Sniegena
Akis už akį, variklis už širdį
-8.15 vietiniu laiku atmosferinio tipo bombonešyje „Drūtgalys” nustojo veikti visi navigaciniai prietaisai. 8.17 bandydamas grįžti į bazę lėktuvas atsitrenkė į kalną. Labai apgailestaujame, bet dabartinėmis oro sąlygomis piloto paieška…
-Dar vienas,- sustaugė admirolas Stundža.- Darom gėdą savo Tėvynei ir…-jis nutilo prisiminęs, kad yra anaiptol ne NATO posėdžių salėj.- Tempkit čia ksenoetnologą. Ši planeta pasižymi ne vien rūkais.
-Ne, mano tėvas gyvas ir motina sveika,- sąžiningai atsakiau, alkanomis akimis šnairuodamas į ant stalo sukrautą vaisių kaugę.- Kai man stuktelėjo dvylika ir gimė šešta sesutė, tėvai aiškiai pasakė, kad laisvas kampas permiegot atsiras visad, o nemokama sriuba baigės.
-O ką manai apie tuos šlykščius dvikojus beuodegius atėjūnus?- paklausė priešais sėdintis storulis mažutėmis akutėmis.
-Kad juos amžiais svilintų saulėkaita,- automatiškai išbėriau ir sunerimau.
Žinoma, taip sako visi. Bent jau stojantys į armiją tai tikrai. Bet puikiai prisiminiau vienaakį draugužį, su kuriuo dalydavomės daržovių turgaus liekanas. „Tik parodyk, kad trokšti priešų kraujo ar Tėvynės laisvės ir bumpt!”- su tais žodžiais jis trinktelėdavo man į kaktą,-„ tu jau savanoris. O jiems babkių nemoka.”
-Bet,- atsargiai pratęsiau laukdamas karininkų reakcijos,- nuo tada kai prasidėjo karas mano gyvenimas pagerėjo. Beveik kasdien atsiranda koks darbelis. Ir kai sumažėjo vyrukų, moterys visai…
-Kad tavo kojos rasos nematytų!- subliuvo storulis, išpiltas tiršto raudonio.
-Na, na. Ne viskas prarasta,- tarė liesasis, nekantriai mojuodamas uodega.- Jauti nesustabdomą miglų alsavimą, nuskaidrinantį tavo protą lašo tyrumu ir pripildantį sielos šulinius neišsenkančia valia?
Tai man jau visai nebepatiko.
-Jei primokėsit – pajusiu,- pažadėjau susigūždamas.
Sulaukiau ne smūgio, o kvatojimo. Net uodegomis į grindis pasibilsnojant.
-Tiks, tiks,- užtikrino liesasis ir vėl kreipėsi į mane.- Einam, didvyri, aviacijoj dirbsi.
Nuo aukščio mane pykino ir mušė žalsvom dėmėmis, bet tesugebėjau paklausti:
-O uniforma? Ir batus duosit? Juk duosit, ar ne? Bent priekinėms…
-Tik greičiau,- sumurmėjo storulis, atidarydamas sieninę spintą.- Jau girdisi kaip ta bjaurastis ūžia.
Rytmečio vėsa lengvais lašeliais nuklojo mano kailio plaukelius. Švelniu dvelktelėjimu pabandė skverbtis gilyn, bet iškart nuslopo po tvirta uniformos medžiaga.
Vaizdas suraibuliavo, kol akys prisitaikė regėti beveik nuolatinėje mūsų planetos migloje. Priekyje einantis liesasis karininkas šmėžavo kaip tolima oranžinė dėmė, vos pastebimu raudoniu spindėjo pastatų sienos.
Skubiai nusekiau iš paskos, bandydamas išgirsti nors kokį garsą danguje. Bet net mano jautrios ausys nieko negirdėjo tirštame paryčių rūke, tad nutariau prisiminti vienaakio istorijas.
Šventyklų sidabras, krištolas ir kiti nelabai saugomi lobiai. Sielą persmelkiantis vienuolių giedojimas, trūkčiojantis ir virpantis kario pulso ritmu. Kvapieji aliejai, tekantys nuo galvos nugara, ir švelnios rankos ištrinančios krūtinę, pilvą, visas keturias kojas iki pat…
Ir tada ekstazės viršūnėj lyg gegužio šalnos prisilietimas. Virtuoziškas šventiko judesys geležte ir truputis skausmo.
