Parkeris
Ne toks kaip jie
Ciklopas iš apmaudo suspaudė delne akmenį, šis traškėdamas suskilinėjo į smulkius akmenukus. Jie lėtai lyg neišverktos ašaros byrėjo pro tarpupirščius ant žemės. Ne. Išdurtos akies jam neskaudėjo. Jis nejuto fizinio skausmo. Buvo nesuprantama ir apmaudu. Jie ką tik sėdėjo su Odisėju, valgė keptą avieną, gėrė vyną. Staiga Odisėjas pašoko ir dūrė iešmu ant kurio dar tabalavo keptos avienos likučiai jam į akį.
Jis girdėjo tolstančius skriaudiko žingsnius, bet patirtas šokas sukaustė kojas. Užuodė jo keršto baimės prakaitą, bet neskubėjo keršyti. Tupėjo kaip nuskriaustas mažas vaikas ir iš apmaudo maigė akmenukus delnuose. Prisiminęs mitą apie senovėje išdurtą jo proseneliui akį karčiai šyptelėjo. Be reikalo netikėjo, o manė, kad tai tik praeities kliedesiai kaip ir visi mitai. Dabar savo kailiu patyrė žmogaus klastą ir išdavystę. Sakė juk senelė nepasitikėti žmonėmis – apgaus, išduos, nužudys. Ir viskas dėl ko? Dėl to, kad nesi toks kaip jie. Dėl to, kad nesi į juos panašus. Dėl to, kad elgiesi ciklopiškai, mąstai ciklopiškai, pasaulį regi ciklopo akimi. Šypsosis tau į akis, o iš tikrųjų tik lauks patogios progos išdurti tau akį.
Taip ir buvo. Iš pradžių Odisėjas buvo mielas ir draugiškas, pasakojo linksmas istorijas, žavėjosi jo salos grožiu, gyrė riebias avis, net čepsėjo iš pasigardžiavimo ragaudamas vyną. Per visą tą laiką neišgirdo iš jo nei vieno blogo žodžio.
– Kas jam pasidarė? Nesuprantu!? Turiu su juo pasikalbėti. – Vis dar negalėdamas patikėti kas įvyko Ciklopas burbtelėjo sau ir nužingsniavo link paskutinio iš Odisėjo girdėto garso. Jo subtili klausa girdėjo ore paliktus, Odisėjo žingsnių, virpesius. Virpesiai vis stiprėjo. Priėjęs atsikišusią uolą sustojo. Aiškiai girdėjosi nelygus, nervingas kvėpavimas. Kvėpavimas priminė jų pirmą susitikimą, kuomet susijaudinęs Odisėjas susipažindamas nedrąsiai padavė jam ranką, kuomet po pirmo rankos paspaudimo jie pajuto abipusę simpatiją. Dabar-gi, viskas buvo atvirkščiai, kiekvienas Odisėjo širdies dūžis skelbė augančią neapykantą. Net galvą įskaudo nuo nesiliaujančių niūrių tvyksnių. Aplinkui kaupėsi stingdanti it šaltis tamsa lyg jis būtų aklas.
Jie stovėjo vienas šalia kito – Odisėjas ant atsikišusios uolos, Ciklopas po ja prie krašto ir laukė. Ciklopas laukė paaiškinimo, kas-gi, pagaliau įvyko ir kodėl Odisėjas taip žiauriai su juo pasielgė? Odisėjas laukė patogios progos, nuridenti nuo uolos didžiulį akmenį ir galutinai su juo susidoroti. Nors ir kaip stengėsi viską atlikti atsargiai ir tyliai, bet Ciklopas savo juslėmis matė net menkiausią Odisėjas judesį. Jis stebėjo kaip didžiulis akmuo lėtai juda ant jo. Net pasitraukti nereikėjo, akmuo ir taip praskriejo pro šalį. Išsisklaidžius nukritusio akmens sukeltoms dulkėms dingo ir vilties spindulėlis sužibęs Odisėjo širdyje. Ciklopas vėl regėjo apmaudo ir neapykantos iškreiptą veidą. Ilgai nelaukęs Odisėjas drąsiai šoko nuo uolos ir nubėgo slėptis. Šuolio metu Ciklopas jį galėjo lengvai sugauti, jam tereikėjo tik kyštelėti ranką. Bet žinodamas koks yra trapus Odisėjo kūnas lyginant su jo, bijojo sužeisti staigiu judesiu. Jis negalėjo pamiršti Odisėjo rūpesčio jo susižeista koja. Su kokiu švelnumu ir atidumu jis rūpinosi jo kojos žaizda, kurią padarė Stimfalo paukščio varinė plunksna aštri it strėlė, šiems paukščiams žudikams praskrendant virš salos. Odisėjas atsargiai ištraukė jam iš kojos varinę plunksną, tepė žaizdą pasigamintais iš žolių tepalais. Ruošė jam valgyti ir vis klausinėjo ar ko nereikia, ar neskauda? Nors padaryta žaizda Ciklopui nieko nereiškė, jis be didelio vargo ir skausmo galėjo judėti, bet leido sau pasilepinti ir pabūti ligoniu. Tuo labiau, kad turėjo tokią rūpestingą slaugę.
Tas ir keisčiausia, dar vakar Odisėjas rūpinosi pašinu jo kūne, o šiandien graužiasi iš apmaudo nagus neužridenęs ant jo didžiulio akmens. Nesuprantami žmonės. Neveltui senelė įspėjo nesusidėti su jais, jei kartais pasirodytų saloje. Ji sakė, kad jie pradeda žudyti ir vienas kitą, kai išžudo visus nepanašius į save. Tada jam atrodė, kad tai tik susenusios ciklopės kliedesiai. Jam buvo gaila jos. Kas galėjo žinoti, kad dabar jam reikės gailėtis savęs, nepaklausius susenusios ciklopės?
