Vajus
Likimo valdovas
Ivas Ronkas nerado sau vietos. 34 metų vyras žirgliojo po kabinetą pirmyn ir atgal, kas kelias minutes dirsčiojo į laikrodį, tarsi skubindamas lėtai slenkančias rodykles. Galop įkrito į krėslą, atsivertė dienoraštį, susirado reikalingą vietą. Perskaitė kažkieno keverzonę: „2015 m. liepos 24 d. Vilnius. Valakampiu tiltas. Dvį eismo jostos per tilta ušdarytos. 17 val. 28 min. Nuo Žirmūnū pusės dideliu greičiu ackrėja raudonos spalvos BMW. Tilto vidury automobylis metasi į kaire, prieš pat didele fūra. Po smųgio BMW nuskrėja kokis 3 metrus adgal, kelis kartus persiverčia ir nulaužes tilto turėklus nukrenta į upe. Id 9/10. Akas.“
Ivas padėjo dienoraštį, atsilošė krėsle ir patenkintas nusivaipė. Turėtų būti įdomu, jei Akas reginį įvertino 9 balais. Anam, apskritai, nedaug kas įtikdavo. Šiandien net Ako akivaizdus neraštingumas negadino jam nuotaikos.
Ronkas atidarė seifą, stovintį kambario kampe ir žvilgtelėjo į krūvą pinigų. Dvylika tūkstančių eurų. Tai buvo tik pradžia. Po jų pasipils sekantys tūkstančiai, dešimtys ir šimtai tūkstančių… Jis jau regėjo save žarstantį milijonus…
Ar jis neišgirdo beldimo į duris, ar jo ir nebuvo, bet durys staiga atsilapojo ir į kabinetą įriedėjo labai apkūnus ir žemas vyras.
-Galiu užeiti? – sududeno svečias.
-Jau užėjote, jei ką.
-A-a taip. Labas. Gal galiu prisėsti? – svečiui buvo visiškai nusišvilpt į Ronko ironiją.
-Turbūt, – Ivas rankos mostu parodė į kėdę, stovinčią prie sienos.
Svečias prisitraukė kėdę arčiau stalo ir atsisėdo. Iš vidinės švarko kišenės išsitraukė „Reklamos“ numerį.
-Kas čia? – svečias dūrė pirštu į riebiu šriftu išspausdintą skelbimą.
Ivas paėmė nuo stalo pakelį cigarečių, pasiūlė svečiui. Tas papurtė galvą. Tada Ronkas užsirūkė pats.
-Skelbimas. Pats paprasčiausias.
-Ak taip? Paklausykite: „Stiprių pojūčių mėgėjams! Š. m. liepos 24 d. apie 17 val. 30 min. Vilniuje įvyks autoavarija. Tikslesnės žinios telefonu 8699456789 “.
-Taip. Skaityti mokate. Netgi, sakyčiau, visai neblogai – Ivas suirzo. Paprastai kiti klientai pokalbio tokiu tonu nepradėdavo. O šis garantuotai nepirks bilieto.
-Aš atėjau jūsų prašyti, kad to nedarytumėte, – įtarimai kaip mat pasitvirtino.
-Aš jau padariau. Ir jūs tai matote.
-Tik šįryt man papuolė į rankas šis laikraštis, – atėjusysis žvilgtelėjo į laikrodį. – Bet norint dar ne vėlu viską ištaisyti.
-Ką ištaisyti? Ir kodėl turėčiau? – Ivas tvardėsi, kad balsas neišduotų to, ką sakė jo visa povyza – „kokius niekus čia zauniji?“.
-Aš nežinau iš kur jūs tas žinias ištraukėte ir aš galiu patikėti, kad tos žinios gali būti tikslios. Tačiau jeigu tai ne pokštas ir ne afera, – svečias papurtė rankoje laikraštį, – tai perspėju, kad jūs sumanėte labai pavojingą žaidimą. Ir ne vien tik jums.
-Klausykite… hm… aš net nežinau kaip į jus kreiptis. Kuo jūs dirbate?
