„Protagonistas“ – tai 2019 m. pradėtas leisti fantastikos ir populiariosios kultūros žurnalas. Jo redakcijos nariai Mangirdas Beniušis, Agnė Juškėnaitė, Justina Liaukevičiūtė ir Vaidas Mikelskas atsakė į fantastika.lt klausimus apie viziją, planus, savo santykį su fantastika ir kitus įdomius dalykus.
Pirmojo numerio įžangoje deklaruojate, kad „Protagonistas“ – žurnalas, gimęs iš meilės fantastikai ir populiariajai kultūrai. Fantastika – suprantamas terminas, o kas šiuo atveju populiarioji kultūra?
Vaidas: Žurnalą nusprendėme leisti, nes mes kiekvieną dieną esame supami fantastiškų pasaulių ir neįtikėtinų veikėjų filmuose, serialuose, žaidimuose ar knygose. Tokiems pasauliams skirto leidinio Lietuvoje jau neturime kurį laiką, o nuo paskutiniojo tokio leidinio „Imperija“, mokslinė fantastika, superherojų knygelės, elfai ir drakonai iš keisto ir stigmomis apipinto pomėgio tapo daugelio mūsų kasdienio gyvenimo dalimi. Didžiausiuose pastarojo dešimtmečio filmuose jėgos serumo atsigėręs herojus talžo violetinį ateivį Toro, griaustinio dievo, kūju, apdovanojimus skinančiose ir bestselerių topuose dominuojančiose knygose žmonija žengia pirmuosius žingsnius į svetimas planetas… Ar negalime teigti, kad tiek elfai ir drakonai, tiek tarpgalaktiniai ateiviai tapo kažkuo įprastu, kažkuo normaliu ir kažkuo kasdienišku? O ar tai ir nėra populiarioji kultūra?
Mangirdas: Aš nuo savęs dar pridėsiu, kad tas prierašas „populiarioji kultūra“ leidžia į visą mūsų kuriamą turinį žiūrėti šiek tiek laisviau. Jei kam nors kyla idėja sukalt tekstą apie „Černobylio“ serialą, kuris šiaip kaip ir nėra fantastika, ar pavyzdžiui kokį naują Bondą – kodėl ne? Jei būtume užsirašę tik fantastika, tai ir temas, apie kurias galėtume rašyti, labai apribotume. Nematome tam prasmės. Juolab, kad Lietuvoje pilna įdomių kūrėjų ir kūrinių, kuriuos norime pristatyti, – jie irgi balansuoja ant tos ribos, kur jau beveik ne fantastika: animatoriai, komiksų suaugusiems kūrėjai ir panašiai.
Agnė: Mūsų žurnale vartojamas populiariosios kultūros apibrėžimas apima kiekvieną filmą, serialą, knygą, vaizdo ar stalo žaidimą bei iš jų išaugančius hobius: kūrinio įkvėptus scenos menus, atributiką, kolekcinius meno kūrinius ir t.t. Manau, galime drąsiai teigti, kad tą „pop“ dalį šis terminas savyje nešiojasi tik todėl, kad jame išties bene kiekvienas galime atrasti ir savo pomėgį.
Žurnale radome įdomų dalyką, kad neprisiimate jokios atsakomybės dėl leidinyje pateiktos informacijos, jei ji pasirodys klaidinga…
Vaidas: Čia eilutė iš legaliais reikalais besirūpinančios pastraipos pirmuosiuose puslapiuose. Daugiausiai tai skirta, jei prisivirtume košės. Mes, kaip redakcija, negalime prisiimti atsakomybės už visas žurnale pateikiamas nuomones ir faktus. Jei kam nors tai pasirodytų šmeižtas ir tas asmuo imtųsi legalių veiksmų, greičiausiai tų veiksmų imtis prieš mus negalėtų. Sakykime, jei būtume knyga, ši eilutė atrodytų taip: „Knygoje aprašyti veikėjai, įvykiai ir vietos yra išgalvotos ir netikros, bet koks panašumas su realiais atitikmenimis atsitiktinis ir netyčinis.“
Straipsnius redaguojame, tačiau džiaugiamės autoriais ir jų išsakomomis mintimis. Toli gražu ne kiekvienas mūsų autorių, kurie, beje, dirba ir stengiasi savanoriškai, straipsnis nugula į žurnalo puslapius.