O po to prieš tavo akį atsiveria viskas – šlovė, medalis, merginos, pinigai. Penkiasdešimt gabalų. „Jau greitai,”- suvokiau įsirėžęs stabtelėjusio karininko nugaron.
-Nusiimk batus,- trumpai paliepė.- Šventyklon eisim.
Apgailestaudamas paklusau.
Patalpoje šviesa skausmingai smogė į akis. Kai pagaliau apsipratau, vaizdas nepriminė mano draugužio pasakojimų. Visą lobį sudarė trys taburetės ir emaliuotas dubuo. Šventikas buvo vienas – mažas ir purvinas, rankos geltonais nagais. Jei pabandytų ką nors trinti…
Bet jis tik apšlakstė mane vandeniu ir liepė klauptis.
-Būkit pagarbintos Amžinosios miglos,- suvebleno vienuolis.- Jūs mus priglaudėt ir apsaugojot, tad mes nieko neprašom. Tik duokit mums, ką ir jie turi, bei atimkit iš priešų, tai ko mes patys atsisakom.
Su paskutiniais žodžiais jis įbruko mano rankon aukojimų peilį. Sutrikęs paskersakiavau pradžioj į karininką, po to į šventiką.
-Pačiam?- galiausiai išstenėjau.
Vienuolis pažvelgė į mane su pasibjaurėjimu ir atsisėdo.
-Ir vėl nepaaiškinai?- pasišaipė iš kariškio.
-Ramiai,- atsakė šis ir palinko virš manęs.- Pats girdėjai. „…ko mes patys atsisakom.” Drąsiau, vaikeli.
Su neviltim pažvelgiau į kreivą peilį nelygiais ašmenimis.
-Negaliu,-pasipurčiau vos pagalvojęs.- Teprasmenga tie pinigai smėlynų kaitroj.
-Labai gerai,- saldžiai pasakė liesasis,- pagal sutartį esi laisvas kaip lašas migloje. Tik,- jis stabtelėjo ir mane nusmelkė bloga nuojauta,- garbusis tėvas labai vargo atlikdamas šį ritualą. Esi jam mažumėlę skolingas. Penki tūkstančiai. Arba pabaigi ir gauni dešimtkart tiek. Na?
-Aš atidirbsiu,- išlemenau maldaujančiai žvelgdamas į karininką.
Jis vėl palinko virš manęs ir išskiemenavo:
-Būtinai. Tuojau pat,- ir įspraudė rankon peilį, kurį buvau numetęs pakampėn.
Vėl pažiūrėjau į ašmenis. Kilstelėjau ranką. Dar truputį. Artėdamas prie veido peilis tiesiog nenormaliai didėjo. Matėsi kiekviena įranta medinėje rankenoje. Rūdys ties geležtės pagrindu. Rankos vėl bejėgiškai suglebo.
-Na, paklausyk,- ramiai tarė liesasis karininkas, lygindamas uniforminių kelnių raukšles pauodegyje,- juk girdi gaudesį. Jie jau rado miestą. Dabar nėra jokių arba. Elgiesi garbingai, antraip visi keliaujam velniop.
Įsiklausiau. Išties iš tolumos ataidėjo keistas metalinis ūžesys. Susikaupiau. Šįkart sugebėjau pakelti peilį iki krūtinės ir tada užsimerkiau. Rankos virpėjo lyg lietus blaškomas vėjo.
-Tu ką išprotėjai?- sustūgo balsas prie pat ausies.- Juk tikslumo reikia.
Kažkas praplėšė mano vokus. Karininkas stovėjo tiesiai prieš mane. Labai susirūpinęs.
-Žiūrėk,- pasakė jis, dviem pirštais pakeldamas savo viršutinį voką.- Darai taip kaire ranka. Tada kiši ašmenis po voku. Staigiai stumteli ir greitai suki, kol neapalpai. Kitkuo jau mes pasirūpinsim.
-Aš nesugebėsiu,- suveblenau tirtančiu liežuviu.
-Nieko sudėtinga,- nuramino mane vėl glostydamas savo kelnes.- Na, pasitreniruok. Pakeli ranką.