-Atleiskite kad neprisistačiau. Edis Kopas. Suvirintojas.
-Taigi. Jūs užsidirbate pinigus virindamas metalą, ir aš nemanau turįs teisę jus mokyti to amato. Aš nusprendžiau užsidirbti pinigų štai taip, – Ivas bakstelėjo pirštu į skelbimą, – ir taip pat nenoriu, kad man kas nors nurodinėtų.
„Ypač tokie Kūlverstukai“- mintyse pridūrė.
Trumpam stojo tyla. Edis stebėjo Ivą, kuris baigė rūkyti cigaretę ir pradangino nuorūką ant stalo stovinčiame nedideliame utilizatoriuje. Pakvipo mandarinais.
-Atleiskite, aš užsimiršau. Ko jūs iš manęs norėjote? – Ronkas grįžo prie ironiško tono.
-Aš noriu, kad jūs nekeistumėte įvykių eigos.
-Bet aš nieko ir nesiruošiu keisti! – Ivo veide išsipiešė tokia nuoširdi nuostaba, kad Edis vos susilaikė neprunkštelėjęs.
-Jūs nepakankamai žinote. Sakykite ar jūs pats organizavote žvalgybą ateityje, ar tą informaciją gavote atsitiktinai?
Ivas nesuprato kurlink lenkia Edis, tačiau po truputį jį apėmė smalsumas. O ir ką tas neūžauga gali jam padaryti?
-Organizavau pats, bet darbą atliko kiti. Bet kas čia blogo?
-Sunkiausia ir buvo rasti tuos žvalgus, ar ne? Minimalaus šuolio radiusas. Kuo trumpesnis, kad rezultatų netektų ilgai laukti? Ir dabar, turbūt, jūsų užrašų knygutėje pilna datų ir aukų skaičių? – paklausė Edis.
-Panašiai. Bet… kaip…? – Ronkas aiškiai nesusigaudė. Negi tas išpera Akas visiems išskalambijo… Gaila, kad jam, amžinatilsį, net šiknos išspardyti nebėra kaip.
Edžiui visas šis reikalas atrodė grynas mėšlas. Bet iš kitos pusės, jeigu žmonės būtų kitokie, tai toks „biznis“ tiesiog neturėtų perspektyvos. Bet kur tau! Paspoksoti į bėdon patekusį kaimyną, tuo pasidžiaugti ir nepasiūlyti jam pagalbos – tai tapo tūlam lietuviui garbės reikalu. Ir visai nesvarbu, ar tas kaimynas lietuvis, ar koks anglas, ar airis. Pasodinti medį – argi tai tikslas? Va, pasodinti kaimyną, tai jau visai kas kita. Ypač, jei ir sodinti nėra už ką.
Edis taip pat žinojo, kad laiko policija galėtų išspręsti problemą tik įvykių užuomazgoje, tačiau tokios intervencijos į praeitį būdavo atliekamos tik kraštutiniu atveju. Jis neturėjo įrodymų, kad Ronko veikla turės neigiamų pasekmių. Beliko įkalbinėti. Nusiraminęs tęsė:
-Aš daug laiko tyrinėjau keliones laike. Štai jūs teigiate, kad nekeisite įvykių, o aš sakau, kad man nusišvilpt ką jūs manote, kadangi klystate. Gal galiu papasakoti istoriją iš savo patirties?
Ivas nelabai džiaugėsi pašnekovu, tačiau iki šiol jis nuobodžiavo, o laiko iki penktos valandos vakaro buvo dar daug. Todėl jis pasistengė numalšinti iš anksčiau kilusį susierzinimą ir tarstelėjo:
-Taip. Pasiklausykim – Ronkas susikrovė koją ant kojos.
