Jo įrankiai visada jo klausydavo. Bet dabar… kas pasidarė tam kirviui, kad vis išslysta iš rankų?..
– Tūkstantajam, sakai, – pasigirdo balsas iš tamsios kertės. Balsas turėjo nemalonų metalinį skambesį ir sklido iš tamsoje pasislėpusių aštuonių liepsnojančių akių. – Didelė patirtis paprastam mirtingajam.
– Bet karaliaus įsakymu, – pratarė nieko gero nenujaučiantis budelis, – žūsta šimtai žmonių!
– Karalius yra bailys, vienintelės aukos kurias jis nudobė pats, yra jo tėvas ir brolis. Ir tuos pačius nudūrė į nugarą. Šlykštus menkysta…
– O kariai?…
– Jų toks darbas, jie žudo tuos, kurie tuo pačiu metu stengiasi širdingai pribaigti juos pačius. Jų rankos nesuteptos, – kalbėjo balsas. – Bet tu… tu žudei žmones, kurie, kartais nors ir būdami blogi, negalėjo pasipriešint. Juos tau patiekdavo kaip žąsis virtuvėj, tau belikdavo nukirsti galvą. Čekšt, ir vienu žmogum mažiau…
– Gal tai ir tiesa, – atsakė budelis, rankoje laikydamas kirvį ir tvirtai žiūrėdamas į aštuonias liepsneles kampe. – Bet kas esi, ir kam tau manęs reikia?
Tada kalbėtojas išžengė iš šešėlių į šviesą. Aukšto pavidalo būta raumeningo. Vietomis, ypač per galūnių sulenkimus, matėsi į paviršių iškylantis metalas. Pleišto formos galva su akimis šonuose, uodega metalinė, didžiuliai sparnai. Demonas.
– Demonas! – sušuko baudėjas, anksčiau jau susidūręs su tokiais padarais. Kitaip nei tvirtino pabaisa, nes visas aukas jam pateikdavo kaip ant lėkštelės…
– Joks aš demonas, aš labai senai ir labai trumpai juo buvau. Prieš tai būtum beveik galėjęs mane palaikyti žmogum, – pasakojo būtybė, eidama link kampe supančiotos ir įnirtingai spurdančios merginos, į kraupiuosius rūsius patekusios dėl didiko sūnaus užgaidos. – Dabar aš šis tas įdomesnio. Gali mane vadinti Dominu.
Tokių žodžių truputį padrąsintas budelis tvirtai suėmė kirvį. Šis puikiai laikėsi rankose, ištikimas kaip visada.
– Ko tau iš manęs reikia, Dominai?
– Tam yra tūkstantis priežasčių – atsakė demonžmogis, tūpdamas prieš kalinę ir prikišdamas prie jos veido saviškį. Merginai stačiai lipo akys ant kaktos.
– Tūkstantis priežasčių… – pakartojo, pakutendamas merginos kaklą nagu.
– …priežasčių, kurių tų pats nežinai, – Dominas pabučiavo kalinę, ši apalpo.
– Priežasčių , kurios ištikimai seka paskui tave, – nusikvatojo jis atsistodamas.
– Kokių priežasčių? – paklausė budelis, nepatenkintas dėl įsibrovėlio elgesio su jo darbo medžiaga.
– Aišku, dėl sielų.
– Maniškės? Bet aš tik vieną turiu…
– Tavo viena… Užtat tūkstantis tavo užmuštų aukų irgi jas turėjo!
Domino akys sužibėjo dar ryškiau ir rūsio šešėliai pradėjo pampti ir sproginėti. Greitai rūsys prisipildė švytinčių pavidalų, vieni buvo šviesesni, kiti tamsesni.
– Kam tau to reikia?
– Reikia ne man, reikia Žmonių Imperijai.
Budelis girdėjo šį pavadinimą. Agresyvi šalis, kovojanti prieš prietarus, nors tuo pačiu varžanti žmonių laivę.
– Matai, mums reikia užkariauti pasaulį. Tam reikia karių, o savų mums gaila. Todėl mes radome būdą, kaip įkišti mirusių sielas į dirbtinius kūnus. Deja, juos suvaldyt gali tik tokie ypatingi jų žudikai, kaip budeliai ar inkvizitoriai. Tam mums tavęs ir reikia.
