Eilinis Rajanas
Rijomerio kronikos. Šešėlinė įskaita
Visiems studijų draugams.
Tiek Evui, tiek Emiui dabar buvo visai nelinksma: viena yra klausytis gandų ir žydro atspalvio juokelių apie Ambero nuotykius su studentais po paskaitų, o visai kas kita sėdėti prie Karo Meno Istorijos katedros ir laukti, kol bus pakviesti į jo kabinetą. Tai, žinoma, netrukdė Evui sėdėt išsidrėbus, kai tuo tarpu jo truputį žemesnis bičiulis mataravo kojomis ir žaidė sidabriniu žiebtuvėliu.
– Kaip manai, – Emis uždarė žiebtuvėlio dangtelį ir pasisuko į Evą. – Jis mus iškruš pats ar iškvies demoną, kad šis tai padarytų už jį.
– Demoną?
– Na taip. Juk gi girdėjai gandą apie tą bičą, kurį kažkas prieš savaitę tūlike išdrožė: atbėga pretoriai žiūrėti kas per betvarkė, o ten bičas, visas šūduose vapa kažką apie šešėlius.
– Žinau, Ramunė tą vakarą medpunkte budėjo, pasakojo man, kad atbėgo Sruogius paimti tvarsčių ir ritinių.
Emio veide pražydo negera šypsena:
– Bet tu nežinai, kas atsitiko pačiame tūlike.
– O tu žinai?
– Žinoma, – pasitaisė, – na, konkrečiai kas tam bičui atsitiko nežinau, bet žinau, kas sėdėjo gretimoje kabinoje.
– Kas?
Grupiokas bedė pirštu į Istorijos katedrą.
– Kai atėjo pretoriai ir ėmė krėsti išvietę, iš gretimos kabinos lyg niekur nieko išeina Amberas. Tai buvo bomba!
– O jie ką?
– O ką jie: „Llllaba diena…, sere, gal negirdėjot, kaip šalia kažkas prievartavo studentą”.
– O jis?
– O ką jis: “Oi ne, kai tuštinuosi, pamirštu viską pasaulyje”.
– Ir jie patikėjo?
– Koks skirtumas, ar JIE patikėjo? Amberas yra vienas iš Imperijos herojų, vienuolikos mūšių veteranas, kovos lauko siaubas ir karo belaisvių košmaras… Žinai, ką jis darydavo su gerai sudėtais priešo belaisviais?
– Emi, – Evas pasuko galvą ir įsmeigė į jį savo pilkšvai žalsvų akių žvilgsnį.
– Ką?
– Shut the fuck up ir Ad rem.
– Sumimasen, įsijaučiau. Tai štai, dabar niekas nieko nebežino: studenčiokas kažkur nukištas, Amberas dėsto tik bendras paskaitas, o išvietė užantspauduota (manau, jos visi labiausiai ir pasiges). Dar Rektorius visiems liepė tylėti, tačiau kaip matai, jau kitą dieną dauguma apie tai žinojo.
Kurį laiką jiedu vėl tyliai sėdėjo žiūrėdami į freskomis papuoštą sieną su pavaizduotais Rusyno karo fragmentais: priešais buvo prieš kelis metus pasibaigusio pilietinio karo scena, kur nugalėtas, bet neparklupdytas Reilandas Maksas (draugams Paksius) traukiasi Rusyno pasienin žadėdamas grįžti.
– Tai kas ten konkrečiai įvyko? – po minutės paklausė Evas.
– Na, viską suvertė magiškos energijos nuotėkiui. Oficiali versija. Atrodo įtikinama, bet Rektorius ketina inicijuoti tyrimą, be to – nors mes ir atskirti nuo Sostinės, tačiau vietinis šerifas jau žino ir…
Iš už durų pasigirdęs gongas nutraukė Emį. Po to dvivėrės durys išsyk prasivėrė.
– Užeikit, balandėliai, – pasigirdo lipšnus ir miauksintis Ambero balsas, nuo kurio juos abu nukratė šiurpas.
Atsistoję jie linktelėjo viens kitam ir nuleidę galvas įėjo į vidų.
Nežinomai jėgai jiems už nugarų užtrenkus duris, jie liko vieni su baisiausiu Rijomerio universiteto dėstytoju.
Ambero išvaizda nebuvo kažkuo ypatinga: vidutinio ūgio, tuktelėjęs, tačiau nestoras, iš pažiūros trisdešimties dar neturintis vyras trumpai pakirptais auksinio atspalvio oranžiniais plaukais. Bet įsižiūrėjus į jo apvalaino veido išraišką, pamažėle ėmė nerimas: mėlynose akyse degė keista ugnis, o gašlių storokų lūpų šypsnyje matėsi nedori ketinimai. Jo ilgas baltas megztinis ir tradicinė mago suknelė su petnešomis šį įspūdį tik gilino. Tačiau dabar Amberas atrodė ypač pavojingas.
– Sėskit, – mostelėjus ranka prie studentų pričiuožė du pinti krėslai žydrom pagalvėlėm.
Atsisėdę jiedu ėmė žvalgytis po didžiulį Ambero kabinetą, vengdami mago žvilgsnio; pats Amberas prisėdo ant savo didėlio stalo krašto ir dirstelėjo į du atsidėtus lapus. Kabinetas buvo labai erdvus: dimensinė magija jį pavertė kone buduaru su visokiu trofėjiniu šlamštu ir knygų lentynomis pasieniais. Kai kur ant lentynų stovėjo įrėmintos išblukusios nuotraukos, priziniai suvenyrai ir mago rekvizitas. Už paties Ambero stalo viduryje stovėjo padėta žmogaus kaukolė, su ant viršugalvio išraižytu žodžiu “Moi Sejev”. Tačiau Amberas sutrikdė galimus pamąstymus apie kaukolės savininko rūšį.
– Jūsų rašto darbai man sukėlė įtarimą. – Grakščiu judesiu paėmęs lapus Amberas pro jų viršų įsistebeilijo į ilgas Evo kojas, šiam sukeldamas norą jas prisidengt švino skraiste. – Beveik identiški atsakymai man visada kėlė įtarimų.
– Mes panašiai mąstom, – nosiniu balseliu užginčijo Emis, bet Amberui pažvelgus į jį pasitaisė savo geltonus akinius ir nutilo.
