Dvidešimt vienas
Korio akis
– Galima prisėsti? – išgirdo malonų vyrišką balsą Džekas Nerou ir atplėšė nelabai ką matančias akis nuo pustuštės stiklinės. Dirstelėjęs iš padilbų, jis išvydo, kad palinkęs mandagia poza šalimais stovi visai padorios išvaizdos vyriškis. Bendrą įspūdį gal kiek gadino keletą dienų neskustas smakras, nusėtas trumpais juodais šereliais, tačiau visa kita buvo aukščiausios klasės. Sugrįžęs į realybę, lyg ką tik būtų praregėjęs, Džekas žvilgsniu apmetė restorano lauko salę. Įvairių pavėsinių virtinė driekėsi Žaliosios įlankos pakrante palei ryškiai geltono smėlio paplūdimį. Aplinkui buvo apstu tuščių vietų. Nepažįstamasis kreipėsi būtent į Džeką. Matyt, norėjo užmegzti kokį nereikšmingą pokalbį. Daktaras Nerou nebuvo tam nusiteikęs. Jis buvo pasiutusiai pavargęs nuo viso pasaulio, o nuo atskirų jo individų dar labiau, tačiau jautė, jei žmogus kreipėsi būtent į jį, tai atstumti būtų lyg ir nemandagu. Stengdamasis nedemonstruoti jokių emocijų, Nerou nežymiai linktelėjo.
Nepažįstamasis atsisėdo kitoje staliuko pusėje, pasisukęs šonu į Džeką, taip, kad galėtų matyti vandenyną, kuriame vis labiau melsvėjantį blyškumą ruošėsi skandinti Irės saulė. Vyriškis trumpai žvilgtelėjo Džeko pusėn, kilstelėjo savo stiklą ir prisistatė:
– Edis Merlou.
– Džekas, – ištarė daktaras ir taip pat kilstelėjo stiklą.
Vyriškis, pasivadinęs Merlou, nugėrė kelis gurkšnelius savo gėrimo ir įsistebeilijo į vandenyną.
– Čia nuostabūs saulėlydžiai, – pareiškė po neilgos tylos.
– Sprendžiate pagal šį vakarą ar buvote čia anksčiau?
– Atvykstu kiekvienais metais per Didžiąją Korio akies medžioklę.
– A, tai jūs vienas iš tų užkietėjusių medžiotojų? Taip labai trokštate surasti tą akmenį?
– Trokštu, tik man nelemta. O Korio akis – ne šiaip akmuo.
– Taip, taip skaičiau – vertingiausias brangakmenis, o atsižvelgiant į tai, kad iki šiol nerastas, tai gal net neįkainojamas. Na ir kas iš to? Ir kodėl jūs manote, kad jei kam pavyks jį rasti, tai tas laimingasis būsite ne jūs? Netikite savo sėkme?
– Sėkmė – ne dievas. Ja reikia pasikliauti arba ne, o ne tikėti. Tik aš neturiu iš ko rinktis: man jau nepasisekė. Gamta pajuokavo – nedavė tos sumautos genų kombinacijos, kuri atveria kelią į Korio archipelagą. Tiesa, vieną kartą aš bandžiau, kai dar buvo leidžiami visi, bet jūs suprantate, kuo tai baigėsi. Lankstinuką, turbūt, perskaitėte iki galo? – Merlou trumpam nutilo, gurkštelėjo gėrimo ir, kaip anksčiau neatplėšdamas žvilgsnio nuo raibuliuojančio prieš akis vandenyno, tęsė: – Jei ant archipelago žengs nors vienas, neturintis specialaus genetinio kodo, archipelagas iškart ims nirti po vandeniu, nesuteikęs šanso niekam eilinį kartą pamėginti surasti Korio akį. Kai tai buvo sužinota, atrakcionas virto tik išrinktųjų pramoga.
Merlou žodžiuose jautėsi kartėlis. Daktaras pasijuto nejaukiai, nes priklausė tiems išrinktiesiems. Tik gyvenimas nuo to nebuvo mielesnis. Ir išvis – kokio velnio jis atsitrenkė per visą galaktiką į gelsvai mėlyną Irės pasaulį? Kam jam ta Korio akis? Dar viena saviapgaulė jo iliuzija virtusiame gyvenime…
– O jūs iš kurių, Džekai? – nutraukė jo mintis pašnekovas.
– Pats gerai nežinau, – pasistengė išvengti tiesaus atsakymo daktaras.
– Nežinote ar nenusprendėte? – neatlyžo Merlou.
– Nenusprendžiau, – prisipažino.
– Reiškia galite rinktis. Tada jūs – medžiotojas.
– Sakiau, kad nežinau, gal tame rytdienos šou būsiu tik žiūrovas.
– Džekai, jūs to dar nesuvokiate, bet, manau, seniai viską nusprendėte, dar tada, kai, sužinojęs apie teigiamus genų testo rezultatus, nutarėte čia atvykti. Aišku, kaip daugeliui, jums nerūpi pinigai. Tikiuosi, prieš pasirašant dalyvio sutartį, jus įspėjo, kad Korio akies medžioklė – rizikingas užsiėmimas. Kas antri metai čia kas nors negrįžta iš archipelago, kas treti ką nors sudrasko runijos ir kiekvienais metais dešimtys dalyvių tų pačių runijų suluošinami Žaliosios įlankos vandenyse, kai, medžioklės laikui pasibaigus, bando bėgti iš grimztančio archipelago. Joks brangakmenis nevertas tokių aukų, ypač žinant, kad dauguma čia rizikuojančių ne tie, kas neturi ko prarasti.
– Tai kodėl jie visi čia?
– Juk skaitėte apie legendą?
