Serious
Utopijos kaina
Imperatorius Kalaksas, senyvas tamsiųjų elfų burtininkas pilka oda ir žilais plaukais, kuriuose ilsėjosi sidabrinė karūna, sėdėjo savo soste padabintame balintomis žmonių kaukolėmis, kurios baugino, kiekvieną stojusį prieš valdovą. Jį saugojo dvi eilės marmurinių chimerų, kurios buvo it kelkraščiai tako, kuris vedė iki durų.
Lauke, už sienų ir visur aplink girdėjosi mūšio garsai: plienas žvangėjo į plieną, skambėjo karo ir pergalės šūkiai bei kančios ir mirties aimanos. Kalaksas vienu delnu stipriau suspaudė rankos atlošą ir suraukė pilkus antakius. Visas jo darbas nuėjo perniek: vargetos, įsivaizduojantys, kad turi daugiau teisių ir laisvių nei turi iš tikrųjų, nutarė sukilti. Padugnės!
Su trenksmu atsivėrė sosto kambario durys ir mūšio garsai šiek tiek sustiprėjo, bet ne ilgam, nes į vidų įbėgęs vyras rusvais plaukais, kumpa nosimi ir prabangiais drabužiais, greitai paskui save uždarė duris.
Uždusęs jis lėtai priėjo prie imperatoriaus ir suklupo po jo kojomis.
– Kelkis, senešale Oskai, ir nupasakok mūsų situaciją.
– Taip… taip, jūsų šviesybe.
Oskas buvo susiėmęs už šono ir stipriai prakaitavo.
– Sukilėliai prasibrovė pro mūsų vartus ir paėmė pilies kiemą, nors vienetai prasibrovė ir į pirmus du aukštus, bet sargyba dar laikosi ir link pilies joja Belfegoro forto kavalerija, kuri mus pasieks po kelių valandų.
– Kada pranyko apgulties sąvoka..?
Kalaksas atsiduso.
– Nedingo, jūsų šviesybe. Ją pakeitė „pilies šturmas“.
– Žinai, ką aš noriu žinoti, Oskai?
Senešalas klausiamai pažvelgė į valdovą.
– Kodėl tai veikia? Noriu žinoti, kaip ginkluota kaimiečių banda atsidūrė mano vartų pusėje?
– Kažkas atvėrė vartus iš vidaus.
– Kas?! – suriko imperatorius ir savo balsą pabrėžė kumščiu trenkdamas į rankos atlošą. – Noriu, – akimirką patylėjęs, tarė, – kad užmuštum vartų sargybinius.
Oskas žengė žingsnį atgal ir nedrąsiai tarė:
– Jie ir taip negyvi, jūsų šviesybe.
– Labai gerai!
Oskas laukė, bene minutę, bet imperatorius tylėjo, tad senešalas prabilo pirmas:
– Kokie jūsų nurodymai tolimesnei gynybai?
– Žinoma, sukilėliai turi lyderį, – pasakė Kalaksas spoksodamas į tolį.
Senešalas linktelėjo.
– Ir jis kariauja kartu su savo padugnėmis.
– Taip, valdove.
– Tuomet praleiskit jį, geriausiai vieną. Tegu jis ateina čionai. Tokiu būdu mums nereikės kavalerijos.
Kalaksas sunėrė pirštus priešais savo veidą ir pro surauktus antakius pažvelgė į sulysusį, išbalusį ir stipriai prakaituojantį žmogų – savo senešalą.
– Bet prieš tai, – tarė imperatorius oktava nuleidęs balsą, – norėčiau pašnekėti su vienu iš sukilėlių.
Oskas nusilenkė ir išskubėjo iš sosto kambario palikdamas duris praviras. Kalakso ausis užplūdo mūšio aidai. Gynybos linija neabejotinai pakilo vienu, gal net dviemis, aukštais.
