Skaitiniai

2008-05-28
 

Vėjas nuo jūros (G.Vilpišausko romano ištrauka)

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Giedriaus Vilpišausko romano “Vėjas nuo jūros” ištrauka (leidykla “Eridanas”, serija “Lietuvių fantastikos biblioteka”, 2008) 


 


Ветер с моря дул,


Ветер с моря дул,


Нагонял беду…*


 


Natali


 


*   *   *


 


Daug daug patelių laukė jo štai ten, už laukymės ir tų kelių kalvų. Jis tai žinojo tiksliai, nors žirnio didumo smegenėlės ir negalėjo suvokti kaip, kokiu būdu; tiesiog jautė šaukimą, kviečiantį būtent jį, vis stiprėjantį, aptraukiantį akis voratinkliais ir piešiantį galybę purių uodegų, pakeltų, pasiruošusių. Laukiančių jo.


Šuolis ant kitos pušies. Dar ant kitos. Kaip kasdien, kaip įpratęs, nė negalvodamas kreipti dėmesio į tai, jog spygliuotos šakos nulinksta nuo jo svorio ir vėl švysteli aukštyn, tarsi modamos pavymui. Rusvas kailiukas žvilgėjo saulės spinduliuose, prasiskverbusiuose pro pušų viršūnes. Šilta, bet nėra kada mėgautis. Reikia skubėti.


Šis miškas puikiai pažįstamas, nuo samanų iki pat pušų viršūnių. Čia jis gimė, čia išgliaudė pirmąjį kankorėžį, o po to dar begalę kitų, tačiau tik šiandien pirmąkart pajuto šaukimą, kuris sklido ne iš savo miško, bet iš to kito, iš už dobilais ir čiobreliais kvepiančios pievos; garsesnis už žiogų svirpesį, šildantis labiau nei saulė vidurdienį, šauksmas jį svaigino… glostė… gundė…


Paskutinis medis. Aštriais nagučiais kabindamasis į žievę, jis nubrazdėjo žemyn, stryktelėjo ant žemės. Tankiai suaugusios smilgos tartum traukė atgal, bandydamos sulaikyti, tačiau jis liuoksėjo nė nejusdamas pasipriešinimo. Tos pakeltos uodegos. Tas svaiginantis, užburiantis kvapas. Štai ten.


Šauksmui vis stiprėjant, jis staiga pajuto, jog liuoksėti nebereikia. Kojytės pačios nešė jį link vis artėjančių pušų, valdomos nematomos galios. Priešintis nebuvo nei noro, nei prasmės: juk nebeklausančios letenėlės liuoksėjo būtent ten, kur jis ir norėjo patekti. Jį apėmęs geismas, atrodė, tuoj sudraskys į gabalus. Štai jos, tos uodegos! Mano, jos visos bus mano!


Liuokt liuokt liuokt. Kvaišinantis kvapas užgesino paskutines menkučio protelio kibirkštėles. Mano! Užšokęs ant vienos iš patelių, jis stipriai įsitvėrė nagiukais į kailį ir stačia galva paniro į palaimą, jusdamas, kaip kūnelis spazmingai trūkčioja, kad susivaldyti nebegalėtų net ir norėdamas.


 


Jis nežinojo, kad tos rujojančios patelės – tik vaizdiniai ir kad realybėje jis guli nejudėdamas, apsikabinęs purų samanų kupstą. Jis nematė daugybės blyškių siūlų, ne storesnių už plauką, lendančių iš po samanų ir virpančiais galiukais aklai čiupinėjančių aplink. Jis nejuto, kaip suradę tikslą siūlai niro po kailiuku, vijosi aplink kaklą, lindo į ausis, kol ant samanų liko gulėti tik balkšvas kokonas, tviskantis saulėje.


Jis nieko to nejuto, tik kopė ir kopė palaimos laipteliais, nirčiai, negalvodamas apie nieką daugiau.


 


Orgazmui sprogus, jis užmigo.


 


Pabusti jam nebuvo lemta. 


 


* Pūtė vėjas nuo jūros, pūtė vėjas nuo jūros, nešdamas nelaimę (rus.)


 



 


1 SKYRIUS


 


Šalta ranka čiupo man už kojos ir staigiai patraukė žemyn, priversdama murktelėti po vandeniu. Išnėręs ir išsiprunkštęs prieš save išvydau Ramutės veidą, beveik neatpažįstamą dėl šlapių plaukų. Ji krizeno, negalėdama susivaldyti.


– Pačiupau! – sušuko ji. Išties, sučiupo mane kaip vaiką, nepasiruošusį, beginklį.


– Tuoj aš tave! – ėmiau sparčiai plaukti link jos, ir ji spygtelėjusi nusiyrė tolyn. Su Ramute lenktyniauti buvo beviltiška, ir aš tai žinojau. Kur ten, prieš jos liekną, atletišką kūną – mano atletiški lašiniai, užsėdėti ilgomis darbo valandomis prie kompiuterio. Plaukė ji puikiai, nardė dar puikiau. Aš mačiau, kaip ji tolsta, tobulai skrosdama rankomis menkas bangeles, palikdama po savęs tik purslus. O aš geriausiai plaukiau „plūduru“ ir jos pasivyti neturėjau jokių šansų.


Kada gi ji supras, jog geriausia yra štai taip atsipalaiduoti, prigulti ant vandens, leisti jam tave nešti, jausti tą malonią vėsą, justi, kaip glosto švelnus vėjelis nuo miško pusės, kaip švelniai kvepia sakais ir grybais. Aplink beveik nė garselio, tik tylus miško ošimas, vandens teliūškavimas. Kaip gera pagaliau nusimetus kuprinę po dviejų valandų trepsėjimo mišku, tiesiai pagal azimutą, neieškant takelio: samanos – klampojam per samanas, medis – apeinam. Ir toliau, tik tiesiai.


Ramutės, žinoma, nebesimatė. Vėl panirusi ir greičiausiai vėl artėja link manęs. Na, bet antrą kartą ji manęs tikrai nebeužklups.


Tačiau ji išniro ne prie pat manęs, kiek tolėliau, ir pamojo Kristupui. Tas sėdėjo ant kranto pavėsyje, indėniškai sukryžiavęs po savimi kojas, ir, nieko aplink nematydamas, nagrinėjo naujausią žaisliuką, kurį nusipirko vos prieš kelias dienas. Ramutė priplaukė prie manęs ir pasalūniškai sušnibždėjo į ausį:


– Gal įmetam jį į vandenį? Negi jis ten ant kranto visą savaitgalį smirdės?


– Na na, man po to su juo dirbti reikės. Tu manai, jis dabar tylus? Nematei koks būna, kai užsiraukia.


– Įmetam, atsigaus gal žmogus. O taigi va, žiūrėk, sėdi, knebinėja kažką. Įmetam, aaaa?


Sąmokslininkė. Jeigu mes taip padarytumėm, visas savaitgalis nueitų šuniui ant uodegos dėl Kristupo niurzgėjimo. Mes gi kartu su juo nuo pirmos klasės tą patį mokyklos suolą trynėm, ir aš jį puikiai pažįstu. Kaip, beje, ir jis mane. Jis nuostabus žmogus, patikimas draugas, puikus specialistas, tačiau su savom keistenybėm. Supykdyk jį, ir užsidarys savyje kaip moliuskas kriauklėje: nebeišpeši po to iš jo nė žodelio. Neeee, geriau nereikia.