– Taip, taip, norų išsipildymas. Ir manote šie žmonės tiki šiom pasakom? Galų gale kaip jūs įsivaizduojate tą visų norų išsipildymą?
– Legendoje nekalbama apie visų norų išsipildymą. Taip parašyta tik lankstinuke. Reklaminis triukas. Iš tikrųjų legendoje sakoma, kad radęs Korio akį, gali tikėtis savo norų išsipildymo. Kita vertus, kuo šiems žmonėm daugiau tikėti? Pinigais? Valdžia? Savo jėgomis? Manau, kad jie tiksliai žino, kas yra šie dalykai ir ką jų pagalba galima pasiekti. Bet jie taip pat žino šių priemonių galimybių ribas. Tik jų norai ir svajonės ribų nepaiso. Kas lieka? Tik tikėti, kad egzistuoja, koks nors stebuklas, kuris jų svajonę gali paversti realybe, kad ir ta Korio akis.
– O jei tas stebuklas – tokia pat nereali svajonė, kaip ir jų neįgyvendinti norai?
– Korio akis tikrai yra, ir legenda nemeluoja – tas akmuo gali išpildyti žmogaus norus. Yra net gyvas liudininkas, matęs jį, net laikė savo rankoje. Toks Fišeris.
Nerou karčiai šyptelėjo.
– Kažkodėl nieko negirdėjau apie laimingąjį, besimaudantį šlovėje, turtuose ir semiantį iš gyvenimo viską, ko širdis geidžia.
– Fišeris nespėjo pasinaudoti akmens galia. Rankos plaštaką, kurioje jis laikė suspaudęs akmenį, nukando runija, kai vargšelis bandė pasiekti krantą, archipelagui panirus. Runijos dar apdraskė jam veidą ir iškando kairę akį, bet žmogeliui pasisekė: liko gyvas.
– Pasisekė? – nusistebėjo Džekas.
– Na, čia – kaip pažiūrėsi.
Vyrai kurį laiką tylėjo.
– Palauk, Merlou, – netikėtai tylą nutraukė Džekas, – jei tai, ką pasakoja tavo liudininkas, ne bepročio sapaliojimai, tai Korio akies dabar reikia ieškoti vandenyne runijos pilve, o ne uolų sangrūdoje, kuri rytoj iškils Žaliojoje įlankoje.
– Gamtinės Irės planetos sąlygos nepaaiškina, kodėl metai iš metų tik šioje vietoje iškyla ir vėl panyra nesuprntama uolų sankaupa. Mano galva šis fenomenas sukurtas dirbtinai, turint apibrėžtą tikslą. Korio akis tiek pat būtina sąlyga tam tikslui pasiekti, kaip ir pats archipelagas ar ta specifinė genų kombinacija. Jei archipelagas pasirodo, tai Korio akis tikrai turi būti ten. Nežinau, kas šio fenomeno kūrėjai ir ko siekia, bet esu įsitikinęs, kad jie kažko negali gauti savajam pasaulyje, kaip mes savajam. Archipelagas – mainų vieta. Jei mainai įvyksta – du pasauliai gauna tai, ko negali turėti.
Edis Merlou baigė gerti ir pastatė tuščią stiklą ant stalo. Atsistojęs jis pasisuko į daktarą.
– Pažiūrėkite, Džekai, koks grožis, paklausykite, kokia tyla. Greitai viso šito neliks. Rytoj pusšimtis išrinktųjų lyg skalikai, ieškantys grobio, naršys po uolų savartyną, kuris pasirodys vandenyne, kaip miražas. Į stebuklo paiešką tai nebus panašu. Greičiau primins nuožmų mūšį, kur galioja tik viena taisyklė: akis už akį, dantis už dantį, kur gailestis – tai tiesus kelias į pralaimėjimą. Tačiau medžiotojai, pasklidę po archipelagą, tik iš šalies atrodys kaip nuožmūs skalikai. Iš tikrųjų jie bus tik akli šuniukai, nes nei vienas nežinos, ko ieško ir kur ieškoti. Jie manys, kad atėjo atsiimti iš gyvenimo tai, ką gyvenimas iš jų atėmė, tuo tarpu tai gyvenimas ten jų lauks, kad atimti tai, kas pas juos dar liko. Bus tik vienas tikras skalikas – jūs.
– Aš?! – nustebo daktaras. – Kodėl aš?
– Nes jūs būsite matęs šitai.
Tai sakydamas, Merlou ištraukė iš švarko kišenės ir padėjo ant stalo nedidelį popieriaus lapelį, prispausdamas jį ką tik ištuštintu stiklu. Tai buvo netvarkingas piešinys.
– Čia mano dovana jums. Lapelyje archipelago-vaiduoklio schema su nuoroda, kur bus Korio akis. Žemėlapį nupirkau iš Fišerio. Sumokėjau viskuo, ką turėjau.
Žiūrėdamas pašnekovui į akis, Džekas nepatikliai pakraipė galvą. Nutaisęs ironišką šypsenėlę, daktaras ištraukė lapelį iš po stiklinės ir įniko studijuoti. Kartais jis pakeldavo akis, mestelėdamas žvilgsnį į įlanką, kad galėtų įsivaizduoti, kaip rytoj čia viskas atrodys. Įlankos kranto linija žemėlapyje buvo pavaizduota idealiai tiksliai.
– O kas čia per rutuliukai? – pasiteiravo.
Merlau žvilgtelėjo, kur rodė daktaras.
