Autorius: IDDQD
Reikia eiti
Bombų sprogimų išdraskyta gatve ėjo kareivis. Nors žodis “ėjo” šiuo atveju buvo gerokai perdėtas. Kaip ir žodis “gatvė”. Vildamas sužeistąją koją jis sulyg kiekvienu žingsniu visu svoriu atsiremdavo į ilgavamzdį protoninį blasterį, grakštų, mirtiną ginklą, šiuo metu gėdingai naudojamą vietoj ramento. Iš po kreivai uždėto biotvarsčio sunkėsi kraujas.
Rankinis laikrodis rodė patį vidurdienį, bet saulę dengė tokie tamsūs dūmų ir dulkių debesys, kad aplinkui tvyrojo pilkai melsva prieblanda. Smėlis ir pelenai šoko savo nykų šokį tarp sugriautų pastatų griaučių ir gausybės sumaitotos karinės technikos skeletų. Jam pasirodė keista, bet žmonių lavonų beveik nebuvo. Beveik…
Iš pradžių jis dar slapstėsi tarp sudegusių tankų liekanų, naudojosi kiekviena priedanga, bet tvinksinti žaizda kojoje vis labiau bukino jo dėmesį. Reikia eiti… Reikia eiti… Negalima sustoti… Galiausiai jis suvokė klibinkščiuojąs viduriu gatvės ir tik instinktyviai aplenkiąs sprogimų išraustus kraterius ar tankų likučius. Laikas nustojo egzistavęs. Teliko ši, užversta nuolaužomis ir geležimi gatvė ir betikslis judėjimas priekin, pasiramsčiuojant blasteriu. “Ar aš buvau be sąmonės?” – išsiblaškęs pamanė kareivis.
Nesigirdėjo nei šūvių, nei sprogimų, nei mašinų riaumojimo, nei pabūklų grumėjimo. Radijo eteris tylėjo jau kažkelintą dieną. Vienintelis garsas buvo piktas vėjo kaukimas apgriuvusių namų languose, kurie spoksojo į gatvę tušti nelyginant kaukolės akiduobės ir dar kai kur traškėjo ugnis, baigdama ryti likučius to, kas dar galėjo degti.
Fantasmagoriško peizažo nesudrumstė nei menkiausias judesys ir jei ne dūmų kamuoliai, bei pašėlusiu greičiu lekiantys tamsūs debesys, vaizdas būtų toks statiškas, kad atrodytų dar nerealesnis, nei dabar…
Judėjimo detektorius šalme cyptelėjo taip netikėtai, kad jis net krūptelėjo iš netikėtumo. Po to, nusikeikęs sau po nosim, jis ijungė vaizdo ieškiklį. Taip ir yra! Už daugiau nei pusšimčio metrų pasviręs kėpsojo milžiniškas penkiabokštis tankas, greičiausiai prasmegęs į požeminių komunikacijų tunelį. Ant negyvo monstro bokštelio, aklai dėbsančio į dangų pabūklų vamzdžiais, sėdėjo priešo pestininkas ir susimąstęs knibinėjo ginklą. Savo rankose jis laikė daugiavamzdį kulkosvaidį, tikriausiai nuimtą nuo to paties tanko. Iš paskos tempėsi šovinių raudonomis galvutėmis juosta. “Protingosios” kulkos! Jos buvo aprūpintos ieškikliais ir niekada nesupainiodavo į ką reikia pataikyti. Trumpa serija iš tokio ginklo galėjo išguldyti visą pėstininkų kuopą, jei tik jų nedengdavo energetiniai skydai.
Lėtai, labai lėtai jis priklaupė ant sveikosios kojos, raukydamasis iš skausmo po dujokauke ir košdamas keiksmus į kurčią eterį, prisitaikė. Per elektroninį taikiklį jis pamatė rudą su oranžiniu priešo uniformą, padengtą keraminio šarvo plokštėmis. Štai taikiklyje pasirodė galva, su savo šlykščia dujokauke priešininkas atrodė panašus į vabzdį. Blasterio davikliai rodė, kad šaunant iš tokio atstumo, ginklo efektyvumas tesiekia septyniasdešimt penkis procentus. “Užteks ir to!”- pamanė jis ir nuspaudė gaiduką. Sutraškėjo protonų iškrova ir tada jis nuspaudė gaiduką dar kartą.
Priešų pėstininkas staigiai pasuko ginklą garso pusėn, bet pirmasis šūvis kliudė petį ir atmetė jį atgal, antrasis ištaškė dujokaukę ir dalį šalmo. Priešininkas išsirietė lanku ir aukštielninkas nugriuvo už visureigio. Sunkusis kulkosvaidis nutarškėjo ant žemės, nebepavojingas, kaip žaislas.