Kalaksas mostelėjo ranka ir durys užsitrenkė. Jis atsilošė soste ir pasitrynė smilkinius. Kodėl jie sukilo? Iš kur jie atsirado? Ir dar išdavikas pilyje…
Durys dar kartą atsivėrė ir Kalaksas iškart pašoko. Du nuvargę ir kruvini jo kareiviai įtempė priešo karį, jeigu jį taip buvo galima pavadinti. Jaunas vyras buvo apsirėdęs paprastais, dabar kruvinais, lininiais drabužiais ir ant galvos turėjo įlenktą šalmą. Ginklai, greičiausiai, buvo atimti, nes sukilėlis jų neturėjo.
– Judu! Grįžkit prie gynybos! – šūktelėjo Kalaksas ir kariai dingo koridoriuje. Su imperatoriaus mostu durys užsiverdamos galingai dunkstelėjo.
Kalaksas iškėlė kitą ranką ir sukilėlis pakilo nuo žemės ir ėmė muistytis ore. Imperatorius iškeltąją ranką patraukė link savęs. Vyras paskrido penkiolika pėdų ir išsitiesė po jo kojomis.
– Iš kur tu?
– Eik velniop, uzurpatoriau! – suriko sukilėlis žvelgdamas aukštyn, bet negalėdamas pasikelti. Kažkokia jėga laikė jį prie žemės.
– Uzurpatorius?
Kalakso antakis pakilo.
– Kas jums vadovauja? – paklausė jis.
Sukilėlis nusuko galvą.
– Kas. Jums. Vadovauja? – pakartojo imperatorius pabrėždamas kiekvieną žodį. Nesulaukęs atsakymo, užmynė ant jo galvos ir prispaudė ją prie akmeninių grindų.
Sukilėlis sučiupo imperatoriaus koją rankomis. Kalaksas mostelėjo į šalis ir abi tardomojo rankos ėmė lenkis į priešingą pusę nei leido alkūnės tol, kol pasigirdo pykinantis trakštelėjimas, po to dar vienas. Iš sukilėlio plaučių paspruko dusli aimana ir jo galva, kurią jis bandė pakelti, be Kalakso pastangų, trenkėsi į žemę. Imperatorius nuspyrė šalmą ir vėl primynė galvą, šįkart, vyras nė nekrustelėjo, neskaitant drebančių rankų.
– Kas jums vadovauja?
– Seras Bertrandas iš Ribosijos, – tyliai pasakė sukilėlis ir ėmė visas drebėti.
– Bertrandas… Bertrandas iš Ribosijos…
Kalaksas ieškojo vardo atmintyje.
– Tas avigalvis? Jis kvailesnis už asilą!
Kalaksas stipriau primynė sukilėlio galvą.
– Kas vadovauja sukilimui?
– Bertrandas iš…
– Sukilimui, ne puolimui, – suurzgė Kalaksas.
– Bertrandas…
Kalaksas pakėlė ranką ir visa jėga mostelėjo į šalį. Sekdamas imperatoriaus judesius, tardomasis pakilo nuo žemės ir perskrido sosto kambario plotį, kur galva trenkėsi į sieną, perdažydamas ją raudonai.
Vos imperatorius apsisuko grįžti prie sosto, kambaryje pasigirdo duslus trenksmas. Dar vienas trenksmas. Iš už durų pasirodė dulkių debesis.
Greičiausiai, tas laukinis Bertrandas, nes sprendžiant iš mūšio garsų, gynėjai vis dar laikėsi trečiame – ketvirtame aukšte.
Dar trys smūgiai.
Kalaksas stovėjo pačiame kambario viduryje. Jis buvo susidėjęs rankas už nugaros, jo juodos, ornamentuotos mantijos kraštai judėjo vėjyje pučiančiame iš balkono; prie jo šono bolavo nedidelė, sidabruota makštis slepianti durklą.
Keturi smūgiai. Durys įskilo. Dar du smūgiai. Sienos apie duris nesiliovė trupėjusios. Smūgis. Šįkart nuo durų atsiskyrė kelios skeveldros. Smūgis. Susidarė nedidelis plyšys, pro kurį Kalaksas matė, kaip žmogaus siluetas už durų įsibėgi.