Mangirdas: Ta eilutė, kaip mes mėgstam sakyti – laisvo išėjimo iš kalėjimo kortelė. Ji yra ten ir tiek. Žinote, „o jeigu ką“… O šiaip ji tiesiog indikuoja, kad mūsų nuomonės net redakcijoje nebūtinai sutampa. Vaidas gali sakyt, kad „The Mandalorian“ buvo jėga, o aš galiu sakyt, kad tai buvo dalykas, kurio derėtų privengti. Taip pat ir mūsų skaitytojams gali pasirodyti, kad dalykas, kurį vienoks ar kitoks autorius labai giria mūsų puslapiuose, yra didelė krūva š… „Protagonistas“ leidžia tas skirtingas nuomones, bet aš nebūtinai sutinku su trečiojo numerio tekstu, kad „The Mandalorian“ yra geras – tai autoriaus nuomonė, ne mano.
Ar prieš užkurdami leidybą, svarstėte, kaip atrodys ši veikla po metų? Gal turite planą minimum ir maksimum?
Mangirdas: Jei taip sąžiningai, kai pasiūliau šitą idėją Vaideliui, netikėjau, kad ištempsim metus. Galvojau padarysim vieną, gal du žurnalus ir viskas. Idėja buvo pasidaryt fainą leidinį sau, sukurt sau galimybę prikaupus kūrybinės energijos išleisti naują žurnalą. Kad ir per metus vieną. Bet kažkaip nesitikėjom, kad atsiras tiek daug skaitančių ir besidominčių. Dabar padarėm trečią, jau darom ketvirtą ir galvojam apie penktą… Tai manau, kad planas minimum jau kaip ir atliktas. Planas maksimum, žinoma, yra galimybė daryt visą šitą reikalą ne tik po darbo. Netikiu, kad tai greitu metu įmanoma, bet kažkokį veiksmą į tą pusę bandom vystyt. Norim susikurt puslapį ir taip galbūt pakelt uždarbį iš reklamos. Bet čia labiau gražūs norai nei konkretūs planai. Esam realistai ir kol kas tas planas maksimum daryt ką darom, bet daugiau ir geriau.
Agnė: O man atrodo, kad „Protagonistas“ savo būsimu ketvirtuoju, metus užbaigsiančiu numeriu tepadės gražią pradžią ilgai kelionei! Skaitytojų reakcija, turinio kokybė bei žurnalo bendraautorių entuziazmas pralenkė bet kokius mūsų lūkesčius, tad šiuo metu stovime ant kaip niekad tvirtos žemės ir galime iš sėkmingo projekto nulipdyti ką nors dar sėkmingesnio bei patrauklesnio.
Justina: Aš turbūt pačioje pradžioje visiškai neturėjau jokių nusistatymų ir įsitikinimų. Net negalvojau, į ką tai galėtų išaugti. Pasinėriau į avantiūrą ir mąsčiau, kad, okay, this is fun, kodėl gi ne. Po antro numerio jau pradėjau tikėt stipriau, kad tikrai galima išgimdyti kažką reikšmingo. Turbūt protinga galvot, kad bėgant laikui žmonių susidomėjimas pranoko lūkesčius, o ir šiaip, meluočiau, jeigu sakyčiau, kad neglosto savanaudės širdies iš idėjos gimusio kūrinio augimas. :)
Kurie straipsniai jums patiems atrodo patys geriausi, kuriais didžiuojatės? O gal tai ne straipsniai, o bendras vaizdas, iliustracijos?
Mangirdas: Aš tai labai didžiuojuos Vaidu. Ir ne tik dėl nuostabaus žurnalo vizualinio apipavidalinimo, bet ir dėl jo teksto antrame žurnalo numeryje. Tas tekstas padėjo man savo šeimynai parduoti idėją išmėginti „Dungeons & Dragons“… Tik kad priversčiau jį parašyt tą tekstą, man reikėjo surasti iliustratorę, kuri supaišė nuostabius piešinius ir Vaideliui nebebuvo kur dingt, kaip tik sėst ir padaryt ką žadėjo.
O jei rimčiau, tai manau, kad didžiuojamės visuma. Iš knygos žodžių neišimsi, kaip ir iš „Protagonisto“ kažkokio atskiro jo elemento. Kai kas gali nepatikti vienam ir būti geriausiu dalyku visame žurnale kitam. Man labai patinka mūsų fantastiniai apsakymai. Net pats užsinorėjau tokį parašyt, skaitydamas kitų darbus. Kada nors gal ir parašysiu. Tik nežinau, kas be manęs priims sprendimą, ar jis vertas mūsų žurnalo puslapių…
Agnė: Mane asmeniškai žavi gerai išanalizuoti straipsniai, nagrinėjantys pasirinktą temą iki šaknų galiukų. Kai kurie autoriai yra taip atsidavę savo pasirinktoms temoms, kad jų straipsniai savo išsamumu prilygsta mini enciklopedijoms! Net ir domėdamasis viena ar kita tema čia vis dar atrandi kažką naujo. Ir, be abejo, labiau už viską domiuosi su grafine literatūra susijusiais tekstais bei lietuvių kūryba. Bet tai jau ir taip yra mano gyvenimas. :)
Ką norėtumėt patobulinti?
