ramusss
kudikelis.doc
„Akies už akį“ metai visiems prailgo ir nusibodo. Ne, ką ten – NUSIBODO. Net pakraščių – dykrų suvargėliams – grigiškėnams ar nemenčėnams – tas „akis už akį“ gerokai atsipyko. Net Karolininkių ir Justininkių provincijų gyventojams, tiems atskalūnams ir eretikams, visad tvirtinusiems, kad nėra jokio „akis už akį“, o jei ir yra – tai sugalvojo Piktasis Pilkasis. Kam sugalvojo? Žinia, kad iškreiptų ir subjaurotų Šventosios Pelės užrašytus žodžius, baltu ant juodo suspindusius naujametę Vasario 16-osios naktį… Kam iškreipti? Ogi smagu jam (oi, Jam) ir tiek žmogeliams pakaušius susukt, iš tikro kelio išvest. Kad betvarkė šaly kiltų, kad kumščiais visi daugiau mosikuotų ir tvarkos mažiau žiūrėtų.
„Dantis už dantį – štai kur tikra“, tvirtindavo karoliniškėnai, dažnai nebodami ir kumščių į darbą paleist – dėl to turgadieniais ne vienos peštynės jau buvo kilę. Bet ko norėt – sako, jie ir kiaušinį į stalą muša ne laibgaliu, kaip normalūs žmonės, o drūtgaliu, kaip… Na, tiesiog iš užsispyrimo ir pasiutimo.
Ko norėt, sakau, jei net centrinių rajonų miestiečiai nesutarė kaip suprasti tą „Akį už akį“. Seniūnai, sako, visą naktį užsidarę aukščiausiam danguraižio kambarėlyje ginčijosi kaip suprast, o galiausiai išsiskirstė taip ir nesutarę.
Žirmūnėnai dėl to metams kone vienaakiais liko – tų, mat, seniūnas Pelės iškalbą aiškino taip: „akys, girdi, jau žmogelių nebe tos – silpnos ir susiraibuliavę… Tausot jau seniai metas. Dievas ne veltui dvi, o kitiems ir visas tris davė – kad pamainiui budėt galėtų“. Tad nuo tol vargšeliams teko jas tausot – vieną akį primerkus vaikščiot, kad ir į stulpus kitąsyk atsimušant.
Antkalnėnai aiškino kitaip, paprasčiau: mat nelabai suktiems paaiškinimams suko sau galvą jų seniūnas, kuriuo tąkart buvo tylenis ir niauraus būdo kalvis.
Todėl ir…
***
– Užkniiiiso! – subaubė barzdočius, drėbdamas ant prekystalio storą česnakų pynę.
– O ką, man, vadinasi, geriau? – burbtelėjo pro dantis smulkutis daržovių pardavėjas. – Man, vadinasi, nė kiek negeriau…
Ir, minutę pasirausęs už prekystalio, ištiesė barzdylai šio prašytų svogūnų maišelį.