-Besimokant antrame universiteto kurse, mano draugas nuvyko pusę amžiaus į ateitį. Sugrįžęs parodė man nuotrauką, kurios nemokėjo pakomentuoti* ir kurioje du vyrai spaudė vienas kitam rankas. Kitoje pusėje buvo užrašas: „Fizikos profesorius Edis Kopas, Nobelio premijos laureatas 2044 m”. Galite įsivaizduoti, kokia buvo mano nuotaika? Aš tirpau iš laimės. Tačiau neilgai. Aš nebeskyriau tiek dėmesio mokslams, nebelankiau paskaitų, kurios man neatrodė svarbios, nes maniau jog mano likimas jau nulemtas. Beliko sulaukti, kada būsiu pagerbtas. Deja, nesulaukiau… iki šiol. Taigi, antro kurso gale buvau išmestas iš universiteto už nepažangumą. Žodžiu, susimoviau nerealiai.
-Na, man garbės nereikia,- įsiterpė Ivas.- užteks, kad ištempsiu iki 80 metų.
Kopas šyptelėjo:
-Pasitikrinote minimalaus šuolio radiusą? Taip ir maniau,- reziumavo Edis, pamatęs, kad Ronkas linktelėjo.- Bet juk ir jūsų žinios gali nepasitvirtinti kaip mano atveju.
-Tai gal kas nors ateityje pakoregavo jūsų gyvenimo eigą?
-Taigi.
-Kaip? Kas? – Ivui nesisekė nuslėpti smalsumo.
-Nuotrauka. Po nesėkmingos „karjeros“ pradėjau domėtis tokiomis kelionėmis. Po daugelio tyrinėjimų padariau išvadą, kad įvykių linijos erdvėlaikyje išlieka nepakitusios iki tol, kol negaunama kokia nors informacija iš ateities. Aš atkreipiu dėmesį, kad tos informacijos nebūtina plačiai naudoti, kaip jau padarėte ir dar ruošiatės daryti, užtenka kad ji patektų į realybę. Gyvenimas tada tarsi pasuka kitomis vėžėmis. Arba bėgiais – kaip patogiau.
-Kaip tas naujas vėžes rasti? – pasidomėjo Ivas.
-Et, jūs taip nieko ir nesupratote, – apmaudžiai numojo ranka Edis.- Naujų vėžių ieškoti nereikia. Tai tik alegorija. Laiko mašina pati atras tas vėžes jei bus paleista po to, kai tos naujos vėžės atsiras. O aš jau minėjau, kad prielaida tam – bet kokia, net pati menkiausia informacija iš ateities.
-Tai reiškia, kad mano gyvenimas galėjo pasikeisti po to, po to kai…, – Ivui niekaip nesisekė susidoroti su mintimi iki galo.
-Po to, kai gavote pirmą pranešimą iš ateities, – Edis greitai sustatė viską į vietas.
– Ar… e-e-e … visi pokyčiai … į bloga?
-Aš to nesakau. Gali būti visaip. Faktas tik tai, kad žmonių gyvenimai nueis kita vaga. Geresne ar blogesne kryptimi niekas nežino. – Edis pasilenkė arčiau pašnekovo ir tęsė jau tylesniu balsu. – Tačiau aš linkęs manyti, kad su likimu žaisti neverta. Todėl ir prašau, kad to nedarytumėte. Nesutinkate?
-Ne. Žmogus pats savo likimo valdovas. Likimas šypsosi tiems, kas sugeba kreipti jį sau norima linkme.
-Bet kartais jis nusišypso kreiva šypsena ir ta šypsena jau būna paskutinė. Beje, ar jūs nemanote, kad jūsų veikla amorali? Jūs kviečiate žmones, kad šie pasimėgautų svetimu skausmu. Tai juk nežmoniška!
-Velniop tą jūsų žmoniškumą! Apsidairykite aplinkui. Kur tas jūsų žmoniškumas!? A? Jo nėra, nė-ra,- Ivas įsikarščiavo. – O kodėl nėra? A? O todėl, kad tas, kas žmoniškas, tas neturtingas, o kas neturtingas tas nelaimingas! Nereikia, aš numanau, ką jūs norite pasakyti, – rankos mostu jis sulaikė bepradedantį prieštarauti Edį, – siela, dvasia ir taip toliau. Tai senos pasakos. Vaikams. Siela sotus nebūsi.