Jau norėjau jai tą pasakyti, tačiau mano dėmesį patraukė keistas garsas, sklindantis nuo miško pusės. Keistas, bet kartu ir labai įtartinai pažįstamas. Jau po kelių akimirkų aš jį atpažinau – bumbsintis „popsas“, paleistas visu garsu. Kniaukiantis merginos balsas rusiškai plyšavo per visą mišką apie tai, kaip vėjas pūtė nuo jūros ir kaip kažkas jai pasakė, kad daugiau nebeateis. Aš girdėjau šią dainelę ir anksčiau, daug kartų. Ją ypač mėgo mikroautobusų vairuotojai, taksistai ir virš manęs gyvenusių kaimynų sūnus Andrius, kuris dažnai demonstruodavo visam kiemui, kieno aparatūra stipriausia.


 


Kaip netrukus įsitikinau, šį neabejotinos vertės meno kūrinį visureigių vairuotojai taip pat mėgo, – riaumodamas ir plėšydamas samanas į skutus visais keturiais ratais, vos nepervažiavęs mūsų daiktų, iš miško į pievutę prie ežero išniro apynaujis Cherokee. Jis sustojo kone prie pat vandens, išsiskirdamas iš aplinkos tartum juodas šašas. Durelės prasivėrė, ir pro jas tiesiai link Kristupo nuskuodė stambus bulmastifas.


Šuo neatrodė labai priešiškai nusiteikęs, anaiptol, jis greičiausiai norėjo tik pažaisti, tačiau aš puikiai prisiminiau, kaip paniškai Kristupas bijo šunų, dar nuo tada, kai trečioje klasėje jį pargriovė ir apkandžiojo vilkšunis. Mačiau, kaip jis visas susitraukė savyje, pastėrusiu žvilgsniu stebėdamas jį uostančią pabaisą. Apuostęs Kristupą, šuo įkišo nosį į Ramutės kuprinę ir ėmė joje kuistis. Tada jau aš neištvėriau ir užrikau:


– Ei! Patraukite savo šunį! Ar nematote, ką jis daro?!


Perrėkti plyšaujančią muziką buvo nelengva, bet panašu, kad buvau išgirstas. Viena iš moterų, išlipusių iš džipo, nepatenkintu žvilgsniu nužvelgė mane ir pasišaukė augintinį, tuomet kažką pasakė kompanijai, mostelėdama ranka į mūsų pusę. Kita moteris ir du raumeningi skustagalviai vyriškiai nusikvatojo, o vienas iš jų riktelėjo girtu balsu: „Lochas!“, tuo sukeldamas kitą  gerklinio žvengimo bangą.


Mes su Ramute ėmėme sparčiai bristi link kranto, ir mačiau, jog ji jaučiasi panašiai kaip ir aš. To palaimingo atsipalaidavimo, dėl kurio mes čia atvažiavome, nebeliko nė lašo. Nuotaika subjuro negrįžtamai.


Miško ramybę draskė garsi muzika. Atvykėliai užsiėmė visą pievutę ir, sprendžiant iš trijų pilnų alaus dėžių, sumestų į vandenį, neplanavo greitai iš čia nešdintis.


Mačiau, kaip Ramutė vos tvardosi nepaleidusi kandžios replikos atvykėlių pusėn, ir paėmiau jos ranką, akimis sakydamas „nereikia“. Konfliktuoti man visiškai nesinorėjo. Mes priėjome prie vis dar susigūžusio Kristupo ir ėmėme paskubom krautis daiktus. Ežeras didelis, ir nė neabejojau, jog rasime kitą vietelę apsistoti.


 


Tuo tarpu skustagalviai jau spėjo nusimesti drabužius ir sugriebti ant rankų savo vis dar apsirengusias bei džiaugsmingai spygčiojančias damas. Jiems bėgant pro šalį turėjau progą įvertinti jų raumenis ir letenų dydį. Sprendimas nekonfliktuoti buvo, be abejonės, teisingas. Sumaltų jie mus abu su Kristupu ir vardo nepaklaustų.


 


Baigėme krautis kuprines ir neatsigręždami pasukome mišku palei ežerą. Mums už nugarų pasigirdęs garsus pūkštelėjimas ir klyksmai liudijo, jog damos vis dėlto atsidūrė vandenyje.


 


*    *    *


 


Kitą pievutę, visai ne prastesnę, radome maždaug už pusės kilometro. Ežero krantas toje vietoje rietėsi lanku. Priėjęs prie kranto ir praskleidęs krūmus, tolumoje pamačiau mūsų buvusią stovyklavietę, džipą ir šalia jo išsidrėbusius atvykėlius. Muzikos nebesigirdėjo, o ir mūsų jie nematė: pakrantės krūmai buvo puiki maskuotė. Matys, žinoma, kai maudysimės, na, bet tiek jau to, kaip nors ištversim.


Mes su Kristupu pastatėme palapines: vieną jam ir vieną mums su Ramute, kuri tuo metu spėjo sukurti nedidelį laužiuką. Pamažu nuotaika ėmė giedrėti, o kai oras pakvipo verdama žemuogių ir čiobrelių arbata, savaitgalis vėl grįžo į senąsias vėžes. Ramutė, žinojau, atsivežė šašlykiuko. O kur dar savo eilės laukianti gitara ir butelis tekilos, užslėptas mano kuprinėje?


Sėdėjome visi trys ant pakrantės, atsargiai gurkšnodami deginančią arbatą, ir stebėjome, kaip saulė palengva leidosi už kitą ežero pakrantę ribojančio skardžio.


Pagaliau prabilo Kristupas:


– Keistas ežeras…


– Kuo gi jis tau toks keistas, meški? – Ramutė, kaip visada, nepaisė elementarios logikos.  Jai buvo nesvarbu, kad Kristupas liesas ir kiek pakumpęs. Jeigu kuris nors iš mūsų vertas tokios pravardės, tai aš, o ne jis. “Ir vis viena jis man kaip meškis, – užsispyrusi kartojo ji, – toks lėtas, toks mielas ir geras”.


– Nagi pasižiūrėk, koks skardis kitoje pusėje. Tiesus, lygus, lyg peiliu atrėžtas. Medžiai viršuje prie pat kraštelio auga. Keistas jis man kažkoks.


– Pats tu keistas, seni, – tariau aš, draugiškai patapšnojęs jam per nugarą. – Tau dažniau į gamtą išeiti reikėtų, dar ne to pamatytum. O tai vis žaidi su savo žaisliukais, net čia jų pamiršti negali. Nagi, parodyk, ką čia tokio nusipirkai šį kartą? Kas čia, mobilusis naujas?


– Nea. Čia dar geriau. Žiūrėk. Tai kaip žemėlapis, kompasas, greičio matuoklė ir trumpiausio kelio paieška viename. GPS vadinasi. Va, žiūrėk, štai mūsų ilguma ir platuma, kur mes dabar esam. O štai čia mes palikom savo opelį. O, va, dar vienas įdomus dalykėlis, ką šis daikčiukas sugeba. Atsimeni pasaką apie Jonuką ir Grytutę? Jie akmenukus mėtė, kad kelią atgal surastų. Tai va, čia tas pats. Kas penkiasdešimt metrų po akmenuką. Visas mūsų kelias nuo mašinos iki čia. Ir kaip keliavom iki naujos vietos. Viskas sužymėta.


 


Pažvelgiau į ekranėlį. Iš tiesų gudrus prietaisiukas. Bet, pala pala…


– Kažką truputėlį grybauja tas tavo GPS. Aš gi jus iki ežero tiesiąja vedžiau, pagal azimutą, pagal kompasą, paprastai tariant. Dargi ir visus orientyrus knygelėje turiu susirašęs. O čia tie akmenukai, kaip tu sakai, rodo, jog mes ėjome lanku?


– Vadinasi, kažkuris iš jūsų dviejų klystate, – Kristupas kaip visuomet buvo lakoniškas. – Tiesa, dar vienas dalykas. Nemačiau šio ežero pažymėto žemėlapyje. O jis toks, sakyčiau, visai nemažas.