– Kad tik greičiau surinktų tuos deglus generatoriui paleisti…, – barzdyla jau kone raudojo. – Lašinukų, paprasčiausios dešros jau metus nekramčiau!.. Ką gi aš mainais už juos pasiūlysiu, pirštą gal nusipjauti, ką?.. Priesakas juk „Akis už akį“, o ne „Mėsa už mėsą“ buvo…
– Na, na, neburnok čia prieš įstatymą, vadinasi…– daržovininkas apsidairė ir pusiau pašnibždom išpylė: – Girdėjau ekspedicija iš Mažeikių jau netoli, parveš degliukų ir galėsim vėl skelbti Naujus Metus. Arba Vasario 16-ą, čia kaip kam, vadinasi, labiau patinka…
Atsitiesęs, jau lėčiau pridūrė:
– Aš irgi jau metelius, skaityk, salotom mintu. Nėr taip jau blogai, patikėk…
– Aga, tau apie daržus kapstytis daug spėko nereik, – niršo barzdočius. – Tai ne kūju mojuoti…
– Na, na, metai juk ne patys blogiausi, yra ir bjauresnių buvę… Meni gal dar metus, kai gydytojai turėjo išsigydyti patys?.. Ir negydė nieko, ir ką tu čia padarysi, išmiro žmogelių tuomet ne taip ir mažai.. O metus, kai praradom kone visus batsiuvius, nes „Batsiuvys vaikšto basas“, meni?.. Vienas kitas jų tąmet ir teišliko, dar ir dabar avalynė pabrangusi, kad ją kur…
– O sako…, – barzdočius pasilenkė ir sušnopavo kone pardavėjui veidan. – O sako, buvo kadais laikai, kai nebuvo Įstatymų, dar prieš Didįjį Sprogimą, kai…
– Tai čia koks beprotis bus pasakęs. – pardavėjas atlaidžiai šyptelėjo. – Išties ir aš girdėju apie TUOS LAIKUS, bet visai atvirkščiai ir, patikėk, žmogeliam ten buvo daug sunkiau, stačiai pragaras – nes tų Įstatymų vienumet galiojo didelė daugybė, gal koks šimtas… Ir visų jų tuo pat metu laikytis reikėjo!.. Visų!
Barzdočius tik pakraipė galvą.
– Va ir man sunku patikėt, – daržovininkas atsiduso. – Daugel kuo dabar sunku tikėt – ir kad žeme daugybė tų žvangančių… eee… mašenų rėpliojo, kad deglų buvo gausybė, ką, žmogus ir paveiksi su tiek… O pasakojo, juk tėvukas, sakė – buvo taip, pakol Epidemija ir jos brolis dvynys – Didysis Sprogimas į miestą nenužengė Mirties dalgiais mosikuodami… Na, kaulų krūvas juk ir pats matei, ką čia ir pasakot…
Ir abu draugiškai kelias sekundes patylėjo, taip pagerbdami kadais pražuvusius kaulų savininkus.
– Todėl ir sakau: kantrybės, broliuk, tuoj deglelių sulauksim, savaitėlė-kita pasiruošimui – generatorių užkursim, laidvirves prijungsim. O ten šaukliai ir Vasario 16-osios naktį paskelbs… Šventoji Pelė gal bus šiemet maloninga, bylos ką gero… Buvo juk metelių, pameni ir pats gal…
– Na kaip – „kiekvienam – pagal poreikius“, man visai patiko, – sumurmėjo barzdočius. – Tiesa, iš pradžių tik, nes kai tų poreikių ėmė daugėt, o prekių – mažėt, valdžia prisiminė ir likusią iškalbos dalį – jog „iš kiekvieno pagal išgales…“
– O meteliai, vadinasi, kai „kad ne grybai ir ne uogos, mūsų mergos būtų…“, – svajingai prisimerkė prekeivis.
–..kuosos, – tvirtai užbaigė kalvis, o prekiautojas net krūptelėjo iš netikėtumo.
– Tu tikrai gerai pameni tuos metus? – perklausė prekeivis. – Keistokai jūs ten Pelės iškalbą nugirdot… Na, nesvarbu… Bet jau apsaugok Pele nuo tokių metelių, kaip „Už vieną muštą du nemuštus duoda“ – turguje tais metais prekiauti buvo stačiai neįmanoma… Ką ten – į gatvę išeit pavojinga buvo… Piktasis Pilkasis jose siautėdavo taip, kad iš žmogelio iš draiskanų kartais nebelikdavo…
– Bet kalba žmogeliai, – niekaip nenurimo barzdočius. – Kad pradžioje tos ištarmės buvo ir gražesnės, ir teisingesnės. Kad eilę metų, kai Paskutinis Žmogus paliko mums Šventąją Pelę su jos priesakais, anieji buvo… Buvo… Kaip ten… biblininiai…
– Aš į politiką nelendu ir tau nepatarčiau, – prekeivis mostelėjo ranka. – Tos kalbos, kad Pelė semdavo savo ištarmes iš vieno aruodo, vadinto biblininiu, kad žyniai Pelę visad vedžiodavo tik griežtai nustatytu, Paskutinžmogio griežtai nurodytu keliu… O po to, kažkada, vienamet, vidury procedūros ėmus ir dingus energija ir nuotolaik, esą, metai iš metų Pelės priesakai vis keistyn ir keistyn… Taigi, tos kalbos… Žodžiu, atsargiau su jom reik, tom kalbom, va.