– Tuomet abu mąstot klaidingai, – griežtu balsu nukirto dėstytojas. – Jei mąstytumėt teisingai, tai būtumėt parašę, kad viduramžiais Doičlende teisėjavo rumpelštickenai ir terminatoriai, o ne kažkokie fest-richteriai.
Abu studentai nuleido galvas ir unisonu atsiduso.
– Žinot, – staiga sušvelninęs balsą toliau patenkintu tonu pratęsė Amberas. – Jūsų darbai tokie silpni, kad abejoju, ar verta jums leisti laikyti egzaminą. Juk karo meno taisyklių neišmanantis kadetas gali greit žūti, o kad žūtumėt jūs, – lyžtelėjęs viršutinę lūpą ranka geidulingai persibraukė krūtinę, – aš visai nenoriu.
Emis pamėgino pašokti iš krėslo, tačiau šiam taip pat šoktelėjus į viršų, vėl į jį sudribo, sukeldamas Amberui šypseną.
– Bet mes turime teisę perlaikyt šį kolokviumą, – visgi nepasimetęs pareiškė.
– Turit turit, – palingavo galvą Amberas ir šonu atsigulęs ant stalo ranka pasirėmė galvą. – Bet ar išlaikysit?
– Mes pasistengsim, – pažadėjo Evas. – Labai pasistengsim. Be to – Rektoriaus ediktas teigia, jog į Lauko Egzaminą galima eiti neišlaikius antrinio svarbumo dalyko egzamino.
Išgirdęs tai Emis sukando dantis ir iš visų jėgų sugriebė krėslo ranktūrius, o po sekundės judviejų krėslai šoktelėjo kone iki lubų ir pašėlusiu greičiu ėmė suktis ore.
– JŪS DISCIPLINĄ LAIKOT ANTRARŪŠIU DALYKU!? – katiniškas Ambero miauksėjimas virto tigro riaumojimu. – Jei ne mūsų karių savikontrolė ir pasiaukojimas per Trojanovo bombardavimą, tai dabar judu bučiuotumėte šikną tiems subinlaižiams, kurie garbina Paksių, o visa Geležinio vilko imperija būtų griuvėsiuose!!!!!!
Nustoję suktis krėslai šleptelėjo ant žemės, o du netikros jūrligės kamuojami studentai nudribo po Ambero kojomis stengdamiesi nesusivemti.
– Oi, – vėl atgavęs normalų balselį suplojo delnais Amberas. – Rodos persistengiau. Štai.
Jo rankose atsidūrė du popieriniai maišeliai su užrašu “Vėmalai ir ašaros” ant šonų.
– Nesidrovėkit. Čia visi savi.
Paėmę maišelius studentai nušliaužė link krėslų, tačiau neturėdami jėgų į juos sėsti, tiesiog atsirėmė. Abiejų veidai buvo truputį balti.
– Nagi, nėra jau taip blogai.
Emiui sužiaukčiojus, Amberas atsiprašančiai nusišypsojo.
– Gerai, grįžkim prie reikalo. Jūs susimovėt.
– Mes… pasitaisysim, – vartydamas akimis sudejavo Evas.
-…ir vėl susimausit. Bet ne tame esmė.
Studentų klaidžiojantiems žvilgsniams įsmigus į Amberą, šis palaimingai nusišypsojo:
– Turiu jums pasiūlymą.
Per Emio abejotino turinio vaizduotę pralėkus būriui nuogų studentų kruvinais užpakaliais ir paskui juos nubėgusiam odiniais drabužiais vilkinčiam Amberui su cigaru dantyse, vaikinas panaudojo jam duotą maišelį pagal paskirtį.
Amberas užvertė akis aukštyn ir palingavo galva:
– Ne taip baisiai. Aš neketinu iš jūsų reikalauti jums nepriimtinų dalykų, man tiesiog reikia, kad vietoj nepavykusios abejotinos teorijos jūs įvykdytumėte praktinį uždavinį.
Emis vėl įkišo veidą į maišelį. Evas pasitraukė nuo jo truputį toliau. Amberas atsiduso:
– Tai bus paprasta inspekcija.
– Kokia inspekcija? – nepasitikėdamas paklausė Evas.
Vėl prisėdęs ant stalo krašto ir sukryžiavęs kojas, Amberas ant kelių pamaldžiai padėjo sunertais pirštais rankas ir atsidusęs pradėjo:
– Matot, neseniai įvyko toks nemalonus dalykas. Tualete, kuriame sėdėjau, kažkas fantazmais užsiundė vieną studentą ir… jam tai buvo labai nemalonus potyris. Ar žinot, kas tai tokio fantazmai?
– Na, taip, – linktelėjo Evas. – Sruogius, tai yra dėstytojas Sruogius mums jau aiškino. Tai kaip ir…
Evas sumirksėjo: besisukanti galva trukdė aiškiai formuluoti sakinį.
– Į konkretų asmenį nutaikyta iliuzija, – iš maišelio pasigirdo silpnas Emio balsas, – jam sukelianti kokius nors vaizdinius, beveik nesiskiriančius nuo realybės, o kartais ją net pralenkiančius.
Tai buvo iškalta citata, tačiau Amberas linktelėjo galvą:
– Ach, atpažįstu savo bendrakursio žodžius. Reiks kada susimatyti… Bet, tęskim.
– Kaip jau supratote, – dėstytojas pažvelgė į skliautuotas lubas ir atsiduso. – Tai nemalonus įvykis, o aš buvau visai šalia ir nieko nežinojau.
Šitai sakydamas Amberas nutaisė nekaltą miną ir didelėm akim gailiai pasižiūrėjo į priešais sėdinčius studentus.
Emis ir Evas tik patempė lūpas ir iš padilbų pažvelgė į Amberą.
– Tikrai tikrai, – dar labiau išplėtė akis dėstytojas, tačiau jų vis tiek neįtikino.
– Na tiek to, – grakščiai mostelėjo ranka. – Tačiau šį atvejį reikia išsiaiškinti, kadangi kažkodėl… dauguma įtaria mane. Ir visai nepagrįstai – aš nesu tiek iškrypęs, kad studentus prievartaučiau tualete. – Tada tylom sukrizeno. – Ypač kai turiu savo kabinetą.
Draugams nuo paskutinės frazės nepalengvėjo.
– Bet, – prabilo Evas. – Juk jau yra oficiali versija – magiškos energijos nutekėjimas.