– Tai tu tik džiaukis, kad nepažymėtas, – tarė Ramutė. – Ar žinai, kaip čia viskas atrodytų, jeigu jį galėtų bet kas surasti ir dar žvyrkelis būtų iki pat vandens nutiestas? Taigi reiktų per žmones perlipinėt, kad iki vandens prasibrautum, o vandenyje plaukiotų… na, pats supranti, kas.


– O iš kur tu, Egi, tada jį žinai, jeigu jo žemėlapyje nėra?


– Vienas pažįstamas nupasakojo, – išsisukau nuo tiesaus atsakymo. Aš negalėjau jiems papasakoti, iš kur; net ir norėdamas, ko gero, nepaaiškinčiau. Iš tiesų viskas paprasta. Jeigu patikėtume, kad būna mistinių dalykų. Aš ir pats buvau gerokai nustebęs, kai pro medžius pasirodė ežeras. Iki tol maniau, jog mums teks tiesiog miške pastovyklauti, o reginiuose matytas ežeras tebuvo sapnas, haliucinacijos, todėl tarp pušų sublizgus vandeniui, nors pagal žemėlapį ten turėjo būti plyna vieta, laukymė vidury miško, teko sau įsižnybti. Ir dar kartelį. Dalis manęs troško, kad pabusčiau savo lovoje, ir visa tai man būtų tik susivaidenę.


 


Tada dar nežinojau, kas įvyks per artimiausias kelias dienas. Jeigu būčiau turėjęs bent lašelį sugebėjimo pažvelgti į ateitį, tas butelis tekilos negulėtų mano kuprinėje, o stovėtų ant staliuko mano bute, mes sėdėtumėme visi trys ant sofutės, atsipalaidavę gertume kaktusų nektarą, ir nė minties nebūtų kur nors kelti koją iš namų.


 


*    *    *


 


Vakaro maudynės, dainos prie laužo, šašlykas, tekila – visa tai mane ganėtinai išvargino, ir beveik džiaugiausi, galėdamas prigulti palapinėje ir atsipalaiduoti. Vos juntamai kvepėjo brezentu, žeme, pelėsiais – matyt, šis mūsų prieglobstis nespėjo gerai išdžiūti po anos kelionės. Kažkur po kairiąja mente pajutau kietą kankorėžį ir pasimuisčiau, įsitaisydamas patogiau. Nemiegojau, tačiau prieš akis lyg sapne sukosi prisiminimų vaizdiniai. Ta lemtinga diena, kuomet mano tiekėjas pritrūko gry…



 


2 SKYRIUS


 


…bukų, sakai? Baigėsi tie grybukai, kur aną kartą pirkai. Bet yra dar geriau: musmirukas!


– Musmirių? Tu ką, manai, aš asilas?! Nunuodyti mane nori???


– Nuuu, nuuu, bičiulis, nusiramink, – jo šypsena draugiška, įtaigi. – Nu pasakyk, kam gi man klientas prarasti? Ar aš tau meluočiau, a? A jeigu jau manim netiki, pasiskaityk, yra visokios knygutės, tam viskas surašyta. Vot, pasivartyk, pas mane pilna lentynėlė. Kurgi skubėti?


Lentynėlė iš tiesų pilna. Daugiausia rusiškai ir angliškai, bet man tai ne problema. Musmirė. Dieviškasis maistas. Rigveda ir Soma. Raktas į suvokimą. Visokios čakros, jų išsivalymai ir kiti kliedesiai. Hmmm. Paimu vieną, atrodančią daugmaž moksliškai, o ne „new age“. Etnomikologijos pagrindai. Lėtai leidžiu puslapius per pirštus, ieškodamas, kas patrauktų akį.


 


“…Amanita Muscaria, raudonoji musmirė, istorijoje dažnai užtinkama kaip sėkmės simbolis, sulygintinas su airių keturlapiu dobilėliu…“


“…raudonkepuris nykštukas, gyvenantis po pušimi ar egle…“


“…Kalėdų Senelis, Santaklausas – šamano figūra…” Kaip kaip?


Atverčiu kelis puslapius atgal.


„Daugelis nė nesusimąsto, iš kur kilusios kalėdinės tradicijos. Esminė filosofija yra tokia: jeigu būsi geras, po medeliu per Kalėdas rasi dovanų. Jeigu būsi blogas, dovanų nerasi, o pagal kai kurių šalių tautosaką gali būti net ir nubaustas.“


Praverčiam, praverčiam.


Amanita muscaria randama beveik visame pasaulyje po pušimis (ir kitais spygliuočiais), beržais, kartais po ąžuolais. Šis didelis raudonas grybas dažnai auga po tuo pačiu medžiu, po kuriuo Kalėdų rytą mes tikimės rasti dovanų.“


„Įdomu, kad šiuos grybus ėda elniai. Tai gali paaiškinti tautosakoje minimą jų sugebėjimą skraidyti.“


„Kuomet mes dedame dovanas po eglute, darome tai simboliškai, tarytum nešdami sakralinį gėrį, kuris užsifiksavęs mūsų sąmonėje nuo neatmenamų laikų musmirės, dieviškosios dovanos, randamos po medžiu, pavidalu.“


Daug paveikslėlių, musmirės sąsaja su įvairiomis religijomis, panašu, autorius rašė, skraidydamas nuo musmirių kaip tie elniai. Tačiau gilus įsitikinimas, jog musmirės – nuodai, kaip nuolat girdėjau nuo pat vaikystės, sušlubavo.


Pavartinėjęs kitą knygą surandu, jog aktyvus chemikalas musmirėse – muskimolis, poveikiu primenantis meskaliną. Na, šituo jau manęs nenustebinsi, plaukiojom – žinom. Aną kartą meskalinas, tiesa, buvo išgrynintas, susintetintas, tačiau efektas man visai patiko.


Visai netoli tekste dar randu, jog tik raudonoji musmirė pasižymi šiomis dieviškomis savybėmis. Žalsvoji musmirė, pavyzdžiui, sukelia mirtį, po poros dienų suirus kepenims. Nors jų skonis, pagal knygelę, nuostabus.


 


Įspraudžiu knygą atgal į lentyną. Vitiokas laukia manęs virtuvėje, lėtai siurbčioja arbatą. Pamatęs mane plačiai nusišypso.


– Niuuu? I kaip?


– Gerai. Duok man vieną dozę, pabandysiu. Patiks – dar sugrįšiu.


– Nu vo, a ką aš sakiau. Pas mane šlamšto nebūna!


Trindamas rankas Vitiokas nueina į kitą kambarį, aš laukiu virtuvėje. Po minutės aš jau keičiu kelis šlamančius į polietileninį maišelį su sudžiovintomis musmirių galvutėmis. Kiek galiu įžiūrėti, raudonos, ne žalsvos. Na, pažiūrėsim, ar nuskraidins jos mane, kaip tuos elnius, ar man tiesiog bus didelis ragas?


 


*    *    *


 


Į palapinę įsiropštė Ramutė ir atsigulusi prisiglaudė prie manęs.


– Nemiegi?


– Nea. Bet jau beveik snaudžiu.


Kaklo oda jutau jos karštą kvėpavimą, krūtys rėmėsi man į šoną. Ji perbraukė pirštu mano lūpomis ir sušnibždėjo į ausį:


– Apie ką mąstai?


– A, šiaip. Apie nieką.