– Ką aš turėsiu daryti? – paklausė suintriguotas budelis, jau spėjęs atpažinti pavidaluose kelias savo aukas.
– Tu vesi jas į mūšį. Jos negalės tau nepaklusti. Su kiekvienu pribaigtu priešu, tavo armija didės. Tuo pačiu kils ir tavo šlovė.
– O kas man iš to?
– Praktiškas, kaip visada. Padėsim apeiti šiokius tokius kūno trūkumus. Norėtųsi šį tą pakeist? – primerkė keturias akis Dominas.
Budelis pažiūrėjo į išvirtusį pilvą, savo didėjančias krūtis.
– Sutinku.
Dar šimtą metų žmonės prisiekinėjo tą dieną girdėję tūkstančio dvasių kauksmą.
Ieva
***
– Aš zombis, malonu susipažinti. Ko jūs baidotės? Aš nepavojingas tiems, kas neturi smegenų. Nes aš mėgstu smegenis…
Abejingai, bet iš tiesų – su palengvėjimu pareiškiau:
– Malonu susipažinti, pone zombi. Sveikinu jus užsukus į „Terabaitas3000“. Viskas, ko gali prireikti save gerbiančiam mechanizmui. Prašom aiškiau pareikšti savo pageidavimus.
Jau buvau išsigandęs, kad vėl „sysadminas“ atsivilko, ir tuoj kibs darkyti mano ramybę. Nes klientus aš jau iš tolo jaučiu visais sensoriais. O adminas, klastūnas, neperspėjęs sugalvoja, kad kažkas negerai, ir kad kibs protą knisti. Paskui savaitę net su dulkių siurbliu mandagiai kalbi, užuot pasiųsdamas ten, kur jam ir vieta.
– Smegenų! – riktelėjo svečias. – Mėsytės bent kokios…
– Ak, jūs turite omenyje organiką. Organika paklausos neturi. Deja, ja jau nebeprekiaujama. Maloniai informuoju, kad jau penkiasdešimt metų organika nevartojama, nes esama daug patogesnių energijos formų.
– Šūdas paskutinis… Jau savaitę, nuo tada, kai pabudau, nieko nevalgiau, – nuliūdo nekviestas svečias. – Esate tikras, kad smegenų neturite? O šiaip turite ką nors valgomo? Nes kas čia per negyvenimas, kai net užkrimsti nėra…
– Procesorių turiu. Maitinimo bloką. Tikiuosi, tamsta, kaip ir visi, juos turite? Rozečių trejetas laisvų yra. Va, ant lentynos jau trisdešimt metų pora laidų guli, niekam neprireikė. Imk, junkis ir vaišinkis.
– Visuuuur šiiiitaip! – sustaugė pasivadinęs zombiu. – Nė kruopelės skanių smegenų nebeliko. O prieš šimtą metų, pamenu… Ech… Dabar, gyvas būčiau, tai turbūt iš nuobodulio pasikarčiau. Vien tik tokie kaip jūs, metalinės dėžės su čiuptuvais…
– Prašau palaukti, – kuo maloniau ištariau. Gali būti, kad šitas padaras ir praversti gali. – Yra tikimybė, kad kai kas valgomas šiam pasaulyje ir yra likęs. Prašau, – mostelėjau jutikliu, – pasislėpkite už mano korpuso, pranešiu, kai galėsite pasirodyti.
Zombis džiugiai pakluso. O aš pirmą kartą savo gyvenime iš tiesų ėmiau laukti „sysadmino“. Gali būti, kad dar nekantriau nei zombis.
Nes „sysadminas“, jau šimtą metų čia kas savaitę atlekiantis iš Mėnulio, buvo puiki, nors gal ir nelabai šviežia, organika. Tiesa sakant, labiau nei bet ką, priminė tą patį zombį, kuris, varvindamas žalią seilę, tupėjo už mano plataus korpuso.
Jeigu tik neliktų to mano nekenčiamo priešo, kuriam pats nieko negalėjau padaryti – neleido prieš daugelį metų įdiegta programa – mesčiau viską, pasistatyčiau raketą ir kuo greičiau lauk iš nusibodusios Žemės. Iš pradžių, kad ir į Mėnulį… Zombį irgi kartu pasiimčiau, tam atvejui, jei pasirodytų, kad Mėnulyje jam maisto esama.