Prie priesako, kad ir koks jis būtų, visad žmogus vienaip ar kitaip prisitaikys, o jei jau visai nebepakenčiamas būtų – tai gal tiesiog jį ne taip supratai ir tiek… Girdėjai, juk, tikriausiai, apie Kauno likimą – na tų, kur vėjo malūną pasistatę buvo…
– Aga. Šnairomis, iš aukšto į kitus pradėjo žiūrėt – energijos, girdi, visad turėsim, savą Pelę kada nori pasileist galėsim…
– O baigėsi kuo? Kone kas savaitę priesakus kaitalioti ėmė – visad juk nepatenkintų jais rasis. Tvarka visai suiro, žmogeliai pakriko, nieko doro neliko…
Todėl geriau jau vienas priesakas, kad ir koks jis bebūtų…Kantrybės tik daugiau reik, ar seniūnų galvotesnių, kad tą priesaką teisingai pakreipt… Na, ir žmonės, be to, dabar sugedę – be mėsos metų neišturi… Todėl rūsčiau ir byloja, prie negandų pratina… Šventoji Pelė – ji viską numato!
***
– O kodėl Pelė, į pelę ji man visai nepanaši?
Daržovių pardavėjas atlaidžiai šyptelėjo anūkui
– O tu Paskutinio Žmogaus paklausk. Pasakė – Pelė, vadinasi, Pelė. Į katiną juk tikrai nepanaši…
Iš visų pusių į centrinę Vilniaus aikštę plūdo miestelėnai. Čia galėjai pamatyti ir pasipūtėlius Žvėrinčiaus gyventojus, visad laikiusius save viršesniais nei kiti. Sunkiai suprantama kalba veblenančius naujavilniečius, pusdieniui nuo žvejybos upėje atsitraukusius žirmūnėnus ir Vingparkio glūdumos medžioklius.
Aikštės pakraščiuose šmitruoliai gariūniškiai įsigudrino prekiauti karštom dešrelėm, kaip atlygį mielai priimdami „sasiskas“ – pailgus dešrelių formos pinigėlius. Slinko paskutinės „akies už akį“ valandos, tad valdžios sargai į tokią prekeivių išmonę žiūrėjo atlaidžiai.
– Senel, a senel, o mokinyčioje draugai anądien kalbėjo, kad jų tėvai kalba, kad, kalba, jog Pelė nuprotėjus, kalba… Kažin ko ir besulauksim šiemet – gali prisakyt visiem drauge į Nerį sušokt…
– Vaikas dar esi, – daržovininkas žnybtelėjo jam į pažandę. – Ne tokių ištarmių yra buvę – ir išgyvenom… Reiktų, oi reiktų tau metelius pagyvent pagal „rykštės gailėsi – vaiką sugadinsi…“
Ceremonija prasidėjo gal po geros valandos, kai su grėsliu burzgesiu užsivedė generatorius, kai žyniai įsitikino, kad laidvirvės pajungtos gerai ir jomis tikrai teka energija.
Kai buvo ištraukta jau gerokai nutrinta didžioji ceremonijų knyga, ant kurios viršelio galėjai įžiūrėti tik „Įvadas į…“
– Paskutinis Žmogus, palikdamas mus šioje ašakų pakalnėje, – pradėjo vyriausiasis žynys. – Prisakė laikyti ir laikytis šios ceremonijos, kas benutiktų ir mes…
– Laikomės!.. – suošė minia.