Mangirdas: Viską… Kiekviename naujai išleistame numeryje randame ką patobulinti. Jau dabar kraunamės sąrašą dalykų, kuriuos darysime kitaip, leisdami ketvirtą žurnalą. Manyčiau, kad „Protagonistas“ yra kelionėje – nuolat besimokantis ir nuolat bandantis kažką naujo. Netikiu, kad galime pasiekti momentą, kada sakysim – „viskas, padarėm tobulai, nebereikia daugiau stengtis“.
Vaidas: Vis dar vykdome optimizaciją iš logistinės pusės, trečiąjį numerį išsiuntėme naujo tipo vokuose, siuntimą atliekame per modernią „Samus“ sistemą, o dabar galime įrašyti ir savo „Patreon“ rėmėjų telefono numerius. Tai padeda užtikrinti sklandesnę siuntinių kelionę iki adresatų, bet su kiekvienu numeriu stengiamės tą padaryti dar geriau. Tiesa, pats siuntinių pakavimo procesas darosi vis ilgesnis, nes žurnalų išsiunčiame vis daugiau.
Jau išleistas trečias numeris – ar jis nuosekliai tęsia pasirinktą kryptį, ar jau kažką jau norisi pakeisti? Kas yra numerio „vinis“, kuri labiausiai turėtų patraukti skaitytojus?
Mangirdas: Mūsų pagrindinė kryptis ir kiekvieno žurnalo „vinis“ yra lietuvių darbai. Sakyčiau, kad nuosekliai tobulėjam būtent ta linkme. Pirmame numeryje pakalbinom porą kūrėjų, antrame dar daugiau, o trečiame jau turime 5 interviu su kūrėjais, 6 lietuvių dailininkus ir lietuvišką fantastinį apsakymą. Beje, vasaros numeriui esam paskelbę postapokaliptinės Lietuvos konkursą ir jau gavome keliolika puikių darbų – manau, kad tą kryptį išlaikyti pavyks ir toliau, o tų vinių tik daugės.
Agnė: Kai žurnalas susideda iš tokios temų įvairovės, ta „vinis“ – kaskart vis kita. Tačiau pritarsiu Mangirdui, kad kaskart ryškiausiai siekiame pabrėžti lietuviškąją kūrybą bei tautiečius kūrėjus. Tai visada buvo ir, tikiuosi, išliks mūsų pagrindiniu tikslu!
Kaip įsivaizduojate savo auditoriją? Ar renkatės tekstus, kurie būtų įdomūs jums ir jūsų draugams, ar vyresniems, jaunesniems, ar naujokams šioje srityje?
Mangirdas: Rašom tekstus sau ir tikimės, kad Lietuvoje yra daugiau žmonių, kurie turi tokius pačius pomėgius. Vieni skirti draugams, kiti vyresniems, treti naujokams fantastikoje ir panašiai. Aš manau, kad čia ir yra „Protagonisto“ stiprybė. Pas mus daug puslapių, o tai leidžia pasiūlyti įvairaus turinio įvairioms skirtingoms grupėms. Nemanau, kad kas nors iš mūsų galvojo apie kažkokią tikslinę auditoriją kurdamas savo tekstą – tiesiog rašai, nes norėjosi išsikalbėti vienokia ar kitokia tema. Leidybos biznio nesukam, tai ir apie kažkokias tikslines auditorijas, kam turim patikti, mums nereikia galvoti. Patikom – šaunu. Nepatikom? Na, ką jau darysi, – versk kitą puslapį, gal patiks kitas tekstas… Man žiauriai smagu girdėt, kad mus pagiria (ir pakritikuoja) tiek jaunimas, tiek vyresnio amžiaus skaitytojai. Vadinasi, paskaito ir tie, ir tie.
Vaidas: Iš savo pusės noriu pridėti, kad mūsų auditorija yra, ko gero, Lietuvoje vis labiau plintančių populiariosios kultūros renginių kaip „Comic Con Baltis“ ar „GameOn“ lankytojai. Norime, kad toks leidinys, pasigriebtas viename iš šių renginių, padėtų pagilinti žinias apie mėgiamą popkultūros sritį ar atverti duris į kitokios fantastikos pasaulį.