– Rutuliukų sekos, tai akmenų virtinės. Tos dvi kairėje – Korio pirštai. Jomis patenkama į archipelagą ir bandoma grįžti. Tačiau ši archipelago dalis panyra greičiausiai. Kelio sausuma nebelieka, ir tenka bristi ar plaukti vandeniu, kur medžiotojų laukia runijos. Punktyrinėm linijom dešinėje pažymėta povandeninių uolų virtinė Vilties užutekyje, štai ten, – Merlau parodė ranka Žaliosios įlankos pusėn. – Čia tektų bristi iki kelių vandenyje ir nuo runijų tai negelbėtų. Jei tos uolos būtų nors trisdešimt ar keturiasdešimt centimetrų aukštesnės, tai būtų saugiausias kelias iš archipelago, nes ši jo dalis ilgiausiai išbūna virš vandens.
– Ir jūs tikite, kad tai ne paprasčiausios bepročio keverzonės?
– Fišeris – ne beprotis. O kuo tikime aš arba jūs – nelabai ir svarbu. Jei žemėlapis – mistifikacija, tai paieška pagal jį niekuo nesiskiria nuo paieškos be jo. Tačiau jei jis tikras, tada jums tereikia nueiti ir įsidėti į kišenę tą Korio akį.
– O kokia jums iš to nauda, Merlou?
– Čia vyksta statymai totalizatoriuje. Statoma už tai, kiek negrįš iš archipelago, kiek sudraskys runijos, kiek sužalos, bet didžiausią prizą galima laimėti pastačius už tą, kas ras Akį. Keista, bet niekas tokio statymo dar nedarė.
– Jūs pastatėte už mane?
– Galima taip sakyti.
– Tai jus domina pinigai?
– Pinigai ne taip ir blogai, kai negali tikėtis norų išsipildymo, – tai sakydamas, Merlou ištraukė lapelį Džekui iš rankų. – Aš jums suteikiau šansą, jūsų teisė juo pasinaudoti ar ne. Dėl kainos susitarsime vėliau.
– Tikiuosi tai nebus mano siela?
– Kam gali reikėti tokio niekučio, Džekai? Tu pats neišmanai, ką su ja daryti, – mestelėjo Merlou ir žengė į mėlyną Irės vakaro prieblandą.
Nerou baigė gerti ir taip pat išėjo į paplūdimį. Stebėdamas melsvoje šviesoje tyvuliuojantį vandenį, daktaras bandė įsivaizduoti, kaip viskas bus rytoj. “Keista, – galvojo jis, – toks menkniekis, kaip uolų aukštis, gali pakeisti viską: iš mirties lauko Vilties užutekis virstų keliu į išsvajotą išsigelbėjimą. Mažytis pokytis realybėje – ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojom. Smulkmena, kurios nėra. Bjauriausia, kad visas gyvenimas – vien tik tokios smulkmenos”.
Džekas nesunkiai įsivaizdavo, kaip nespėję palikti archipelagą medžiotojai šoka į vandenį. Juos pasitinka runijos. Vanduo kunkuliuoja, tykšta purslai. Netrukus vaiskų įlankos žalumą nukloja rausvai rudi plėmai.
…
Džekas Nerou apsižvalgė, norėdamas įvertinti, ar jau pasiekė reikiamą Korio archipelago vietą. Ten, kur pagal viską turėjo būti Korio akis, kilo uolų smaigalių miškas. Daktaras pagalvojo, kad brangakmenis gali būti paslėptas ne uolų paviršiuje, bet nišoje ar uoloje. Jis pamatė siaurą atbrailą, besileidžiančią uolų pakraščiu virš žalio įlankos vandens. Prigludęs krūtine prie uolos, rankomis kabinėdamasis už įdubimų, Džekas pamėgino nusileisti atbraila. Už dešimties žingsnių jis atsidūrė prieš siaurą landą uoloje. Įsmukęs vidun, pateko į nedidelę olą. Jos gilumoje stūksojo vienišas akmuo, primenantis žmogaus figūrą. Šviesa į olą sunkėsi pro įėjimą ir du plyšius viršuje. Prisiartinęs Džekas pamatė metalu įrėmintą pusiau skaidrų brangakmenį, įtvirtintą akmens viršuje dešinėje pusėje. Atrodė lyg koks stabas vėpso, pramerkęs vieną akį. Džekas pajuto, kaip pašėlusiai daužosi širdis. Jis palietė ranka Korio akį ir pabandė ištraukti. Nepavyko. Tada prisiminė, kad turi peilį, duotą gintis nuo runijų. Laikydamas peilį rankoje, daktaras ilgai nesiryžo ką nors daryti. Jam atrodė, kad reikia išimti akį kažkam gyvam. Išsiviepęs galiausiai jis tai padarė. Peiliu išluptas iš akmens brangakmenis pakibo ant metalinės grandinėlės, lyg išversta akis ant nervo. Nugalėdamas kylantį šleikštulį, daktaras paėmė brangakmenį ir truktelėjo į save. Rankoje atsidūrė paprasčiausias papuošalas – grandinėlė su pakabuku. Kad įvertinti radinį, daktaras pakėlė papuošalą prie vieno iš plyšių, skleidžiančių šviesą iš viršaus. Į akis smogė ugnies blyksnis. Iš netikėtumo Nerou užsimerkė. Kai besisukantys ratilai ir akinanti dėmė akyse išnyko, Džekas atsimerkė. Uoloje buvo tamsu, nors į akį durk. Džekas išsprogino akis. Tamsa liko ta pati. Atrodė, kad kažkas visam pasaulyje išjungė šviesą. Daktaras suprato, kad apako. Širdis jau nesidaužė, ji sproginėjo. Dar nespėjęs gerai suvokti savo padėties beviltiškumo, Nerou pajuto, kaip žemė krestelėjo po kojom. Archipelagas pradėjo nirti. Eilinė medžioklė baigėsi. Džekas kaip paklaikęs puolė prie išėjimo. Kliuvinėdamas už akmenų ir grabinėdamas už sienų, jis išniro pro landą ir sustingo ant atbrailos, pakibusios virš vandens. Jis nematė, kad apačioje žaliame vandenyje jau nardo runijų šešėliai, bet suvokė, kad su Korio akim bet aklas niekur nenueis.