Klusniai išpildžiau jo nurodymą. Kilstelėjau peilį kokius dešimt centimetrų. Danguje virš šventyklos kažkas pragariškai riaumojo.
-Dabar lėtai keli aukščiau. Ir nuleidi.
Antra dalis mane labai nudžiugino.
-Vėl pakeli. Ir vėl nuleidi,- kantriai patarinėjo liesasis ir mano rankos beveik nebedrebėjo.- Vėl pakeli. Iki akių.
Šįkart sugebėjau kilstelėti maždaug iki nosies. Sekundę pasivaideno, kad keliu ne vieną o du peilius ir aš vėl suglebau.
-Na,- sumurmėjo karininkas traukdamasis ginklą,- nemanyk, kad pabėgsi per sumaištį. Mirsi pirmas.
Ir įrėmė pistoletą į mano galvą. Mes vėl pradėjom treniruotis. Beprotiškai lėti kilnojimai aukštyn ir staigūs nuleidimai. Gaudesys virš mūsų darėsi nebepakeliamas.
Bandžiau mąstyti apie pinigus ir džiaugsmą juos išleisti. Bet peilis atkakliai nekilo virš smakro.
-Aukštyn!- riaumojo karininkas,- Ir po voku. Trumpam. Tik neliesk akies obuolio. Jis labai jautrus.
„Greičiau jau aš gerklę persipjausiu”, pagalvojau eilinį kartą nuleisdamas ranką, „arba jam. Vis kažkokia galimybė išgyventi.”
-Galbūt,- mano nevilties kupinas mintis nutraukė pasityčiojantis šventiko balsas,- aš sugebėčiau perkelti jo baimę. Jei tie viršuje taip virpėtų, nereikėtų net atiminėti regos. Vietoje padvėstų.
Kažkas tuose žodžiuose užgavo mano savigarbos likučius. Mano kairė ranka timptelėjo voką. Dešinė didvyriškai pakilo. Ašmenys artėjo. Ir netikėtai prarado šiurpinantį ryškumą. Virto kažkokia išskydusia dėme. „Taip arti, kad rega nebesugeba prisitaikyti”, suvokiau. Ir jau drąsiau tęsiau judesį. Geležtė slydo kairės rankos pirštais ieškodama savo kelio. „Tuoj atitrauksiu”, žadėjau sau, „tuoj”.
-Na,- viltingai švokštė karininkas,- na.
Kai tik ašmenų galiukas praslinko mano blakstienas, jis trumpu stuktelėjimu per riešą suvarė peilį akiduobėn.
-Suk,- užstaugė abu – šventikas ir kariškis.
Paklusau ir akimirksniu susmukau pervertas nepakeliamo skausmo. Bet sąmonės nepraradau. Tik tysojau bejėgis lyg maišas, puikiai viską girdėdamas.
Kareiviškus keiksmus. Lėtą maldos vinguriavimą:
-Atimk iš jų, ko mes atsisakom. Akis už akį, aklas už neregį. Teįsigali tavo teisingumas, o Rūke.
Virš miesto tvyrojęs gaudimas pakito, tapo kažkoks nervingai aritmiškas ir nukrypo kairėn link Šlapiųjų kalnų.
Dar vis bejėgis aš girdėjau kaip tankiai alsuoja moteris, užsiūnanti mano tuščios akiduobės vokus. Kai mane pasodino, karininkas džiugiai paplojo per petį.
-Šaunuolis. Na, Lašo ordinas,- tarė prikabindamas prie krūtinės kažkokią geležėlę.- Dabar ilsėkis. O rytoj naujas priešų metalinis paukštis. Sunkūs laikai reikalauja didelių aukų.
Būčiau tyliai suvaitojęs, bet nepajėgiau
-Technovudu kultas,- mąsliai pratarė Stundža, bet kitą akimirką jį išpylė raudonis. „Vadovavimo ekstazės priepuolis”, susišnibždėjo adjutantai.
-Pasiūlymai! Priemonės!- baubė jis.- Ir neminėkit dvigubos mechaninės navigacijos. Ką aš napalmą iš „kukūriznikų” laistysiu?!!
-Nepatarčiau,- nedrąsiai įsiterpė ksenoetnologas Pranas,- jie pereis prie schemos – širdis už variklį. Tada mes net išsinešdinti nepajėgsim.
Apsakymo aptarimas forume