– Negi tu tuo tiki, širduk?
– Hmm.
Vėl atsisėdęs Amberas pamokomai ėmė mosuoti piršteliu:
– Magijos nutekėjimai, pritraukiantys pabaisas (dar Šūdo Demonais vadinamom), sukelti senų higieninių užkeikimų, skirtų palaikyti švarą išvietėje, dalykas tikėtinas, jei kokia valytoja nutaria paeksperimentuoti, tačiau mano žiniomis, čia nėra jokių Higienisčių. Tai tik antis, skirta naivuoliams. Greitai vėl atnaujins tyrimą, nes šerifas abejoja ar šį incidentą bus galima užglaistyti.
– Aaa…
– Tai va. O man visai nesinori į šlovingą Rijomerio universitetą plūstančių aukštuomenei parsidavusių teisėsaugininkų ir žurnalistų – kai jie pradės kapstyti, tai iškapstys viską, ko nereikia – ši vieta turi savų paslapčių.
– Kokių? – susidomėjo Emis, nors jau įtarė, kad viena jų – Ambero orientacija.
– Įvairių… – magas nykščiu persibraukė lūpas. – Na pavyzdžiui, antradienio vakarais nepatartina ilgam užsilikti vyrų dušuose, nes Dvynių Ulonų šmėklos pradeda išdykauti.
– Kieno?
– Tai įvyko labai seniai. Gal prieš dvi dešimtis metų. Buvo du broliai, Kreivenas ir Dreivenas, iš Ulonų klano. Vandens magai. Kartą jiedu susilažino tarpusavyje, jog Kreivenas įlįs į vieną vandens purkštuvą ir nutekėjęs vamzdžiu, išlįs kitame.
– Ir? – susidomėjo Emis.
– Ir, – liūdnai šniurkštelėjo nosimi Amberas. – Kreivenas įlindo, bet neišlindo. Dreivenas nusekė paskui ir taip pat negrįžo. Mes jų ieškojome visą savaitę, bet veltui…
Nutilęs Amberas pasitrynė akį ir šniurkštelėjo nosimi.
– Jūs, – nustebo Emis. – Jūs irgi ten buvote?
– Na taip – sekundantu. Tai buvo lažybos, o jie buvo mano… draugai. Kaip gaila – su dvyniais mes taip smagiai leisdavom laiką….
– Neabejoju, – sumurmėjo Evas. – Tai ko jūs iš mūsų norite?
Amberas nusišypsojo ir ore išbūrė trimatę jauno vyro veido projekciją: susikaupęs pailgas veidas, išraiškingos mėlynos akys su virš jų einančia suaugusių tamsių antakių juosta ir atgal sušukuoti tokios pat spalvos vidutinio ilgumo plaukai.
– Nukentėjęs Kadetas, Enrikas Osterdalas. Beveik adeptas ir beveik pirmūnas – jo prašymą suteikti privilegijų laikant Adepto egzaminą sutrukdė praeities klaidos. Ir prasta moralė.
– Klaidos?
– Na, mano egzaminą šešis kartus kažkada laikė. Bet nebijokit, – nuramino draugams baimingai susižvalgius, – manau jūs išlaikysit iš pirmo. Jei įvykdysit mano pavedimą.
– Ką mums reikės daryti?
– Tiesiog tyliai pasiklausinėti visų pažįstamų apie studentus, kurie konfliktavo su Enriku pastaruoju metu. Pasidomėkite jo paties veikla, – gal jis neseniai pats kažkam kažką iškrėtęs buvo. Mums, dėstytojams, tai sužinoti sunkiau nei jums.
Studentai susižvalgė ir šyptelėjo vienas kitam.
– Na, mes turime pažįstamų tarp vyresniųjų kadetų ir nemanau, kad bus sunku kažką sužinoti, tačiau jei mes nieko nesužinosim…
– Ooo, – sukikeno Amberas. – Kai kurie Enriko charakterio bruožai ir įpročiai garantuotai jums leis ką nors atkasti. Juk jūs turėjote kažką anksčiau girdėti apie Enriką?
– Dalius kažką sakė, kad jo nieks nemėgsta, – prisiminė Evas. – Galbūt nekenčia. Ir vengia. Emi?
Emis tik papurtė galvą.
– Ne daugiau už tave. Tačiau kaip Magistras Amberas minėjo, – Osterdalų klanas yra Zuokulų giminės atšaka. Žinant pastarojo reputaciją ir šnipinėjimo bei protegavimo skandalus, savaime suprantama, kad vasalinis klanas taip pat yra įtariamas. Pagrįstai ar ne.
Amberas linktelėjo.
– Jo statusas iš pradžių mums nekėlė daug problemų – ypač, kai jis praėjo magiškų gebėjimų testą. Tačiau charakteris nežadėjo nieko gero: pirmame kurse jo povyza tiesiog reikalavo privilegijų ir lengvatų, ypač prasidėjus pilietiniam karui. Rodos, ta baigtis, kuri virš mūsų pakibo, maištininkams užėmus rūmus, jį tenkino. Žinoma, jis buvo pakankamai protingas, kad nesimėtyti išankstiniais pareiškimais. O gaila…
– Būtumėt jį išmetę?
Amberas linktelėjo ir atsiduso:
– Bet to neprisireikė. Praėjo keli metai ir tos problemos įgavo kitus mastus. Apie tai girdėjot?
Mokiniai papurtė galvas. Amberas dūrė pirštu į Evą:
– Kaip tampama pirmūnu?
– Na, – kiek sutriko Evas. – Reikia aukščiausių teorijos uždavinių įvertinimų ir daugiausiai nužudytų pabaisų Miško egzaminuose.
– Teisingai. Abiejose šiose kategorijose Enrikas yra įtartinas: teorijos uždaviniai kvepia užsakomuoju darbu, ko įrodinėti imtis niekas nenori, nes jaunuolio socialinis statusas yra keblus. O Miško egzaminai… Gal Dalius ką nors pasakojo apie juos?
Evas papurtė galvą. Amberas liūdnai šyptelėjo.
– Na, prieš nuspręsdamas pakeisti kvalifikaciją, Dalius, kaip ir visi vyresnieji kadetai, kartu su pretoriais prižiūrėjo tvarką Miško egzaminuose. Bet jei jis nepasakojo… Ką gi, jums turbūt ne naujiena išgirsti, kad po kiekvieno Miško egzamino dalis studentų, kartais net ir Adeptai, žūsta.
