Apžvalga
Recenzija iš rubrikos Here Be Spoilers!
Technologijos privalo neveikti
Yra trys būdai, kuriais mokslinėje fantastikoje yra vaizduojamos technologijos. Pirmas būdas – technikos stebukliukas parodomas epizodiškai, gal net buitiškai. Jis – settingo dalis, priemonė, kuri padeda įsijausti į aplinką. Antras būdas – tai didelis plot device, kažkas Paslaptingo ir Nesuprantamo, kas suveikia vieną kartą, tokiu būdu pastumiant siužetą į priekį. Trečiasis būdas – visas mokslinės fantastikos kūrinys yra pastatytas aplink kažkokią fantastinę technologiją, ir siužetas tiesiog demonstruoja mums, kaip ta technologija feilina. Pavyzdžių – krūvos: Azimovo robototechnikos dėsniai, Kosminės odisėjos kompiuteris, Nematomo žmogaus nematomumas, Žvaigždžių karų Mirties žvaigždė… Būtų itin sunku surasti settingą formuojančios technologijos pavyzdį, kuris veiktų be priekaištų. Bet koks pasitikėjimas technologija dažniausiai veda į nesėkmę. Nes herojai viską turi padaryti tomis priemonėmis, kurios, teoriškai, yra prieinamos skaitytojui. Nes to skaitytojas, esą, tikisi. Gal ir taip, bet po penkiasdešimtos demonstracijos štampas “technology will fail” ima erzinti.
Ann Leckie knyga Pagalbinis teisingumas yra būtent apie tokią neveikiančią technologiją. Technologija, kuriai lemta feilinti šiame kūrinyje – tai grupinis dirbtinis intelektas. Settingo vyraujančios rasės tarpžvaigždinė galia yra paremta didžiuliais kosminiais laivais, pilnais zombių-ancillary’ių, sujungtų su motininiu laivu bendru hive mind’u. POV personažas – tai sunaikinto kosminio laivo vienintelis išlikęs ancillary, moteriškos lyties ne visai žmogus, vardu Breq.
Knyga nusinešė 2013 metų Hugo, Nebula, BSFA, Arthur C. Clarke award ir Locus’ą. Savaime suprantama, ji bus išplėtota į trilogiją: antra dalis Ancillary Sword pasirodė 2014 metais, trečioji – Ancillary Mercy – anonsuota šiems metams. Kūrinio sėkmė nekelia nuostabos: ne kiekvieną dieną į rankas pakliūva istorija, pasakojama dirbtinio intelekto. Vyksta derybos su Fox Television Studios dėl ekranizacijos.
Žanras ir stilius
Knyga priskiriama kosminės operos žanrui, tačiau lengvabūdiškų nuotykių ir tarprasinės melodramos čia nėra. Vietoje to susikoncentruojama ties vienos atkaklios ancillary keršto siekimu. Pagrindinis antagonistas – tai (surprise!) kosminės imperijos valdovas, kuris, kaip ir jo kosminiai laivai, veikia grupinio intelekto principu, tūkstančio savo kūnų pagalba valdydamas krauju ir prievarta sulipdytą tarpžvaigždinę imperiją.
Didžiąją dalį knygos veiksmas pasakojamas dviem lygiagrečiais srautais: greta aukščiau pristatytos zombės-palaidūnės istorijos rodomi įvykiai, kurie atvedė į jos motininio kosminio laivo sunaikinimą; šie įvykiai pasakojami to paties laivo-avilio akimis, kas stilistiškai šią knygą daro tikrai labai savotišką.
Kūrinio etika
Ko gero, knygą galima pavadinti antimilitaristine: pagrindinis personažas – karinis kosminis laivas, kurio pagrindinė funkcija – planetų okupacija, vietinių gyventojų pasipriešinimo malšinimas ir kitokie kariniai nusikaltimai. Visa tai pasakojama visiškai abejingai, kaip ir priklauso dirbtiniam intelektui. Net truputį komiška yra tai, kad priežastis, dėl kurios laivas “išprotėjo”, buvo ne pasibaisėjimas jo reguliariai atliekamomis masinėmis žudynėmis, ne jo ancillary liekamoji atmintis (prieš tapdami laivo “ląstelėmis” jie buvo tų pačių okupuotų planetų gyventojai), o dirbtinio intelekto, hm, perdėta simpatija vienam iš savo karininkų, gyvam žmogui((Sveiki atvykę į XXI amžių, tskant. Vietnamo karo laikais, tikėtina, šita knyga būtų nušvilpta ir masiškai sudeginta hipių aktyvistų.)).
“Technology must fail” štampas pasireiškia net dviem aspektais: pirmiausia, laivo-avilio jausmai priverčia jį pasipriešinti vadovybei((Nes viskas, kas yra žmogiška, yra stipriau, nei viskas, kas yra nežmogiška.)), o be to, paties imperatoriaus grupinio intelekto segmentai, kaip sužinome, pasidalino į dvi dalis ir slapta kariauja tarpusavyje.