– Matau, Džekai, išlindai į dienos šviesą, lyg aklas kurmis. Reiškia radai tą sumautą Korio akį.
Daktaras krūptelėjo, išgirdęs pažįstamą balsą.
– Merlau, čia jūs? Bet kaip jūs čia?
– Tokiems antrarūšiams kaip aš tik medžioklėj dalyvauti draudžiama. Kai archipelagas skęsta, niekam jau nerūpi, kas ant jo išsilaipins. Visus domina tik kaip bėgs. Štai aš ir atėjau atsiimti savo dalies.
Nerou staiga suvokė skaudžią tiesą: Merlou jam parodė, kur rasti Korio akį, žinodamas, kad daktaras ją ras ir apaks, o dabar atėjo paprasčiausiai atsiimti to, kas atrodė nepasiekiama.
– Šunsnuki, Akies iš manęs negausi, – suriaumojo neapykantos kupinu balsu Nerou ir pradėjo prieš save mojuoti peiliu. Įsikarščiavęs prarado lygsvarą, būtų nukritęs runijoms tiesiai į nasrus, jei ne Merlou, kuris sugrėbė neregį už rankos ir prispaudė prie uolos.
– Atsargiau, smarkuoli. Tu man reikalingas gyvas. Nešdinamės iš čia. Sąskaitom suvesti turim mažai laiko.
Tai pasakęs Merlou nutempė kliuvinėjantį Džeką atbraila, o po to ir archipelago uolų labirintu. Aklas Nerau negalėjo suvokti, kur jie yra ir kur bėga. Tačiau, kai Merlau sustojo ir stumtelėjęs pasodino Džeką ant akmens, šis tuoj vėl pradėjo mosuoti peiliu.
– Na, ir aršus jūs, daktare, – taikiai tarė Merlou. – Nereikia man to jūsų akmens. Jei norėčiau apsimesti geradariu, net galėčiau pasakyti, kad atėjau išgelbėti jums gyvybės.
– Tai kodėl sėdime, juk archipelagas nyra. Raikia bėgti, jei norime išsigelbėti.
– Kad bėgti jau nėra kur. Korio pirštų laiku nepasieksime, o kitų kelių, kaip žinote, nėra. Na, aš dar galėčiau bandyti įveikti Žaliosios įlankos vandenis, bet jums su jūsų požiūriu į gyvenimą, tai beviltiška.
– Tai čia – kerštas. Jūs atėjote čia mirti su tuo, kas rado Korio akį, iš keršto, kad kažkam kitam, o ne jums gamta suteikė tokį šansą. Jūs – nesveikas, Merlou.
– Gamta mane nuskriaudė ne tik tuo, kad nedavė reikiamų genų, bet aš nepykstu nei ant jos, nei ant jūsų. Man nereikia nei Akies, nei jūsų mirties. Priešingai, man reikalingas gyvas gydytojas, turintis Korio akį.
– Kam?
– Džekai, matau, tave gamta nuskriaudė ne mažiau. Nejaugi taip sunku suvokti, kam reikia gydytojo.
– Jūs sergate? Žinote, jums reikia kito specialisto. Aš – ne psichiatras, o kardiochirurgas.
– Sergu ne aš, o mano žmona. Ji turi širdies skilvelių pertvaros defektą.
– Merlou, tai jūs sugriovėte man gyvenimą tik todėl, kad kažkoks šmikis daktarėlis atsisakė jūsų žmonai padaryti elementarią operaciją ar laiku nenustatė ligos?
– Džekai, jei kas griovė jūsų gyvenimą, tai jūs pats. Niekas jūsų neginė į šį archipelagą. Aš tik padėjau rasti, tai ko jūs norėjote. Aš net atėjau išgelbėti jūsų. Atsimenate sakiau, kad dalis medžiotojų negrįžta iš archipelago. Manau, kad tai tie, kas rado Korio akį, apako ir žuvo. Jūs gal būsite pirmas, atsiprašau, antras po Fišerio, kuriam pavyks likti gyvam, jei sutiksite su mano sąlygomis. Mano žmona turi ne tik širdies ydą, bet Godberio sindromą. Absoliutus nekompesuojamas kraujo nekrešėjimas. Jūs gydytojas ir žinote, kas tai.. Niekas nesiima jai daryti operacijos. Jos gyvenimas ir taip buvo tik bandymas nemirti, o dabar jos širdis ją paprasčiausiai žudo. Džekai, Vivjena – visas mano gyvenimas. Tik jūs, turėdamas Korio akį, galite padėti, todėl susitarkime: aš parodysiu, kaip mums iš čia ištrūkti, o jūs padarysite viską, kad išgydytumėt mano žmoną.
– Ką aš galiu prieš Godberio sinromą ir dar aklas.
– Manau – rasite būdą.
Žiūrėdamas prieš save nieko nematančiomis akimis, Džekas kreivai šyptelėjo ir paklausė:
– O koks jūsų kelias, Merlou?
– Mes dabar prie Vilties užutekio. Juo nuo archipelago iki kranto eina povandeninių uolų ketera, atsimenate? Jei akmenys būtų bent sulig vandens paviršiu, mes dar spėtume palikti skęstantį uolyną.
Džeką ištiko isteriško juokuo priepuolis. Kai jis šiek tiek susivaldė, pasakė:
– Už tai, ko nėra, pažadėti tai, ko negaliu, nedraudžia net mano sąžinė. Aš sutinku.