– Jis juos žudė? – netikėdamas paklausė Emis.
– Ne, – atsakymas buvo tvirtas, tačiau Magistro veidu perbėgo šešėlis.
– Tai jau buvo patikrinta dar tada, kai šie įtarimai tik kilo. Bet…
– Bet? – Evo susidomėjimas rodė, kad jis jau pamiršo, nuo ko prasidėjo šis pokalbis. Po krėslu slėpdamas vėmalais ir ašarom pripildytą maišelį, Emis taip pat tikėjosi tai greit pamiršiąs.
– Trofėjai. – Amberas nuo stalo paėmė kaukolę ir į tuščias jos akiduobes įsmeigė savo klampų žvilgsnį. – Nužudytų pabaisų skaičių nusako nuo jų kūnų paimtos dalys: ragai, iltys, akys ir t.t. Matot, žuvusieji… Jie juk irgi kovoja. Tik vienetiniai atvejai nesugeba nudėti nei vieno monstro. Praėjus egzaminui, Pretoriai surenka kūnus, ar jų liekanas, o taip pat ir trofėjus, bet…
Trumpam nutilęs Amberas kreivai šyptelėjo ir grąžinęs kaukolę ant stalo baigė:
– Visuose egzaminuose, kuriuose dalyvavo Enrikas, kritusiųjų trofėjų maišeliai buvo tušti.
– Marodieriavimas, – sušnibždėjo Emis.
– Būtent, – linktelėjo Amberas. – Nors neįrodytas.
– Kodėl? – nepatikliai paklausė Evas.
– Na, tai kad jis buvo kitų egzaminuojamųjų medžioklės zonose tai faktas. Bet tiktai tai. Prie jų kūnų jo nebuvo. Mes tai tikrinom.
Emis kryptelėjo galvą ir vos vos šyptelėjo.
– Naudojotės nekromantija?
– Mes įsitikinome, – plieninės gaidelės Ambero balse nutrynė šypsnį nuo Emio veido. – Kad žuvusiųjų kūnų nelietė niekas, išskyrus pretorius, ir tai viskas, ką jums reikia žinoti. O dabar galite eiti ir pradėti tyrimą: apklauskite Enriko kursiokus – jie tikrai šnekės noriai, ir pasakys daugiau nei pretoriams. Kažkas turi jo labai nemėgti, kad jau ištaisė šią sceną išvietėje. Raskit labiausiai tikėtinus įtariamuosius ir pateikite šią informaciją man.Tai yra lengva užduotis. Rezultatų lauksiu vėliausiai poryt.
– O jei mums nepavyks, – diplomatiškai paklausė Emis.
– Na, – nekaltai gūžtelėjo pečiais Amberas. – Tuomet teks tartis kitaip ir mes baigsime tuo, kad mainais į įskaitą aš iškviesiu demoną ir stebėsiu, kaip jis jus abudu dulkins.
Emis su Evu išsižiojo, bet burnas spėjo uždaryti anksčiau, nei vikriai prišokęs dėstytojas į jas įkišo pirštus.
Studentams išėjus Amberas atsisėdo krėsle ir iš po ant stalo stovinčios kaukolės ištraukė žydros spalvos cigarečių pakelį. Kiek pavartęs rankose padėjo jį atgal ir atlošęs galvą pažvelgė į skliautuotas lubas. Kabinete buvo tylu, daug tyliau negu paprastai, nes sustojo viename įsienių kabantis didžiulis senovinis laikrodis. Amberas silpnai vyptelėjo: šitas laikrodis jam niekad nepatiko: griozdiškas, groteskiškas dviejų metrų aukščio gelžmedžio dirbinys, vaizduojantis viena kita ryjančias pabaisas – šiam reliktui buvo kokios penkios dešimtys metų. Jis jo neišmetė dėl dviejų priežasčių: tai buvo prizas už rekordinį nukautų pabaisų skaičių Miško egzamine; ir šitas įtaisas visad nustodavo tiksėti, jei patalpa, kurioje jis stovėjo, būdavo magiškai stebima.
Laikrodis tylėjo nuo pat incidento išvietėje. Ir Amberas žinojo, kad jį stebi ne Rijomerio vadovybė. Beliko paleisti kelias antis ir laukti rezultatų.
Jam visada patiko viską stebėti iš šono.
Koridoriumi Evas ir Emis ėjo solidariai tylėdami ir slegiami niūrių minčių. Pro šalį einantys studentai plaukė pro šalį lyg iliuzijos, besityčiojančios iš juodos judviejų realybės.
– Tai ką darom? – paklausė Evas, jiem sustojus prie kavos automato.
– Nežinau. Bet pradžiai gal randam tą Enriką?
– Kiek girdėjau, dabar jis yra perkeltas Adeptų Sekcijon, o kad patektum ten, reikia dekano leidimo.
– Tuomet… Pas jo bendrakursius?
Gūžtelėjęs pečiais Evas įmetė sidabrioką į automatą ir pasirinko kofeino bei prozako kokteilį. Mygtukas įsižiebė žalia spalva, tačiau po sekundės paraudo ir iš automato išlindo melsva šmėkla. Ji kyšojo tik viršutine dalimi ir atrodė labai nelaiminga dėl to, kad po mirties gavo tokį nykų darbą.
– Šis gėrimas parduodamas tik pateikus studento amuletą, – nepatenkintu tonu pareiškė dvasia.
– Štai, – dar labiau nepatenkintu balsu atšovė Evas atkišdamas iš po marškinių ištrauktą ovalų sidabrinį amuletą, išraižytą smulkiomis runomis ir neaiškiais ženklais. – Gal tu žlibas: jo veikimo zona trys metrai.
Šmėkla suraukė antakius ir sunėrė ant krūtinės rankas.
– Tavo amuletas suspenduotas: grįžk kai susimokėsi delspinigius už paimtas knygas.
– Kokius delspinigius? – suriaumojo Evas. – Grąžinimo data – gruodis; nepisk man proto ir duok gėrimą.
Dvasia sugriežė dantimis ir palinko virš kumščius sugniaužusio Evo.
– Norėjau bjaurią tiesą pasakyti priimtinu būdu, fukse – šis gėrimas išduodamas tik trečio kurso studentams, kurie po alinančių paskaitų čionai atšliaužia verkdami ir išsekę, bei nori vėl atrasti gyvenimo prasmę.
