Autorius: Kardadantė fėja
Tirpstantys arkliai
Mūsų miestas nėra didelis, nedaug alkanų burnų – nors tokia mažytė paguoda spinduliavo kažkur giliai mano galvoje, klausantis arklio kanopų kaukšėjimo į plikus lauko akmenis. Kai prasidėjo karas, kai gyvenvietę apsupo, kai penki šimtai žmonių buvo pasmerkti mirti iš bado, būtent mums suteikė atsakomybę už visų išlikimą. Mėgavausi lengvais, vikriais judesiais, kol dar nereikėjo paskui save tempti kelių maišų grūdų. Kiekvienam iš mūsų – po šimtą gyvybių. Nereikėjo atsisukti, kad girdėčiau už savęs tyliai judančius keturis pavidalus. Nenutuokiau, kas mano bendražygiai, nenorėjau klausinėti. Mes nesikalbėdavome. Neturėjau žalio supratimo, iš kur jie, galėjau tik įtarti, jog iš neseniai sunaikintų pietinės šalies dalies kaimų, iš kurių, sklido kalbos, visai atsitiktinai išsigelbėjo keli vyrai – medžiodami nuklydo taip toli, kad negirdėjo, kaip klykia žudomi žmonės, neužuodė savo degančių namų dūmų. Jei būtų išgirdę nors garselį, pamatę nors akies kampučiu – niekas nebūtų sulaikęs jų nuo beprasmių mėginimų apginti namus ir dabar jie jau gertų su protėviais kitame pasaulyje.
Danguje lyg iš vonios ištraukus kamštį ėmė suktis tamsūs audros debesys ir atsivėrė skylė, pasipylė šaltas lietus. Paskutinę akimirką prieš vandeniui pasiekiant mūsų galvas nėrėme po medžiais, į ankštą alėją, takeliu, nuklotu šlykščiais, pūvančiais, gyvybę praradusiais lapais. Šie medžiai nebeišsprogs. Jaučiau žvalgų buvimą, jų akylus žvilgsnius, nuo šalčio ir nuo baimės kūnas ėmė virpėti. Bet kada galėjome pakliūti. Buvo keista, jog nepakliuvome iki tol, jau keturis mėnesius užsiimdami šia veikla. Jei bet kas iš jų būtų atsidūręs pakankamai arti…
Kaimo valdžia nerado žmogaus, galinčio priderinti mūsų arklių spalvas prie besikeičiančios aplinkos. Vienintelė moteris, mokėjusi tinkamų užkeikimų, buvo per sena ir per silpna, kad pabaigtų pradėtą darbą. Maniškis arklys, ryškiai žydras, puikiai liejosi su anos savaitės giedru, saulėtu dangumi, bet dabar jis tiesiog švietė tarp medžių, traukdamas dar neišnuodytų žvėrių ir paukščių dėmesį. Šioje aplinkoje išvis nebuvo jokių šviesių spalvų, lygiai taip pat, kaip ir šviesių minčių gretimose sąmonėse.
Jojome ratu palei upės vingį. Kelias dėl to prailgėjo pusantro, o gal ir daugiau kartų. Reikėjo rasti pakankamai tvirtą, saugų tiltą, kad nė lašelis vandens nepasiektų mūsų arklių kojų. Pakeliui matėme kelis rąstus, bet nepakankamai keliančius pasitikėjimą, taip pat kelis tiltus, specialiai išsprogdintus ir įverstus į vandenį tam, kad liktų kuo mažiau praėjimų ir likusius būtų lengviau kontroliuoti. Galiausiai Pirmasis parodė ranka į kairę ir mes pasukome, prabildėjome labai senu masyviu tiltu, o už kelių minučių išnėrėme iš miško. Teliko paskutinė kliūtis – bekraštė vėjuota lyguma, kurioje niekas negalėjo paslėpti – kiek akys siekia tesimatė plika žemė, vienas kitas akmuo, pora pilkų, varganų, vos nuo žemės ataugusių krūmelių. Jojome greičiau už bet kokį gyvą padarą. Jojome, kol dar galėjome, kol kelią pastojo figūra storais šarvais ir žvilgančiu kardu, nuo kurio atsispindėjusios arklių akių šviesos žaižaravo kurdamos ore vaivorykščių tiltus. Trumpam užmerkiau akis, iškart išgirdau tarškantį griūvantį Pašalinio lavoną. Vaivorykštės išnyko, arkliai liūdnai sužvingo, taip ir nespėję jų paėsti. Trumpas ženklas ranka ir mes vėl lėkėme, tik šįkart net ne vėjo, o garso greičiu.