Ji nežinojo…


 


*    *    *


 


…ir neturi niekada sužinoti. Tai mano paslaptis, šis savotiškas hobis. Ne, aš niekada nežaidžiu su narkotikais, prie kurių priprantama, nuo kurių atsiranda priklausomybė. Tik šiaip. Žolytė. Grybukai. Haliucinogenų tabletės. Logiškai pamąsčius juk akivaizdu, kad  alkoholis ir nikotinas – kur kas stipresni narkotikai, o juos visuomenė puikiausiai toleruoja. Reklamuoja netgi.


Tačiau Ramutė, bijau, manęs vis vien nesuprastų. O jeigu ir suprastų, nuspręstų, jog man tai žalinga ir turiu mesti. Palaikytų narkomanu, kaip tie, kur prie stoties renkasi. Aš ne toks. Aš – daugiau gurmanas. Aš nesibadau į veną, man nebūna „lomkių“, kai trūksta dozės. Ne. Tiesiog kartą du per mėnesį. Atsipalaidavimui. Atrakcijai.


Grįžęs namo išdėlioju džiovintas musmirių kepurėles prieš save ant kavos staliuko. Iš viso trys. Ir kaipgi man jus suvalgyti, ką, tiesiog taip, kaip sumuštinį?


Atsargiai atsikandu vienos kepurėlės kraštelio. Skonis


 


žalsvosios musmirės skonis, pasak liudininkų, tiesiog puikus


 


neblogas, kažkiek primena džiovintus baravykus, dar lyg ir riešutų prieskonis jaučiasi.


Durys užrakintos, telefonas išjungtas. Mintyse persižegnoju, nors nesu religingas, bet juk blogiau nuo to nebus, ar ne? Na, į kelionę!


 


*    *    *


 


Buvau priverstas keltis naktį ir ridintis lauk iš palapinės. Vakarą plempta arbatėlė spaudė ir labai prašėsi išvedama pasivaikščioti. Laužas jau beveik užgesęs, tačiau tamsa nebuvo neperregima; kaip dažnai būna vasaros naktimis, kuomet saulė nusileidžia tik trumpam, tvyrojo tirštos sutemos, bet buvo galima šiaip ne taip įžiūrėti aplinkinių medžių siluetus. Truputį svirduliuodamas priėjau prie vieno iš jų ir ėmiau čiurlenti.


 


Aplink buvo neįprastai tylu. Nesigirdėjo nei vieno žiogelio, nei lakštingalų. Iš ežero pusės – taip pat nė garselio. Vienintelis tylos drumstikas buvau aš. Naktis buvo gana vėsi, norėjosi kuo greičiau sugrįžti atgal ir sušilti prigludus prie Ramutės.


Kai užbaigiau savo reikalus ir patraukiau atgal link palapinės, pastebėjau, jog pasukus galvą tam tikru kampu visgi girdėjosi tylutėlis… zvimbimas? cypimas? Labai tylus ir labai plonas garselis, suvokiamas, regis, ne ausimis, o kažkuria sąmonės dalimi, kuri beveik nepasiduoda kontroliuojama. Panašiai kartais zvimbia seni lempiniai televizoriai, kai kažkas juose sugenda. Bet čia, vidury sunkiai prasibraunamo miško, toli nuo žmonių? Kas tai galėtų būti?


Iš pradžių pamaniau, kad galbūt čia mūsų kaimynai, tačiau garsas sklido kažkur iš miško gilumos, ne nuo ežero pakrantės.


– Ir tu girdi?


Kone stryktelėjau iš netikėtumo.


Po velnių, Kristupai, tu man infarktą įvarysi. Ką, nesimiega?


– Ateina iš ten, – nekreipdamas dėmesio į mano žodžius, tamsus siluetas mostelėjo miško link. – Kaip manai, kas tai?


– Iš kur aš galiu žinoti, gal elektros pastotė kokia? Tu ko naktim šlaistaisi ir gąsdini? Treniruojiesi, nori zombiu įsidarbinti kapinėse?


– Nepanašu į elektros pastotę. Labai keistas toks. Ultragarsas beveik.


Staiga abu sustingome. Kažkur iš toli pasigirdo tyli, bet pakankamai aiški melodija, tembru truputį primenanti išklerusius vargonus. Penki stori garsai, penkios nesuderintos natos, kurioms nebuvo pavadinimų įprastinėje gamoje, atsklido iš tos pačios pusės, kaip ir zvimbimas. Paskutinė nata skambėjo kiek ilgiau, tačiau po sekundės “užlinko” ir nutilo, lyg nematomam vargonininkui būtų pasibaigęs oras dumplėse.


Pajutau, kaip nugara perbėgo šiurpo banga. Kad ir kas tai būtų, niekuomet neteko nieko panašaus girdėti. 


– Švilpia kažkas, – tarė Kristupas. Jis genijus.


– Kas čia per garsas? Tu supratai ką nors?


– O ką, visai įdomi melodija. Primena kažką, – jis ėmė patyliukais švilpauti, nelabai pataikydamas į girdėtas natas. Ėmiau įtarinėti, ar tik nevaikšto jis miegodamas.


– Einam geriau atgal į palapines, rytoj pasišnekėsim.


– Aha.


Ėjome tylėdami. Sukau galvą, kas tai galėjo būti per garsai. Vėjas? Kažkoks gyvūnas? Pakvaišusių pelėdų choras?


Tačiau palapinėje apsikabinęs Ramutę pajutau, jog miegas ir iš vakaro išgertas alkoholis ima viršų, ir akys pačios užsimerkė. Išties, rytoj pagalvosim ir pasišnekėsim. Galbūt ten iš tiesų nieko ir nebuvo, gal tik prisisapnavo. Gal tai buvo grupinės ha


 


*    *    *


 


…liucinacijos, štai ko aš laukiu iš meskalino, ir jos turėtų jau greitai prasidėti. Kol kas po tų trijų musmirių kepurėlių vienintelis naujas atsiradęs jausmas – lengvas pykinimas, ir nepasakyčiau, jog tai man labai patinka. Sėdžiu išsidrėbęs ant sofos, kojas susikėlęs ant staliuko ir buku žvilgsniu žiūriu į apšerpetojusiais tapetais išklijuotą sieną priešais save. Ties pat lubomis siena ropinėja voriukas, tačiau jis visiškai gali būti realybės dalimi. Ir tie kvaili tapetų raštai linguoja greičiausiai nuo skersvėjo, nes pamiršau uždaryti balkoną.


O štai kai sienos dalis su bildesiu išgriūva ir pro žiojinčią skylę pasirodo žydras dangus – turbūt ne vaikų iš lauko darbas. Joks filmas neatstos to, ką matau – mane apsupa dulkių debesis, matau pavienes plyšį įrėminančias plytas, purvinas ir klibančias, tarytum išpuvę dantys valkatos burnoje, jaučiu cemento kvapą, netgi regiu, kaip viena nedidelė skeveldra užkabina man ranką ir dabar ant kilimo kapsi kraujas, jo ten jau visa balutė ir greitai bus ežeras. Truputį skauda.


Realybės įspūdis – absoliutus. Nėra jokio būdo įsitikinti, jog tai, ką tu matai – tik chemikalai, veikiantys smegenis, o iš tiesų sėdi savo vieno kambario bute ant sofos ir spoksai į sieną.


Likusi sienos dalis kartu su iš jos styrančiomis plytomis ištirpsta ir išvarva lauk, tarsi ledas, perlietas verdančio vandens kibiru. Sėdžiu atsilošęs, atsipalaidavęs, lašinu kraują ant kilimo ir žiūriu šį trimatį televizorių – milžinišką, nuo sienos iki sienos. Sienai galutinai išnykus man atsiveria vaizdas, kurį maniau jau visam laikui užkasęs į tolimą atminties sandėlio užkampį.