Mano apmąstymus nutraukė atsiveriančių durų garsas. Įžygiavo tas, kurio nekantriai laukėme.
– Pirmyn! – sukomandavau zombiui.
Jis išlindo iš už manęs, ir maloniai tarė „adminui“.
– Gal jūs netyčia turite smegenis? O gal bent žarnų kokį gumulėlį? Nes žarnos – tai irgi visai neblogai…
„Sysadminas“ įsispoksojo į zombį, net išsižiojęs.
– Ryčka?! – nelauktai išstenėjo… – Negali būti… Beveik nepasikeitei, tik kur akinius nukišai?
– Aš ne Ryčka, aš zombis, – pasimetė zombis–Ryčka.
– Ak tu senas kriene, gali būti nors pats šventasis Gagarinas, bet žiauriai gerai, kad į darbą grįžai. Spėju, tiek prisibaliavojai, kad išvis balti monitoriai vaidentis ėmė? Ką, viską pamiršai? Niekingo šimtelio metų užteko? Manęs, Zenkos, nebeprisimeni?
– Gal… gal ir kažką atsimenu, – sutriko zombis.
– Nu tai einam su manim, priminsiu, kaip dirbt reikia, – burbėjo Zenka, tempdamas zombį–Ryčką prie manęs, sustingusio iš baimės. – Oi, kaip gerai, kad grįžai, o tai tie gelžgaliai, kalės vaikai, vis maištauti nori, vos spėju vienas apsisukti.
– O… smegenų? – vis dar nepasidavė zombis–Ryčka.
– Nu tai varysim gi paskui su manim į Mėnulį, ne tik smegenų ten, bet gal net ir alaus surasim…
Žodis „alus“, berods, iš tiesų atgaivino zombio atmintį, ir abu „adminai“, amžinybei pasmerkti savo pareigoms, kraupiai šypsodamiesi pajuodusiais dantimis, kibo į darbą.
raww
APDOVANOJIMAS
Budelis, ryte atėjęs į savo kambarėlį, pastebėjo, kad jo aštrusis kirvis nukritęs nuo vagio, ant kurio jį išeidamas buvo pakabinęs.
– Echeche, – stenėdamas pasilenkė pakelti kirvio budelis. Jis buvo jau gana senas, nors pats labiau mėgo sakyti, kad patyręs.
Jis paglostė ištikimąjį darbo įrankį ir pusbalsiu ištarė:
– Vakar kaip tik nukirtau galvą tūkstantajam prasikaltėliui. Jau tūkstantasis…
Jo įrankiai visada jo klausydavo. Bet dabar… kas pasidarė tam kirviui, kad vis išslysta iš rankų?..
– Tūkstantajam, sakai, – pasigirdo balsas iš tamsios kertės.
Budelis krūptelėjo. Vagis? Keršytojas? Kartais tokių atsirasdavo, bet jie per daug nesislapstydavo. Ateidavo kaltinti ir žudyti.
Šitas, panašu, ne toks. Neįprasta… Baugu.
– Kas tu? – suvapėjo budelis.
– Tūkstantajam, sakai… – pakartojo balsas ir bjauriai sukikeno. – Tavo kruvinas darbas ir tavo apdovanojimas…
Budelis nesuprato pastarosios frazės, tačiau kažkodėl nugara perbėgo šaltukas.
– Koks apdovanojimas? – kuo toliau tuo labiau pokalbis jam nepatiko. Kirviu mosuoti paprasčiau.
– Pagalvok, žudike, – atsiduso balsas. – Tūkstantasis. Ir apdovanojimas. Na?
– Vakar nužudei tūkstantąjį, ar ne? – tęsė po valandėlės.
– Įvykdžiau teisingumą… – budelis labiau mėgo šią frazę.
– Teisingumą… – balsas kažką sumurmėjo. Aiškiai ne komplimentus. – Tu nužudei tūkstantąjį! Kiekvienas budelis, nukirtęs galvą tūkstantajai aukai, apdovanojamas – į draugiją jis gauna to žmogaus dvasią.
– Tai tu?.. – budeliui staiga tapo dar nejaukiau.
– Taip, budeli, aš – tavo paskutinės aukos dvasia. Aš tave persekiosiu, tu mane girdėsi visur ir visada. Tavo paskutinės dienos bus nelengvos.
