– Velniop šituos garpalaikius, – nusikeikė Sviftas, atsimušdamas galva į stalaktitą. Praleidus tris dienas priplėkusiuose Žaliųjų kalnų urvuose, jam norėjosi kuo greičiau atsidurti paviršiuje, įkvėpti aitraus Nitrenijos džiunglių oro ir iš susikaupusio įniršio plikom rankom pasigavus Gurinamo dryžuotąjį strutį nulaužti jam kaklą, išsikepus jį ant laužo suleisti dantis į sultingą mėsą, ir ramiai užmigti bežiūrint į žvaigždėtą dangų bei spėliojant, kokios spalvos bus jo gimtojo miestelio viešnamio naujokių akys, sugrįžus į civilizaciją. Šis Svifto planas turėjo nemažai spragų, visų pirma, Gurinamo dryžuotieji stručiai buvo vieni iš greičiausių gyvūnų žinomame pasaulyje, be to, dėl savo nuožmumo ir pomėgio aštriais snapais išbadyti jiems nepatinkančių sutvėrimų akis jie buvo geriau žinomi Akiasnapių vardu. Antra, vargu ar kas nors būtų galėjęs pasigirti, kad yra jų mėgstamas. Paskutinis tai daręs buvo kvaištelėjęs Garmiesčio zoologijos sodo prižiūrėtojas Verneris, kuris pabandė pašerti vieną iš ten laikomų akiasnapių tiesiog iš rankų. Dabar Verneris leido savo dienas šerdamas žmonos prižiūrimo ūkio kalakutus su žymiausio Garmiesčio išradėjo Pagaleno jam sumeistrauta dirbtine ranka. Veikė ji kuo puikiausiai, tačiau Verneris dėl savo nesėkmingo bandymo neteko ne tik rankos, bet ir abiejų akių, ir jo žmonai dažnai teko žvalgytis jo pasimetusio kur nors laukuose, beieškant savųjų kalakutų. Laimei, iš rankos rūkstantis garo dūmelis leisdavo Vernerį pamatyti jau iš tolo. Be to, po nelaimingojo įvykio Vernerio žmonelė tapo kur kas geresnės nuotaikos ir daugiau šypsojosi nei prieš tai. Žmonės kalbėjo, kad to priežastis – pagerėjęs poros seksualinis gyvenimas. Vieni buvo linkę tai sieti su Pagaleno ranka ir jos konstrukcijos ypatybėmis, kiti tiesiog juokėsi ir sakė, kad Verneriui tiesiog geriau nematyti savo žmonos, kuri anaptoil nebuvo gražuolė. Tikriausiai teisūs buvo ir tie, ir anie.
Na, o trečia – Sviftas buvo taip prasilošęs ir prasiskolinęs, kad nebūtų galėjęs sau leisti net pačios šlykščiausios ir seniausios Garmiesčio dirižablių stoties rajono laisvosios profesijos atstovės, ką jau kalbėti apie jo gimtojo miestelio viešnamio, į kurį nepabijoję atstumo atvykdavo ir didieji sostinės ponai, gražuoles. Tik dėl to jis sutiko su pakvaišėlio Jonijaus pasiūlymu ir atsibeldė kartu su juo ir jo automatonais į Nitreniją, toli nuo imperijos dirižablių maršrutų. Jonijaus pasiūlyta suma ne tik suteikė galimybę Sviftui išlįsti iš skolų, bet ir galbūt išeiti į užtarnautą poilsį, apie kurį Sviftas dažnai pagalvodavo. Jis garsėjo kaip vienas geriausių Imperijos samdomų atskalūnų, ir savo profesija, jei taip galima ją pavadinti, labai didžiavosi. Bėda ta, kad daug kas atskalūnus daugelis laikė paprasčiausiais banditais, ir tame buvo nemažai tiesos, tikrieji, žodžio besilaikantys ir nešvariais darbeliais neužsiimantys atskalūnai buvo nykstanti rūšis – daugelis jų žuvo gindami tolimus imperijos fortus nuo orkų ir kitų nežinomojo pasaulio baisybių. Be to, dirižablių išpopuliarėjimas ir padidėjęs jų saugumas lėmė tai, kad sumažėjo tipiškų užduočių atskalūnams – palydėti ar nugabenti svarbius asmenis ir daiktus iš vieno taško į kitą per pavojų knibždančias Imperijos teritorijas. Sviftas, kaip ir daugelis kitų jo draugų atskalūnų, laikė save senamadišku ir jautė panieką visam tam Garo ir Technikos ažiotažui, o Garmiesčio nekentė iš visos širdies, nors ir praleisdavo ten nemažai laiko – iš vienos pusės, dėl to, kad dauguma užsakymų būdavo iš ten, iš kitos pusės – dėl Garmiesčio smuklių gausos ir savo polinkio į tamsų sostinės alų. Nuo to laiko, kai tarp Imperijos ir gnomų valdomos Bal Godafo salos užsimezgė prekybiniai ryšiai, gyvenimas keitėsi neįtikėtinu tempu – Garmiestis tapo ūkiančiu, puškuojančiu ir girgždančiu skruzdėlynu, kuriame kiekvieną dieną galėjai pamatyti naujus technikos stebuklus. Jei dar neseniai automatoną išvydę miesto gyventojai persižegnodavo ir pereidavo į kitą gatvės pusę, tai dabar šie technikos stebuklai jau nieko nebestebino, o labiau pasiturintys ir patys įsigydavo mechaninius pagalbininkus, kuriuos nepailsdama gamino „Gero garo“ gamykla. Taip pat priviso įvairiausių išradėjų, mokslininkų ir inžinierių, kuriuos Sviftas paniekinamai vadino garpalaikiais ir vengdavo kaip maro.