Prieš akis išniro Sostinės, labiausiai į šiaurę nutolusio ir geriausiai apsaugoto šalies miesto, bokštai. Ilgai ir lėtai, palikę spalvotuosius žirgus, keliavome palei sieną, kol pro specialiai nenumatytiems atvejams paliktą plyšį mūruose įsigavome vidun. Nuo žmonių akių mus slėpė vos kuokštas medžių. Prieky – tyli, sukaustyta baimės ir vėsumos aikštė, kurioje stoviniavo keletas išbalusių moterų ir tylių, nuvargusių vaikų, besistengiančių kuo mažiau nutolti nuo savo motinų. Nuturseno sulysęs, liūdnas šuo. Akimis radau langą, prie kurio laukė mūsų bendrininkas, pasirėmęs galvą rankomis. Tai reiškė, kad eiti saugu. Trečiasis žengė žingsnį į šviesą, kai staiga bendrininkas dingo – ženklas, jog kažkas artėja. Trečiasis vos spėjo atšokti ir vėl pasislėpti su mumis tarp medžių – aikštėje pasirodė dvylikos karių būrelis. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodė kaip paprasti vyrai – niekuo neišsiskiriančiais nešvariais rūbais, nerūpestingais veidais, beginkliai, tačiau tik iš pirmo, ir tik ne mūsų budrioms akims. Mes žinojome, ką slepia nerūpestingi veidai, nes šiais laikais šiose vietose ramių žmonių tiesiog nebuvo. O svarbiausia, trumpą akimirką pamačiau iš po marškinių blykstelėjusį kryželį.
Po kelių minučių, vyrams nužingsniavus tolyn, perėjome skersai aikštę ir bėgte užbėgome stačiais laiptais, kur mūsų laukė trys žmonės ir keliolika maišų grūdų. Čia mes galėjome pernakvoti ir palaukti, kol vėl pasidarys šviesu, nes naktį keliauti nebuvo saugu – per daug toli būtų matęsi šviečiančios arklių akys, kurių niekaip negalėjome uždengti.
Ankštas kambarėlis užsirakino septyniais užraktais ir mes penki likome stovėti, spoksodami į akinančias židinio liepsnas. Akyse iškilo pusmečio senumo vaizdas, tada, kai dar buvau tikras žmogus – ugniniai saulės atspindžiai balose, pavasarinis vėjas, purvu aptaškytas kūnas ir laukimas, tikėjimas, žinojimas, jog ateis diena, pakils saulė, laikas tęsis. Nerūpestingas jauno ir naivaus vyro gyvenimas, kuris baigėsi tokiu lengvu svetimos žiaurios rankos mostu. Be jokių pastangų skaičiau savo bendražygių mintis, tokias panašias į manąsias – apie praėjusią laimę, kuri niekada nesugrįš.
Auštant iškeliaujame. Atsisveikiname taip, kaip kaskart, bet kartu ir taip, tarsi matytume draugus paskutinį kartą. Visą laiką atrodo, kad ši kelionė paskutinė, bet kažkokiu būdu išsisukame ir ruošiamės į naują žygį. Dievai aiškiai mums palankūs. Nudžiungame, radę arklius ten pat, kur ir palikome. Rodos, kaimo žolininkės kerai nors ir nevykusiai, bet veikia – Ketvirtojo žirgas tapęs bjauriai rudos spalvos, beveik tokios, kaip žiemai besiruošianti žemė, tik šiek tiek šiltesnės.
Lygumą įveikiame lengvai, nors dėl maisto svorio ir jojame žymiai lėčiau, nei į priekį. Pajuntu neapsakomą baimę – šį kartą ji negali pavesti, negali apgauti, šį kartą ji įspėja, deja, per vėlai. Kai arklių įvairiaspalvės kanopos pasiekia vidurį tilto, kelią pastoja didelis būrys priešų – keturiasdešimt ar penkiasdešimt raitelių. Antrą, nė kiek ne mažesnį būrį matome atkeliaujantį per lygumą iš Sostinės. Nutvilko baimę su palengvėjimu sumaišanti mintis: nebeturime kur dingti, viskas baigiasi, kaip ir turėjo baigtis, anksčiau ar vėliau. Mes mirsime be kančios, ne taip, kaip mūsų sesės ir broliai. Planas, ką tokiu atveju daryti, seniai sukurtas. Pirmasis pralaužia žirgo krūtine senus išpuvusius turėklus ir šoka žemyn. Jo žirgo kojos greitai tirpsta tekančioje sraunioje upėje, vėliau – ir kūnas, ir snukis. Tas pats po truputį ištinka ir mūsų grupelės vadą. Po jo šoka Antrasis. Žalias jo arklys palieka tokios pačios spalvos putas besidaužančiame į akmenis vandenyje. Priešai sustingę stebi šį tragišką spektaklį. Po Trečiojo ištirpimo mane nutvilko baimė. Ketvirtasis. Ašaros, ištirpdančios skyles rudo žirgo nugaroje. Ir aš. Pirmą kartą nuo tos akimirkos, kai baigėsi mano tikrasis gyvenimas, pajuntu, kas yra drėgmė, kas yra vanduo. Man šlapia. Ir aš sparčiai nykstu. O upėn po vieną, po kelis, saujomis ar maišais vis grimzta ir grimzta grūdai. Vandeniu tolyn plaukia vaivorykštės – kada nors jas žiaumos kiti arkliai.