Su driokstelėjimu, pusę durų paversdamas skiedromis, į vidų įvirto žmogus – milžinas, beveik juosmenį siekiančiais plaukais ir barzda, ilgiu nenusileidžiančia garbanoms. Jo šarvai, nedengė jo rankų, kurių kiekviena buvo tarsi nedidelis kalnas. Jis buvo ginkluotas didžiuliu, dvirankiu, dviašmeniu kirviu, kuris buvo kruvinas, kaip ir pats milžinas.
– Bertrandai… – suurzgė Kalaksas.
– Atėjo galas, burtininke! – žemu balsu sukriokė septynių su puse pėdų ūgio milžinas lėtai artėdamas prie imperatoriaus, suspausdamas kirvio kotą taip, kad iš jo krumplių dingo spalva.
– Turiu tau du klausimus, milžine, – ramiai tarė Kalaksas.
– Klausk, nes jie bus tavo paskutiniai.
Bertrandas sustojo priešais Kalaksą, kuris ūgiu nesiekė jo pečių. Milžinas krestelėjo kirvį pasiruošdamas bet kurią akimirką padalinti imperatorių į du, jo išsipūtę raumenys neparodė jokio sunkumo nulaikant milžinišką ginklą.
– Tuomet atsakyk man: kas vadovauja sukilimui?
– Aš! – sukriokė Bertrandas ir ėmė garsiai kvatotis.
Jis išdidžiai atrėmė kirvį į žemę prilaikydamas jį viena ranka, o antrą atrėmė į savo klubą ir išpūtė krūtinę.
– Nesvarbu, turiu kitų būdų sužinoti.
– Ką sakei, vabale?
– Mano antras klausimas būtų: kodėl jūs prieš mane sukilot?
– Todėl, kad tu blogas; kirminas imperijos branduolyje, kaip sakė vadas.
– Vadas?
– Tylos!
– Atsimenu laikus, kai tai veikdavo… – tyliai, sau sumurmėjo Kalaksas ir tada garsiai pridūrė: – Tęsk, prašau.
– Kaip jau sakiau, tu esi blogis, todėl nusipelnai mirti. Tavo imperija nusipelno būti sugriauta, nes jos pamatus padėjo tavo blogis. Tu atėmei žmonių laisvę, padarei juos vergais, nužudei šimtus tūkstančių. Nužudei daugybę teisėtų valdovų; Ribosijos valdovą, kuris mane padarė savo riteriu ir užėmei jų sostus. Tu esi blogio įsikūnijimas. Netgi tavo oda atspindi tavo sielos tamsybę, – išpoškino Bertrandas.
– Blogis, blogis, blogis… Ar bent jau suvoki, ką tai reiškia?
Kalaksas atsuko nugarą milžinui ir lėtai patraukė link savo sosto.
– Ar suvoki, kas yra blogis, ar tik vykdai savo vado įsakymus?
– Mano vadas išmintingas, o tu blogas.
– Tiesa, aš blogas, pamiršau. Negaliu sakyti tiesos ir daryti gerų darbų, nes esu blogas. Ar tu žinai, kodėl šita imperija egzistuoja?
Kalaksas atsisuko į Bertrandą. Juos skyrė penkiolika – dvidešimt pėdų, milžinas vis dar stovėjo išdidžiai, nė nekrustelėdamas.
– Šita imperija egzistuoja todėl, kad aš ją sukūriau. Aš sukūriau vietą, kur žmonės būtų lygūs, nebūtų bado ir visi gyventų laimingai. Ar per paskutinius dešimt metų buvo bent vienas karas? Ar mirė tūkstančiai žmonių? Ne. Bet jūs – tu ir tavo vadas… jūs visai kitokie. Jūs esate blogi. Kiek žmonių šiandien nužudei? O kiek tavo kariai? Kiek mirė taviškių?
