Memoras
Sanctus
Nuaidėjo tylus beldimas į duris. Kartą, antrą, nuvargę krumpliai bilstelėjo į plastiką. Pro pravertas duris žvelgė baltu apsiaustu apsirėdęs ir po gobtuvu slepiantis pavargusias akis vienuolis. Jo tobulai baltas apsiaustas pilkame, į daugybė panašių besišakojančiame koridoriuje, tarsi skelbė jo dieviškumą ir, aš, nė akimirkai nesuabejojęs, plačiai atvėriau duris:
– Tebus pagarbintas.
– Per tūkstantmečius, – svečias nežymiai linktelėjo ir žengė per slenkstį.
Viduje tvyrojo netvarka, privertusi mane kiek susigėsti, tačiau kuo mandagiausiu mostu parodžiau vidinį koridorių, uždarydamas lauko duris. Svečias ramiai, tylėdamas, žengė tamsiu ir tvankiu buto koridoriumi. Stabtelėjome gale, įsirėmę į du kambarius. Greitai, nenorėdamas versti svečio lūkuriuoti, atidariau kairiąsias duris.
Švariame, neapstatytame kambario centre tyliai švietė terminalas, skleisdamas garsą, primenantį tylų bitės dūzgimą. Vabzdžio, nešančio naudą, bet galinčio įgelti piktadariams ir kenkėjams, dūzgesys. Vienuolis atsiklaupė ant klūpėjimo suolo ir kryžiumi peržegnojo terminalą. Priklaupiau į stebėtojo vietą ir sustingau, laukdamas Dievo tarno žodžių.
Iš svetimai akiai nežinomų balto apsiausto klosčių, kiek virpančia ranka, vienuolis ištraukė spindintį Dieviškąjį Nimbą ir terminalas atsivėrė, pasiruošęs priimti Dieviškąją Duoną. Ekrane greitai bėgo skaičiai ir raidės. Vienuolis atidžiai žvelgė į viską matančiomis, bet seniai poilsio prašančiomis, akimis. Galiausiai, ekrane pasirodžius paprastiems mirtingiesiems nesuprantamam užrašui „53414E43545553“, vienuolis nusiėmė gobtuvą, parodydamas žilus plaukus ir pasisuko į mane:
– Jūs – žmogus be nuodėmės.
Vienuolis atsistojo, užsimaukšlino gobtuvą ir po akimirkos vėl peržengė slenkstį:
– Tebus pagarbintas.
– Per tūkstantmečius.
Užvėriau duris, paslėpdamas išvargusio Dievo tarno paveikslą, bet žinojau, jog priėjęs artimiausią kryžkelę, jis neišsuks iš savojo koridoriaus, tik pasibels į kitas duris. Ir ten jis išgirs tik viena:
– Tebus pagarbintas.
