PASAULIŲ VIENYBĖ IR PRIEŠYBĖ
Dar Džordano Bruno pareiškė nuomonę, jog mūsų pasaulis – ne vienintelis Visatoje. Jeigu inkvizicija būtų išlaikiusi savo pozicijas iki mūsų dienų, tai kiekvieną šeštadienį, sekmadienį ir per didžiąsias šventes, per CNN kanalą galėtume stebėti fantastų deginimo ant laužų ceremoniją, transliuojamą visam pasauliui, idant kiti “svajokliai” bent jau garsiai neskelbtų, ką galvoja. MF mums demonstruoja dvi pagrindines nežemiškojo kontakto galimybes – pavadinkime jas Wells`o ir Tolstoj`aus variantais.
Wells`o variantas: ne taip svarbu, kas pas ką į svečius atskrido, kas pradėjo pirmas, faktas aiškus – taikaus sambūvio nebus. Nelabai mes ir tikime jo galimybe. Kuo puikiausiai tą atspindi vienas istorinis faktas: kai 6-ame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose transliavo radijo pjesę, pastatytą H.G.Wells`o romano “Pasaulių karas” (“The War of the Worlds” 1898) / Liet. 1986, “Vaga”, serija “Zenitas”, knygoje – “Nematomas žmogus”/ motyvais, – nemenka dalis amerikiečių patikėjo, jog girdi tiesioginę transliaciją iš mūšio lauko. Kilo šiokia tokia panika. Štai šia mūsų vidine baime prieš tai, kas nežinoma, virtuoziškai groja rašytojai – Wells`o varianto šalininkai.
Vienas iš geriausių šio varianto kūrinių pavyzdžių – R.Heinlein`o “Žvaigždėlaivių pėstininkai” (“Starship Troopers” 1959), 1960-siais metais apdovanotas Hugo premija. Netgi tie, kas neskaitė šio kūrinio, galbūt supras, apie ką kalbama, jei matė šio romano motyvais pastatytą filmą. Iš tiesų nuostabus pavyzdys, kaip galima sušikti gerą kūrinį, jei atiduosi jį į Holivudo ryklių nagus. O tempora, o mores! Kritikai už šį romaną Heinlein`ą kaltino netgi fašistinių idėjų skelbimu: “Geras vabzdys – negyvas vabzdys!”. Tai ne pirmas kartas, kai autoriui mėginama priskirti jo sugalvoto personažo mintis ar filosofiją.
Heinlein`o “vabzdžių” laurai neleido ramiai miegoti ne vienam MF kūrėjui. Ir štai po 26-erių metų žmonija vėl kyla į kovą prieš nariuotakojus. Šį sykį tai Orson Scott Card`o romanas “Enderio žaidimas” (“Ender`s Game” 1985). Card`as neprašovė – už šį romaną jam 1985-siais įteikta Nebula premija, o 1986-siais ir Hugo. Štai ką reiškia užkrečiantis pavyzdys. Tačiau jeigu man reikėtų rinktis vieną iš šių dviejų kūrinių, aš pasirinkčiau “pėstininkus”. Kodėl tokio aukšto įvertinimo susilaukė “žaidimas”, garbės žodis, nesuprantu. Tai tipiškas “paauglio” romanas, kuriame liūto dalis skirta pasakojimui apie herojaus fizinį ir psichologinį brendimą. Kur kas įdomesnis ir tikrai turtingesnis idėjomis “žaidimo” tęsinys – “Kalbantis numirusių vardu” (“Speaker for the Dead” 1986), tą patvirtina ir dar gausesnis premijų skaičius: Nebula `86, Hugo `87, Locus `87.
Tolstoj`aus variantas: Tolstoj`aus pavardę čia pasirinkau ne todėl, kad ji puikiai asocijuojasi su šių dviejų variantų esme (“Karas ir taika”). Norėčiau priminti visai kitą Tolstoj`ų ir jo odę tarpžvaigždinei (šiuo atveju, tiesa, – tik tarpplanetinei) meilei. Džiuljeta – ne nepatyrus Veronos mergiūkštė, o Marso princesė. Na, teisybės dėlei, ir Romeo ne toks, kokį jį įsivaizduoja jaunosios gimnazistės. O jo draugužis…nebūtų rusas: net ir savo misiją Marse pabaigė revoliucijos organizavimu. Grįžkime prie mūsų avinų, t.y. prie Aelitos (toks buvo princesės vardas) ir jos mylimojo Losio. Vadinasi, mes ne tik galime draugauti su ateiviais, bet netgi galime juos mylėti. Nors jeigu prisiminsime, kuo baigėsi tarpžvaigždinė meilės istorija Philip Jose Farmer`io romano “Meilužiai” (“The Lovers” 1961} herojui… Br-r-r… Ne kiekvienam patiktų, jei jo mylimoji pasirodytų besanti vaikščiojanti vabzdžių kolonija. Tačiau, jei jau pasiryžai mylėti kitos civilizacijos atstovę, pasiruošk ir netikėtumams. Beje, ar visuomet išsyk gali nustatyti, ar ta žavi šešiaakė būtybė yra atstovė, ar atstovas? Štai kodėl NASA turėtų rekomenduoti į kosminių laivų ekipažus įtraukti tiktai biseksualius homo sapiens atstovus…
Tačiau čia jau nuklydome į lankas. Ar pastebėjote, jog iš esmės kūrinių, aprašančių pasaulių karą, yra nepalyginamai daugiau, nei pasaulių draugystę? Kur čia pakastas šuo? Paprasčiausiai – jeigu nėra karo, vadinasi, nėra konfliktinės situacijos. O kas tai yra – romanas be konfliktinės situacijos? Beveik tas pats, kaip ir bealkoholinis alus. Skonis panašus, tačiau jeigu pamatėte vyriškį paklaikusiomis akimis, perkantį bealkoholinį alų, žinokite – jo namuose laukia nėščia žmona, jau nukankinusi savo antrąją pusę kvailiausiomis užgaidomis. Ką padarysi – padėtis įpareigoja…
Taigi, grįžkime prie taikaus pasaulių sambūvio. Jeigu skaitote romaną, kuriame veikia dvi civilizacijos ir jos nė kiek tarpusavy nekonfliktuoja… Perverskit dar šimtelį puslapių. Aha! Dabar matote! Jos susibičiuliavo tik tam, kad bendromis jėgomis galėtų kovoti su trečiąja, ne tokia draugiška, civilizacija. Netikite? Prisiminkite kad ir Francis Carsac`o “Ateivius iš niekur” (“Ceux de nulle part” 1954). /Liet. 1970, “Vaga”, serija “Drąsiųjų keliai”/
01 02 03 04 05 06 07 08 09 10
11 12 13 14 15 16 17 18 19