– Dieve… – budelis užsidengė veidą. – Dieve… Negali būti.
– Teks priprasti, – triumfavo balsas, – juk negali atsisakyti apdovanojimo. Užsidirbai. Nusipelnei. Savo dovanos ir amžinos kančios.
Balse suskambo pagieža. Tačiau budelis buvo tik įrankis. Įrankis, matęs tūkstantį mirčių iš arti, girdėjęs daugybę prakeiksmų, grasinimų ir įkalbinėjimų. Maldavimų. Išpažinčių. Sapalionių.
– Pakelsi kirvį – girdėsi mane. Paimsi duonos riekę – girdėsi mane. Užgesinsi žvakę – girdėsi mane. Visur girdėsi mane. Visada girdėsi. Tu išprotėsi. Baigsi dienas miesto šiukšlyne. Valkatos spardys tavo prakeiktas rankas.
– Nejaugi aš niekaip negaliu tavęs išvengti? – tyliai paklausė budelis. – Galbūt aš kaip nors galėčiau…
– Galėtum, – balsas bjauriai sukikeno, – tu atėmei tūkstantį gyvybių. Už tai buvai apdovanotas. Pamėgink pasielgti atvirkščiai – dovanok šiam pasauliui tūkstantį gyvybių. Jei pajėgsi.
Balsas vėl sukikeno. Tūkstantį gyvybių… Kur jau jam. Tūkstančio nebūtų įstengęs net jaunystėje. Ką kalbėti dabar. Ne tie metai. Nėra tiek laiko. Budelis atsiduso.
– Nesugebėsi? – tyčiojosi balsas. – Galėčiau padėti, bet neturiu kaip. Tu pasistengei.
Tūkstantis kaltųjų. Vagių, žmogžudžių, sukčių, prievartautojų, būrėjų, dvasių kerėtojų… Dvasių kerėtojų. Berods, pernai jis turėjo nukirsti galvą vienam tokiam. Nenukirto. Budelis neatsispyrė pasiūlytai sumai. Jis atlaisvino geležį nuo koto. Kerėtojui pasisekė – ašmenys nuslydo laiku, o žmogėnas sulaukė tik stipraus medinio koto smūgio. Pagal įstatymą jį pripažino nekaltu, tik teko ilgai gydytis sumušimą. Buvo kelis kartus susitikęs su budeliu. Daug kalbėjo.
– Bandysi nusižudyti? – balsas atitraukė budelį nuo prisiminimų. – Gal ir padėtų. Nori pabandyti? Imk peilį!
Dvasių kerėtojas kalbėjo atvirai, dalijosi turtinga patirtimi, tačiau budelis per daug neėmė į galvą svetimų išgyvenimų. Į atmintį įstrigo tik viena frazė.
– Imk peilį, – įteiginėjo balsas. – Ar moki žudyti tik kitus? Šį gyvenimą pabaigsi garbingai. Kančiomis pomirtiniame išpirksi nuodėmes.
Budelio ranka išsitiesė link durklo. Paėmė jį už geležtės, netikėtai užsimojo ir paleido durklą į tamsą, įkyraus, bauginančio balso link.
Pasigirdo dejonė. Į žvakės šviesą išgriuvo vyras su peiliu krūtinėje. Griuvo ir mirė. Viskas.
Teisybę sakė kerėtojas: „Dvasių nebūna“.
Elzė Hamilton
***
Budelis, ryte atėjęs į savo kambarėlį, pastebėjo, kad jo aštrusis kirvis nukritęs nuo vagio, ant kurio jį išeidamas buvo pakabinęs.
– Echeche, – stenėdamas pasilenkė pakelti kirvio budelis. Jis buvo jau gana senas, nors pats labiau mėgo sakyti, kad patyręs. Vakar kaip tik nukirto galvą tūkstantajam prasikaltėliui. Jo įrankiai visada jo klausydavo. Bet dabar… kas pasidarė tam kirviui, kad vis išslysta iš rankų?..
Ne todėl, kad būtų tapęs per sunkus. Kirvis rankoje kėlė keistą pojūtį: tarsi jis būtų minkštas, lankstus, lyg tešla. Arba gyvatė. Pasilenkęs Tilijas apžiūrėjo kirvį, staiga sunerimęs. Jo akys išsiplėtė, kai kirvio kote jis pamatė… raštus. Įrantas. Primenančias mozaiką karaliaus menių grindyse. Tarsi kirvis per naktį būtų jomis šliaužiojęs, – nei iš šio, nei iš to atėjo jam mintis į galvą.