Vienas iš tokių buvo Jonijus, tikrai neeilinis garpalaikis. Į Bal Godafą jis išvyko kaip Imperijos ambasadorius ir su gnomais ten praleido penkerius metus. Iš ten jis sugrįžo neatpažįstamai pasikeitęs – nors Imperatorius jį apdovanojo pirmojo laipsnio Aukso varžtu ir vėliau jam patikėjo pirmąjį kartą paleisti „Gero garo“ gamyklos sireną, žmonės jo kaip susitarę vengė. Anksčiau aktyviai sostinės visuomeniniame gyvenime dalyvavęs mokslininkas dabar dažniausiai tūnodavo savo namo rūsyje įrengtose dirbtuvėse, iš kurio, anot kaimynų, girdėjosi „pragariški garsai“, o kartais sklisdavo „baisesnis nei gnomo skleidžiamas kvapas“. Gnomai, žinoma, jokio kvapo neskleisdavo, priešingai – eilinis Garmiesčio gyventojas dvokdavo keistu prarūgusio alaus, svogūnų ir alyvos mišinio aromatu, apie kurį savo povandeniniais laivais atplaukę gnomų prekeiviai neužsimindavo tik iš mandagumo. Už akių Jonijus buvo vadinamas „Gnomų pakaliku“, miestiečiai kūrė konspiracijos teorijas apie jo dirbtuvėse meistraujamas žudymo mašinas, kurios vieną dieną nušluos visą miestą. Kad ir kaip Garmiesčio Tarėjai kartu Mechanikų ložės nariais stengėsi šviesti miestiečius – „Gero garo“ gamykla net pradėjo leisti žaislinių gnomų išvaizdos automatonų seriją – jiems sunkiai sekėsi. Nepadėjo ir masiškai platinamas leidinys „Kaip pažinti ir susidraugauti su gnomu“, tikriausiai dėl to, kad vargu ar kas nors iš tiesų žinojo kaip tai padaryti, mat gnomai apsiribojo tik prekybiniais santykiais ir į gilesnes kalbas nesileido, o jei kartais ir užsukdavo į uosto smukles, tai alaus net neparagaudavo, tik mąsliai papsėdavo savo pypkutėmis. Nepaisant nuolatinių Tarėjų skatinimų miestiečiams nebūti gnomofobais, atvykėliai ir toliau buvo kaltinami vaikų grobimais ir moterų prievartavimais, nors apie tai, kad iš Bal Gadafo atkeliavusių technologijų dėka miestas klestėjo ir darbo gamyklose nestigo, ar apie gnomų finansuotą Didįjį Gartraukį, kuris filtravo miesto orą ir dėl kurio Garmiesčio gražuolių veido oda pasidarė pastebimai šviesesnė, o pagrindinėse gatvėse įrengtas spjaudykles reikėjo išvalyti tik kartą per dieną vietoj ankstesnių trijų, gyventojai kažkodėl pamiršdavo.