 


Veidą glosto gaivus vėjelis. Pakvimpa šviežiu šienu ir mėšlu, drėgna žeme ir žydinčiomis obelimis. Grandinę žvangina Lapė, garsiai lapnojantis ėdalą, kudakuoja kieme besikapstinėjančios vištos. Būtent čia prabėgo ne viena mano vaikystės vasara – pas močiutę Klepočių kaime. Toks ir kaimas: dešimt namų, apsuptų ariamais laukais, už kurių – miškas.


 


Kambarys pakyla aukštai į orą ir staiga palinksta į priekį, tarsi ketindamas mane iškratyti lauk per nebeegzistuojančią sieną. Įsitveriu sofos atkaltės ir toliau stebiu šiferiu dengtus stogus, malkines, tvartus, skrendančius po manim. Aš jau žinau, kur mes skrendame. Link miško, kurio vietiniai kaimiečiai vengia, o jeigu ir įžengia, tai stengiasi neužsibūti ir į gilumą neiti.


Man kaime pasakojo, jog ten vaidenasi, jog ten vaikus grobia, jog pačiups mane miškinis už kojos ir nusitemps gilyn po žeme, nė kaulelių mano nieks nebesuras, nuklysiu tolyn, šaukiamas laumės, o kitos tuo metu kelią atgal šluotomis užšluos, ir liksiu klaidžioti, kol pasensiu. Kambarys skrenda būtent link to miško, ir, nepaisant to, kad vaikystėje girdėtas istorijas aš laikiau pasakomis, mane suima baimė.


Prieš mano akis iš viršaus žemyn praplaukia morkų laukas, besiribojantis su mišku. Beveik negalvodamas, automatiškai, aš mintyse pasižymiu orientyrus ir pagal šešėlius bei laiką nustatau apytikslį azimutą, kuriuo mes skrendame. Negaliu paaiškinti, kodėl taip darau. Ilgos orientacinio sporto treniruotės man tai įaugino į kraują. Kartais net ir mieste pagaunu save taip darant.


Skrendame apie penkis kilometrus, tada kambarys atsilošia, ir tolumoje aš matau nuostabaus grožio ežerą, raibuliuojantį saulėje. Jis ilgas, pusmėnulio formos. Tolimąjį jo krantą riboja aukštas skardis, besitęsiantis į kairę ir į dešinę iki pat vaizdą ribojančių dar neištirpusių kambario sienų.


Vėl netikėtai linkstame į priekį, ir aš, nespėjęs įsikabinti sofos, krentu, karštligiškai ieškau atramos, nerandu ir skrendu kiaurai pro išnykusią sieną žemyn, regėdamas, kaip medžių viršūnės artėja. Greitai. Pernelyg greitai.


 


3 SKYRIUS


 


 


Pabudau staiga pajutęs, jog palapinė sugriuvo ir mane apklojo vėsus brezentas, o iš viršaus kažkas užvirto taip, kad negalėjau nė pajudėti. Rankos iš palapinės išorės pusės mikliai apčiupinėjo mane, surado mano veidą. Per medžiagą pajutau bučinį. Na, žinoma, kas gi daugiau!


– Kelkis, girtuokli, tinginio panti, jau saulutė žeme ridinėjasi! – Ramutės balsas kaip visuomet buvo žvalus ir pilnas energijos.


– Dar penkias minutes… – sumurmėjau, tačiau, kaip to ir reikėjo tikėtis, pajutau krumplius, skaičiuojančius man šonkaulius. Nežinau, kokiu būdu, tačiau ji sugebėdavo atrasti tokius juoko kauliukus mano kūne, apie kurių egzistavimą nė nežinojau.


– Ai! Viskas, viskas, keliuosi!


Išsikapanojau iš sugriuvusios palapinės ir, vaizduodamas labai supykusį, pagrūmojau kumščiu lūžtančiai iš juoko Ramutei bei besišypsančiam Kristupui. Tada saldžiai pasirąžiau, net kažkas nugaroje trekštelėjo. Krūtinė prisipildė gaivaus, kiek vėsoko oro. Akis truputį graužė dūmai nuo naujai užkurto laužo, ant kurio kunkuliavo ir spjaudėsi į visas puses katiliukas, o žarijos garsiai šnypštė, kiekvienąkart ant jų užtiškus viralui. Priėjau arčiau, paėmęs gretimais ant plastikinio maišelio padėtą šaukštą, pamaišiau kvapnią sriubytę ir sriubtelėjau. Tuomet paragavau dar kartą, šį kartą stengdamasis nenusiplikyti. Jaunų dilgėlių sriuba su bulvytėm ir lašinukais. Mhm. Skonis – pasakiškas, kvapas – keliantis šimtus prisiminimų iš praėjusių žygių. O ir nuo pagirių – pats tas, nors ir nejaučiau, kad galva būtų labai jau apsunkusi po vakarykščios.


 


Iki pusryčių buvo dar apie pusvalandį, ir mes su Ramute nusprendėme išbandyti laimę žvejyboje. Deja, nesėkmingai: nė mažiausias pūgžlys nesusigundė nei jam siūlomais duonos minkštimo gabalėliais, anei sliekais, kurių prisikasėm čia pat prie kranto. Gana neįprasta, nes paprastai tokiuose ežeriukuose knibždėte knibžda visokio dydžio žuvelių. Galų gale švystelėjau kelias saujas masalo į vandenį, tikėdamasis dar čia sugrįžti. „Vakare daug primesi – iš ryto daug  ištrauksi“, taip man sakydavo senelis, vaikystėje mokęs mane šio meno. Galbūt tas veikia ir sukeitus rytą su vakaru vietomis; jeigu pasiseks, vakarienei valgysim žuvį.


Kai grįžome prie laužo, Kristupas sėdėjo savo mėgstamoje pozoje ir kažką rašė į užrašų knygutę, tačiau, pamatęs mus, ją paslėpė.


– Eiles kuriate, Aleksandrai Sergejevičiau? – pasiteiravau.


– Aha. Širdies damai. Gal gali man karvelį pagauti? Išsiųsti reikėtų, – jo veido išraiška liko tokia pat sustingusi, tik iš akių kampučių buvo galima suprasti, kad juokaus ir toliau. Jis galėjo net ir anekdotą papasakoti nė nenusišypsodamas, nors aplinkui visi leipdavo.


– Cha cha, šmaikštuolis. Tu man geriau pasakyk, ką ten tokio mes naktį girdėjom?


– O ką girdėjote? – įsiterpė Ramutė, ir aš jai trumpai papasakojau apie naktinius švilpavimus bei cypimus. Išklausiusi ji tarė:


– Įsitikinę, kad čia ne kažkurio iš jūsų nosis švilpavo, o girtoms galvelėms kitaip susišvietė?


– Jeigu mano nosis gali taip švilpauti, man metas pagalvoti apie naują karjerą, gal reiks net ir į simfoninį orkestrą paraišką paduot. Ramute, aš niekad nieko panašaus nesu girdėjęs. Jeigu pelėdą išmokytume švilpti ir ūkti vienu metu ir dar sukryžmintume ją su vargonų vamzdžiu, tai net ir tas egzotiškas jų palikuonis neišgautų tiksliai tokių garsų.


– Na, ką aš jums abiem galiu pasakyti. Gerti mažiau reikia, ir nesivaidens vargonai naktimis.


– Reikia, – nesiginčydamas linktelėjo Kristupas. – Tačiau šiuo metu vis vien labai norėčiau išgerti. Štai tos sriubytės. Panele, prašau, malonėkite. Jeigu tai jums nesukeltų per daug rūpesčio. Po vieną lėkštelę kenčiantiems alkoholikams.