– Tūkstantajam, sakai, – pasigirdo balsas iš tamsios kertės.
Tilijas net pašoko iš netikėtumo, įsispitrijo į kertę.
– Gargai, tai tu? – paklausė jis besidaužančia širdimi. Kažin kiek jau laiko buvo praėję nuo tada, kai paskutinį kartą girdėjo šį daiktą kalbant. Prieš penkerius metus, lemtingos pergalės prieš sukilėlius proga dovanodamas jam Gargą, karalius pasakė, jog ši marmurinė statula buvo sukilėlių orakulas. Karaliui atrodė, jog jos likimas – puošti kambariuką budelio, kurio ranka kapojo sukilimo vadų galvas – puikiai demonstravo, kokia kvailystė buvo eiti prieš valdovą: jis buvo net galingesnis, negu numatė orakulai! Tiesą sakant, Gargas turbūt buvo kažkoks trečiarūšis orakulas (gero karalius ir nebūtų dovanojęs), greitai po to nusprendė Tilijas, nes statula dažniausiai paistė miglotas banalybes ir dažnai kartojosi. Kai aplamai kalbėjo. O kalbėjo vis rečiau.
– Kraujas, kraujas įsigėrė į kirvį. Tūkstantis galvų. Tūkstantis kraujo sruogų, – pasakė Gargas. – Susipynė tarpusavyje. Tavo kirvis – kraujo sruogų pynė.
Tai buvo kažkas naujo. Budelis manė, kad orakulas buvo seniai išsėmęs savo frazių rinkinį.
– Ar žinai, kad žmogaus kraujyje cirkuliuoja jo paties kopijos – ne, brėžiniai, iš kurių įmanoma nulipdyti tą žmogų? Tūkstančiai, milijonai tavęs knibžda viename tavo kraujo lašelyje.
Ir statulos burna sustingo. Tilijas stebeilijo į jį pats nesuvokdamas kiek laiko, kol pagaliau pajuto, kad Gargas nieko daugiau nebepasakys. Tada susizgribo, kad jau metas ruoštis sekančiai egzekucijai. Jis pakėlė kirvį, kuris jau berods buvo atgavęs savo kietus, pastovius kontūrus, ir raštai jame buvo tiek išblukę, kad juos buvo galima palaikyti ir vaizduotės žaismu. Tačiau vienas dalykas, kurio iki šiol nematė, privertė jį nustėrti. Ant kirvio rankenos buvo įsispaudęs ornamentas, kurį budelis buvo matęs tik vienoje vietoje. Nukaltą iš platinos ir nešiojamą ant karaliaus kaklo. Tai buvo valdovo dieviškos kilmės simbolis, kurį bet kur kitur demonstruoti buvo šventvagystė. Jo atvaizdas kirvio kote buvo šiek tiek išskydęs, tarsi kotas kažkada būtų buvęs minkštas, ir juo būtų perbraukta per šventąjį ornamentą, o paskui taip būtų ir sustingęs. Bet juk šio įspaudo dar vakar nebuvo!
Ką daryti? Užsimetęs kirvį ant peties, nusukęs išdavikišką įspaudą į vidų, jis išėjo į kiemą. Kažkas čia labai nešvaru, bet nėra laiko tai svarstyti. Ir nutik taip man kaip tik tą dieną, kai jis turėjo būti ypač geros formos! Šiandien kirs galvą labai svarbiai ypatai – ilgai medžiotam ir pagaliau sugautam vienam sukilėlių generolui. Šios bausmės stebėti buvo suvaryta kaip niekada didelė minia: niekam neturėjo likti abejonių, kad karaliaus priešai bus iškasti nors ir iš po žemių ir susilauks atpildo. Apie kirvio slydimą iš rankų geriau net negalvoti. Jeigu tik karaliui pasidingos, kad budelis nors truputį dvejoja, jis gali pats atsidurti kitoje kaladės pusėje. Neryžtingumas bus palaikytas išdavyste. Šiomis dienomis karalius sąmokslus matė visur.