– Gerai, Džekai. Norėčiau, kad neužmirštumėt šio pažado, o dabar laikas sužinoti, ką jūs gavote mainais už savo regėjimą. Jau sakiau, archipelagas – mainų vieta. Bet svarbiausia, kad čia vyksta tik lygeverčiai mainai. Manau jūs gavote tiek, kiek iš jūsų atėmė. Akis už akį, jei galima taip pasakyti.
– Edi, aš galėjau matyti visą pasaulį, o dabar rankoje laikau bevertį akmenuką ir matau tik tamsą.
– Vidiniu regėjimu, galima matyti tą patį pasaulį. Galima jį matyti net gražesnį ir tobulesnį, nei jis yra dabar.
– Tai regėjimo iliuzija.
– Nebūtinai. Jei tai, ką matai vidiniu regėjimu virstų realybe, tai niekuo nesiskirtų nuo jūsų turėto gebėjimo matyti. Ar matai tai, kas yra, ar yra tai, ką matai – koks skirtumas: rezultatas tas pats. Korio akis – tai galimybė taip matyti pasaulį.
– Tyčiojies, Merlau, o gal tiki pasakom?
– Aš jau seniai nežinau kuo tikėti. Ir tuo, ką dabar darau, tikiu tik todėl, kad daugiau neturiu kuo. Mirtis, Džekai, viską užbrauks. Manau, jos akivaizdoje žmogus gali ryžtis bet kam, net pamatyti tai, ko nėra. Džekai, pamatyk tuos akmenis virš vandens, net jei manai, kad tai – tik svajonių pasaulis.
Nerau ironiškai šyptelėjo. Jis įsivaizdavo, kaip runijos suka ratus žaliuose užutekio vandenyse. Įsivaizdavo taip aiškiai, kaip artėjančią mirtį. Staiga Irės plėšrūnų mirties šokio tvarka suyra, lyg būtų iškilusi nenumatyta kliūtis. Dar po kiek laiko vandens paviršius pradeda raibuliuoti bangelėmis, nesėkmingai mėginančiomis užlieti akmenų plokštumas, iškilusias virš vandens lyg nesibaigianti gyvybės grandinė. Pagalvojęs, kad Merlau dabar mato tik tuntą runijų ir skęstantį archipelagą, Džekas piktdžiugiškai išsiviepė. Tuo tarpu vos galėdamas suvaldyti virpačią apatinę lūpą Merlou matė tą patį, ką Džekas. Jis parkrito ant kelių lyg tikintysis, pamatęs Prisikėlimą.
…
Pasiekus įlankos krantą, Merlau prirėmė Džeką prie pakrantės uolos ir pasakė:
– Džekai, aš manau, kad regėjimo susigrąžinti tau nepavyks. Priešingu atveju, tai būtų netolygūs mainai. Įgytų galių dėka tu negali sunaikinti pasaulio ar padaryti jį absoliučiai laimingu, nes to įsivaizduoti taip detaliai, kad Korio akis galėtų paversti realybe, neįmanoma. Tačiau taip, kaip priauginai tuos akmenis, tu gali ištaisyti Vivjenos širdies pertvaros defektą net būdamas aklas ir be jokių operacijų. Žinau, dabar tu pasiryžęs man keršyti už tai, kad neįspėjau apie aklumą, bet kada nors gal nutarsi sugrąžinti skolą ir tesėti savo pažadą. Aš lauksiu tavęs kiekvieną trečiadienį antrą valandą Dodo kavinėlėje trim lygiais žemiau tavo gyvenamojo bloko, žinai, toje su pajacu vitrinoje. Lauksiu, kol bus vilties. Kai jos neliks, Džekai, aš ateisiu ir tave pribaigsiu.
– Edi, gal tada tai bus mano vienintelės svajonės išsipildymas.
– Vadinasi, taip lemta.
…
Daktarui Nerou laikas nebeegzistavo, kaip ir gyvenimas už jo ištaigingo gyvenamojo bloko sienų. Ko negali pamatyti, to neturi jausti. Džekas padarė viską, kad taip būtų. Pažįstamų ir bičiulių jis atsikratė greitai, bet dar buvo prekių ir paslaugų tiekėjai. Nuo jų taip lengvai neišsisuksi. Tada Nerou ir nusprendė, kad jam reikia žmogaus, kuris aklą daktarą saugotų nuo gyvenimo, prižiūrėtų jo butą ir jį patį. Tas žmogus turėjo būti toks pats nejuntamas, kokiu Džekas ruošėsi padaryti gyvenimą. Daktaras ilgai vardino savo reikalavimus samdos firmai. Tai turėjo būti ne vyras – Džekas neperneštų juokelių ir pasakojimų apie vyriškas išdaigas, kuriuos pats kažkada žarstė į kairę ir dešinę. Tai negalėjo būti pagyvenusi ar vidutinio amžiaus moteris – pirmoji jį pribaigtų savo motiniška globa, o antroji bandydama atkeršyti už visas nesėkmes su vyrais. Tiktų drovi dvidešimt trijų-penkių metų mergina, su nedidele, bet įvairiapusiška gyvenimo patirtim (geriausia iš vaikų namų) neturinti ambicijų, o dar geriau ir draugų. Daktaras pasakė, kad nepakęs triukšmo, nepareigingumo ir konfliktų. Į firmos atstovo klausimą, kokia turi būti samdomosios išvaizda, Džekas atsakė trumpai – jokia. Nors tai atrodė kaip stebuklas, firma rado tokį žmogų. Helena Vinter buvo tas žmogus. Ji net pranoko daktaro lūkesčius. Daugeliu atveju jai net nereikėdavo nieko aiškinti ar sakyti. Tik pagalvojus apie muziką, ji paleisdavo ką nors iš mėgstamiausių daktaro rinkinių ir tuoj išjungdavo, kai muzika Džeką imdavo erzinti. Helena neklystamai atspėdavo, kada daktaras pradėdavo jausti alkį ir ko pageidautų pietums, ji tiksliai žinodavo, kada Nerou nori tiesiog užsimiršti, sapnuodamas beveik ištisai vien košmarus. Net neregio pasaulyje ji atrodė lyg nematomas žmogus. Mintyse Džekas ją taip ir praminė.