– Kokį šūdą čia pūliuoji, – riktelėjo Emis. – Šį elfų marmalą laka visi, kas netingi, netgi dvorfai. Iš kur tie kliedesiai apie trečią kursą.
Neryškiame šmėklos veide užsižiebė šypsena, kuri platėjo tol, kol apnuogino visus dantis.
– Negi nešk… – tik pradėjus kalbėti jos dantys pasislinko į priekį ir nukritę ant žemės dingo grindyse.
Sekundę vaikinai žiūrėjo į tuščią maišą primenančią vaiduoklio burną, o tada atsikvošėjusi dvasia sukišo ištįsusią ranką į grindis ir kažką jose radusi staiga sukišo į burną.
– Negi, – kiek pačiaumojusi prabilo. – Neskaitot naujienų? Rektorius uždraudė šį gėrimą pardavinėti pirmo ir antro kurso studentams, – nes per karo istorijos paskaitas jie nesusikaupia ir tyčiojasi iš Magistro Ambero. O tai kenkia jų mokymuisi.
– Gaidy, – užriaumojo Evas. – Šis gėralas kelia jo paskaitų lygį, nes nuo jo pasakojimų apie karo kodeksų ypatybes ir panašų šūdą galima užmigt ir prabust su falu sub….
– Ramiau ramiau ramiau, – sugriebęs Evą už pečių Emis jį pabandė atitraukt nuo automato, tačiau jo pastangos prilygo bandymui pajudinti kolosą – tvirtai sudėtas ir daug aukštesnis Evas stovėjo lyg įmūrytas ir abiem rankom įsikibęs į automatą rėkė šmėklai tiesiai į veidą:
– …ir jei tuoj pat man neduosi to, ką užsakiau, – nuo galingo jo balso šmėklos veido bruožai virpėjo. – Aš išlaušiu šį automatą, ištrauksiu tavo sielakmenį ir nunešęs išvietėn tol ant jo šiksiu, kol tu suprasi, kad mano spyritizmo rezultatai yra daug skaudesni už visus nekromantiškus įkalinimo pokštus!!!!!!!!!!!!!
Turbūt neverta nė sakyt, kad į šią trijulę dėmesį atkreipė visi buvę koridoriuje, įskaitant kurčnebylį “Marazmus” mainų programos studentą. Šmėkla sunkiai nurijo seiles ir išdidžiai atkišusi krūtinę sukryžiavo ant jos rankas.
– Nemireliai atsparūs visoms psichiką veikiančioms technikomis. Įskaitant grasinimus.
– Tu manai, jog aš tau grasinu. MANAI, KAD GRASINU, – Evas užsimojo ranka ir susitelkęs ištarė Geležinio kumščio užkeikimą, sutvirtinantį plaštakos odą bei kaulus ir saugantį ją nuo sužeidimų.
Nervingai išsišiepęs Emis plačiai atmerktom akim stebėjo, kaip iš plataus užsimojimo startuojantis kumštis lekia link šmėklos, perskrodžia ją, artėja link gėrimų aparato vitrinos ir…
…tėškiasi į kažkieno delną, atšokdamas nuo jo kaip žirnis nuo sienos, kartu ant žemės parblokšdamas ir savo šeimininką, ir į jį įsikibusį patį stebėtoją..
– Logiška buvo tikėtis, kad Rektoriaus sprendimas sukels panašias abstinencines pasekmes, – pirštais glostydamas delną į trumpai kirptą barzdą šyptelėjo priešais stovintis beveik plikas gnomas.
– D…docentas Bumbelis, – sustenėjo Emis ir pastūmęs besigaiveliojantį Evą vikriai atsistojo.
– Kas čia vyksta?
Juos apspitęs studentų būrelis ėmė greitai skirstytis, pamatęs be garso priėjusį raudonai baltą uniforma dėvintį gobtuvuotą pretorių.
Bumbelis padėjo atsistoti Evui ir mostelėjimu parodė šmėklai dingti.
– Kažkas rėkė per visą koridorių necenzūruoto turinio žodžius. Ar tai tu? – pretorius bakstelėjo pirštinėta ranka į Emį, nes daug stambesnis ir aukštesnis Evas net ir gulėdamas atrodė grėsmingai.
– Oi ne, -atsakė Bumbelis. – Rėkė… aš.
– Jūs!?
– Na taip. Nutariau patikrinti šmėklos reakciją į galimus grasinimus. Ji testą išlaikė. Dabar aš ja taip didžiuojuosi…
– Hmm. – Po gobtuvu esanti tamsa slėpė galimai nepatenkintą pretoriaus veido išraišką, tačiau žinodamas visas savo galimybes, jis nutarė nesivelti diskusijon su vienu iš dabartinio taktinės logikos mokslo tėvų.
Suprato, kad vienaip ar kitaip bus apmautas.
– Nedrumskit universiteto tvarkos, – tepasakęs nuėjo.
Emis lengviau atsiduso ir pažvelgė į išblyškusį Evą, o tada pasisuko į gnomą.
– Labai ačiū. Kolegai buvo sunki diena.
Bumbelis nusišypsojo ir numojo ranka.
– Niekis.
Tada pakėlė galvą ir surimtėjęs kreipėsi į Evą:
– Vaikine, negi nori užsidirbti baudos taškų ir sėst į karcerį ar būti nusiųstas pasivaikščiojimui Mišku?
Evas tik sukando dantis ir nuleido galvą.
– Galvok prieš ką nors darydamas. Ir dar – negi nežinai, kad vitrinų stiklo pirmojo lygio kerai neveikia?
– Aaa…
Bumbelis atlaidžiai nusišypsojo ir nusisukęs mostelėjo ranka:
– Dabar žinosi.
– Lankyk paskaitas, – pridūrė nueidamas. Jo kelyje esantys studentai pagarbiai linkčiojo galvas.
Nuo kaktos nusibraukęs prakaitą Emis piktai pažiūrėjo į draugą.
– Tu supranti, kaip mums pasisekė?
– Uh uh, – Evas žiūrėjo į tinstančius krumplius ir patrynęs juos aiktelėjo.
– Velnias, – sumurmėjo Emis, greitom dirstelėjęs į raudoną Evo ranką. – Gal varom į medpunktą.
Evas linktelėjo, tačiau žengęs žingsnį sustojo.