Tądien, prieš sudarant sandėrį, Jonijus įsiveržė į smuklėje išsinuomotą Svifto kambarį ypatingu būdu. Vietoj to, kad pasinaudotų sena gera durų funkcija, jis įskrido pro langą kartu su visu stiklu, apsižergęs savo garo skraidyklę. Negana to, už jo nugaros sėdėjo klaikiai aukštos tonacijos balsu spiegiantis nedidukas automatonas, kuris dėl smūgio kūlversčiu nusirito nuo skraidyklės tiesiai tarp palaimingai lovoje beknarkiančio Svifto ir šalia jo miegančios mergužėlės. Sviftas atsibudo ir pamatęs šalia automatono veidą, šoko iš lovos, galvodamas apie tai, kiek bokalų vakar jis išgėrė, kad neatskirtų moters nuo šito garpalaikių sukonstruoto sutvėrimo. Tuo pat metu iš lovos išsirito ir mergužėlė, kuri puolė šaukti „gaisras“, mat kambarys prisipildė iš Jonijaus skraidyklės sklindančiais garais. Tuo nemalonumai nesibaigė, nes į kambarį įsiveržė „Girto gnomo“ šeimininkas, kuris, pamatęs nuogą savo dukrą, išdaužtą langą bei suniokotą kambarį, prapliupo kuo baisiausiais keiksmais ir čiupęs šalimais stovėjusią kėdę užsimojo trenkti goglus besivalančiam Jonijui. Nuo smūgio jį apsaugojo pro duris įvirtęs ir staktą dėl savo nežmogiškai didelio ūgio pramušęs… na, taip, metalo gabalas buvo geriausias apibūdinimas kitam Jonijaus padėjėjui – automatonui Patrikui, kuris žemu liūdesingu balsu staugdamas „atsiprašau už duris“, užsivertė ant nugaros Jonijų, mažajį automatoną Liudviką ir Sviftą, bei ištempė juos iš smuklės nuo tolimesnių negandų.
Kita vertus, gal ir neteisinga būtų sakyti „ištempė“, nes pakvaišėlis Jonijus pats traukė paskui save negandas kaip magnetas. Svifto manymu, visa šita kelionė buvo viena didelė neganda. Jonijus įtikino jį, kad viskas bus labai paprasta, jam tereikės nusigauti iki Žaliųjų kalnų Nitrenijoje, kur jis paims Gyvasties Sferą ir viskas, ką Sviftui reikia padaryti – palydėti jį iki ten ir atgal. Tačiau buvo panašu, kad pats Jonijus gerai nežinojo, kur tos Gyvasties Sferos reikia ieškoti ir jau kokias tris dienas jie klaidžiojo Žaliųjų Kalnų urvų labirintuose leisdamiesi, kaip atrodė Sviftui, vis gilyn ir gilyn. Vienintelis, kuris žinojo kelią atgal, ar bent jau taip sakė, buvo Jonijus, mat beeinant jis nuolatos sukiojo sraigtelius ant keisto mechanizmo su rodyklėmis ir skaičiais, pasišviesdamas iš mažojo automatono Liudviko akių lęšių sklindančia šviesa ir tikino, kad, kai reikės, „požemių sekstantas“ juos parves. Tačiau Sviftas nepasitikėjo Jonijaus navigaciniais įgūdžiais, nes bekeliaujant per pavojingąsias Nitrenijos džiungles, mokslininkas buvo sugebėjęs pradingti kelioms dienoms, kai nusprendė savo kolekcijai sugauti šarvuotąjį laumžirgį ir mosikuodamas tinkleliu dingo savo palydovams iš akių. Sviftas jau nebesitikėjo surasti jo gyvo, ir buvo besukąs atgal, tačiau liūdnasis metalo gabalas Patrikas užtiko Jonijų prie upelio lyg niekur nieko švilpaujantį pagal „Garo šviesos“ melodiją ir plaunantį savo kojines. Jo veidas buvo taip ištinęs, lyg Jonijus būtų užsidėjęs goglus – pasirodo, Jonijus vijosi laumžirgį iki pat jo lizdo, kur buvo negailestingai sugeltas šarvuotųjų laumžirgių sargybinių.