Ivas pasirausė kišenėse, išsitraukė cigaretę, užsirūkė. Išpūtęs dūmų kamuolį, tęsė:
-Galų gale, kodėl jūs prie manęs prisikabinote? Mūsų dienomis kelionės laiku tapo įprastu reiškiniu. Bet kiti keliautojai jums nelabai rūpi!
-Taip, keliauja daug kas, tačiau prižiūrimi gidų ir laikydamiesi griežtų taisyklių. Jūs pirmas keliavote su tokiu tikslu. Aš nesakyčiau nieko, jeigu jūs siektumėte kitokių tikslų. Gelbėtumėte tuos žmones.
-Tai neįmanoma, – atrodė, kad pokalbio beprasmiškumas Ronką išsekino. – Sunku žmogui įkalti į galvas tiesą, kurios negalima įrodyti.
-Bet jūs išgelbėtumėte gyvybę!
-Tačiau tokiu atveju būčiau atsakingas už įvykių pokyčius!- Ivas taip trinktelėjo delnu į stalą, kad Edis net krūptelėjo.
-Įvykius jūs keičiate bet kokiu atveju! Maža to, žiaurumo pamokos, į kurias jūs kviečiate žmones, tik pablogins jų gyvenimą. Mūsų laikais žiaurumo ir taip pakanka! Gerumo ir supratimo trūksta.
-Už gerus darbus pinigų niekas nemokės. Ir net ačiū nepasakys…
Edis nebesakė nieko. Ką čia besakysi, jeigu vienintelis variklis žmogui gyvenime – pinigai. Jis atsistojo, nuėjo prie durų, atidarė jas ir atsigręžęs į Ivą pasakė:
-Nors aš ir netikintis, bet su Dievo egzistavimu aš dar galėčiau susitaikyti. Tačiau Kūrėjo vaidmenyje jūsų tikrai neįsivaizduoju. Greičiau jau atvirkščiai.
Kai Kopas išėjo, Ivas dar kelias minutes sėdėjo prie stalo. Baigė rūkyti, pasiuntė nuorūką į utilizatorių. Pasijuto išalkęs. Pasičiupęs dienoraštį, išėjo į lauką, sėdo į automobilį ir nuvažiavo užkąsti.
Pasistiprinęs pasuko Valakampių tilto link. Jau iš tolo pamatė, kad iš abiejų tilto pusių būriuojasi nemaži būriai žmonių. „Velniava, teks tobulinti apmokėjimo sistemą. Prisivedė kiekvienas po būrį draugų“. Ronkas apsižiūrėjo kur jam reikėtų pastatyti mašiną kad viską gerai matytų. Papildomos reklamos jis taip pat nenorėjo, todėl nusprendė nuvažiuoti į kitą tilto pusę, kur buvo mažiau žmonių.
Kai, bebaigiant pravažiuoti tiltą, iš dešinėje pusėje stovėjusio žmonių būrio išnėrė šuo, Ivas nepasimetė, bet, kai šuniui iš paskos išbėgo kokių 6-7 metų berniukas, rankos instinktyviai pasuko vairą į kairę…
Paskutinis garsas, kurį Ivas dar girdėjo, buvo kažkokios moters klyksmas. Ivas nežinojo, kad į kelią išbėgęs berniukas atsitrenkė į jo mašinos šoną, atšoko atgal ir buvo pačiuptas tėvo rankų, nežinojo, kad jo mėlyna „Audi“ nuo galingo smūgio kaktomuša į autobusą pažiro langų stiklais, apsivertė ant stogo, ant asfalto pasėdama smulkius daiktus iš salono, paskui dar pačiuožė kokią porą metrų, išvaikydama susispietusius žmones ir sustingo kapotu atsirėmusi ant tilto turėklų. Ir jeigu Ivas būtų ką nors jautęs, tai visų pirma būtų pagalvojęs, kad likimas iš tikro šiandien jam nusišypsojo kreiva šypsena, atimdamas apie keturiasdešimt šešerius gyvenimo metus…
Redas baigė skaityti, paskutinę pastraipą apie Ivo žūtį perskaitydamas kelis kartus ir pastebimai drebančiomis rankomis grąžino popierius svečiui. Jam pasirodė, kad lapai buvo iš kažkur išplėšti, ir jis mąstė kas tai galėtų būti – pasaka, fantazija ar tikrovė? Tačiau autorius jam buvo visai negirdėtas – kažkoks Vajus.