Vyriausiasis linktelėjo padėjėjams ir neskubriu iškilmingu judesiu spragtelėjo jungiklį… Viršum scenos kabantį didžiulį ekraną užliejo skaidrus švytėjimas.
– Ir šitai imu aš į savo rankas Šventąją Pelę, – griausmingai skelbė vyriausiasis, rankoje sugniaužęs kažkokį gumulą, kuriuo ėmė greitai vedžioti stalo paviršiuje. – Ir darau kaip Paskutinis mums buvo prisakęs, o prisakė jis pradėti nuo…
– „Start“, – vienu balsu iškvėpė minia.
– Start, – didingai linktelėjęs galvą pakartojo žynys. – O vėliau prisakė vesti Pelę viršun iki posūkio dešinėn, ant kurio puikuosis užrašas… Koks užrašas, o tikratikiai?..
– Programs! Programs!
– Iš tiesų taip ir ne kitaip, – pritarė vyriausiasis: – Ir sakė Jis, kad daugybė kelių ten atsivers, bet mes turime sekti tik vienu, tik tikruoju. O vadinasi jis…
Pasigirdo garsiakalbių daug kartų sustiprintas įnirtingas spragsėjimas.
– Tai pelė taip čiepsi, – daržovininkas užsikėlė anūką ant pečių.– Žiūrėk, vaikel ir prisimink!
– Vindovs eksplorer! – baubė tuo metu minia.
– O tuomet ekranas nušvis jums tikra kelių gausybe ir jau nebe jūs, o Šventoji Pelė išrinks, kaip taismet gyvensite, kuo vadovausitės, pagal ką teisit ir būsite teisiami…
Minia nuščiuvo – artėjo lemtingiausias metų momentas.
– Ir štai ašai užsimerkiu, idant įduočiau save ir jus į Pelės rankas…, – žynys užsimerkė, tačiau, prišokę, jo padėjėjai dar papildomai užrišo vyriausiajam akis juoda juosta – kad būtų tikriau ir švenčiau:
– Ir vedžioja, oi, vedžioja mano ranką Šventoji Pelė…
Nedidelis ženklelis iš tiesų blaškėsi po vaiskiai šviečiantį ekraną. Stabtelėjo.
– Ištarmė vadinasi kudikelisdoc, – garsiai į garsiakalbius paskelbė vienas iš vyriausiojo padėjėjų. – Kudikelisdoc, o tikratikiai!
Aikštėje tvyrojo mirtina tyla. Daugelis tėvų pradėjo nerimastingai dirsčioti į savo atžalas.
Virš aikštės nuvilnijo garsus iškilmingas Pelės spragtelėjimas. Ekraną užpildė rašto eilutės.
– Pelė renkasi, renkasi žodžius! – aidėjo nuo scenos.
Po ekraną besiblaškantis ženklelis niekaip nenorėjo nurimti.
– Sunkiai, o sunkiai, šiemet Pelė randa žodžius, kuriais prabils į jus, ištikimieji! – padėjėjas kumštelėjo alkūne į šoną vyriausiajam. Pelės ženklelis, nubrėžė gerą puslankį ir, pažymėjęs eilę žodžių, sustojo. Suprakaitavęs, sunkiai šnopuojantis vyriausiasis nusiplėšė nuo akių raištį.
Piktai pažvelgė į sustingusį padėjėją. Į aikštę. Ir tik tuomet – į ekraną.
– Taigisss, tikratikiai, šiemet gyvensime pagal…, – jis nurijo seilę ir, netikėdamas, įsispoksojo į tekstą. Kažką sužvogždė.
Pavargusiu, negyvu rankos judesiu padėjėjas išplėšė jam iš rankos mikrofoną ir pakėlė jį prie lūpų.
– Nukirsk jam galvą – iškart pasijusi geriau…
Apsakymo aptarimas forume.