Jonijaus palydovais Sviftas visiškai nepasitikėjo. Jie buvo kitokie negu jam anksčiau matyti „Gero garo“ gamykloje sumeistrauti automatonai, kurie buvo pakankamai primityvūs, ir sugebėjo atlikti tik tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, reguliuoti eismą judriausiose Garmiesčio gatvėse, sukiotis su gėrimų taurėmis prabangiuose pobūviuose ar sėdėti miesto Tarėjų posėdžiuose vietoj pačių Tarėjų, spaudant mygtukus ir balsuojant už vieną ar kitą nutarimą. Patriką su Liudviku Jonijus vadino mechais ir prasitarė, kad jie yra vieni iš pirmųjų gnomų sukurtų naujos kartos automatonų, kurie gyvasties sferų ir magijos pagalba sugebėjo savarankiškai priimti sprendimus. Galbūt technologija buvo dar ne itin ištobulinta, galbūt magiški užkeikimai buvo pasakyti netiksliai, nes mažasis Liudvikas buvo ciniškas pašaipūnas, kurį dažnai ištikdavo isterijos priepuoliai, o didysis metalo gabalas Patrikas buvo savimi nepasitikintis ir linkęs į depresiją, nors savo masyviom, priekalus primenančiom rankom lengvai būtų galėjęs vienu judesiu sutraiškyti kokios nors šalia pasitaikiusios žmogystos galvą. Pirmasis garsas, kurį rytais Patrikas išleisdavo, Jonijui jį prisukus ir pertepus, būdavo toks gilus ir liūdnas atodūsis, kad Sviftas tuoj pat prisimindavo savo motiną ir jos sutinusias nuo darbo laukuose rankas.
* * *
– Tai kiek dar liko iki tos Gyvasties Sferos, kad ir kas ji bebūtų? – besikasydamas nusimuštą galvą, paklausė Sviftas.
Jonijus savo ruožtu susimąstęs kasėsi žilą barzdą ir nieko neatsakė. Liudvikas pašaipiai niūniavo kažką iš „Meilės garlaivio“ motyvų, o Patrikas kaip visada, ėjo tylėdamas, retkarčiais sunkiai atsidusdamas.
– Panašu, kad priėjome akligatvį, – pareiškė savo spigiu balseliu Liudvikas, kraipydamas galvą ir taip apšviesdamas urvo kampus. – Taip, akligatvis, nors geriau būtų sakyti, akliurvis, – nedvejodamas patvirtino ir sustojo, niūniuodamas toliau, tarsi būtų abejingas visam pasauliui. Tikriausiai toks jis ir buvo, kol neištikdavo isterijos priepuoliai. Kelio toliau nebuvo, tik uždara stalaktitų ir stalagmitų raizgalynė.
– Nejaugi viskas perniek? – giliai atsiduso Patrikas girgždančiu balsu.
Sviftas, kuris nebesijuto grupelės vedliu, nes buvo priklausomas nuo Jonijaus urvų sekstanto rodmenų, kuriuos suprato tik vienas jis pats, nusprendė imtis iniciatyvos ir priėjęs prie mokslininko, pakratė jį už gležnų pečių ir griežtai pareiškė:
– Jonijau, sutikdamas vesti šitą ekspediciją nesitikėjau beprasmiškai klaidžioti po Žaliųjų kalnų urvus pirmyn ir atgal. Tu pats sakei. Ateinam, paimam Gyvasties Sferą, ir grįžtam. Tai prašyčiau paaiškinti, kaip ji atrodo ir kodėl mes jos nesuradom, ir… Ar tu turi planą kaip ją rasti apskritai?
Jonijus tarsi pabudęs iš gilaus letargo miego pasipurtė ir karštligiškai gestikuliuodamas pradėjo nerišliai aiškinti:
– Turėjau… Tai yra taip, turiu. Gyvasties sfera… Ji yra, na, kaip čia pasakius…
– Mėlyna, – įsiterpė Liudvikas ir nusižiodavo sukaukšėdamas metaliniais žandikauliais. – Šviesiai mėlyna.
– Taip, šviesiai mėlyna ir… Reikalas tas, kad gnomų turimų gyvasties sferų energija senka, o be jų negalima daugumos naujųjų mechų ir technologijų gamyba…
– Tokių kaip šie du? – mostelėjo ranką į Liudviką ir Patriką Sviftas.
– Taip, bet ne tik…
– Laiko švaistymas, – pareiškė Sviftas. Tai išgirdęs, Patrikas akivaizdžiai įsižeidė ir nerangiai nuklypavo kažkur į kampą murmėdamas. – Bet užduotis yra užduotis. Ir kodėl tu manai, kad Gyvasties Sfera yra būtent čia, Žaliuosiuose kalnuose?
– Gnomai seniai numatė tai, kad laikui bėgant jiems reikės naujų Gyvasties Sferų ir jau eilę metų vykdo žvalgymus. Jų autoskraidyklės užfiksavo potencialias energijos vibracijas Žaliųjų kalnų gilumoje ir… aš atėjau jų ištirti. Viskas dėl mokslo, – pridūrė jis besiteisindamas ir matydamas įtūžusį Svifto veidą. – Mainais už mano pagalbą jie sutiko užmegzti prekybinius ryšius ir to dėka Garmiestis…
– To dėka Garmiestyje priviso prakeiktų garpalaikių ir to dėka aš net negaliu susimokėti smuklėse, kuriose lankausi! – galutinai trūko kantrybė Sviftui. – Energijos vibracijas? Potencialias? Tu net nesi tikras, kad Gyvasties Sfera kažkur čia!