Palaukęs kol nurims vėl sukilęs nusivylimas Ciklopas nusekė pasklidusiu nuo Odisėjo keršto baimės kvapu. Jis ėjo juo kaip gerai žinomu taku, neabejodamas nei vienu savo žingsniu. Staiga sustojo. Kitos būtybės kvapas užvaldė pajučius lyg staiga atsivėręs slėnis nuo kalnų būtų užvaldęs regėjimą. Pažinęs Kentaurą dar labiau nustebo. Taigi jie su Odisėju šį skeltanagį buvo pričiupę vagiant avis!? Surengė pasalą, pagavo ir uždarė į didžiulį paskubomis suregztą gardą. Dabar jis vėl buvo laisvėje. Nors gardas buvo suregztas paskubomis, bet buvo aukštas ir tvirtas. Be pagalbos sunku būtų iš jo ištrūkti. Net plaukai stojosi piestu nuo netikėtos minties, kad Odisėjas su juo susimokė ir išleido, kad padėtų jį nužudyti.
Ciklopas pajuto nejaukumą ir šaltį. Visą tą laiką jam atrodė, kad Odisėjo bandymai jį nužudyti – tik nesusipratimas. Tas dūris iešmu, tas akmuo… Tai – tik nesusipratimas. Tuoj prieis Odisėjas, viską paaiškins, atsiprašys ir nedrąsiai, jaudindamasis paspaus jam ranką. Bet susimokyt su Kentauru!? Netilpo jo galvoje, o širdis plyšo iš skausmo. Jį ką tik išdavė draugas. Kaip viskas beprasmiška ir kvaila. Ši šalta saulė, šios pilkos uolos, ši bespalvė jūra ir jo nevykęs gyvenimas, kuriame draugai išduoda.
Kentauras stovėjo visai netoli už jo. Ciklopas pajuto kaip Kentauras įsitempė it styga šuoliui. Priekyje Odisėjas krepštelėjo koja, norėdamas atitraukti dėmesį. Kentauras šoko it pasiutęs, bet Ciklopas buvo pasiruošęs, viena ranka sugriebė Kentauro žmogiškąją kūno dalį, kita – gyvulišką, suktelėjo jas tarp rankų ir be didelių pastangų atskyrė.
– Seniai norėjau jas atskirti. – Mesdamas perlaužto pusiau Kentauro kūno dalis ant žemės tarė sau Ciklopas. Žvelgdamas į Kentauro atskirtas kūno dalis pridūrė:
– Kas per keistenybė? Nei žmogus, nei arklys!?
Numesta ant žemės arkliškoji Kentauro kūno dalis kelis kartus stengėsi nesėkmingai stotis. Žmogiškoji pusė, pasikeldama ant rankų šliaužė link jos. Ciklopas priėjęs paspyrė jas koja, toliau vieną nuo kitos.
– O gal ir Odisėjas pusiau žmogus, pusiau gyvulys? – Netikėtai paklausė savęs Ciklopas. – Juk elgiasi jis kaip Kentauras. Kaip Kentauras vagia, apgaudinėja.
Sulaukęs paskutinio gyvybės atodūsio iš Kentauro apsidairė aplinkui. Odisėjas buvo pabėgęs ieškotis naujos slėptuvės. Dabar jis nejuto Odisėjui nieko švelnaus. Daugiau paaiškinimų nereikėjo. Apmaudas virto pagieža, draugystė – neapykanta.
„Kaip greitai viskas keičiasi. – Galvojo. – Vakar buvom draugai, šiandien – priešai. Ir vis tiek nesuprantu, kodėl?“
Pamažu artėjo prie Odisėjo, kuris ropštėsi siauru tarpekliu ant uolos. Kas keisčiausia Odisėjo baimė buvo kažkur išgaravus, vietoj jos Ciklopas jautė ryžtą, drąsą ir apsisprendimą. Jis pažino šiuos jausmus, už juos Odisėją jis mėgo.
Kuomet priartėjo prie Odisėjo per kelis žingsnius, Odisėjas šoko ant jo norėdamas nustumti nuo uolos, bet papuolė į tvirtą Ciklopo glėbį. Ciklopas galėjo pasitraukti, bet nenorėjo jam leisti ištikšti ant uolų. Ciklopas švelniai spustelėjo pagautą kūną glėbyje. Šis brakštelėjo net nespėjęs pasipriešindamas virptelti. Laikydamas jį glėbyje, pagalvojo gal atskyrus žmogiškąją ir gyvuliškąją dalis, bet nežinojo kaip. Nežinojo, kur – kuri?
Prieš paleisdamas Odisėjo kūną lyg norėdamas švelniai atsisveikinti, paskutinį kartą spustelėjo glėbyje, kažkas iš jo tekštelėjo ant uolos. Tai buvo nuo spaudimo išsprūdusi iš akiduobės akis. Ciklopas paėmė ją, pavartė rankoje. Kelias sekundes abejojo, galiausiai ryžosi ir sumirksėjo Odisėjo akimi.
Staiga pajuto krentąs į bedugnę: meilė, neapykanta, draugystė, išdavystė, švelnumas, žiaurumas, šviesa, tamsa, viskas susimaišė. Susimaišė dangus ir pragaras. Kur Olimpo viršūnė – apačioje ar viršuje? Abejomis rankomis griebė ką tik įstatytą akį:
– Negali būti! – Beviltiškai suinkštė. – Tai negali būti mano prosenelio akis!
Parkritęs ant kelių raudojo:
– Jis nebuvo toks kaip jie…
Apsakymo aptarimas forume.