– Kas yra?
– Mano sidabriokas, – piktai sumurmėjo iš padilbų pažvelgęs į aparatą. – Jis vis dar ten.
– Gerai, ką tau paimt?
– Kofeino kokteilio.
Priėjęs prie aparato Emis spūstelėjo užsakymo mygtuką, tačiau aparatas nesuveikė. Neatsakė ir dar po kelių mėginimų.
– Turbūt, šmėkla supyko, – pasakė vienas iš visą sceną stebėjusių studentų.
– Blet, – palingavęs galvą atsiduso ir kreivai šyptelėjęs grįžo prie Evo.
– Apieisim be gėrimų.
– Blet, kur lochas….
– Ei, ramiau – gal nori sukviest visus univero pretorius?
– Gerai gerai, varom į medpunktą.
Jiems nuėjus keli studentai pamėgino užsakyti gėrimus, tačiau aparatas surijo pinigus, o gėrimų nedavė. Už tai jis gavo kelis spyrius ir krūvą negražių žodžių šmėklos adresu, tačiau nuo to veikti nepradėjo.
Nei vienas iš studentų neatkreipė dėmesio į už aparato sutirštėjusią tamsą.
Didelis ir tvirtas (ir labai raudonas) Evo delnas kontrastavo su lyg iš pieno plaukusiais baltais bei gležnais Ramunės delnais, darančiais švelnų gydomąjį masažą, nuo kurio iš malonumo tirpo tiek pacientas, tiek visa tai stebintis Emis. Medikė neskubėjo į darbą leisti gydomųjų kerų, nes jai patiko žiūrėti į besišypsantį Evo veidą, o Emis neskubėjo jos skubinti, nes jam patiko žiūrėti į jo pusėn atsuktą seselei priklausantį širdelės formos užpakaliuką ir liauną juosmenį. Bet kaip ir visi geri dalykai šiame pasaulyje, laimės valanda greit baigėsi.
– Šiandien nieko daugiau šita ranka nedaryk ir rytoj ji vėl bus visiškai sveika.
– Po tokio masažo jam bus labai sunku nieko šiandien šita ranka nedaryti.
Evas su Rama smerkiamai pažiūrėjo į kaip visad liežuvio nelaikantį Emį.
– Na, bent jau man taip būtų.
– Gerai, – atsistojęs pasukiojo plaštaką Evas, – mums jau kaip ir laikas. Ačiū už pagalbą.
Rama šyptelėjo, parodydama baltus dantukus.
– Nėr už ką. Užsuk šiandien vakare į Hylerių korpusą…
– Būtinai…
– Jis tikrai užsuks, – kikendamas įsiterpė Emis. – Gali būti, kad tai bus paskutinis jo, kaip nekalto bernelio apsilankymas pas tave.
Ramunė ir Evas nesuprasdami susižvalgė, Emio akyse atsirado šelmiškos liepsnelės:
– Aš apie kitą nekaltybę, o jauni ir nepatyrę žmonės, – Amberas mudviejų su Evu šiknoms ruošiasi iškrėsti Sokratą, todėl manau, jei dar galime pasidžiaugti gyvenimu būdami normalūs, turime suspėti per šias kelias dienas.
Tada visi trys išėjo į balkoną, kur abudu papasakojo Ramunei apie vizitą pas Amberą ir užduotį. Tada kurį laiką tylėdami dūmijo.
– Ką gi, manau, galėsiu jums šiuo tuo padėti: tą vakarą aš budėjau, ir prieš atbėgant Sruogiui Dalius man atnešė anestezinių užkeikimų ritinius, todėl kai Sruogius įsiveržė vidun, jis paėmė ne tik reikalingą įrangą, bet ir Dalių. – Rama iškvėpė pieno baltumo dūmų kamuolį. – Baigusi pamainą grįžau į bendriką, o visa tai, ką žinote jūs ir visas univeras išgirdau jau kitą dieną. Tiesa, Daliaus nebemačiau, girdėjau, kad jis alchemijos dirbtuvėse dirba.
– Turbūt nusiuntė toliau, kad tokie kaip mes jo nekamantinėtų, – trūktelėjęs paskutinį dūmą, Evas sutrynė nuorūką į peleninę. – Nors turbūt ten pats tupi: juk ir taip visi apie tai žino.
– Gali būti, – baigęs rūkyti Emis tvirtai suspaudė nuorūką ir mirktelėjęs pavertė ją kvapniu dūmeliu. – Tačiau nuo jo mes ir pradėsim, – apsisukęs jis nugara atsirėmė į turėklą norėdamas pasakyti ką nors įkvepiančio, tačiau pamatė, kad Evas žiūrėdamas Ramai į akis glosto šviesius jos plaukus ir mintyse keliauja laiko mašina į vakarą, į hylerių korpusą, į jaukų kambarį, kuriame…
Papurtęs galvą Emis susimąstė, ar neverta būtų susirasti mielos mergaitės, tada atsidusęs paėmė Evą už kelnių diržo ir ištempė nežinomybėn.
Alchemijos dirbtuvės buvo įrengtos Rijomerio požemiuose. Paprastai tokiose dirbtuvėse gaminama įranga skleidžia galingą magišką spinduliavimą, kuris gali trikdyti užkeikimus, todėl bendra praktika rekomenduoja jas statyti arba labai žemai, arba labai aukštai. Kadangi Rijomeris buvo pastatytas ant senovinio vienuolyno griuvėsių, tai vadovybė mėgavosi galimybe taupyti bokštams, visas alchemines patalpas grūsdama į tuščius rūsius. Žinoma, galinga magija šaltas kriptas neatpažįstamai pakeitė: dirbtuvėse ryškiai degė auksinės spalvos šaltadegliai, buvo labai šilta, o ant sienų nupiešti jūros peizažai ir lėtai juose skraidančios žuvėdros bei palei sienas gulintis auksinis smėliukas kėlė labiau soliariumo, o ne alcheminių dirbtuvių įspūdį. Pats Dalius buvo apsirengęs lengvai, įsispyręs į šlepetes, o jo tamsus gymis tik stiprino paplūdimio iliuzijas. Jiems atėjus alchemikas kaip visad dirbo prie magiškų daiktų brėžinių. Evo paklaustas apie incidentą, Dalius kreivai šyptelėjo:
– Jei ne Rektoriaus įsakymas, papasakočiau, o dar ir pridėčiau – bet sorry: negaliu kalbėti nei apie įvykį, nei apie asmenį. Nors noriu.
