Here Be Spoilers! Joe Abercrombie. Half a King

Recenzija iš rubrikos Here Be Spoilers!

Prieš mėnesį rašiau apie pirmąjį Abercrombie ciklą; kadangi suskaičiau ir naujausiąjį jo darbą, kuriuo pradedama nauja trilogija, skubu pateikti rašliavos ir apie ją. “Tik pusė karaliaus” – kūrinys apie berniuko tapimą vyru. Kad būtų nenuobodu, berniukas yra šviežiai iškeptas karalius. Kad būtų dar nenuobodžiau, jis netenka sosto ir yra nuspiriamas į patį dugną. O kad atgauti karūną nebūtų per lengva, jis turi tik vieną veikiančią ranką.

Žanras ir stilius

Knyga pozicionuojama kaip potamsė paauglių fentezi (na, pagrindinis veikėjas gi paauglys). Žinau, kad Bangis su tokiu priskyrimu nesutinka, tačiau man jis atrodo teisingas. Tai – lengvai skaitoma nuotykinė knygutė, įtraukianti ir neįpareigojanti. Pasakojimas iš vieno veikėjo pozicijos (skirtingai, negu “Pirmojo įstatymo” serija, kurioje istorija būdavo pasakojama keleto skirtingų personažų akimis), atitinkamai ir siužetas paprastesnis, galima pasakyti, linijinis((Tiesą pasakius, knygos pabaigoje jaučiamas šioks toks Marytės iš Balbieriškio efektas((”Žiaurus netikėtas nusivylimas ištiko Marytę iš Balbieriškio po to, kai ji sudarė nelegalią sutartį plauti indus restorane Airijoje. Kai ji kirto Lietuvos-Lenkijos sieną, jos neužpuolė kaukėti banditai, neatėmė paso ir nepadarė sekso verge Saudo Arabijos šeicho hareme, o iš tiesų pristatė į Airiją plauti indų restorane.”)): kažkaip per daug viskas įvyksta “as planned”, jokių paskutinės akimirkos išdavysčių ar pan. Na bet gal Abercrombie tiesiog paliko tą grožį antrai knygai.)). Tačiau pagrindinis skirtumas, lyginant su “Pirmuoju įstatymu” – tai stilius: “Tik pusė karaliaus” žymiai švaresnė, “sterilesnė” knyga; čia nėra nei išvirtusių žarnų (na, gal tik truputis), nei necenzūrinės leksikos, ir apskritai – žiaurumo lygis gerokai žemesnis. Juk tai– knyga nepilnamečiams :) Po kūrinį išmėtyta baterija neitin smarkiai užmaskuotų Čechovo šautuvų, dauguma jų tvarkingai iššauna knygoje, dalis lieka kabėti ant sienos.

Kūrinio etika

Skirtingai, nei triuškinanti dauguma šiuolaikinių fentezi rašytojų, Abercrombie sugeba parodyti vidinį personažo pasaulį, nerašydamas dešimties puslapių ilgumo vidinių monologų apie tai, kas yra gėris, pareiga, kaltė, iš kur atsiranda vaikai, kodėl visata manęs nekenčia, kaip aš myliu noriu negaliu ir t.t. Tokio tipo monologų nėra išvengta, bet jie neįgrįsta kaip pas kokį Lukjanenko, Bučerį ar Rotfusą. Kaip leitmotyvas į tekstą vis įkišami aforizmai – išminties perliukai, kuriuos princas Jarvis atsineša iš savo “akademinio išsilavinimo”; jie gražiai įsikomponuoja į moralinę žinutę, kurią rašytojas siunčia skaitytojui, o taip pat iliustruoja personažo augimą: vystantis veiksmui (ir Jarviui tolstant nuo vaikystės) aforizmai minimi vis rečiau, pasikeitus kontekstui tų pačių aforizmų reikšmė kinta. Žodžiu, moralizuoja Abercrombie taip subtiliai ir gražiai, kad to net nepastebi.

Settingas

Pasaulio sutvėrimas, kaip ir “Pirmajame įstatyme”, yra silpniausia kūrinio vieta. Turim saują valstybių neįsimenamais pavadinimais, išsidėsčiusias aplink jūrą, kurios vardu pavadintas visas ciklas. Yra ministerių institucija, itin smarkiai primenanti Martino meisterius. Religija aprašyta neblogai ir darniai įsilieja į dialogus ir net peizažo aprašymą((tiesa, jei kas nors kada nors vers šitą reikalą į lietuvių kalbą, pažiūrėsim, kaip jis susitvarkys su “Mother War and Father Peace, Mother Sea and Father Land”)), bet kažikokiu originalumu taip pat neblizga.

Fantastinė dedamoji

Praktiškai nulis. Kūrinį galime pavadinti fentezi tik todėl, kad jo veiksmas vyksta neegzistuojančioje geografijoje. Vienintelė fantastinė detalė, kurią randame pirmojoje trilogijos knygoje – tai pašto karveliai, kurie laiškus ne ant popieriaus surašytus nešioja, o papūgų principu išmoksta juos mintinai. Yra dar paminėti elfai, bet tik mitologine prasme.

Personažai

Kaip jau minėta, kūrinys turi vieną pagrindinį personažą, kurio vystymas ir yra viso kūrinio ašis. Princas Jarvis – pakankamai stereotipinis “silpnas, bet gudrus jaunuolis”, tiesa, autorius nesuteikė jam “paslaptingos prigimties magiškų galių, kurios jį padaro unikalų”. Antraeiliai personažai maloniai gyvi, bet nėra persotinti koloritu ir dėmesio nuo Jarvio nenukreipia. Dar vienas principinis skirtumas nuo “Pirmojo įstatymo” – tai personažų padavimo pozicija: jei “Įstatyme” visi žmonės, pagal nutylėjimą, yra niekšai, tai “Tik pusėje karaliaus” visi žmonės, pagal nutylėjimą, yra geri.

Romantinė linija

Kaip ir dera paaugliškai knygai, romantiniai santykiai tarp lyčių lieka romantiniais((Ypač neįprasta po “Pirmojo įstatymo” pornografinių scenų.)). Abi Jarvio gyvenimo merginos – sužadėtinė ir bendrininkė – puikiai papildo autoriaus kuriamą herojaus portretą atitinkamuose kūrinio etapuose. Tuo pat metu mes nesame verčiami skaityti hormonų audrų kamuojamo paauglio fantazijų ir savikrimtos, autorius visiškai nesureikšmina romantinės linijos. Ir ne, jie gale nesusituokė.

Galimybė patirti nerdgazmą

Labai ir labai ribota. Nei magijos, nei komplikuotų hierarchinių struktūrų, nei kažikokios slaptos politikos. Nerdai nėra tas vartotojų segmentas, į kurį orientuota knyga.

Ar verta skaityti (irba kodėl aš jos nesugebėjau užbaigti)

Skaityti verta. Knyga susiskaito vienu prisėdimu ir, tiesą pasakius, joje sunku rasti kažką, kas galėtų nepatikti. Laukiame tęsinio ir tikimės, kad autorius visko nesugadins. Jei norite paragauti, galite palaižyt va čia.