Leidykla „Eridanas“ pristato A. Sapkowskio „Raganių“ – vieną žymiausių Europos fantasy ciklų
Jeigu Andrzejus Sapkowskis būtų ne lenkas, o anglosaksas, jo vardą šiandien, matyt, minėtume greta tokių fantasy pasaulio žvaigždžių kaip J. R.R. Tolkienas ar G. Cookas. Iš lenkų fantastikos rašytojų savo populiarumu jam teprilygsta gal tik garsusis Stanislawas Lemas.
Tačiau kol kas beprotišką populiarumą savo sukurtu fantasy romanų ciklu „Raganius“ („Wiedzmin“) šis autorius pelnė vien tik buvusiose soclagerio šalyse, kur pagal jo kūrinius jau kuriami filmai ir kompiuteriniai žaidimai.
Leidykla „Eridanas“ pristato Lietuvos skaitytojams pirmąją minėto ciklo knygą – du romanus („Paskutinis noras“ ir „Likimo kalavijas“) išleistus knygoje bendru pavadinimu „Raganius“ („Wiedzmin“), kuria Sapkowskis kadaise ir pradėjo savo kelią į skaitytojų širdis.
Buvęs tarptautinės prekybos kailiais specialistu, Sapkowskis išgarsėjo dar tolimais 1983-iaisiais, kai, pokštaudamas, parašė apsakymą „Raganius“ vienam iš Lenkijos fantastikos žurnalų – „Nowa fantastyka“.
Anot autoriaus, jis viso labo tepritaikė kūryboje marketingo principus, norėdamas, kad į jo kūrinį atkreiptų dėmesį kuo daugiau žmonių.
Sapkowskio (Lenkijoje jau seniai meiliai vadinamo tiesiog „Sapu“) metodas suveikė geriau, nei tikėtasi: netrukus skaitytojai užpylė leidėjus ir redaktorius (o šie – savo ruožtu kuklų, niekam nežinomą autorių – komerciniais pasiūlymais) laiškais, reikalaudami naujų istorijų apie niūrų tylenį raganių-albinosą, profesionalų visokio plauko bjaurasties žudiką.
„Sapas“, gūžtelėjęs pečiais, parašė antrą apsakymą, trečią, ketvirtą… 1990-aisiais išleido apsakymų rinkinį „Raganius“, kuris buvo žaibiškai išpirktas. Netrukus nuo apsakymų perėjo prie romanų, o kailių prekybą pakeitė profesionalaus rašytojo amatu…
„Sapas“, it kvaištelėjęs barmenas, į vieną beprotišką kokteilį sumaišė fantasy magiją, elfus, drakonus ir viduramžių purvą, smurtą, religinius karus bei paleistuvystę…
Pačio Sapkowskio tvirtinimu, kiekviena legenda, mitas ar pasaka turi kokias nors šaknis realybėje, kažkokį atsitikimą, kuris, bėgant dešimtmečiams, it kokia Trakų pilis ar Stelmužės ąžuolas apkerpėjo pasakorių pagražinimais ir išsigalvojimais, laimingomis ir pamokančiomis pabaigomis.
Andrzejus gi pabandė „iškasti“ tas „šaknis“, kurios pasirodė gerokai purvinesnės ir toli gražu ne tokios dailios, kokias regime pasakose.
Kokia purvina, kruvina ir negailestinga galėtų būti, pvz., drakono medžioklė? Ar Snieguolė ir jos nykštukų kompanija tikrai buvo tokie nekalti (gal taip tiesiog pavadino miško plėšikų gaują, vadovaujamą merginos?) Ir ko norėjo kvaištelėjusi mergiotė, atkakliai rengusi savo kormoranu (o ne gulbe) paverstą brolužį (o ne vienuoliką brolių) marškiniais iš dilgėlių?
Beje, savotišku humoru ir aštriu liežuviu pagarsėjusio rašytojo kūriniuose ne kartą minimi ir lietuviai bei Lietuva. Viename iš jo humoristinių apsakymų („Bombos duobėje“ („W leju po bombie“) net aprašyta alternatyvioji istorija: kai dvi lietuvių divizijos, vadovaujamos Stasio Zeligausko, užima Seinus ir Suvalkus, o į lenkų protestus lietuviai atsako, jog Zeligauskas, esą, veikęs be Lietuvos vadovybės leidimo…
Raganiaus Geralto bei jo draugų nuotykiai aprašyti septynių knygų (dvi iš jų – apsakymų ir apysakų rinkiniai) cikle.
Minėti du rinkiniai, kuriuos sudaro apsakymai ir apysakos, paprastai leidžiami viena knyga, bendru pavadinimu „Raganius“ („Wiedzmin“). 1994-aisiais buvo išleistas pirmasis romanas apie Raganių „Elfų kraujas“ („Krew elfow“), 1995 m. – „Paniekos valanda“ („Czas pogardy“), 1996 m. – Krikštas ugnimi“ („Chrzest ognia“), 1997-aisiais – „Kregždutės bokštas“ („Wieza Jaskolki“), o 1999-aisiais – „Ežero valdovė“ („Pani Jeziora“). Visas šias A. Sapkowskio knygas dabar turės galimybę perskaityti ir Lietuvos fantastikos mėgėjai.
Daugiau pasiskaityti apie A. Sapkovskį bei jo kūrybą galite knygų apžvalgų tinklapyje www.skaityta.lt:
http://www.skaityta.lt/boardbin/article.cgi?page=Raganius
http://www.skaityta.lt/boardbin/article.cgi?page=LikimoKalavijas
…ir lietuviškame fantastikos tinklapyje http://www.fantastika.lt/
