Raminoras ir sulūžęs kalavijas
Raminoras tiksliai prisiminė, kad išvykdamas atostogų užkasė savo kalaviją po baltuoju šermukšniu prie senos pirtelės, bet niekaip negalėjo jo rasti. Ieškojo, ieškojo, kol patyliukais naktis atsėlino. Ir nusprendė karžygys pirtelėj pernakvoti. O kaip patikimi rašytiniai šaltiniai teigia, senojoje pirtelėje mėgo laumės, raganos, o retsykiais dar ir maumai bei vaidilučiai praustis. Ir tikrai, vos tik jis patogiai kampe įsitaisė ir apsiaustu užsiklojo, sugirgždėjo medinės durys.
– O, brolyčiai, žiūrėkit – svečių turime! – išgirdo Raminoras tylius balsus.
Karžygys lėtai pramerkė dešinę, o po to ir kairę akį. Prie garuojančio vandens kubilo stovėjo šešetas vaidilučių ir traukė dūmą.
– Kokios jo gražios akys, – ištarė kažkuris.
– O kokios stiprios rankos… – pritarė kitas.
Raminoras išsyk pasijuto dėmesio centre. O tai jam, tiesą sakant, labai patikdavo. Kuo grakščiau atsistojęs jis prisiartino prie pirtelės centre stovinčio kubilo. Pasirodė, kad ten garuoja visai ne vanduo, o keistos spalvos skystis, kurio paviršiuje plūduriavo morkos, bulvės ir žirneliai. „Sriuba“, – pagalvojo karžygys.
– Jaunystės eliksyras, – ištarė kažkuris iš vaidilučių, o kiti pritariamai palinksėjo.
Pamąstęs, kad keistasis šešetukas taip apsvaigęs nuo dūmo, kad jau nebežino ką kubile verda, Raminoras nusprendė nekreipti į tai dėmesio.
– Klausykit, vyručiai, o gal matėte čia kur netoliese augantį baltąjį šermukšnį? – paklausė.
– Kokį, kokį? – nusistebėjo tas, kuris pagyrė karžygio akis. – Baltą? Ne, nematėm..
– Kaip nematėm? – paprieštaravo kitas. – Taigi mes jį vakar nukirtom!
– Rimtai… – prisiminė pirmasis. – Laužą reikėjo kurti.
– Nukirtom, sukapojom į dalis ir sudeginom. Nebėra šermukšnio jau…
Raminoras nejuokais susirūpino:
– O gal nors pamenat, kurioje vietoje jis augo?
– Žinoma! – šyptelėjo vaidilutis, gyręs jo rankas, ir nė nemirktelėjęs pridūrė. – Pamenam, kaip nepamenam. Gal net ir parodysim, jei paaukosi mūsų jaunystės eliksyrui kokią savo kūno dalį.
– Ką? – išpūtė akis karžygys ir tik tą akimirką pastebėjo, kad vaidilučiai ne tik keistai elgiasi, bet ir iš išvaizdos visai nepanašūs į dievų tarnus: vilki juodus drabužius ir yra apsikarstę kauliniais amuletais bei plunksnomis.
„Mirsiu… – švystelėjo mintis galvoje. – Ir tokioj ankstyvoj jaunystėj? Nupjaus ką nors tie barbarai, nesutvarstys. Taip ir nukraujuoti galima… bet senelio dovanoto kalavijo palikti kažkur užkasto irgi nesinori. Ką daryti?“
– Tai ar apsisprendei? – išgirdo balsą visai šalia savęs. Juodieji vaidilučiai apspito jį ratu, o kalbėjusysis išsitraukė aštrų peilį. – Ranką, akį ar mažąjį pirštelį?
– Pirma vieta, o paskui – auka, – nusprendė derėtis Raminoras. – Man prieš tai dar reikia prie baltojo šermukšnio pasimelsti.
Vaidilučiai susižvalgė, – sandoris jiems pasirodė teisingas.
– Jūs trys liekate saugoti jaunystės eliksyro, – paliepė peilio savininkas. – O mes jam parodysim, kur tas medis augo.
Po kelių minučių Raminoras klūpėjo prie baltojo šermukšnio kamieno ir garsiai meldėsi, vis lankstydamasis ir liesdamas kakta žemę. Trys juodi šešėliai, stovėję per žingsnį nuo jo, ėmė nekantrauti. Galiausiai laikantysis peilį priėjo prie karžygio ir čiupo už peties. Ore švystelėjo kalavijas, ir ranka su peiliu nukrito ant žemės. Kitą akimirką Raminoras jau stovėjo ant kojų. Vienarankis vaidilutis, nespėjęs atsitraukti, krito vietoje pervertas kalavijo geležtės. Kiti du dar spėjo sušukti balsu pagalbos, tačiau ir juos ištiko panašus likimas.
Karžygys nuskubėjo link senosios pirtelės, norėdamas užbaigti pradėtą darbą. Tačiau, vos įlėkęs vidun, jis akis į akį susidūrė su nepaprasto grožio mergina, besimaudančia kubile. Šioji, pamačiusi kraujuotą kalaviją, suraukė antakius:
– Ką tu padarei mano vaidiloms? – paklausė.
– Vaidiloms? – nustebo jis. – Aš, na aš… jie… jie norėjo mane užmušti!
– Tikrai? Nejaugi užmušti? Ar prašė paaukoti mano jaunystės eliksyrui?
Karžygys susigėdęs nuleido galvą. Tuomet mergina, pasislinkusi arčiau kubilo krašto, nužvelgė jį nuo galvos iki kojų ir pridūrė:
– Argi tavo kalavijas nevertas nė mažojo rankos pirštelio?
– Jis man brangesnis už visus rankos ir kojos pirštus! – atšovė Raminoras.
– Meluoji! – nusijuokė ji, nusišypsojo ir gundančiu balsu sušnabždėjo. – Bet aš tau atleisiu, kad taip negražiai su vaidilom pasielgei ir paaukoti mano eliksyrui atsisakei… Nagi, eikš pas mane į kubilą…
Karžygys, pakerėtas merginos balso, prisiartino ir jau ruošėsi numesti kalaviją ir rūbus ant grindų, kai pastebėjo, kad šioji savo ilguose plaukuose slepia kažkokį aštrų daiktą. Tada jis suprato, kad turi reikalų su ragana, todėl dar tvirčiau suspaudė rankeną, užsimojo ir smogė. Bet čia pragydo pirmieji gaidžiai, ir mergina išsisklaidė ore kaip dūmas, o kalavijas, atsitrenkęs į kubilo kraštą, sulūžo į šipulius. Taip ir liko Raminoras su visais pirštais, bet su sulūžusi kalaviju.
Ir tai buvo žygdarbis vėliau pavadintas „Raminoras ir raganos jaunystės eliksyras“.
AngelEyes