Stojo tyla. Jos nepetraukė nei aimanos, nei atsakomieji šūviai. Neskubėdamas ir dairydamasis į visas puses, karys prisėlino prie visureigio. Priešas gulėjo kniūbčias, rankos buvo atmestos į šalis – nuo šūvio į galvą jo kūnas, matyt, persiverė ore. Po šalmu jau tvenkėsi tamsaus kraujo klanas. Vėjas bematant užpylė kelias saujas smėlio ant lipnios dėmės.
Jis dar kurį laiką stebėjo gyvybės syvų ir negyvo smėlio kovą, paskui išsitraukęs peilį, nupjovė nukautojo kuprinės diržus, gertuvę ir vaistinėlę. Jis visiškai nenorėjo atversti jo aukštielninko ir pamatyti į ką pavirto veidas po protoninio blasterio šūvio.
Čia pat jis ir perkratė trofėjų turinį. Koja pajudino bejėgį daugiavanzdį griozdą – per sunkus, o ir šovinių taip paprastai neperprogramuosi. Konservai ir vanduo persikraustė į jo kuprinę, o štai iš medikamentų nebuvo jokios naudos- ant jų puikavosi visiškai jam nepažystami hieroglifai. Nusivylęs, jis numetė medikamentus į šalį, sau pasilikęs tik tvarsčius ir pasiramstydamas į blasterį nuklibinkščiavo tolyn. Aušdamas blasteris tyliai tiksėjo.
Netikėtai jis pasijuto visiškai išsekęs ir vienišas. Po to, kai ryšių centrą palaidojo neutroninės bombos sprogimas, jis prarėkė balsą į eterį kartodamas ir kartodamas šaukinį, savo numerį, reikalaudamas, prašydamas, o vėliau ir maldaudamas, kad kas nors atsilieptų. Nežinia kiek laiko jis klaidžiojo po begalinius griuvėsių labirintus, nesutikdamas nė gyvos dvasios, o pamatęs gyvą žmogų, pirmą per kelias dienas, nė nesuabejojęs jį nušovė. Galų gale jo priešininkas būtų pasielgęs lygiai taip pat… “Dieve mano, – netikėta mintis smogė į galvą taip pat negailestingai, kaip blasterio iškrova, – aš gi neprisimenu savo vardo! Eilės numerį, dalinio numerį, prakeiktos armijos prakeiktą numerį aš atsimenu, bet kuo aš vardu?!” Sužeistoji koja išdavikiškai sulinko ir kareivis susmuko ant žemės. Kurį laiką jis gulėjo aukštielninkas, akimis sekdamas nesibaigiantį debesų maratoną. Po to iš lėto atsisėdo, atsirėmė į pelenais aplipusią sieną. Nežmoniškas skausmas nutvilkė koją, rodos iki pat širdies… Kareivis išsitraukė gertuvę, įstatė ją į specialų ventilį dujokaukėje, įsimetė paskutiniąją nuskausminamųjų kapsulę. Vos už kelių žingsnių dviejų asmenų laidojimo komanda – vėjas ir smėlis, tęsė gedulingą ceremoniją. Dar kelios minutės ir nukautojo kūnas amžiams dings smėlio kauburyje. Irgi be vardo… “Ilsėkis ramybėje, brolau, – kareivis užsivertė gertuvę- Galbūt greitai pasimatysime…” Šiltas, dezinfekcinėmis medžiagomis pradvisęs vanduo, rodos, buvo svaigesnis už vyną. Išsyk apėmė miegas. Ir dar keistesnės mintys. Karys tarytum pamatė save iš viršaus – mažas vabalėlis, besikapstantis po begalinius negyvo skruzdėlyno urvus. O ir pats skruzdėlynas tėra tik mažas kauburėlis, sūksantis gaisravietės, kuri kažkada buvo vešlus miškas, viduryje… Mylių mylias į visas puses driekiasi tik bevaisė, negyva išdegusi dykuma. Galbūt jiedu buvo paskutinieji žmonės šioje žemėje? Prakeiktas karas… Galbūt dabar jis pamerktas per amžius klaidžioti po šias mirusio pasaulio liekanas? Ne, negali būti! Juk turi būti dar kažkas! Privalo būti! Reikia eiti, reikia… eiti…
Aušdamas blasteris tyliai tiksėjo, o įpykęs vėjas kaukė įstrigęs tarp namų griuvėsių…