Atskiro paminėjimo vertas kūrinio belytiškumas. Laivas neskiria lyčių, nes mano jas esant visiškai nesvarbias; tai, kad POV personažas yra moteriškė, mes sužinome tik iš jos sutiktų asmenų komentarų. Kartais šitas belytiškumas skamba absurdiškai((Na, patys pagalvokite, koks idiotiškas turi būti dirbtinis intelektas, jei nesugeba atskirti vyro nuo moters pagal antrinius lytinius požymius, turint omenyje, kad okupuotųjų planetų gyventojai būna daugmaž standartiniai žmonės. Ok, “gimtojoje” laivo-avilio visuomenėje lytis bereikšmė, bet jei tavo užduotis – palaikyti tvarką patriarchalinės santvarkos planetoje, nesugebėjimas išskirti minioje vyrų yra gana rimta yda.)), bet autorė tokiu būdu labai sėkmingai pabrėžia tai, kokio skirtingo mąstymo yra laivas-avilys ir okupuotųjų planetų gyventojai.
Settingas
Radčo imperija – tai žmonių palikuonių apgyvendintos planetos, pajungtos aukščiau minėtojo avilinio imperatoriaus (o gal imperatorės, suprasti gana sunku). Egzistuoja bent dvi protingos nežmonių rasės, su kuriomis Radčo imperija palaiko gana įtemptus diplomatinius santykius. Deklaruojamas Radčo imperijos tikslas – savo piliečių saugumo užtikrinimas: visa ekspansija esą yra vykdoma tik tam, kad būtų sukurta saugi zona tarp civilizacijos lopšio ir laukinių kosmoso tyrų. Okupuotų planetų gyventojai po kelių kartų tampa pilnaverčiais imperijos piliečiais ir pripažįstami civilizuotais, taip kad negalime Radčo pavadinti netolerantiška visuomene.
Šiaip setingo aprašymais autorė mūsų per daug nelepina: veiksmas vyksta gal pustuzinyje planetų, bet jų aprašymai labai paviršutiniški, detalės negausios. Tiesiog knyga ne apie tai. Siužetui pakanka vieno-kito ryškaus akcento.
Fantastinė dedamoji
Kaip ir priklauso kosminei operai, fantastinė dedamoji ryški ir dominuojanti: tai nėra realybė su viena-kita fantastine detale, tai – pilnavertis ateities pasaulis, rasti jame kažką šiandieninio gana sudėtinga.
Personažai
Knygoje yra tik keli antraeiliai personažai, ir jie pakankamai blankūs. Kas nenuostabu: juk apie juos pasakoja dirbtinis intelektas, kuriam gyvi žmonės yra parodymų rinkinys (pulsas, temperatūra, fizinė savijauta), o jų emocijos – momentinis tų parodymų pasikeitimas.
Romantinė linija
Kaip jau minėta anksčiau, priežastis, dėl kurios kosminis laivas “išsikrausto iš proto” – tai perdėtas prisirišimas prie vieno iš šio laivo karininkų. Šių santykių negalima va taip tiesmukai pavadinti romantine linija, juo labiau, kad standartine tvarka stebėdamas, kaip jo prisirišimo objektas mylisi su kitu karininku((O gal ir karininke.)), kosminis laivas jokių emocijų nekonstatuoja.
Ancillary arkoje taip pat yra asmuo, su kuriuo Breq sieja kažkas panašaus į romantinius santykius: tai – tūkstantį metų miegojęs aristokratas, nesugebantis prisitaikyti naujame, jam svetimame pasaulyje, išsigelbėjimą radęs narkotikuose. Tai – labiau comic sidekick, o ne herojus-meilužis, bet ji(s) tampa artimiausiu Breq asmeniu((Vis dėlto nepolitkorektiška ta lietuvių kalba. Angliškai parašytum – significant other, ir būtų aišku. O ką rašyt mūsiškai?)) ir bendražygiu.
Galimybė patirti nerdgazmą
Nerdgazmą patirti gali nebent labai filosofinės pakraipos nerdai. Tradicinės nerdų narkatos – pasaulių, politinių frakcijų, rasių, klasių, spalvingų technologijų – knygoje praktiškai nėra.
Ar verta skaityti (irba kodėl aš jos nesugebėjau užbaigti)
Visa krūva apdovanojimų sako, kad knygą privalu perskaityti bent jau dėl varnelės. Asmeniškai aš perskaičiau tik pirmąją trilogijos knygą ir tikrai nesigailiu, bet antros ar trečios skaityti nesiruošiu: ką norėjo pasakyti autorė, aš, manau, supratau, o siužeto bei personažų vystymas nepakankamai kabina, kad norėtųsi skaityti toliau.