– Nesijaudink, tu gausi atlygį… – išsigandęs grėsmingai prie jo artėjančio Svifto išlemeno Jonijus, tačiau čia, pastebėjęs, kad jo šeimininkui gresia potencialus pavojus, kažkur iš tamsos išniro Patrikas ir švelniu judesiu, kone gracingai stumtelėjo Sviftą taip, kad šis nulėkė kelis metrus ir turėjo užsikabinti už stalagmito, kad nepargriūtų ant žemės.
Stalagmitas keistai nusilenkė ir pasigirdo garsas, tarsi kažkur tarkštelėtų milžiniška spyruoklė ir urvas pradėjo drebėti. Sekantis garsas Sviftui priminė atsidarančius didžiausios ir seniausios Garmiesčio gamyklos „Maksimalus garas“ vartus, kurių tikriausiai niekas niekada dar nebuvo sutepęs – matyt gaila buvo tokio didelio kiekio alyvos. Urvą užpildė dulkių ir akmenų nuolaužų debesis, o Patrikas subaubė „aš nieko blogo nenorėjau“. Praėjo bent minutė, kol cypimas, girgždesys ir tarškėjimas liovėsi, o dulkės nusėdo tiek, kad būtų galima kvėpuoti. Sviftas, kosėdamas ir spjaudydamas atsistojo nuo žemės.
– Liudvikai! Tu maža prakeikta metalo skardine, atsimerk, – užriaumojo jis ir čia pat užspringo dulkėmis.
Liudvikas matyt paklausė, nes urvą apšvietė dvi mažos besiplaikstančios švieselės. Akliurvio nebeliko, vietoje uolienų ekspedicijos dalyviai išvydo atsivėrusias gremėzdiškas apkaustytas duris, o už nubyrėjusių uolienų urvo skliautuose kur ne kur Liudviko skleidžiamą šviesą atspindėjo metalinės plokštės.
– Jūs tik pažvelkit! – džiaugsmingai sušuko Jonijus. – Už uolienų metalas! Ne veltui mano urvų sekstanto duomenys nei šiokie, nei tokie. Skubiai pašokęs jis pradėjo krapštyti, lupti akmenis ir susižavėjęs stuksenti į metalines plokštes. – Tobula, tai tiesiog tobula… – susižavėjęs pareiškė ir sukikeno. – Tokia urvų formacija neturi atitikmens visame žinomame pasaulyje, nenuostabu ir kartu neįtikėtinai nuostabu, kad jie dirbtiniai.
– Ką visa tai reiškia? – paklausė Sviftas, iškosėjęs didžiąją dalį dulkių.
– Visa tai reiškia, kad legendos sako tiesą, ir dromerai tikrai egzistavo bei įrengė visus šiuos tunelius.
– Dromerai?
– Taip, dro-me-rai, – su pašaipėle balse pakartojo Jonijus. – Neteko girdėti?
– Man rūpi šių dienų legendos, tai yra tik aš pats, – atkirto Sviftas, kuriam staiga kilo noras išgerti bokalą ir mesti jį link šio įžūlaus garpalaikio. – Galbūt dromerai kur nors čia įrengė ir alaus arba vyno rūsius?
– Vargu… Dromerai, kaip ir gnomai, nevartojo alkoholio.
– Dar vieni nuobodos.
– Jei tikėtume gnomų legendomis, Dromerai buvo taikinga, bet uždara civilizacija, genialūs mechanikai ir inžinieriai, ištobulinę savo sugebėjimus iki paties aukščiausio lygio. Tačiau gyvybė jų visuomenėje buvo labai branginama, nesvarbu, draugo, ar priešo, ir tai privedė prie Dromerų pasitraukimo į kalnus ir visiško izoliavimosi. Nepaisant to, žmonės nepaliko jų ramybėje ir terorizavo toliau. Galiausiai apie dromerus nieko nebebuvo girdėti. Sakoma, kad jie sulindo į kalnų urvus ir visiškai atsiribojo nuo paviršinio pasaulio.
– Ir jie turėjo sferas?
– Aš net neabejoju. Legendose yra užuominų ir apie jų gamintas „protingas vaikščiojančias puodynes“…
– Ššš… Aš labai atsiprašau, kad pertraukiu jūsų labai svarbias ir itin nuobodžias kalbas, tačiau mano ypatingo jautrumo metalo ausys kažką girdi, – įsiterpė Liudvikas.