– Mums irgi buvo kilę panašių klausimų, – pratarė vienas iš svečių. Redas žiobtelėjo – negi jis mąstė garsiai? – Iki tol, kol nenuvykome į avarijos vietą. Dabar žinome – toje aprašytoje realybėje avarija iš tikro įvyko ir žmogus, pavadintas Ivu, žuvo. Dienoraštis avarijos metu iškrito iš automobilio, – svečias bėrė žodžius monotoniškai – tarsi robotas.
-Kaip suprasti „toje realybėje“? Kiek realybių gali būti? – Redo veidas ištįso.
-Labai daug.
Nesąmonė kažkokia.Totali.
-Kas jūs?
-Laikyk mus žmonėmis. Tikrasis mūsų pavidalas gali šokiruoti. Tačiau juk ne išorėje esmė.
-Kodėl jūs čia? – Redas toliau tardė svečius.
-Mes – planetų gelbėtojai. 2385 metais, kai radome jūsų planetą, joje nebebuvo protingos gyvybės. Jūs, žmonės, degradavote, ir kažkas tam degradavimui davė stimulą. Mes atsiboginom čia galingus kompiuterius, į juos perkėlėm visą jūsų planetoje atrastą bet kokią informaciją, paleidom analizių programas, kurios sudarė sąrašą galimų grėsmių. Labai ilgą sąrašą… – svečias padarė pauzę ir kažką pakrapštė aparatėlyje, prisegtame prie diržo. – Juk neneigsi, kad ruošeisi eiti į „Reklamos“ redakciją?
– Na… taip. Bet … kuo susijusi keleto žmonių mirtis su žmonijos degradavimu?
– Galbūt, ir niekuo. Nesigiliname į tai. Tai tiesiog vienas punktas grėsmių sąraše, kurį mes turėjome patikrinti. Na, bet mums laikas – svečias ištiesė ranką.
Redas jau tiesė ranką paspausti atsisveikinimui.
– Ne. Dienoraštį.
Redas paėmė nuo stalo dienoraštį ir norėjo paduoti svečiui, bet susilaikė. „Juk galėjo ir pats pasiimti. Tokie, matyt, ir gelbėtojai“ – pamanė.
– Iš kur man žinoti, kad jūs, na… ne konkurentai?
Vaizdas Redą pribloškė. Gelbėtojas tikruoju pavidalu materializavosi ne ilgiau kaip sekundei, bet to užteko. Svečias buvo teisus – jam didžiausia bausmė būtų nors minutę žiūrėti į tokią būtybę. Žmogiškas pavidalas geriau. Daug geriau. Padavė dienoraštį.
– Ir pažadėk, kad neisi į redakciją, kur ruošeisi.
Nors ir nenoromis, Redas pažadėjo. Abu svečiai išėjo.
Redas luktelėjo, atidarė seifą ir išsitraukė šūsnį geltonos spalvos popieriaus lapų. „Apdairumas – štai kur esmė“ – suniurzgė, vartydamas dienoraščio kopijas. „Kur pažadėjau neiti? Į „Reklamą“? Gerai. Tada tegu bus „Lietuvos tyrai“. Tūkstančiai eurų nesimėto“.
Ryšį infragarso diapazone užmezgė tik palikę namą:
– Na, bet tu ir sukurpei istoriją apie žmonijos degradavimą – pratarė vienas iš „gelbėtojų“ ir išleido garsą, panašų į kvarkimą.