– Kaip aš galiu tau atsakyt ir neduot, meški, kai manęs taip prašai, – tarė ji ir po akimirkos visi jau srėbėme tą miško esenciją sriubos pavidalu. Na, ne visiškai miško, bulvės juk pirktinės… bet tai nesvarbu. Man vien jau tas kvapas siejosi su iškylomis, laužo dūmais ir dainomis, pritariant gitarai. Ant paprastos viryklės tokios neišvirtum.


 


Dubenėliams ištuštėjus ir po antrosios porcijos, pasijutau kur kas žvaliau. Pagirios, jeigu ir buvo jų kažkokia užuomina, išnyko, akys atsimerkė plačiai, kaip joms ir priklauso. Kristupas, pasiėmęs gitarą, kažką tyliai brązgino, vis žvilgčiodamas į savo užrašų knygutę, kažką vis rašė pieštuku, trynė, ir vėl rašė.


– Turiu, – pagaliau tarė jis.


– Ką?


– Klausyk. Penkios natos, atrinkau. Tik ne taip išderintai, žinoma. Mi, mi, mi, si, lia, – pirštai lėtai išgavo penkis garsus storiausiąja gitaros styga. Grodamas paskutiniąją, jis slystelėjo kairės rankos pirštu per gitaros grifą, ir garsas „užlinko“, nužemėjo. Pajutau, kaip pašiurpo plaukeliai ant sprando. Tai buvo ta melodija, kurią girdėjome naktį.


– Kristupai, iš kur..?


– Čia dar ne viskas, klausyk toliau. Atsimeni, sakiau, jog melodija girdėta kažkur. Klausyk, tas pats, tik dviem oktavomis aukščiau ir greičiau.


Kristupas pagrojo, ir iš tiesų, man ta melodija irgi pasirodė labai pažįstama. Paprašiau pakartoti, tačiau dar kartą pagrojęs tas penkias natas jis nesustojo ir kartojo melodiją, ir vėl, ir vėl, sustingusiu veidu, žiūrėdamas man tiesiai į akis. Mane perliejo dar viena šiurpo banga, kai Ramutės lūpose perskaičiau žodžius, skambėjusius tuo pat metu ir mano galvoje:


Veter s moria dul, veter s moria dul


– Aha.


– Manai, čia mūsų brangūs kaimynai naktį išdykavo? – paklausė Ramutė.


– Nežinau. Greičiausiai. Nors ir nesitikėjau iš jų tokio muzikalumo, – Kristupas padėjo gitarą į šalį.


Po velnių, aš vos į kelnes naktį neprikroviau, išgirdęs tuos garsus!


– Jeigu jie šitaip, reikės kitą naktį suorganizuoti atsakomąjį vizitą, – tarė Ramutė. – Prigąsdinsim juos taip, kad nuosavus vardus pamirš ir rūks iš čia tuo džipu, pusę daiktų palikę.


Aš žinojau, kad ji nejuokauja. Pasąmonėje krebždėjo nuojauta, jog mums tai geruoju nesibaigs.


– O nepamiršai, kad jie šunį turi? Bulmastifas – čia tau ne bolonė kokia.


– Nieko, ciuckium irgi pasirūpinsim. Jie nori žaisti – mes pažaisim. Oi, žinau aš keletą puikių žaidimėlių!..


 


Va, štai ta Ramutė, kurią aš įsimylėjau: karšta, kibirkščiuojanti, nesitaikstanti. Mes abu su Kristupu, ko gero, jai atrodom kaip didžiausi bailiai. Mes ne bailiai. Mes atsargūs. Atsargiai gyvensi – daugiau dantų turėsi, štai mano moto. Tačiau visi požymiai rodė, jog šį kartą išsisukti nepavyks, ir mums teks žaisti žaidimus, kurių taisykles žinojo tik ji viena.


Priėjau prie krūmų ir, atsargiai praskyręs šakas, žvilgtelėjau į kaimynų pusę. Džipas stovėjo ten pat, šalia it du oranžiniai kupstai pūpsojo palapinės. Nei žmonių, nei šuns nesimatė. Matyt, dar miega. Dar vos devynios ryto, miegočiau ir aš. Žinoma, jeigu tik man kas nors leistų.


 


– Egi, tu grybų valgysi? – pašaukė mane.


– Tai žinoma! – apsidžiaugiau. – O iš kur..?


Ramutė priėjusi įbruko man į rankas polietileninį maišelį.


– Va iš ten, iš miško, – šypsodamasi mostelėjo ranka. – Eime.


Dingti nebebuvo kur. Su ja nepatinginiausi. Mes kartu patraukėme gilyn į miško tankmę.


Buvo panašu, jog šiame miške iš tiesų be mūsų niekas nesilanko. Ūmėdės, kazlėkai, rudmėsės kone vieni ant kitų lipo, ir maišeliai kaipmat prisipildė. Net gaila buvo palikti netelpančius grybus. Mes su Kristupu nusivilkome marškinėlius ir, užraišioję skyles, pasigaminome iš jų maišus. Grybai gi beverdant sukrenta, iš jų nieko beveik nebelieka, todėl reikia prisirinkti daugiau, kad visiems užtektų ir kad į miestą sugrįžus dar liktų ko paskanaut. Išsiteplios marškinėliai nuo kazlėkų gleivių, žinoma, nusidažys nuo rudmėsių, bet tai niekis. Viskas išskalbiama.


Ramutė neišsirenginėjo. O gaila. Tikrai būtų gražesnis vaizdas nei mudviejų. Atrodėme iš tiesų komiškai, du pusplikiai vidury miško: vienas sudžiūvėlis, kitas lašininis.


Pamačiau netoliese augant keletą musmirių, dailių, tartum iš paveikslėlio. Nemačiom priėjau ir, nusukęs tris kepurėles, įsimečiau į „maišą“, palikęs stovėti tik kotų žvakes. Tikėjausi po to jas perkelti į kuprinę ir parsivežti. Vitiokas, žinoma, geras bičiulis, tačiau brangininkas, o čia tokios gėrybės auga tiesiog taip, niekieno neprižiūrimos, rauk, kiek norisi. Visiškai nemokamai.


Vaizduotė jau piešė, kaip pušų sienos tuoj prasiskirs, ir mes rasime dar ir nemokamų kanapių lauką. Tačiau, jeigu čia toks ir augo, mes prie jo neartėjome. Tiesa, tolumoje, už peraugusių aviečių krūmų, kažkas bolavo.


Šiaip ne taip prasibrovę pro dygią augmeniją, priėjome nediduką – apie  dviejų su puse metrų aukščio – plytinį namelį. Jo sienos, kiek matėsi pro vijoklius, kažkada buvo kalkėmis nutepliotos baltai. Ties stogu įmūrytas ventiliatorius nuo kiekvieno stipresnio vėjo gūsio tingiai sukosi. Langų nebuvo, vienintelis įėjimas į jį – aprūdijusios metalinės durys, be jokios rankenos ar skylės raktui. Kristupas priėjęs pabandė jas stumtelėti, tačiau bergždžiai: durys nė nekrustelėjo.


– Jokių laidų. Nei elektros, nei telefono, – susimąstęs tarė jis ir kažką pasižymėjo GPS‘e.


– Greičiausiai sandėlis, – pridūrė Ramutė. – Nepanašu, kad čia koks eigulys gyventų. Nebent jeigu jis aklas ir jam langai nebūtini.


Kristupas padaužė kumščiu į duris.


– Aha. Aklas ir kurčias. Idealus miško sargas.


– O žinot, kas man keista? – nusprendžiau ir aš įkišti savo trigrašį. – Kam gi miške statyti plytinį namą, kai tiek medžių aplink? O ir privažiavimo jokio nėra. Kaip jie tas plytas čia atgabeno? Rankom atnešė?


 


Kristupas žengė prie pat namelio ir pakrapštė sieną nagu.