– Nori?
– Heh, labai noriu, bet negaliu, – rudose akyse šmėstelėjo apgailestavimas. – Teks palaukti, kol viskas baigsis. Gal nori juoko akmenėlių? Šitie geri išėjo, žvengsi bent minutę.
Evas neatsisakė ir po akimirkos su Dalium pradėjo raitytis iš juoko. Kiek toliau siena besigrožintis Emis pagavo jam mestą akmenėlį, tačiau nepanaudojęs nemačiom įsidėjo kišenėn ir apsimetė jog jam linksma. Daliui nusisukus ir jis greitai ištarė kelis užkeikimus ėmė koncentruotis. Baigęs juoktis Evas žvilgtelėjo į jį, o tada dar kartą prunkštelėjęs paklausė keistai besimarkstančio ir vis dar kikenančio Daliaus:
– Taigi, gal visgi papasakok ką nors apie vakardienos įvykį.
Dalius keistai pažvelgė į Evą tačiau jo šypsena tik praplatėjo
– Hehehaha, tik pažadėk niekam nesakyti, nes, hahah…tfu, Rektorius neapsidžiaugs, bet seni, tai buvo kažkas!
Taip pasakęs alchemikas ėmė tiesiog kvatoti, o jo galingas balsas užliejo visas dirbtuves.
– Tikras malonumas… buvo… matyti iš baimės apsišikusį Enrikę…
– Enriką?
– Na taip, bet jį visi vadinome… Enrike.
Po dar vieno juoko priepuolio Dalius ėmė markstytis ir pakraipęs galvą atsirėmė į darbastalio kraštą, atrodė, kad matytas vaizdas jam kėlė didžiulį pasitenkinimą.
– Ochocho, tai buvo vaizdas…
Dalius tiesiog mėgavosi prisiminimais. Nors dabar jis atrodė ne tiek apimtas linksmumo, kiek piktdžiugos.
– Jis buvo apsišikęs?
– Iki pat ausų, seni, iki pat ausų. Iš pradžių maniau, kad jį kažkas šūdais apdrabstė, bet nedidelis skanavimas įrodė, jog visas mėšlas – jo. Net tas, kur buvo ant galvos.
– Kaip tai įmanoma?
Dalius mostelėjo ranka ir atsikvėpęs žvilgtelėjo į tyliai stovintį Emį.
– O jam kas? Šiandien labai jau tylus: paprastai atėjęs tik ir mesteli kokią pošlybę, o dabar stovi kaip pabučiuotas.
– Siūlaisi seilių kokteiliui? – saldžiai nusišypsojęs Emis išskėtęs rankas žengtelėjo pirmyn.
Teatrališkai atšlijęs Dalius vėl pratrūko juoku:
– Jau panašiau.
– Nupasakok Enriko parametrus, – kikendamas išsitraukė cigaretę Evas.
– Oh, – atsiduso Dalius. – Na, jis buvo apsišikęs iki pat ausų.
Ir vėl pratrūko kvatoti.
– Tai jau sakei.
– Gerai gerai, palauk, – keli gilūs įkvėpimai padėjo jam nurimti. – Fiziškai niekas jo kūno nelietė, kabinoje buvo tik jis, bet Sruogiaus atliktas skanavimas parodė, jog kažkas jam indukavo gilų transą, kuriuo metu jis ir buvo priverstas išsitepti savo šūdais ir išdulkintas.
– Kaip?
Dalius nutaisė gašlią veido išraišką ir pasakęs “visaip” vėl pratrūko juokais, tačiau po akimirkos staigiai išsiblaivė. Emis suprato, kad keras greit pasibaigs, nes koncentruotis darėsi vis sunkiau.
– Papasakok, – tarė lėtai rinkdamasis žodžius. – Apie Enriką. Girdėjau, jog jis nėra labai populiarus.
Dalius sumirksėjo:
– Nepopuliarus? To locho nekentė visas jo kursas.
– Kodėl? – paklausė Evas apžiūrinėdamas gydomųjų kerų ritinį su užrašu „Kaulataisa“.
Dalius atsisėdo ant stalo ir kiek patylėjęs prabilo, nors jau jautėsi, kad šneka nenoriai.
– Ogi todėl, kad paršelis buvo pasipūtęs kaip nežinia kas – visad aiškino apie savo kilmę ir panašiai. Irgi mat – Zuokulos tą, Zuokulos aną. Chebra manė, kad tuo viskas ir pasibaigs, tačiau niekšas pradėjo įrodinėti, kad yra geriausias – žinot, per praktikas apšikinėjo visus, stengėsi nekilmingus „statyt į jų vietą“…
Vėl nutilęs alchemikas pažiūrėjo į aukštas skliautuotas lubas: kai kuriose vietose tamsa atrodė tirštesnė – netgi stipri šviesa ten nesiekė. Sekundei jo veidu perbėgo šešėlis, bet iškart po to jis prapliupo kikenti:
– Viskas baigėsi tuo, kad visi suprato, jog jei toks lochas gaus daugiau valdžios, pradės dar labiau išsidirbinėti – jau užtenka to, kad jam buvo leista imti kai kurias knygas iš požeminės bibliotekos savo studijoms. Pramokęs iliuzinių užkeikimų jis ėmė krėsti šunybes visiems, kurie jam nepatiko.
– Kam ir… kaip? – apsnūdusiu balsu paklausė Emis. Evas dirstelėjo į laikrodį: jo paskaičiavimais kerų efektas jau turėjo baigtis: o tai reiškia, kad labai greit turėjo prasidėti šalutinis antipatinės fazės efektas.
– Visiems ir visaip, – jau piktesniu balsu atsakė Dalius. – Tie, kurie už jį geriau mokėsi, jam labai nepatiko, tai parazitas pradėjo per seminarus jiems visokius šūdus siųsti – garsai, vaizdinukai ir kitoks dėmesį blaškantis mėšlas. Bet šitaip pasitūsino tik savaitę, kol jo fokusų nepastebėjo kažkuris iš Dėstytojų. Jis tai pranešė Komitetui, o Komitetas jį pričiupo.
– Ir ką jam padarė? – susidomėjo Evas.
– Atėmė leidimą specialioms knygoms ir norėjo Miško pakraštin nusiųsti, tačiau benkartas pranešė kažkuriam giminaičiui ir Rektorius gavo laiškelį.