-Juokis, juokis. O ką man reikėjo daryti? Viską kūriau ekspromtu, pagal jo reakciją. Gal manai, kad reikėjo pradėti skaityti paskaitų ciklą apie erdvėlaikių fliuktuacijas realybių susidūrimo vietose? Jam ir taip akys išlipo ant kaktos, paminėjus kelias realybes, – prisiminęs žmogaus nuostabą ir pats kelis kartus kvarktelėjo. – O gal reikėjo pradėti diskusiją apie tai, kad kartais erdvėlaikio išsikraipymai nuraibuliuoja iki tolimiausių visatos pakraščių ir labiau kenkia mums, nes mes žinome kuo tai gresia? Kai nežinai – tai ir neskauda. O gal turėjau jam iškloti, kad po 2 metų jo sukelti raibuliai atsklido ir iki mūsų sistemos? Ne-e, manau, kad pasielgiau geriausiai šioje situacijoje, įvertinant, kad tai tik planas A – įtikinėjimo stadija.
-O kas, jei nepavyks planas A? – matėsi, kad klausinėtojas dar nepatyręs.
-Tada vykdysim planą B,- tarė kitas ir kvarktelėjo. – Bet tai sunkus darbas, nes žymiai lengviau suvaldyti daug mažų raibulių, negu vieną, bet didelį.
-Nuo ko tie raibulių atstumai priklauso?
-Nuo persikėlimo laike atstumo bei nuo individų, kuriuos tiesiogai paliečia erdvėlaikio fliuktuacijos, skaičiaus. Na, bet čia sudėtinga teorija.
-Na… , o tas kūrinys?
-Be abejo, kūrinys tikras… vienoje iš realybių. Aš jo tikrai nekūriau,- ir juokingai pamataravo į šonus galva. Bet tuoj surimtėjo ir tęsė:
-Be to, ar įsivaizduoji, kas būtų buvę, jei man tiek būtų reikėję aiškinti? Man energijos nebūtų užtekę tiek ilgai tam tikru dažniu virpinti orą prie jo ausų. Baterija jau ir taip baigia išsikrauti. O dabar – perskaitė, kai ko paklausė, aš atsakiau – ir visiems gerai.
-Ar manai, kad mums pavyks?
-Kas čia žino. Greitai paaiškės.
– Vis tiek balas tau už išradingumą. Be to, būti planetų gelbėtoju man visai patinka.
Kvarksėdami nusklendę dar apie pusšimtį metrų, „gelbėtojai“ tarsi ištirpo ore.
Dvi savaitės prabėgo greitai – Redas atsakinėjo į gausybę skambučių, su vienais skambintojais plūdosi, su kitais derėjosi ir rinko iš jų pinigus. Liepos 24-oji išaušo apniukusi. Gal dėl to ir nuotaika buvo suknista – Redas visą dieną vaikščiojo kaip nesavas. Kuo arčiau buvo valanda X, tuo labiau Redą kamavo abejonės. Tačiau jei važiuoti, jau reikėjo pradėti ruoštis. „Nevažiuosiu. Juk pinigai, šiaip ar taip seife. O gal? Juk įdomu. Pirmas blynas. Pasisaugosiu autobu…“- mintis taip ir sustingo pusiaukelėje. „Po velnių, kaip aš anksčiau nepagalvojau“ – sukriokė. Pamąstė ar tikrai to nori ir ko galėtų tikėtis, jei pavyktų. Nulėkė iki spintos, pasigriebė rečiausiai vilkimus drabužius, skubiai persirengė, nosį pabalnojo saulės akiniais o ant galvos užsivožė skrybėlę, nors neprisiminė kada tai darė paskutinį kartą. Nusileido į garažą. Įlipo į aparatą ir užstūmė duris. Prieš akis ekrane mirgėjo žali skaičiai 2015.07.24 16.32. Nunulino laikrodį. Truputį pagalvojo, išsitraukė flomasterį ir ant durų stiklo akių lygyje pakeverzojo ryškų užrašą. Po to klaviatūra suspaudė skaičius. Užsidėjo atsargos dvylika minučių. Maža kas. Stuktelėjo „Start“ mygtuką. Aplinka staigiai aptemo, pasigirdo zyzimas, skaičiai pradėjo blyksėti. Nutilus zyzimui ir laikmačiui užsižiebus raudona spalva, pabandė atstumti duris. Pavyko. Paširdžiuose lyg kas nutrūko, suvokus ką tai reiškia. Iššoko lauk, po to – pro garažo duris, į kiemą. Mašinos kieme nerado. „Na žinoma“ – burbtelėjo mintyse. Nuskuodė prie gatvės ir pamojo pro šalį lekiančiam taksi.