– Na, na. – Jis pamojo man.


Aš irgi priėjau ir pažvelgiau iš arčiau. Tai, ką aš iš tolo palaikiau kalkėmis, iš tiesų buvo galybė balsvų siūliukų, it voratinklio gijų, susinarpliojusių į prigludusį prie plytų veltinį.


– Kas tai? – paklausiau Kristupo.


– Nežinau, tamsta. Tu čia pas mus gamtos žinovas. Tark savo žodį.


– Niekada neteko matyti nieko panašaus, – pabandžiau atkrapštyti gabalėlį „veltinio“, tačiau jis nepasidavė, tartum priklijuotas prie sienos. – Vorai gal kokie ar šiaip vabzdžiai. O gal kokia apsauga priklijuota, nuo drėgmės, pavyzdžiui. Ką aš žinau, aš gi finansininkas, o ne gamtininkas ar statybininkas!


– Užteks jums ten krapštinėtis, – pašaukė Ramutė. – Ateikit geriau, ką čia parodysiu.


Ji stovėjo šalia vėžių, giliai išraustų paklotėje, kurios vedė link ežero. Niekas kitas, tik kaimynų džipas galėjo tokias palikti.


– Eime, išžvalgysime padėtį, reikia pasiruošti naktiniam šturmui, – tarė ji ir nelaukdama nužingsniavo, o mums nieko kita neliko, tik prisijungti. Ginčytis vis viena buvo beprasmiška.


 


*    *    *


 


Kai iki kaimynų stovyklos tebuvo likę vos pora šimtų metrų, staiga nugriaudėjo du šūviai, lydimi vyriško riksmo. Mes sustingome nesuvokdami, iš kurios pusės atsklido tie garsai.


– Bėgam, – sušnibždėjo Kristupas. Aš su juo visiškai sutikau. Tik į kurią pusę?


– Stovėt, kurvos!


Į mus žiūrėjo juoda pistoleto vamzdžio skylė. Skustagalvio paakiai buvo juodi, kaip būna po bemiegės nakties, žvilgsnis paklaikęs, dantys sukąsti.


– Kur jie?! – užriko jis, artėdamas prie mūsų. – Ką jūs jiems padarėte?!


– Apie ką jūs… – bandžiau klausti aš. Be reikalo. Jis pribėgo ir įrėmė pistoleto vamzdį man į kaktą. Kūną tarsi suparalyžiavo. Aš jaučiau, kaip kojos nebeklauso, linksta, ir kietai užmerkiau akis, laukdamas smegenis skrodžiančios kulkos.


Jis garsiai prunkštelėjo ir patraukė ginklą.


– Apsimyžėlis! Rodai, ką maiše neši, mižniau!


Tik dabar pajutau, kaip koja į sportbatį teka karšta srovelė. Na, svarbiausia ne kraujas. Nelinkstančiais pirštais išverčiau grybus ant žemės, skustagalvis praskirstė juos koja, kol atkasė musmirių kepurėles. Jo akys staiga suapvalėjo. Jis griebė mane už plaukų, atlošė galvą ir sugrūdo pistoleto vamzdį man į burną. Nebejutau nieko daugiau, tik šlykštų tepalo skonį ir skausmą, ginklo taikikliui draskant gomurį.


– Paleiskite jį! – išgirdau šaukiant Ramutę.


– Tylėt, pupa, ateis ir tavo eilė!


Jis palinko prie pat mano veido. Iš jo burnos dvokė tabaku ir vėmalais.


– Tai tu, vadinasi, išvien su ta kekše Angele? Vieno karto jai neužteko, ane? Pamatė, kad tada nepakračiau kojų nuo tų jos musmirių, tai atsiuntė tave, ane? Ne, reikės daugiau, nei grybukų ir kažkokių apsimyžėlių! Daug daugiau! Algučio taip lengvai nepaklosit! Greitai čiulbi, kur kiti!!!


Taikiklis dar stipriau įsirėžė į gomurį. Jaučiau, jog tuoj imsiu springti nuo burnoje susikaupusių seilių ir kraujo.


Staiga jis pasuko galvą į šoną ir įsiklausė, nors aš nieko negirdėjau.


– Staska?! Žana?! Irena?! – sušuko jis, paleisdamas mano plaukus. Su palengvėjimu pajutau, jog ginklas nejučia išslydo man iš burnos, prieš tai barkštelėjęs per dantis.


Skustagalvis toliau rėkė į tolį, klausydamas tik jam vienam girdimų atsakymų:


– Kur jūs?!.. Kur?!.. Ką jūs ten veikiat?!.. Gerai, niekur neikit, aš tuoj būsiu!


Nebekreipdamas į mus dėmesio, jis nusigręžė ir nubėgo kiaurai krūmus.


Neklusnūs keliai sulinko ir aš kritau keturpėsčias po pušimi, įsikabindamas rankomis į spygliais nužertas šaknis. Jaučiau, kaip kūną krečia nevaldomas virpulys, o gerkle kyla šleikštulio banga. Bejėgiškai nusispjoviau, stengdamasis išvalyti burną nuo kraujo ir tepalo.


Draugai pribėgo prie manęs ir, pačiupę už parankių, padėjo man atsistoti.


– Kaip tu? Galėsi bėgti? – paklausė Ramutė. Tylėdamas linktelėjau. Manęs nereikėjo raginti du kartus.


 


4 SKYRIUS


 


Bėgome savo stovyklos link, o ne prie automobilio. Rizikinga, žinoma, tačiau kito kelio nebuvo: ten gi ir opelio rakčiukai, ir mūsų piniginės su dokumentais – dar tas pamišėlis išsiaiškins, kas mes ir kur gyvenam. Bėgdamas vis bandžiau įsivaizduoti, ką darysime toliau. Atgal prie mašinos, važiuoti į ryšio zoną ir bandyti susisiekti su policija. O ką mes jiems pasakysim? Kad bičo vardas Algutis ir kad jis vairuoja džipą? Ežero žemėlapiuose nėra, negalėsim nei pasakyti, kur jį rasti. Net džipo numerio nežinojom.


Paskutinį kartą bėgiojau dar mokykloje, per fizinio pamokas. Jaučiau, jog nuo neįpratimo ėmė diegti šoną, tačiau stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Tik atbėgęs į stovyklą sustojau ir ėmiau šaižiai traukti orą. Regis, atitrūkome.


Kol Ramutė stebėjo, ar niekas neateina, mes su Kristupu per rekordinį laiką sukrovėme daiktus. Jau po dešimties minučių buvome su kuprinėmis ant pečių. Daug daiktų teko palikti – be ypatingos graužaties. Svarbiau buvo išsinešdinti iš čia sveikiems. Galėsime bet kada sugrįžti. Kai miškas bus iššukuotas, o tas beprotis sugautas ir užrakintas…


Kelią atgal prie automobilio rodžiau aš, iš dalies pagal kompasą, iš dalies pagal orientyrus. Tuos penkis kilometrus, tą valandą spartaus žengimo tiesiąja, niekas nepratarė nė žodžio. Aplink vien tik gruoblėti pušų kamienai, šaknimis lyg seniokiškais pirštais įsitvėrę samanų, pavieniai kadugiai, krūmokšniai.


 


Kuprinės diržai skaudžiai rėžė pečius. Liežuviu užčiuopiau kraujuojančią žaizdą gomuryje; nieko baisaus, bet pleistro tokioje vietoje neužlipinsi, teks kentėti. Ramybės nedavė žliugsintis skystis sportbatyje, tačiau kuo persiauti aš neturėjau. Nemaniau, jog Ramutė ar Kristupas ką nors sakys dėl to, tačiau viduje jaučiausi sumautai.