Nerou pasislėpė nuo gyvenimo. Visos jo dienos buvo vienodos, kaip tamsa jo akyse. Nors ne – trečiadieniai gal kiek skyrėsi. Trečiadieniais buvo tvarkomas daktaro gyvenamasis blokas. Tylus švaros palaikymo aparatų dūzgimas buvo kažkas, ko nebuvo vakar ir nebus rytoj.
Švarinimosi valandą Džekas praleisdavo savo kabinete, iš kurio kiek ryškiau prisiminė tik sieną, visą aplipusią knygų lentynomis. Klausydamas aparatų dūzgimo, daktaras kartais pagalvodavo apie Merlou, kuris kaip tik tokią dieną palikdavo Dodo kavinukę, palaidojęs ten dar vieną kruopelę vilties. Daktarą keistai guodė mintis, kad žmogus, leidęs jam apakti, nors ir mato, bet taip pat nebeturi gyvenimo. Tiesa, Merlou dar lieka vienas poelgis – kai žus paskutinė viltis, ateiti ir pribaigti Džeką, bet ir Džekas dar turi vieną poelgį – numirti. Kaip viskas tobulai teisinga. Akis už akį.
Buvo ir dar vienas dalykas, kuris aklą daktarą trikdė trečiadieniais: per patį švarinimosi įkarštį Helena atsitempdavo sudedamas kopetėles, pasistatydavo prie sienos su knygų lentynomis ir, užsikorusi ant jų, kažką veikdavo. Iš garsų buvo sunku spręsti, bet daktaras manė, kad ji nuo knygų valo dulkes. Džekas nesuprato, kam rūpintis knygomis, kurių aklas jų šeimininkas niekada neskaitys, ir kodėl tai reikia daryti pačiai, kai tai gali atlikti automatas. Nerou knietėjo paklausti, bet jis bijojo keisti ką nors nusistovėjusioje rutinoje. Tik kartą neiškentė. Išgirdęs, kaip Helena pastatė ir išskleidė atsineštas kopėčias, jis netikėtai pačiam sau paklausė:
– Helena, ką jūs rengiatės daryti?
– Ką visada – valyti dulkes nuo jūsų knygų.
– Kam? Jų niekas neskaitys, jas net išmesti reikia.
– Bet čia juk knygos.
– Tai kas? Ką, automatai negali nuvalyti?
– Gali, bet čia juk knygos, – pakartojo vienintelį argumentą mergina.
Daktaras išgirdo, kaip girgžtelėjo laiptelis. Negalėdamas suprasti, kodėl Helenai taip svarbu rūpintis knygomis, jis pamėgino įsivaizduoti, kaip ji tai daro. Štai ji lipa aukštyn, štai, bandydama neprarasti lygsvaros, stiebiasi, kad pasiektų nuvalyti dulkes nuo knygų viršutinėse lentynose, štai… Džekas suakmenėjo, staiga suvokęs, ką iš tikrųjų pamatytų, stebėdamas merginą namų prižiūrėtojos chalatėliu užsikorusią ant kopetėlių, ir į ką jis žiūrėtų, jei nebūtų aklas. Daktaras užsimerkė.
– Kur jūs žiūrite, daktare Nerou? – išgirdo Helenos balsą Džekas ir susigūžė.
– Niekur, – atsakė, net nepamąstęs.
– O, atleiskite, aš nenorėjau, užmiršau, kad jūs… atleiskite.
– Nieko, Helen, dirbkite savo darbus.
Nerou pabandė suimti save į rankas, bet vis tiek kurto nuo savo širdies dūžių. Jis suprato, kad siena, kuria bandė atsitverti nuo gyvenimo ką tik griuvo. Ją lengvu judesiu nušlavė nematoma mergina, valanti dulkes nuo knygų viršelių. Mažytė smulkmena apvertė daktaro Nerou gyvenimą. Nuo šiol kiekviena diena nuo trečiadienio iki trečiadienio turės savo numerį lyg laikrodžio dūžiai, skaičiuojantys akimirkas, likusias iki įsivaizduojamos septintos valandos, kai mis Vinter atsitemps sudedamas kopetėles ir griebsis ruošos.
…
– Ir vis dėlto jūs žiūrite.
Helenos balsas užklupo Džeką netikėtai ir jis leptelėjo:
– Aš miegu.
– Skiedžiate, o ne miegate.
– Aš aklas, – griebėsi paskutinio argumento Džekas.
– Aklas, bet vis tiek kaip visi vyrai.
– O ką vyrai?
– Paskutiniu metu jie dažnai į mane pasižiūri, kiti net atsisuka praėję. Neįsivaizduoju, kas atsitiko.
– Manote, kad jūs neverta tokio dėmesio?
Džekas pamėgino įsivaizduoti, ką daro mergina. Sėdi ant kopetėlių, sudėjusi rankas ant kelių. Kalba, žiūrėdama kažkur į tolį. Vengia pažiūrėti žemyn, kur sėdi vienišas aklas vyriškis. Ir tada Džekas pirmą kartą pamatė jos veidą. Nepamatė – įsivaizdavo. Tai nebuvo tobulų linijų veidas, bet jis galėjo ir valiūkiškai šypsotis, ir žvelgti su nuoširdžia užuojauta. Liūdesys jį tik puošė, o pyktis buvo bejėgis prieš vos juntamą švelnų jo grožį.