– Valakampių tiltas, kuo greičiau, – iškvėpė.
Netoli tilto išlipo, paliepė taksistui laukti, o pats nubėgo prie sumaitotos mašinos. Į akis krito iliuminacija – degė šviesos, pažibinčiai ir net avarinis. Žvilgtelėjo į lempą iš arčiau. Ilgosios. „Rėkiau kaip reikiant.“- konstatavo. Apėjo aplink, dirstelėjo į salono vidų. Ant keleivio sėdynės mėtėsi palaidi geltoni popieriaus lapai, už vairo sėdėjo…jis. Dar nebuvo savęs matęs su praskelta kakta ir kraujuotu veidu. Net ir nebūdamas ekspertu, Redas suprato, kad automobilių greičiai nebuvo labai dideli, tačiau smūgis aiškiai nenusisekė – autobuso kampu tiesiai į vairuotojo dureles. Kaip visada suveikė buterbrodo dėsnis – išsiskleidusios keleivio pusės oro pagalvės tik pablogino padėtį… Ivas nusuko akis į žmonių būrį. Pastebėjo berniuką nubrozdintom rankom. Šuns nesimatė. Ar nebus kur priplotas po autobuso ratais. Išsitraukė mobilų telefoną, nutaikė kameros akį į lengvąjį automobilį ir nuspaudė mygtuką… Išgirdęs artėjančių sirenų garsą ir supratęs, kad daugiau jam čia nėra kas veikti, pasuko atgal.
Išlipęs iš laiko mašinos, iš karto išsitraukė telefoną ir peržiūrėjo nuotrauką. Jei anksčiau dvejojo dėl važiavimo, tai dabar viskas tapo aišku. Nevažiuos. Sprandą nusisukti spės kada nors vėliau. Nuėjo į virtuvę atsigerti kavos. „Pala, bet tas šuo… ir vaikis… Jie juk vis tiek išbėgs. Prieš pat autobusą? O, varge“- begeriant trenkė mintis. Žvilgtelėjo į laikrodį. Beveik penkios. Strimgalviais nudardėjo laiptais, išpuolė į lauką, pribėgęs atplėšė mašinos dureles, drebančiais pirštais įgrūdo į spynelę raktą ir užvedė. Prieš įjungdamas pavarą apsidairė. Ant keleivio sėdynės, gulėjo popieriai. Prisiminė, kad grįžęs iš redakcijos jų taip ir nesusirinko. Abiem delnais suėmė visą krūvą, sumaigė į didelį geltoną gniutulą. Išsiropštė iš mašinos. Nubėgo prie šiukšlių utilizatoriaus ir įmetė gniutulą į vidų. Išvairavo automobilį į gatvę.
Mintys šėlo galvoje. „Gelbėtumėt tuos žmones… debilai tėvai… juk ne spektaklis vaikams… autobusas, jo reikia saugo… kas, jei nespėsiu… prielaida naujoms vėžėms… tik ar į gera… nežinau, po velnių… NEŽINAAAAAU!… Bet kažką juk… turiu daryti…Tai… mano pasirinkimas”.
Paskutinė mintis Redą nuramino. Jis savo likimo valdovas ir tik nuo jo dabar priklauso jo ateitis. Ir to vaikio. Galbūt ir visos žmonijos, jei tas gelbėtojas nepūtė arabų.
Rankos tvirčiau suspaudė vairą, o koja dar labiau spustelėjo akceleratorių ir mėlyna „Audi“ sukriokusi. pastebimai rovėsi pirmyn. Į nežinią…
* – iš ateities žmogus neparsiveža naujų žinių.