Agnė: Pripažinsiu, pati tekstus rašau, juos kiek palengvindama bendrajai auditorijai. Na, juk būtų keista išleisti straipsnį tema, kuria domisi vos trečdalis populiariosios kultūros gerbėjų, ir dar parašyti jį nesuprantama kalba? :) Tačiau su kiekvienu numeriu vis didinu savo tekstų „svorį“ ir stebiu auditorijos reakcijas bei įsitraukimą. Taip ir jaukinamės vieni kitus!
Justina: Mano patirtis su tekstais, manau, dar kitokia. Nesu visiška populiariosios kultūros fanatikė, domiuosi turbūt labiau masiniais dalykais negu specifiniais. Todėl kiekvienas perskaitytas tekstas, kuriame randu kažką naujo, kuriame tie nauji požiūriai priverčia domėtis neatrasta populiariosios kultūros dalimi, man yra kaip dar vienas, naujas atrakintas lygis žaidime. Aš labai tikiuosi, kad tokį patį jausmą jaučia ir tie, kurie taip pačiai dar tik varsto savo Narnijos duris mūsų žurnaluose.
Prieš pradėdami rinkti tekstus, apipavidalinimą, kurdami viziją – ar orientavotės į kokius nors panašius užsienio žurnalus, kas nors buvo siektinu pavyzdžiu dėl dizaino ar bendros koncepcijos?
Mangirdas: Prieš pristatant idėją būsimai komandai suskaičiau, ko gero, viską, ką turėjom lietuviškai – „Kaukai“, „Imperijos“, „Fantastika ir detektyvai“, „PC Gamer“, „Game.EXE“, ir galybė kitos specifikos žurnalų. Tačiau viso šito reikalo imtis mane įkvėpė futbolo kultūros žurnalas „Sveiks Valio“. Ten, kaip ir „Protagoniste“ – keletas savanorių autorių, kuriančių turinį, nesistengiant kam nors įtikti. Žurnalas sau įdomiomis temomis, iš kurių susideda ir kažkoks bendras gražus paveikslas – būtent toks pavyko ir „Protagonistas“. Tik tema kita.
Vaidas: Dizaino prasme, kadangi esu grafinis dizaineris, kone visą spaudą – pradedant lankstinukais, baigiant meno knygomis – vartoju kiek kitaip nei įprastas skaitytojas. Įkvėpimas žurnalui yra visų anksčiau matytų žurnalų, įdomių spaudos sprendimų ir asmeninės patirties amalgamacija.
Ar tai pirmas jūsų redakcijos narių bandymas leisti spaudinį, o gal kažkada dalyvavote fenzinų leidyboje?
Vaidas: Kalbant apie leidybą, praėjusiame darbe „GameOn“ per 4 metus mums teko išleisti ne vieną leidinį. Ten, ko gero, ir įgijau visus reikalingus įgūdžius žurnalų maketavimui. Tiesa, nė vienas prieš tai leistas leidinys nebuvo tokios didelės apimties. Turbūt sunkiausias darbas buvo sukurti tinkamą grafinį stilių, kuris būtų stilingas, tačiau nebūtų itin sudėtingas atkartoti per netoli pusantro šimto puslapių. Fantastinės literatūros leidybai dar nesame pasiruošę, tačiau tikrai apgalvotume atsiradus galimybei leisti fantastikos almanachą ar kažką panašaus. To Lietuvoje tikrai trūksta.
Mangirdas: Aš tai prisipažinsiu, kad visai neseniai susipažinau su fenzino terminu… Tiesiog užaugau su internetu. Jei būčiau žinojęs, kad žmonės daro tokius dalykus, greičiausiai jau anksčiau būčiau ką smulkesnio išleidęs. Vis galvodavau, kad jei negali daryt profesionaliai, tai geriau išvis nedaryt. Klydau. Dabar varau per senus lietuviškus fenzinus ir ieškau kietų idėjų ateities numeriams.
Nuo ko apskritai prasidėjo susidomėjimas šia sritimi?