– Mano kareiviai žinojo, kur veliasi, ir kad be aukų mūsų tikslas negali būti pasiektas, – tvirtai atsakė Bertrandas.
– Žinoma, tavo kariai žinojo kur veliasi, juk perspėjimui palikau žmonių kaukoles ir skeletus ant kuolų kieme, kad visi žinotų, kas nutinka tiems, kurie bando pakenkti mano imperijai, bet, matyt, to neužtenka…
– Taigi, esi pasiruošęs žudyti, jeigu manai, kad taip pasieksi savo tikslą?
– Ne, priešingai nei jūs, esu pasiruošęs žudyti, kad išlaikyčiau imperiją vientisą, kad žmonės galėtų jaustis saugūs.
– Saugūs? O kaip tie persekiojimai, „išdavikų“ korimai? Juose žuvo mano tėvas!
Bertrandas susiraukė ir ėmė giliau kvėpuoti.
– Palygink žmogžudysčių skaičių prieš ir po mano imperijos sukūrimo, palygink, kiek žmonių badauja, jeigu vasarą būna sausra, o derlius menkas. Anksčiau, kiekvienas buvo už save ir nepasisekus, buvo išmetamas vilkams. Nebe! Taigi ar vis dar esi pasiruošęs mane nužudyti, net jeigu tai sukels visuotinį chaosą?
– A-aš…
Milžinas aršiai papurtė galvą.
– Vadas mane perspėjo dėl tavo įtaigos! Tau kritus, jis perims sostą ir valdys šalį be represijų.
– Aš negaliu apsispręsti, ar tu kvailas ar ne.
– Gana žodžių.
Bertrandas pakėlė kirvį ir truputį susikūprinęs, ėmė lėtai artėti prie Kalakso.
– Gana žodžių… – tyliai pakartojo imperatorius ir mostelėjo ranka.
Kirvis išplyšo iš Bertrando rankų ir nuskrido į kitą kambario galą, palikdamas milžiną sutrikusį, nors jis ir žinojo, kad imperatorius buvo burtininkas.
Nelaukdamas, kol sukilėlis atgaus amą, Kalaksas iškėlė abi rankas ir milžinas tvojosi į lubas trisdešimties pėdų aukštyje. Imperatorius leido jam kristi ir plotis į akmenines grindis.
– Tu, šunsnuki, – sukriokė Bertrandas stodamasis.
Kalaksas nuleido ranką ir milžinas prisiplojo prie žemės.
– Noriu tau kai ką pasiūlyti: jeigu liepsi savo vyrams pasiduoti – grįši pas savo vadą gyvas, – pasakė imperatorius ir truputį atpalaidavo spaudimą, kad parodytų sukilėliui geras intencijas.
Milžinas pabandė stotis, jo veidas buvo aplipęs kruvinais plaukais, iš po kurių blizgėjo įniršio kupinos akys ir gelsvos iltys.
– Jei bandysi mane pulti, nuskraidinsiu tave per kambarį. Ir tai nebus labai malonu, – pasakė Kalaksas.
– Tu jau tai padarei, šunsnuki, – sušvokštė Bertrandas bandydamas atgauti kvapą.
– Ir padarysiu vėl. Ir vėl. Ir vėl. Trankysiu tave į sienas tol, kol iš tavęs liks mėsos maišas, kurio negalės atpažinti nė tavo paties motina.
– Jeigu ne aš, tave nužudys kas nors kitas! – sukriokė milžinas ir griausmingai nusikvatojo. – Girdi, elfe? – sušnibždėjo jis. – Mano žmonės artėja.
Bertrandas neklydo. Sukilėliai buvo vos vienu aukštu žemiau, spendžiant iš gerokai sustiprėjusių mūšio garsų.
Kalaksas išsišiepė ir prispaudė milžiną prie žemės.
– Deja, nepriėmei mano pasiūlymo ir dabar mirsi.