Ekspedicijos dalyviai įsiklausė, ir, nors iš pradžių nieko nebuvo girdėti, galiausiai Svifto ausis pasiekė vos girdimas ūžesys, kuris sklido iš už ką tik šimtmečių glūdumas atvėrusių durų. Panašus garsas pasitikdavo į Garmiestį atvykstančius svečius dar likus iki jo keliems kilometrams. Jį išdidūs sostinės gyventojai vadino „naujojo amžiaus garsu“. Tokiems Sviftas, esant galimybei, atsakydavo skambiai paleisdamas dujas, ir replikuodamas „klasikai tai vis tiek neprilygsta“.
– Greičiau, – nekantriai paragino Jonijus ir pirmasis movė pro duris į tamsą.
Sviftas atsisuko į mechus – Liudvikas tik gūžtelėjo pečiais, o Patrikas atsidusęs nerangiai žengė paskui savo šeimininką.
– Na ką gi, eime, padarysim darbą iki galo, – pasakė Sviftas labiau pats sau.
Garsas vis stiprėjo, tačiau buvo sunku nustatyti jo kryptį – atrodė, kad jis sklinda iš visų pusių, kažkur iš kalno glūdumų. Po gero pusvalandžio ekspedicijos dalyviai pastebėjo blyškią šviesą urvo gale, ir Liudvikas atsargumo dėlei išjungė savo akių kristalų žibintus. Pats urvas kuo toliau, tuo mažiau buvo panašus į tipišką kalnų urvą – visų pirma, jis platėjo ir vietos darėsi vis daugiau, antra, daugėjo jo skliautuose įtaisytų metalinių plokščių, ir uolienos panašėjo į dekoracinius elementus, šen bei ten papildančius tvirtą metalą.
Netrukus urvas dar labiau išplatėjo ir atsivėrė įstabus vaizdas. Erdvios menės, kurios grindys, lubos ir sienos buvo iš Imperijoje neregėto žalsvo atspalvio metalo, viduryje stovėjo keturios galingos kolonos, supančios pakylą, papuoštą keistais raštais, kurių figūruojantis elementas buvo vienas kitą sukančių, susipynusių ir bet kokias erdvės taisykles pažeidžiančių krumpliaračių rezginiai. Ant pakylos, karūnos formos gaubtuose didingai bolavo dvylika melsvą, švelniai pulsuojančią šviesą skleidžiančių sferų, jų atspindžiai apgaubė pakylą ir sudarė įspūdį, kad fantasmagoriški krumpliaračių raštai juda ir kinta, tarsi koks nežemiškas mechanizmas.
– Šventas gare! – sušuko priblokštas Jonijus. – Gyvasties sferos. Dvylika jų!
– Griebiam ir grįžtam, – skeptiškai pareiškė Sviftas. – Man čia nepatinka ir nenoriu praleisti čia nė sekundės ilgiau. Nebent sumokėsi dvylika kartų tiek.
Jonijus sulinksėjo pritardamas ir ketveriukė atsargiai užkopė ant pakylos vedančiais laiptais. Nieko nedelsdamas jis atsargiai sudėjo visas sferas į pakaustytą lagaminą, tiesa, kiekviena jų prieš tai pabučiuodamas. Lagaminas atsidūrė prie kitos gausios mantos, kurią ant savo nepavargstančios metalinės nugaros užkabintame krepšyje nešė Patrikas.
– Dabar tik leiskite man sureguliuoti urvų sekstantą… – susijaudinęs pradėjo Jonijus, tačiau tuoj pat buvo pertrauktas.
Ūžesys staiga sustiprėjo iki nepakeliamai didelio triukšmo ir pasigirdo garsai, primenantys krumpliaračių tarškėjimą, garo variklio puškavimą ir seniai neteptų vyrių cypimą. Tarsi kokioje Garmiesčio gamykloje sugaudė sirena, o menės grindys pradėjo svyruoti, lyg prasidėjus žemės drebėjimui.