Jo mintys vėl ir vėl krypo prie kirvio, kuriame esantis atspaudas degino petį. Kirvis… jis juk buvo perkaltas iš vieno sukilėlių vadų kardo. Karalius nuomone, nebuvo puikesnio būdo parodyti priešams, kieno viršus, nei perkalus sukilėlių klano relikviją, kapoti ja jiems patiems galvas. Ką, jeigu kaip ir orakule, šiame karde slypėjo siurprizų? Staiga Tilijui labai pasinorėjo susirasti vieną iš pilies burtininkų ir paprašyti paieškoti kirvyje magijos. Bet žinojo, kad to nepadarys: niekam neleis pamatyti kote šventvagiškai atsiradusio karališkojo simbolio. Ne, kirviu reikės atsikratyti, ir kuo greičiau. Kad tik šios dienos egzekucija praeitų gerai.
Ir jis patraukė užimti savo vietos prie kaladės. Minia šurmuliavo. Jau metas. Į karališkąją tribūną įžengė karaliaus patarėjas, aukštasis žynys su svita. Bet karaliaus vieta buvo dar vis tuščia. Kur jis?
Prie budelio pribėgo pasiuntinukas.
– Jo šventenybė aukštasis žynys liepė jums pranešti, jos ženklą egzekucijai duos jis pats, nes valdovas yra išvykęs svarbiais reikalais ir bausmės vykdyme nedalyvaus.
Ir nubėgo. Tilijo nugara pašiurpo. “Išvykęs”? To negalėjo būti. Karalius jau bent metus – gerokai prieš sugaunant generolą – gardžiavosi perspektyva matyti jo besiritančią galvą. Tai turėjo būti vienas iš didžiausių karaliaus šiųmetinių triumfų. Jis jokiu būdu nebūtų išvykęs. Kas čia darosi?
Tolimame pakylos gale atsidarė durelės, ir stumiamas dviejų į nugarą įremtų iečių, išėjo nuteistasis. Jis kažką ėmė šūkauti. Budelis dar jo negirdėjo, bet arčiau sėdėjusi publika pasistiepė, ištempė kaklus, sudūzgė. Jam artėjant, Tilijas ėmė suprasti, ką jis šaukė.
– Aš esu karalius! Karalius Ardastas! Paleiskite mane! Paleiskite, kitaip jums bus blogai! Jei mane nužudysite, pasigailėsite! Dar kartą sakau, aš – Ardastas, visos Vidžemės valdovas!
Kai kurie minioje piktdžiugiškai kikeno, manydami, kad žymiajam generolui mirties akivaizdoje pasimaišė protas, kiti baimingai aikčiojo, girdėdami kažką įžūliai pasisavinus karaliaus vardą. Tilijui silpnumas pakirto rankas ir kojas. Tik ne dabar. Dabar jis nebeturi kitos išeities, kaip įvykdyti bausmę, kad ir kas čia dėtųsi. Juto į jį įsmigusį žynio žvilgsnį. Jei sudvejos, kitą kartą gali ristis jo galva.
Pasmerktajam priartėjus, jis pamatė tai, kas sukėlė panišką norą bėgti. Sukilėlio veidas keitėsi kas pora sekundžių. “Aš”, pasakė plonalūpė burna, “esu karalius”, sujudėjo staiga jų vietoje atsiradęs barzdotas smakras, “Ardastas”, užbaigė juos išstūmęs trečias veidas. Tilijas pažino šią virtinę galvų, kurios tarsi kovojo tarpusavy dėl vietos ant pasmerktojo pečių. Jis buvo jas visas nukirtęs per pastaruosius kelerius metus. Jos priklausė sukilėlių karininkams. Tai štai kaip. “Tūkstantis kraujo srovių susipynė į sruogą…”
Tačiau generolas dėvėjo gobtuvą, todėl niekas nematė veidų kaitos, net ir jį lydintys ietininkai. Šis spektaklis buvo skirtas vienam Tilijui. Jis stovėjo kaip įkastas. Pajuto, kad ne nuteistasis, o jis pasitinka savo lemtį.
Pasmerktasis klusniai padėjo galvą ant kaladės. Budelis klusniai užsimojo kirviu. Žynys davė ženklą. Kirviui besileidžiant, sekundės dalį Tilijas pamatė, kaip aukos veide susiformuoja geriausiai pažįstami bruožai: kumpa nosis, lenkti antakiai. Bet smūgio nukreipti nebegalėjo.