– O laiškelyje?
– Kaip visad: „nebandykit skandinti neskęstančių“ ar kažkas tokio. Todėl apsiribojo tik stipendijos atėmimu. Žinoma, daugeliui studentų tai nepatiko ir vieną vakarą jie gaidelį visai nakčiai uždarė duše, prieš tai paruošę kelis užkeikimus, kad jis užmigt negalėtų.
– Kokius?
Dalius piktai numojo ranka ir atsisėdęs ėmė žaisti sugedusia gydomąja vytele.
– Garsinius. Tipo vaitojimai, girgždantys vamzdžiai ir kartkartėm perbėgančios šlapios kojos. Pamėgino legendą apie tuos du, brolius vaiduoklius, atgaminti.
– Apie Ulonus? – atkuto Emis.
– Aha, tuos pačius.
– Ir kaip?
– Atrodo nusiramino. Po to pasidarė tylus ir neišsikalinėjo. Bet vis tiek po to jo niekur nepriėmėm – nei Emson, nei į Komitetą.
Daliaus rankos susigniaužė į kumščius, o jis pats kažkaip įsitempė ir ėmė iššaukiančiai žiūrėti į svečius.
Tai pamatęs Emis skubiai kreipėsi į Dalių:
– Dar vienas dalykas: kokio tipo buvo ant Enriko užmestas keras – singuliarinis ar komuninis?
– Komuninis, – nenoriai atsakė Dalius. – Bet galia viršijo kero lygį daug kartų: jei tai būtų jam atkeršyti sumanę paprasti kursiokai, tai šikinykan būtų susigrūdę pusė kurso, gaidžiai…
Dalius keistai sumirksėjo, jo rudose akyse įsižiebė greitai besiplečiančios pykčio ugnelės. Nervingai pasikasęs pakaušį Emis pasisuko durų link.
– Sakai, jog tai buvo šis tas rimto?
– Hehe, – Dalius atsistojo nuo stalo: visa jo povyza skleidė agresiją. – Jo, tai buvo šis tas labai rimto. Sakyčiau, – delnu pasitrynęs apšepusį smakrą alchemikas pasirąžė. – Kas nors paprašė ko nors iš aukščiau, kad jį dar truputėli pamokytų, nes keletas studenčiokų dėl jo pokštų neteko kelių balų, o su jais nulėkė ir stipendijos.
– Iš kaip aukščiau? – įsitempdamas paklausė Evas.
Dalius išsišiepė ir pagrūmojo pirštu:
– O aš jus jau perpratau, – plačiai išžergdamas kojas stojo kovinėn pozon. – Gaidžiai. Sumąstėt pažaist seklius ir visus ožius sukabint ant manęs, a?
Stipriai skėstelėjęs rankomis alchemikas giliai įkvepė ir truputį pritūpė.
– Bet nieko, – jo balsas virto pykčio persmelktu šnibždesiu. – Tuoj du seklius paversiu MėMėm, iš kurių juoksis visas univeras. Tada ir apie Enrikę visi pamirš.
Daliui sugniaužus kumščius draugai pajuto ore besitvenkiančią magišką energiją.
Tai buvo visai neplanuotas įvykių posūkis: jiedviem atėjus Emio patyliukais mesti simpatiniai apžavai trumpam laikui Dalių jų atžvilgiu turėjo nuteikti ypač palankiai, taip palankiai, kad jis per daug nemąstydamas apie Rektoriaus įsakymą būtų išklojęs viską, ko jie paklaustų. Žinoma, pasibaigus kero veikimui, jo reakcija į juos kuriam laikui turėjo pasidaryti truputį neigiama, bet…
Ne tiek neigiama, kad du savo kursiokus bandytų paversti MėMėm.
Evas su Emiu nieko geriau nesumąstė, tik kaip ištiesus kaires rankas sudaryti Ne Choya gynybinį užkeikimą, sauganti nuo psi kerų, kuriuos Dalius neblogai išmanė – vienas jis buvo per silpnas, kad kero galiai kritus per pusę galėtų juos abu paveikti, tačiau kursiokas vikriai liuoktelėjo ant išmėtytų magiškų daiktų dalimis nusėto darbastalio ir staigiai iš po vieno ritinio ištraukęs lėlės Barbės galvą, savo stipriu, karaokės išlavintu stipriu balsu užgiedojo Kviečiantįjį užkeikimą:
– Fifų dievaite, žabų užtarėja, suteik man pagalbą, gezų globėja.
Realybei subangavus erdvė už Daliaus susitraukė, iškreipdama aplinkos kontūrus, ir jam dingus jo vietoje atsirado masyviais rožiniais aukštakulniais ir rožinėm kelnėm vilkinti blondinė. Jos didelės krūtys stengėsi išsiveržti iš šlapių baltų marškinėlių, ant kurių buvo nupiešti du futbolo kamuoliai ir užrašas FiFa.
– Violeta, – pašiurpęs sušnibždėjo Emis. – Daliau, nesakyk, kad išmokai kviesti Violetą.
Tada pasisuko į Eva, bet draugas stovėjo išsižiojęs ir apakintas skaistalais ištepto Violetos veido – saulės zuikučiai jau taikėsi ir į Emį, tačiau akimirksniu atkišęs kryžių vaizduojančius viduriniuosius pirštus studentas pradėjo rėkti. Jo riksmo keliamos oro bangos ėmė virpinti orą ir stumti Violetą link sienos, tačiau likus keliems metrams nusilpo ir FiFa sustojo. Evas vis dar buvo apsvaigęs. Violeta susitvarkė oro bangos išdraikytus plaukus ir nusišypsojo Emiui. Šis nuleido rankas ir sugniaužęs kumščius kiek palenkė galvą žiūrėdamas į ją iš padilbų.
– Laikas mirtinai atakai, zuika, – kraipydama klubus ir kramtydama gumą ištarė Violeta. – Tuoj bus ledas.
O tada Emiui nespėjus nieko padaryti, susiėmė už marškinėlių apačios ir juos pasikėlė.
Vietoj išvirstančių didžiulių papų Emis pamatė raumeningą ir plaukais apaugusią tamsią Daliaus krūtinę. Šitoks kontrastas juos traumavo, – nuo to laiko jie nebegalėjo žiūrėti į didžiakrūtes blondines.