* * *
Jeigu Gurinamo strutis būtų galėjęs kalbėti, iš jo nuožmaus snapo būtų pasipylę keiksmai ir necenzūriniai žodžiai. Jis netgi nustojo vytis savo auką – žvynauodegį tritoną, tikrą stručių delikatesą. Kalnas, prie kurio jis visą savo gyvenimą medžiojo, drebėdamas ir pasipurtydamas kilo į paviršių, įgaudamas formą, įtartinai panašią į tą keistą lėtapėdį sutvėrimą – žmogų. Nuo kalno tarsi vanduo nuo besipurtančio po maudynių šuns lėkė uolienos, medžiai ir krūmai, kol galų gale prieš sutrikusio stručio akis stovėjo dvikojis metalinis monstras su besisukiojančia į šalis galva ir grėsmingai melsva šviesa švytinčiom akiduobėm. Ant jo kairiojo peties stovėjo Didžiojo Gartraukio formos kaminas, iš kurio į žydrą dangų kilo juodų dūmų debesis. Metalinio milžino skleidžiamas garsas priminė religinės Visų Garo Šventųjų bendruomenės nupasakoto pragaro garsus. Bildėjimas, dundėjimas ir puškavimas buvo nepakeliamas, ir strutis spruko visu savo įspūdingu greičiu, pirmą kartą savo gyvenime ko nors išsigandęs. Monstras savo ruožtu tarsi šiek tiek dvejodamas pasisukiojo ir žengė Imperijos kryptimi, pakeliui negailestingai mindžiodamas Netimerijos džiunglių fauną ir florą.
* * *
– Už Imperiją, vyrai! – sušuko imperijos pasididžiavimo, oro kreiserio „Gražuolis“ kapitonas Petra.
Dirižablio patrankos sutartinai iššovė, tačiau jų sviediniai atsimušė į metalinio milžino kūną, palikdami tik nedidelius įlenkimus. Monstras mostelėjo ranka, ir „Gražuolis“ tarsi sviedinys nuskriejo šalin, atsitrenkė į rotušės bokštą ir visu savo gražumu griausmingai sprogo. Du imperijos pasididžiavimai – žymusis kreiseris ir Garmiesčio rotušė akimirksniu tapo istorija. Miestui į pagalbą skubėjo Sparnuotoji Gnomų Armada, tačiau didžioji jo dalis jau buvo griuvėsiai. Iš „Gero garo“ gamyklos beliko tik gelžgalių krūva, o Didysis Gartraukis irgi neatsilaikė prieš viską griaunantį metalinį monstrą ir griuvo į Pemzos upę, pakeliui dar sugriaudamas architektūrinį Garmiesčio pasididžiavimą – grąžto formos Tarėjų tiltą.
Garsusis lakūnas Stepanas Dešinys suko ratus aplink metalinį siaubą, meistriškai manevruodamas savo garo skraidykle ir ieškodamas silpnų jo vietų. Bet jų nebuvo, nes Dromerai silpnų vietų savo kūriniuose niekada nepalikdavo ir dabar, iš mechaninio miego pažadinta jų meistriškumo manifestacija keršijo už visas seniai išnykusios civilizacijos skriaudas. Tačiau staiga patyrusio lakūno akis užkliuvo už kažkokio judėjimo metalinio titano užpakalinėje dalyje. Per vidurį tarp dviejų metalo plokščių atsidarė liukas ir iš jo išlindo senstelėjusio vyriškio galva su žila susitaršiusia barzda.
– Panašu, kad pasirinkimas šliuožti per Dromerų kanalizacijos sistemą pasiteisino! – sušuko Jonijus, kuris ir buvo tos susitaršiusios barzdos savininkas. – Velnias, mano visas rajonas sugriautas, – čia pat pridūrė pažvelgęs žemyn.
Iš skylės išlindo Sviftas ir apsižvalgęs pareiškė:
– Labiau panašu, kad visas miestas. Regis, Dromerai pasižymėjo neblogu humoro jausmu savo inžinerijoje, nes mes išlindome tiesiai per subinės skylę. Beje, jei turi planą ką daryti toliau, tai pats metas jį pristatyti! – skubiai pridūrė, pro pat jų galvas pralėkus suplotai garo karietai, kurią įpykęs paspyrė milžinas.
– Tiesą sakant turiu! – visa gerkle pabandė perrėkti pragarišką triukšmą Jonijus. – Į ekspediciją vietoj dantų pastos netyčia įsidėjau Netvariosios Golemų materijos indą! Gerai, kad aš beveik nevalau dantų, nes dabar nekalbėtume! Reikia kažkaip iš čia išsikrapštyti, o prieš išsikrapštant įmesti šį indą į milžino vidurius!