Ant pakylos nusiritusi gulėjo karaliaus galva.
Giedrius Vilpišauskas
ANTANAS
Tuščias miške stūksantis namas buvo puiki užuoglauda nuo staiga prapliupusio lietaus. Iki to laiko, kai pastebėjome, kad pro patręšusias langines bei lubas prasisunkusio lietaus lašai tampa kruvinai raudoni. Ir iki tada, kai lauko durys su trenksmu užsidarė pačios.
– Vajėzau! – spygtelėjo iš netikėtumo Kazimieras ir staiga prigludo prie manęs, drebėdamas visu kūnu. Su pasišlykštėjimu atstūmiau jį taip, jog tasai su trenksmu įsipaišė į artimiausią kambario kampą. Taip ir žinojau, kad padariau klaidą, sutikdamas pervesti šituos du gražuoliukus per mišką.
Kazimieras sviedė man paniekos kupiną žvilgsnį, kuris nepadarytų gėdos ir garsiausioms muilo operos aktorėms, ir prigludo prie Bonifacijaus. Tasai apkabino bičiulį ir atsigręžęs į mane išrėžė spigiu balsu:
– Aš paprašyčiau! Mes jums pinigus ne už tai sumokėjom, kad su mumis elgtumėtės kaip su gyvuliais! Žiūrėkit, ką jūs jo palaidinukei padarėt, čia juk Versačis! Negana to, kad jau ir taip ištepta tuo kečupu nuo lubų! O dieve, net ir skarelė susitepė!
– Nepatinka – galiu išeiti, – burbtelėjau puse lūpų ir apsisukau.
Kažkur visai šalia driokstelėjo perkūnija, stiprus vėjas dar kartą trinktelėjo lauko duris. Man iš už nugaros pasigirdo du pasigailėtini cyptelėjimai. Neikite, mes jūsų maldaujame, dėl dievo meilės nepalikite čia mūsų vienų.
Lietaus šuoras trenkė į uždarytas langines lyg žvyro sauja. Po palange ėmė kauptis kraujo raudonumo balutė, dvokianti prarūgusiu kečupu ir alkoholiu. Reikės pranešti Antanui, kad jo brogos katilas palėpėje vėl per viršų varo. Bus jau trečias kartas šiais metais. Sakiau gi aš jam, kad geriau iš runkelių raugti. Ar bent jau iš burokėlių. Jau nekalbant apie tai, kad normalūs žmonės samanę iš rugių verda. Bet ne, jam taip pernelyg paprasta, jam iš kečupo geriau, kur nuo studentų krikštynų liko. Išradėjas suknistas.
Lauko durys trinktelėjo dar kartą, šįkart garsiau. Kažkur prieangyje lėtai sugirgždėjo medis.
– Ten kažkas yra! Beniau, ten kažkas eina, ten vaiduoklis! – teatrališkai sušnabždėjo Kazimieras. Jis atrodė lyg klišė iš pigių siaubo filmų: akys išplėstos nuo siaubo, virpanti apatinė lūpa.
– Ar nenutilsit, kvaišos! Va, žiūrėkit, – pašviečiau prožektorium lauko durų link. – Na ir kur tas jūsų vaiduoklis?
– O gal ten ne vaiduoklis? O gal ten… – dabar jau ir Bonifacijaus lūpa sudrebėjo, – … gal ten zombis?
– Dieve mano! – sukūkčiojo Kazimieras ir įsikniaubė į draugo petį.
Jie manęs nenervino. Nervinti jie liovėsi jau vos prabėgus penkioms minutėms po to, kai aš juos susitikau stovinčius šalia rožinės spalvos sportinio automobiliuko, iš po kurio praverto kapoto virto antifrizo garų kamuoliai. Oi ne, tai, ką jiems jaučiau – tai ne nervinimasis. Jie mane baigė iš proto išvaryti.
– Ša, asilai, – šnypštelėjau jiems. – Jums gal galvoj negerai, tokioje vietoje zombius minėti? Prisišauksit – taip ir žinokit, aš jūsų iš balos nebetrauksiu.
Jie vienu metu įtraukė oro, lyg dustų ar kūkčiotų nuo orgazmo ir dar tvirčiau apsikabino vienas kitą. Ką, baisu, pupuliukai?