Vaidas: Nuo vaikystės. Mane asmeniškai fantastika, žaidimais ir pasakiškais pasauliais domėtis paskatino tėtis. Jis pirkdavo „Eridano“ Pasaulinės fantastikos aukso fondo serijos knygas, kurių namuose galiausiai susikaupė per keturis šimtus, o nemažą dalį jų dar paauglystėje perskaičiau ir aš. Tiesa, pradžioje knygas rinkdavausi pagal viršelį, neturėjau nei mėgiamo autoriaus ar stiliaus. Lygiagrečiai fantastikos namuose gyveno ir kompiuteris su 166 Mhz procesoriumi ir visais 8 GB vidinės atminties. Ant jo buvo sužaista visa krūva klasikinių žaidimų, kuriuos turguje pirkdavo tėtis ir žaisdavo pats.
Mangirdas: Man labai panašiai: pirmiausia buvo kalnai fantastinės literatūros, paskui, kai atsirado galimybės, atsirado ir žaidimai bei filmai. Tiesiog su tuo užaugau ir tai tapo mano gyvenimo dalimi. Kažkaip net neįsivaizduoju, koks mūsų kartos jaunuolis sugebėjo išvengti „Žiedų Valdovo“ ar „Hario Poterio“ manijos. Buvo tokių, bet labai nedaug – galbūt todėl šiais laikais ir tos fantastikos ir popkultūros fanų pilnos pakampės…
Agnė: Tėvai komiksus vietoj pasakų prieš miegą skaitė. Tokią ir užaugino!
Justina: Manau, kad nuo „Hario Poterio“ ir „Betmeno“. Tai yra vienintelės tikros ir nepakeičiamos mano gyvenimo meilės.
Ar labiau esate fantastikos mėgėjai, ar fendomo nariai, o gal patys „gaminate“ fantastiką?
Vaidas: Kadangi dirbu su žaidimais, jais domiuosi labiausiai. Kartu su Mangirdu jau penketą metų leidžiame turinį YouTube kanalui „Žaismo DNR“, taip pat abiem teko pabuvoti ir „GameOn“ organizatoriais. Prieš tai buvome ir radijo laidų apie žaidimus ir kiną vedėjai „VDU Radijuje“. Turinio kūrimas, regis, mūsų kraujyje. Kalbant apie geek’iškus pomėgius, tai vis dar mėgstu ir skaitau fantastiką, esu didelis superherojų fanas, turiu šiek tiek grafinių novelių ir komiksų, mažą kolekciją dažytų figūrėlių, puspilnį stalčių „Magic: The Gathering“ kortų ir jau keletą metų žaidžiu „Dungeons & Dragons“. Ai, dar paauglystėje versdavau Anime titrus į lietuvių kalbą.
Mangirdas: Be Vaido jau minėtų dalykų, kurie, manau, vienija mus visus (na, gal anime nežiūriu ir superherojų nelabai mėgstu), taip pat laisvalaikiu stengiuos parašinėt ką nors savo. Jau nuo mokyklos laikų kompe kaupiu failus su savo rašliavomis – nuo RPG istorijų iki atskirų fantastinių apsakymų. Tik niekaip neprisiruošiu kam nors parodyt savo kūrybos. Be kelių šeimos narių, jaučiu, kad tik Vaidas ir yra skaitęs, ko esu prirašęs. Bet sužavėtas nebuvo, tai kol kas nerodau ir kitiems.
Agnė: Esu užkietėjusi grafinės literatūros skaitytoja jau daugiau nei 20 metų. Pradedant vaikiškais žurnaliukais, baigiant pavyzdinėmis grafinėmis knygomis – stengiuosi plėsti savo suvokimą bei išprusimą šioje srityje visais man pasiekiamais būdais. Ypatingai vertinu lietuvišką leidybą. Domiuosi komiksų, kaip medijos, įtaka socialiniame, istoriniame fone, taip pat renku kolekcinius meno kūrinius pagal mėgstamo grafiko kūrybinę stilistiką. Jau keletą metų sėdžiu ir už populiariosios kultūros projekto „GeekPropaganda“ vairo, vedu to paties pavadinimo video seriją „Youtube“. Kaip ir vaikinai, savaip prisidedu prie „Comic Con Baltics“, „GameOn“ bei kitų pop kultūros renginių organizavimo bei vyksmo.
Justina: Yra tekę pageiminti vieną kitą renginį, kuris gražiai įsipaišo į populiariosios kultūros paveikslą, bet neišvengiamai ir turbūt nepakeičiamai visą gyvenimą buvau ir tikiuosi, kad liksiu knygos žmogumi. Nuo pat mažens mėgau fantastines, pieštas ar netgi tamsias – taip vadinu siaubiakus – knygas. Turbūt tas domėjimasis ir skaitymas kažkaip netyčia ir atvedė į šią kompaniją :)