Čia į pagalbą pasisiūlė Patrikas, pasiūlęs užsikelti savo kompanionus ant kupros, ir, reikiamą momentą nutaikius, nušokti ant kurio nors pastato stogo. Greitai tokia proga atsirado, nes milžinas artėjo prie Garmiesčio dirižablių angaro, kurio platus stogas buvo reikiamame aukštyje, vos keli metrai žemiau metalo kalno sėdimosios. Akylusis imperijos lakūnas Stepanas Dešinys, supratęs iš milžino subinės išlindusių veikėjų ketinimus, pabandė atkreipti metalinio monstro dėmesį pikiruodamas jam prieš nosį taip, kad jis atsisuktų nugara į dirižablių angarą.
– Palauk, dar nešok! – suriko Sviftas Patrikui.
– Kodėl? Dabar puikus metas, stogas už kelių metrų! – nesuprato Jonijus.
Milžinas pasisuko ir dešinę koją sutrypė medinį pastatą su didžiule iškaba „Angaro smuklė ir lošimo namai“.
– Dabar jau gali! – sušuko Sviftas. – Ten aš velniškai prasiskolinęs!
Jonijus, atidaręs Golemų Netvariosios Materijos indą, įmetė jį į milžino vidurius, o Patrikas ne visai grakščiai liuoktelėjo ant angaro stogo, įsmigdamas į jį iki pusės.
Metalinis milžinas, žengęs kelis žingsnius, susirietė, tarsi prispirtas į tualetą, ir sukaukė vilko balsu.
O tada Dromerų prakeiksmas juos engusiai žmonių civilizacijai nuvirto ir išsitaškė į gabalus, pavirsdamas metalo krūva ir taip gražiai įsikomponuodamas į bendrą sugriauto Garmiesčio urbanistinį kraštovaizdį.
* * *
Sviftas nuo dirižablių angaro stogo žiūrėjo į suniokotą miestą, apimtas dvejopų jausmų. Viena vertus, jam buvo gaila nukentėjusių žmonių, tačiau sugriautų gamyklų, besivoliojančių metalo gabalų ir į kelias dalis suskilusių milžiniškų krumpliaračių vaizdas jam glostė širdį. Imperijos pasididžiavimas, Garo sostinė pavirto į rūkstančių griuvėsių krūvą ir tai jam patiko, nes jis visa širdimi nekentė šio miesto ir visų jo į didybę pasikėlusių ir iš aukšto žiūrinčių garpalaikių.
– Nesijaudink, – per petį jam patapšnojo priėjęs Jonijus. – Su tiek Gyvasties Sferų mes greitai prikelsime Garmiestį į jo didybę. – Tai taręs ir sugadinęs Sviftui nuotaiką, jis atsidarė savo lagaminą dar kartą jomis pasigrožėti.
Gyvasties sferų vietoje tebuvo melsvos spalvos duženos.
– To… To negali būti, – išlemeno Jonijus. – Gyvasties sferos nedūžta…
– Panašu, kad Dromerai eilinį kartą visus išdūrė, – nusijuokė Sviftas ir paėmė tarp duženų besimėtantį pergamento ritinį. – Dromerai siunčia tau žinutę, – pridūrė jį išvyniodamas.
– Dvitaškis, skliaustai… Em, tai kažkoks kodas? – nusivylęs paklausė Jonijus.
– Tai šypsena, didysis mokslininke, – pasakė Sviftas ir paplojo Jonijui per nugarą. – Dromerai iš amžiaus glūdumų siunčia tau šypsenėlę. Visas tikrąsias sferas jie tikriausiai sunaudojo šitai metalinei griovimo mašinai sukurti, – pridūrė pažarstydamas butaforinių sferų šukes.
Persimetęs per petį savo daiktus, Sviftas pamojo ranka kompanionams ir pasuko link kopėčių, vedančių žemyn nuo angaro stogo.
– Dėl užmokesčio gali nesirūpinti, Jonijau! Vis gi Gyvasties Sferos taip ir nesuradom, o tau ir taip pilna rūpesčių, nes reikės pasiaiškinti už visą šitą netvarką žmonėms. O gnomai, drįsčiau manyti, irgi neapsidžiaugs.
Sviftas lengvu žingsniu patraukė per suniokotą miestą švilpaudamas savo gimtojo miestelio knaipių dainų melodijas. Jau seniai jis jautėsi toks kupinas jėgų ir ne be reikalo. Garmiesčio smuklės, kuriose jis buvo prasiskolinęs, buvo sulygintos su žeme, o dabar, kai miestas-stebuklas su visomis garpalaikių technologijomis buvo be skrupulų sugriautas, daug kam tikrai prireiks žymiausio visoje Imperijoje atskalūno paslaugų. Seni geri laikai sugrįžo.
Juozas Kazlauskas