Prieangyje pasigirdo dar vienas giiiiiirgžt… ir dar… ir dar… Lyg kas eitų, sunkiai vilkdamas kojas. Stovėjau arčiausiai durų ir mačiau, kaip link kambario, kuriame apsistojome, artėja tamsus siluetas.
– Na va, prisidirbot, mažuliai. – Juos gąsdindamas jaučiau kone sadistinį pasitenkinimą.
Iš namo gilumos atsklido dejonė, lyg kas astmos priepuolio metu bandytų įtraukti oro. Yyyyyy.
Žingsniai vis artėjo.
Stambus kečupo lašas atitrūko nuo lubų, tekštelėjo Kazimierui ant kaktos ir nuslinko žemyn, tačiau tasai nė nesukrutėjo, gyvatės žvilgsnio suparalyžiuoto triušio akimis stebėdamas tamsą anoje pusėje durų. Galėjau kirsti lažybų, jog jo triusikėliai (be abejonės, Calvin Klein firmos) jau sklidini.
Žinoma, ten buvo tik Antanas. Ne pirmas kartas gi. Jis nuolat išsigalvodavo ypatingų būdų atsikratyti neprašytais svečiais. Bet po to, ką turėjau patirti su šitais dviem kelyje, nė nesiruošiau jų perspėti.
Kuomet Antanas pasirodė tarpduryje, mažuliai suklykė. Kurgi nesuklyksi. Kaukė ant jo galvos – išpuvę mėsos gabalai, išdribusios akys – net ir mane privertė krūptelėti. Antanas šįkart pasistengė, ir negana to, jog persirengė skarmalais, bet dargi ir išsitrynė perpuvusių kepenų gabalu. Nuo jo dvelkė toks Chanel No. 5, jog man, stovinčiam visai greta, norėjosi žiaugčioti.
– Yyyyyy, – sudejavo Antanas. Dievaž, artistas iš prigimties.
– A… a… a… – kūkčiojo iš baimės – ar iš orgazmo – pupuliai.
– Čia zombis, – tariau aš. O, koks malonumas buvo žiūrėti į tuos trūkčiojančius iš siaubo dizaineriškus žandikaulius, po ilgų valandų per mišką klausantis jo zyzimo! – Susipažinkite. Na, ko jūs baidotės? Jis nepavojingas tiems, kurie neturi smegenų.
– Yyyyyy, – išraiškingai tarė Antanas, užvertęs galvą į viršų. Gera kaukė, net ir burna išsižioja, visai kaip gyvas. Che, „kaip gyvas“, kalambūras kone.
Staiga atsitiko tai, ko nesitikėjau. Bonifacijus staiga pašoko ant kojų, išsitraukė iš vidinės kišenėlės mažutes manikiūrines žirklutes ir puolė link „zombio“. Dar akimirka, ir žirklutės stirksojo Antanui iš akies.
– Bėgam, bėgam, greičiau gi! – spigiai sukomandavo jis draugužiui. Antanas tebestovėjo sustingęs, greičiausiai, iš skausmo sukelto šoko. Jis nė nesukrutėjo, kuomet Bonifacijus liesa ranka šiurkščiai jį stumtelėjo, o kita už alkūnės ištempė paralyžiuotą nuo baimės bičiulį.
Girgžtelėjo lauko durų vyriai, kiek pagarsėjo lietaus šniokštimas, per balas suteškeno skubūs žingsniai. Plykstelėjo žaibas ir beveik tuo pat metu driokstelėjo perkūnija, lyg patrankos šūvis, nuaidėjęs tolyn į mišką.
Po teisybei, nespėjau nė sureaguoti, ir vis dar tebežiūrėjau į žirklutes, styrančias iš kairiosios Antano akies. Kodėl jis nerėkia? Jam neskauda?
– Antanai? – tyliai paklausiau, prisiliesdamas prie bičiulio rankovės.
Jis atsigręžė į mane. Žaibo blykstelėjimas nušvietė kaukę, išpuvusius mėsgalius, kurie atrodė taip realiai… beveik per daug realiai.
– Yyyyyyy, – tarė jis, ir ėmė lėtai žingsniuoti link manęs, sunkiai vilkdamas kojas.
(Paskutiniai du apsakymai neatitiko konkurso reikalavimų dėl apimties.)