– Nežinau, anksčiau viskas buvo kitaip. Jūs pats manęs nepastebėdavote. Aš jums buvau tik nematomas žmogus.
– Man visi žmonės – nematomi.
– Oi, atleiskite, aš ir vėl…
– Užmiršote, kad aš aklas?
– Taip. Nežinau, kas man darosi.
– Helena, o gal jūs norite, kad aš į jus žiūrėčiau, kad matyčiau…
– Kaip jums ne gėda, daktare. Kaip jūs galite…
Džekas išgirdo kaip mergina nušoko nuo kopetėlių. Jos lengvi žingsneliai nukaukšėjo kabineto grindimis. Atsidarė ir užsidarė vonios kambario durys. Helena, panarinusi galvą, parimo ant kriauklės, uždususi, susijaudinusi. Netrukus ji pakėlė akis, žvilgtelėjo į veidrodį virš kriauklės ir suakmenėjo iš nuostabos. Į ją žiūrėjo visai kitoks veidas nei ryte. Tačiau tai buvo jos veidas. Jis nebuvo jai svetimas. Priešingai, ji visą laiką norėjo turėti būtent tokį veidą tik nedrįso apie tai net pasvajoti. “Kas man darosi? – paklausė savęs, ir ją nusmelkė netikėta mintis: – Gal dar įsimylėjau? Ką? Tą neregį? Ot, velnias! Tai – tikra nesąmonė. Trumpalaikis užtemimas. Praeis”.
– Mis, Helena, ar jums viskas gerai? – išgirdo ji daktaro balsą.
– Taip, taip. Aš tuoj. Kažkas įkrito į akį.
Ji susitvarkė ir grįžo į kabinetą.
– Kuri dabar valanda? – iškart paklausė daktaras.
– Pusė pirmos.
– Helena, meskite jūs tuos savo tvarkymus. Šiandien nuvesite mane į Dodo kavinėlę prekyviečių pasaže trim lygiais žemiau. Gal žinote, tokia su pajacu lange?
– Žinau, bet kas čia jums šovė į galvą?
– Ką, aklasis negali nueitį į pasimatymą?
– Pasimatymą? Jūs paskyrėte pasimatymą? Ir kada tik spėjote?
– Seniai, labai seniai. Net nežinau, ar kas ateis, – paaiškino Džekas, pajutęs užslėptą nuoskaudą merginos balse ir mėgindamas nuslėpti šypseną.
Kai Helena įvedė jį į kavinukę, Džekas pasiteiravo:
– Ar stalelis dešinėje kampe užimtas?
– Ne.
– Tai mes įsikursime ten. Man užsakykite kavos, o sau – ko norite.
Džekas buvo nugėręs pusę puodelio, kai išgirdo pažįstamą balsą:
– Galima prisėsti?
– Sėskite, Edi, ką su jumis darysi. Prisėsti prie svetimo stalelio tampa blogu jūsų įpročiu. Helena, palikite mus trumpam su misteriu Merlou. Mums reikia pasikalbėti akis į akį.
– Pasamdei kitą pagalbininkę? – paklausė Merlou, kol Džekas klausėsi tolstančių merginos žingsnių.
– Kodėl? Ta pati.
– Ta pati? Tikrai! Nepažinau. Lyg pasipuošusi kažkokia, turbūt į pasimatymą lėks.
– O jūs, atrodo, sekate mane, Merlou, bijote – pabėgsiu. Ir pagal balsą jaučiu – prasti jūsų popieriai. Tai gerai. Sakykim, jūs sumokėjote už tai, kad pakišote tą žemėlapį. Dabar mano eilė mokėti. Edi, tavęs ir Vivjenos aš lauksiu rytoj antrą valandą savo privačiame kabinete. Pamėginsiu padaryti, ką galiu, bet nieko nežadu.
– O, viešpatie, aš viską supratau. Juk ant jos veido – nė gramo kosmetikos. Aš ką tik mačiau jūsų garantijas, Džekai. Jūs – magas.
Merlou išėjo, gal net skriste išskrido. Džekas mostelėjo ranka, bandydamas pakviesti Heleną. Mergina atskubėjo nuo baro ir šiek tiek uždususi paklausė:
– Ką, išrinktoji neatėjo? Atsibeldė jos vyras, o gal draugelis?
– Aš melavau. Tai buvo dalykinis susitikimas. Privalėjau grąžinti skolą.
– Tai jūs – skolininkas? Iš šalies atrodytų visai priešingai. Kažkoks prislėgtas tas jūsų Merlou.
– Kartais sunku suprasti, ar skolinies, ar grąžini.
Kai jiedu su Helena išėjo iš kavinukės, Džekas staiga sustojo.
– Žinote, o pasimatymas – visai gera idėja. Helena, gal sutiktumėt nueiti su manim pasėdėti kokiame tyliame restoranėlyje. Tai būtų tarsi aklas pasimatymas.
Džekas laukė atsakymo kaip nieko kito savo gyvenime ir sulaukė:
– Sutinku, bet jums tai kainuos.
– Kainuos? – nustebo daktaras. – Jei reiks mokėti, tai jau ne pasimatymas, o visai kita paslauga.
– Neteisingai supratote, daktare. Su jumis pavakarieniausiu su malonumu ir nemokamai, bet gal dar prisimenate, kad esate aklas. Kažkas turės palydėti jus į tą pasimatymą ir parvesti. Jaučiu, kad teks man, o tai jau viršvalandžiai, dvigubas tarifas.
Tai pasakiusi, mergina pratrūko vos tramdomu juoku ir įsikniaubė daktarui į krūtinę. Džekas nevalingai apkabino merginą per pečius. Jie stovėjo gausiai lankomo pasažo hole. Nerou nesunkiai įsivaizdavo, kaip viskas atrodo iš šalies, bet nieko negalėjo padaryti. Jo lūpos nervingai trūkčiojo. Galiausiai ir jis pradėjo juoktis, panardinęs veidą į merginos plaukus, apie kurių spalvą neturėjo nė menkiausio supratimo. Tą akimirką niekas aplink neegzistavo. Jie nieko nematė. Du neregiai reginčiųjų pasauly.
