Tarkim
Malonumai
– O, įsikūnijimo palaima! Pajusti kraują, srūvantį dabar jau mano – mano kūno! – venomis, pajusti kiekvieną ląstelę, kiekvieną nervą, net menkiausią impulsą, justi taip, kaip niekada nejuto nė vienas žmogus, neužslopintą, nepriprastą, dilgsintį, kvėpuojantį, liečiantį, regintį, ryjantį, gyvą kūną, visą jo esmę iš karto, vienu metu… – su pasimėgavimu kalbėjau visu garsu ir ankstesnis kūno savininkas, vis dar nepašalintas, tik apgailėtinai užgniaužtas, nušveistas į kampą kaip skylėta kojinė, visiškai paklaiko iš siaubo.
Jeigu tik būtų galėjęs – jeigu iš jo nebūtų atimta kontrolė, – žviegtų jis dabar kaip pasiutęs, be naudos kankindamas savo balso stygas. Nors, žmogaus naudai, dera pasakyti, kad kūnas buvo išlaikytas visiškai neprastai: pataisyti reikėjo vos vieną kitą smulkmeną. Ir vis dėlto…
– Ne, neverti jūs kūniškumo privilegijos, – galėjau, žinoma, kreiptis tiesiai į sieliūkštę, apsieidamas be oro virpesių, tačiau, na, pasakykite didesnį malonumą negu valdyti užimtą mėsą! Taigi kalbėjau, sukdamasis po kambarį šokio ritmu.
– Dabar raminkis ir paklausyk labai atidžiai, – nebūtų jis, suprantama, manęs paklausęs, tačiau kalba tebuvo simbolis. Kai prisireikia būti išgirstam, turiu savų, nekūniškų metodų.
– Ne, aš nesu žiaurumo mėgėjas. Normaliu atveju tavęs čia paprasčiausiai nebebūtų. Tačiau šiandieną atvykau ne malonumų vedinas.
– Paaiškinsiu paprastai: esu bekūnis kosmoso valkata, – vienas juokas, jei tik išgirstų mane kas nors, tauškiantį tokius niekus… Tačiau, patikėkite, iš to, kas gulėjo užimtose smegenyse, buvo aišku, kad nieko įmantresnio vaikinas paprasčiausiai nesupras. Sielos pavidalu – galbūt, tačiau vėliau, vėl prijungtas prie kūno, jis nesugebėtų apdoroti to, ką išgirdęs. O aš pasiutusiai nemėgstu gaišti laiko.
– Gali vadinti mane dvasia palaidūne. Kaip tik tau patogiau. Tokių kaip aš yra daugiau. Į Žemę mes atvykome atsitiktinai, bet greitai supratome žmonijos teikiamus malonumus ir nusprendėme čia apsistoti. Įsikūnijimo pojūtis mus beprotiškai svaigina. Net keista, kad tokio mechanizmo, koks kad yra žmogaus kūnas, viduje glūdi tiktai smulki sieliūkštė, net nesugebanti deramai jo kontroliuoti…
– Žemėje įsitaisėme greitai. Incidentai, apie kuriuos galbūt esi girdėjęs, turiu galvoje istorijas, kai žmonės be jokios priežasties išsitaško į gabalus – taip, mūsų darbas, – jie tebuvo smulkūs eksperimentai. Prie jūsų kūnų pripratome be jokių problemų. Ir nebijojome nieko. Kol visai netikėtai supratome, kad atkreipėme į save nepageidaujamą dėmesį ir kad toli gražu ne jūs esate tikrieji planetos šeimininkai. Taip, egzistuoja padarai, kurie jus sergsti ir globoja kaip piemuo savo bandą. Tai atsitiktinis palyginimas – jų tikslai nėra man įdomūs.
– Visa bėda tame, kad atradimą mes padarėme praradę net kelių savo brolių gyvybes. Ne, tie sargai negali mūsų sugriebti, kol neapsėdame kūno, tačiau kažkokiu būdu geba nuspėti, kuris taps kitu apsėstuoju ir surengia staigų puolimą, – šaltis, kuris pasklido nuo manęs, tūnančio viduje, sakant šituos žodžius, nusvilino apmirusią klausytojo sielą. Turėjau nepaprastai saugotis, kad nenudobčiau to nelaimėlio.
– Taigi kalbu su tavimi, žmogau, kaip ir kiti mano broliai įvairiausiuose Žemės kampuose, kad perduočiau žinią: mes, pranašiausia gyvybės forma, gebame sunaikinti žmogaus esybę per vieną akimirksnį ir jeigu būsime trikdomi toliau – nesudvejosime, joks kritusiųjų skaičius mūsų nesulaikys.
– Pasirūpink, kad mano žodžius išgirstų visoje Žemėje, tegul tie bailiai besislepią žmonių sargybiniai įsisavina žinią ir nutraukia mūsų medžioklę, tepripažįsta mūsų teisę mėgautis įsikūnijimo malonumu iki kol mums nusibos ir patys paliksime šitą planetą.
Sulig tais žodžiais pajutau, kaip kitoje planetos pusėje dar vienas mano brolis prasmego nebūtin, nespėjęs išsmukti iš susekto kūno – ir staigiai paleidau savo auką. Žmogus, sunkiai dunkstelėjęs parkrito ant žemės ir jau niekada neatsikels.
Tegul prasmenga grasinimai.
Kerštas!
