Paslapčių Saugotojas
Rezervatas
Pievoje dūzgė bitės, o jazminas skleidė svaiginantį aromatą. Parietusi kojas, Alisa sėdėjo ant žolės ir įdėmiai žiūrėjo į priešais pūpsantį kristalinį rutulį. Jį papurčius buvo matyti miestai ir mažulyčiai zujantys taškeliai. Pijus sakė, kad tai žmonės ir Alisa juo tikėjo.
– Seneli, noriu pas tėtį ir mamą.
– Tau dar negalima. Pas juos nukeliausi, kai paūgėsi, – atsakė senelis.
– Bet aš noriu dabar.
– Nenori. Pažiūrėk, kokius gražius balionėlius vėjas atpūtė.
– Jie netikri. Tu juos sukūrei, kad atitrauktum dėmesį.
– Mat, kokia supratinga.
Senelis sukikeno ir iš kelnių kišenės ištraukęs audeklo gabalėlį, nusišluostė veidą.
– Seneli, Pijus sakė, kad iš tikrųjų tavęs čia nėra. Kad tu sėdi kažkur išorėje.
– Pijus tikras nenaudėlis.
– Ir dar jis sakė, kad tau ant veido iš tikrųjų neauga nei barzda, nei ūsai. Tavo veidas panašus į spindintį veidrodį, kuriame ropinėja keisti maži vabalėliai.
– Kche, tai netiesa.
– Seneli, kur dabar yra Pijus? Jis nebeateina į žaidimų aikštelę, – susikrimto Alisa.
– Pijus… Berniukui sukako septyneri, jis pas savo tėvus.
– Pas tėvus?! Vadinasi, jis užaugo!
– Ne užaugo, bet įžengė į kitą brendimo stadiją. Jis tapo materialus.
– Jis žiūri serialus? Bet berniukai jų nežiūri!
– Dar ir kaip žiūri. Apie planetas užkariaujančius robotus ir kardais mojuojančius keistuolius. Anksčiau ar vėliau, jie susidomi istorijomis, kuriose pagrindinį vaidmenį atlieka mergaitės.
-Seneli, kodėl tavo veidas taip persimainė? – nustebo Alisa.
– Todėl, kad tauškiu nei šį nei tą. Visai sukriošau. Eime namo, metas pietauti.
– Kas bus šiandien? – sužibo Alisos akys.
– Vaivorykštinės sultys, žemuoginis tortas ir bananiniai sausainėliai.
– Tie, kur su kremu???
– Taip, tie patys.
– Valio!
Alisa pačiupo kristalą ir nuskuodė banguojančia pieva tolyn. Juodu nusileis nuo kalniuko, pereis Paparčių klonį ir nubildės per Žėrutį permestu tilteliu. Baltas namukas pasitiks atlapotomis langinėmis ir iš kamino rūkstančiu dūmeliu. Visai kaip pasakoje.