…
Džekas Nerou sėdėjo ant suoliuko sode prie savo namo, kurį buvo įsigijęs natūralios aplinkos sektoriuje po to, kai Helena tapo misis Nerou. Jis bandė apie nieką negalvoti, kai pasigirdo artėjantys žingsniai. Nematomas svečias sustojo šalia.
– Daktare Džekai, aš – Koris, – išgirdo nepažįstamą balsą.
– Koks Koris?
– Pažįstate daug Korių?
– Tiesą pasakius, nei vieno.
– Net to, kurio akį išlupote?
– Tai jūs tas Koris? Tikras Koris?
– Tas pats ir tikras. Gal galėčiau prisėsti?
– Taip, taip, prašom. Bet kaip jūs čia?
– Na, aš jūsų regėjimo dėka perpratau, kaip atrodo tikras pasaulis, tiek mūsiškis, tiek jūsiškis. Mokymosi laikas baigėsi. Dabar K-erdvėje turėčiau pradėti kurti savo pasaulį, bet tam man reiktų susigrąžinti Akį. Anksčiau problemų nebūdavo. Jūsiškis pasiimdavo mūsiškio Akį, tada mūsiškis ramia sąžine galėdavo pasisavinti jūsiškio regėjimą. Jūsiškis apakdavo ir žūdavo, todėl, pažinimo ciklui pasibaigus, mūsiškiui nebūdavo sunku Akį susigrąžinti. Tiesa, vienas koris turėjo kažkokių sunkumų su Akim runijos nukąstoje rankoje, bet viskas galų gale susitvarkė. Mano atvejis sudėtingesnis. Jūs kažkodėl likote gyvas ir dar išmokote matyti Korio akim. Aš skaičiau: “Chirurgas be skalpelio”, “Manipuliuotojas atomais prieš Godberio sindromą”.
– Atėjote atsiimti Akies?
– Atsiimti? Gerai, jei viskas būtų taip paprasta, bet yra juk elementarus padorumas: aš negaliu atsiimti savo akies, jei jūs nenorite atgauti savo regėjimo.
– O šiaip grąžinti mano regėjimą, nors aš ir nenorėčiau, o po to atsiimti savąjį galite?
– Aplamai tai galiu, bet kas tam galėtų ryžtis: atiduoti, nieko negavus, ir dar atimti, nieko nepraradus. Tai panašu į išmaldą, ir būtų neteisinga jūsų atžvilgiu. Taip pažeminti mąstančią būtybę ir save nesiryžtų joks koris. Viskas turi būti sąžiningai. Tik laisvanoriški ir lygiaverčiai mainai. Akis už akį.
Koris nutilo. Tylėjo ir Džekas.
– Daktare Nerou, o gal jūsų pasaulyje yra kas, ką norėtumėt pamatyti savo ankstesniu regėjimu, dėl ko verta jį susigrąžinti?
Džekas įsivaizdavo, kaip Koris žvalgosi po sodą, ieškodamas, ką pasiūlyti pamatyti daktarui, ir atlaidžiai šypsojosi. Tuo tarpu svečias nustebęs sekė, kaip veja artinasi ypatingo grožio moteris.
– Džekai, štai kur tu, – šūktelėjo Helena iš toli.
– Jūsų žmona? – paklausė Koris. – Seniai vedęs?
– Metai.
– Taigi, po to, kai išlupot man akį? Žinote, jūs didis menininkas, daktare Džekai. Pakeistos tik smulkmenos, o toks stulbinantis rezultatas. Nedaug kas jums prilygtų net mūsų pasauly. Turbūt veltui trenkiausi čia iš K-erdvės.
Nerou išgirdo, kad Koris pakilo.
– Kori, palauk. Gal gali grįžti po poros dienų?
– Galiu, bet ką tai pakeis?
– Gal aš nuspręsiu, kad kiekvienas pasaulis turi gyventi pagal savo taisykles, kad turi ieškoti savo kelių, kaip svajonę paversti tikrove? Gal.
– Gerai, grįšiu. O archipelagas Irės planetoje daugiau nepasirodys. Ieškosime kitų būdų, kaip supažindinti pradedančius su paprasčiausiais pasaulio vizualinės sandaros elementais.
– O žmonės ieškos stebuklų. Manau, Kori, kad mūsų pasauliai kada nors vėl susidurs.
Koris sunkiai atsiduso:
– Jaučiu vėl bus problemų.
– Čia, kaip pasiseks. Bet kartais būtina į pasaulį pažvelgti kitomis akimis.
Tai pasakęs Džekas taip pat pakilo nuo suoliuko. Klausydamasis, kaip tolsta Korio žingsniai, pajuto, kad stodamasis automatiškai paėmė aklojo lazdelę. Jis žvilgtelėjo dešinėn, po to kairėn, ieškodamas, kur toliau ją numesti. Tamsa abiejose pusėse buvo vienoda. Atsivedėjęs, jis sviedė lazdelę, kur papuola, ir nužingsniavo veje ton pusėn, kur girdėjo žmonos balsą. Helena šiek tiek primerktomis akimis, su vos juntama šypsena ir kažkokiu moterišku pasididžiavimu stebėjo, kaip, aukštai iškėlęs galvą, ryžtingai prie jos artinasi vyras, pakerėtas jos grožio. Eina taip, lyg viską matytų.
Savo svajonių pasaulyje žmogus negali būti aklas.
Apsakymo aptarimas forume.
