Skaitiniai

2014-01-01
 

Fantastikos konkursas KRYŽKELĖ – „Miglaakis“

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Dr. Zoidberg



Miglaakis



Niekas nebegarbino Miglaakio. Niekas nusižeminęs ir pilnas džiaugsmo nebeateidavo prie jo olos su dovanimis. Visi buvo nusivylę. Šaunusis miesto daktaras prarado savo “jokių-problemų-tuoj-pasveiksi” aurą.


Didelius, mažus. Žiaurius. Protingus ir kvailus. Baisi liga kamavo visus. Nebuvo vaistų, nebuvo jokios vilties. Visų laukė mirtis. Anksčiau ar vėliau.


Dieną naktį iš Miglaakio olos virto dūmai, jo laboratorijoje vyko įtemptas darbas. Bet tai užtruko taip ilgai, kad niekas nieko jau nesitikėjo.


Ir pagaliau, vieną dieną…


– Paklausykite! – sušuko daktaras Miglaakis susirinkusiai miniai. – Jūs manimi nusivylėte be reikalo!
   Minia sušurmuliavo.
– Tu! – daktaras bedė pirštu į miesto kalvį Murmelį. – Prieik prie manęs.
Šiam priėjus, Miglaakis visų nuostabai griebė kalvį už smakro, atlošė galvą ir staigiai suleido tamsiai juodo skysčio tiesiai į kaklą.
Minia nuščiuvo.
Murmelis gijo akyse. Sustingę pirštai pradėjo lankstytis, apžlibusios akys sužvilgo, kalvio veidą nušvietė šypsena.
– Aš sveikas! – sušuko jis!
– Jis sveikas! – patvirtino Miglaakis.
– Jis sveikas! – aiktelėjo minia.
– Jūs visi pasveiksite! – suriko daktaras magiškus žodžius.



– Kaip tai padarei, o dieviškasis? – paklausė miesto seniūnas žemai nulenkęs galvą.
– Pažvelk į skystį pro mikroskopą, – pasiūlė daktaras.
Seniūno nereikėjo raginti dukart.
– Tokie maži! Jų tiek daug! – nustebo seniūnas. – Ir turi visus reikalingus įrankius!
– Taip. Kūriau juos dvidešimt metų. Atleiskit, kad nepanaudojau ankščiau… Turėjau būti užtikrintas, kad jie darys tik gera.
– Kaip juos pavadinai?
– Nanožmonėmis, – atsakė Miglaakis ir nusišypsojo savo mechanine šypsena. Seniūno filtrai sublizgėjo.



Nuo to laiko rūdys nieko nebekamavo.



 


Diskusijų gija forume



Apie autorių

Archyvas




 
Susiję