 


Visą laiką bendraudamas su draugais kuriesi savo įvaizdį, geresnį, nei esi iš tiesų. Jiems tu esi tiesiog Egis, ištikimas draugas, vyras iš stuomens ir iš liemens, kaip sakoma, su kuriuo galima pasišnekėti, darbe paklausti patarimo, su kuriuo galima išgerti, nueiti į kiną, pasišlaistyti po naktinį miestą. Stengiesi būti tvirtas, nepasiduoti provokacijoms, ilgai nemąstydamas atsikirsti į draugiškas pašaipas, per daug neatsiverti. Jiems nebūtina žinoti, jog po lova slepi trimetę Hustler kolekciją nuskaitytais ir vietomis sulipusiais puslapiais ar kad kartais ateini į darbą nemūvėdamas po kelnėmis nieko, nes savaitgalį tingėjai išsiskalbti apatinius. Kuriesi tvirto vyro įvaizdį ir… mirties akivaizdoje prileidi į kelnes. Ar tik nebus nuo šiol taip, jog atsirėmusi į mano pasiūlytą „tvirtą vyrišką petį“ Ramutė uostys orą, tikrindama, ar nereikia tam vyrui vystykliukų pakeisti?


 


Dangus pamažu niaukėsi, ir orientuotis pagal saulę darėsi vis sunkiau. Užrašų knygelėje tik du orientyrai liko nepažymėti kaip praeiti – Y formos beržas miško laukymės pakraštyje bei nudžiūvusi pušis išilgai perskilusiu kamienu. Net paskendęs mintyse aš pasąmoningai jų ieškojau, kaip buvau įpratintas per treniruotes. Ir tik tada, kai mano biologinis žingsnių skaitliukas pranešė, jog nuėjome jau ne penkis, o greičiausiai visus šešis kilometrus, atsipeikėjau iš susimąstymo ir suvokiau, kad paskutinių orientyrų iki šiol dar nepriėjome.


– Sustokit! – pašaukiau draugus uždususiu balsu, nusimesdamas kuprinę ir sėsdamas ant samanų. Kelias atgal vedė nors į nežymią, bet įkalnę, ir eiti buvo žymiai sunkiau nei į aną pusę. Prakaitas žliaugė nugara. – Penkios minutės. Reikia pailsėti ir pasitarti.


Ramutė, mačiau, norėjo prieštarauti, tačiau buvo tokia pat pavargusi, kaip ir aš. Kristupas prisėdo šalia, vis dar ta pačia neįskaitoma veido išraiška, ir tik iš prakaito lašelių ant smilkinių buvo galima suvokti, kad ir jis nieko prieš truputį pailsėti.


– Apie ką tartis? – paklausė jis, patogiai įsitaisydamas samanose. – Opelis turėtų jau būti kažkur čia pat, ar ne?


– Neradau paskutinių dviejų orientyrų, – kiek patylėjęs prisipažinau aš. – Gali būti, jog jų nemačiau, nes netyčia nukrypome nuo kurso. Dabar du variantai: arba grįžti atgal prie paskutinio užfiksuotojo taško ir nuo ten vėl pasukti pagal azimutą, arba toliau eiti tiesiai, kol pasieksim kelią, ir ten bandyti susigauti pakeleivingą mašiną.


– Nenusimink. Žinai, kas mums padės? – Kristupas pamerkė man akį.


– Na, ir kas gi mums padės? Žydras malūnsparnis su burtininku atskris?


– Nea. Mums padės Kristupo Vaitkevičiaus lokacinė tarnyba. Mes visada pasiruošę pulti į pagalbą.


Pergalingai žvelgdamas jis išsitraukė GPS, įjungė ir kurį laiką spaudinėjo mygtukus. Tada išjungė, švelniai padaužė į delną ir vėl įjungė.


– Galbūt dėl apsiniaukusio oro, – pagaliau pratarė jis.


– Kas nutiko? – Ramutė prisitraukė jo ranką arčiau taip, kad matytų ekranėlį. – Ką reiškia šitie taškeliai?


– Štai čia mūsų nueitas kelias. O štai čia mūsų tikslas – miško pakraštys, kur palikom automobilį. Iki jo liko – nei daugiau, nei mažiau – devyni kilometrai su kapeikomis.


– Kaip tai devyni? Juk net ir aš žinau, kad ėjome teisinga kryptimi, o penki buvo, kai išėjome.


– Sakau gi, greičiausia dėl oro nesąmones rodo. Pagal koordinates išeitų, jog mes staiga padarėme šuolį. Peršokome dešimt kilometrų į šiaurės rytus. Čia nuo tos vietos, kur ėjome prieš penkias minutes.


Kristupas paslėpė prietaisėlį atgal į kuprinę ir atsigręžė į mane:


– Tu čia labiausiai patyręs orientacininkas. Tark, ką manai.


– Siūlau eiti iki kelio. Manęs visai netraukia sukti atgal. Ką gali žinoti, galbūt tas pamišėlis seka mūsų pėdomis?


Įsitikinti, ar jis seka, ar ne, nesinorėjo niekam, ir mes sukilome eiti toliau, ta pačia kryptimi kaip iki šiol. Jeigu gerai prisiminiau apylinkių žemėlapį, kelią turėtume prieiti jau gana greitai, ne daugiau kaip už valandos.


 


*    *    *


 


Dangus apsitraukė tamsiais debesimis. Visi požymiai rodė, jog netrukus bus lietaus.


Priešakyje medžiai ėmė retėti, už jų matėsi properša, ir mes paspartinome žingsnį, nes, jeigu atvirai, miško monotonija jau ėmė po truputį įsipykti. Miškas baigėsi, tačiau už jo buvo ne kelias. Mes priėjome aukštą šlaitą. Toli apačioje tyvuliavo vanduo, o pats šlaitas plytėjo į abi puses, kiek tik akys užmatė. Nulipti žemyn galėjo nebent kaskadininkas iš veiksmo filmo, ir tai tik šokdamas nuo skardžio tiesiai į vandenį.


Pirmoji atsipeikėjo Ramutė:


– Ką, dar vienas ežeras? O kur kelias?


– Žiūrėkit! – Kristupas rodė pirštu kažkur tolyn į priešingą ežero krantą.


Ten, kur jis rodė pirštu, aname krante stovėjo juodas džipas, o šalia matėsi dvi palapinės. Kiek toliau, į kairę nuo jo, aš atpažinau tą vietą, kur šįryt nesėkmingai bandėme žvejoti. Vis dar buvo galima įžiūrėti skystutį mūsų palikto laužo dūmelį.


Dangų perskrodus žaibui, mes pasitraukėme atgal į mišką, nenorėdami tapti gyvais žaibolaidžiais. Dar labiau sutemo. Ant spygliais nuklotos žemės supapsėjo pirmieji lašai, sunkūs it švininiai.


 


 


Toliau skaityti čia.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Linkis klausia! Nr 4

Nacionalinių dievybių ypatumai Viena senmergė meldžiasi prie bažnyčios durų:-Viešpatie, atsiųsk mano mamai turtingą ir gražų žentą!.. Būdama maža, niekaip negalėjau suprasti, kiek tas Dievas turi […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 11

Nr. 11. 2001.07.08 SAVAITĖS TEMA – LOCUS 2001 Lokus”ai išdalinti – beveik vien pažįstami vardai Ką tik, liepos 6-ąją dieną (Mindaugo karūnavimo dienos proga?), įvardinti […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 27

Nr. 27. 2002.05.14 LITUANICON 2002 – ką mačiau viena akim Įspūdžiai iš “LITUANICON 2002” Ką gi, štai ir praėjo dar vienas, tryliktasis (tas nelemtas skaičius […]
Archyvas