Imperatorius mostelėjo į kitą pusę ir milžinas perskrido patalpą, nugara sugriaudamas chimerą ir trenkėsi į sieną, ją taip pat apgriaudamas. Tada Kalaksas iškėlė kumštį ir sukilėlis dar kartą trenkėsi į lubas, nuo kurių ėmė leistis dulkių debesis. Burtininkas visa jėga mostelėjo žemyn ir milžinas su grindimis susidūrė tokia jėga, kad bene visi kaulai jo kūne subyrėjo į šipulius.
Kalaksas išsitraukė ceremoninį durklą, kurį pasiliko nuo savo laiko su tamsiaisiais elfais ir keliais bandymais nupjovė milžino galvą. Numetęs durklą imperatorius nuėjo į balkoną. Viena ranka atsirėmęs į turėklą jis nužvelgė pilies kiemą. Jame virė arši kova. Nė viena pusė nenorėjo pasislinkti nė per žingsnį atgal. Tačiau keli sukilėliai visgi pateko į pilį, bet jie turėjo sunkumų bandydami praeiti pro Kalakso asmens sargybą.
Imperatorius giliai įkvėpė ir prabilo balsu, it griaustinis, aidinčiu po visą pilies kiemą:
– SUKILĖLIAI, JŪSŲ VADAS KRITO!
Kalaksas iškėlė Bertrando galvą, kad ją galėtų matyti kiekvienas karys.
– MESKIT GINKLUS, ARBA, PRISIEKIU SAVO ELFŲ PROTĖVIAIS, PALAUŠIU JUS TŪKSTANTĮ KARTŲ IR SUKURSIU IŠ NAUJO… KAD GALĖTUMĖT NUMIRTI DAR VIENA MIRTIMI!
Beveik visi sukilėliai metė ginklus iškart, o kiti akimirką sudvejojo. Niekas nenorėjo užsitraukti rūstybės elfo, kuris be vargo sudorojo stipriausią žmogų imperijoje.
Kalaksas paleido Bertrando galvą ir ši pranyko mūšio lauke, po kareivių kojomis. Tačiau burtininko ranka nenusileido ir netrukus nuo žemės ėmė kilti keli likę, vis dar ginkluoti sukilėliai. Pasigirdo nauji riksmai, po akimirką trukusios spengiančios tylos. Ginkluotieji sukilėliai pakilo dviemis savo ūgiais į orą ir nuskrido prie artimiausių sienų su kuriomis susidūrė palikdami didžiules, tamsiai raudonas dėmes.
Niekas iš sukilėlių nebegalvojo priešintis ir visi pasiduodami atsiklaupė, nutilo ir kovos garsai pilyje. Kalaksas grįžo į kambarį ir pakeliui į sostą pakėlė savo durklą. Valydamas durklo ašmenis į Bertrando apsiaustą jis giliai alsavo. Šitiek burti nebuvo lengva. Paslėpęs ginklą jis nusibraukė prakaitą nuo kaktos ir pagaliau lengviau atsikvėpęs, patenkintas atsisėdo į sostą.
Ne daugiau nei po penkių minučių, prisistatė senešalas Oskas.
– Jūsų šviesybe, – džiugiai kreipėsi jis, suklupdamas po imperatoriaus kojomis. – Visi sukilėliai pasidavė. Ką įsakysite?
Kalaksas pasitrynė smakrą ir apsižvalgė.
– Pirmiausiai, tegu kas nors išneša šituos lavonus, tada užsakyk chimeros atstatymą.
Oskas kiek sutriko, bet greitai linktelėjo.
– O dėl sukilėlių, jūsų šviesybe?
– Suimk dešimtį ir paruošk tardymui.
– Dešimtį?
– Taip, dešimtį… Kitus nužudyk ir jų kūnus palik ant kuolų priešais mano pilį ir palei pagrindinį kelią, kaip perspėjimą visiems, kurie bando stoti prieš mane ir mano utopiją… – pasakė imperatorius Kalaksas žemu balsu.
Jo lūpų kampai pakilo į viršų.
