Vėjas nuo jūros (G.Vilpišausko romano ištrauka II)

G.Vilpišausko romano “Vėjas nuo jūros” tęsinys. Pradžia čia.

*    *    *

Apsaugai nuo lietaus mes buvome pasistatę vieną palapinę ir pridengėme ją eglišakiais, tikėdamiesi, jog tai bus pakankamai gera maskuotė. Laimei, ji buvo žalia, ne oranžinė, kaip tos kitame ežero krante, ir mes norėjome tikėti, kad ji bus sunkiai pastebima.

Lietaus lašams dusliai beldžiantis į brezentinį stogą, beveik nesišnekėjome, tačiau mačiau, kad visų mintys buvo panašios.

Kokiu būdu mes atsidūrėme kitoje ežero pusėje? Akivaizdu, kad turėjome padaryti didelį lanką. Dažnai teko girdėti pasakojimus, jog miške pasiklydę turistai ima vaikščioti ratais, vis sugrįždami į tą pačią vietą. Tačiau mes ėjome tiksliai pagal mano kompasą, orientyrai irgi atitiko. O be to, jeigu įsivaizduotume lanką, turėjusį apjuosti visą ežerą, per porą valandų tikrai nebūtume suspėję tokio įveikti. Kas belieka? Patikėti Kristupo GPS, jog mes per akimirką nusikėlėme dešimt kilometrų?

Aš tarsi susidvejinau. Viena pusė manęs sakė, jog nesąmonė, tai neįmanoma, ir jeigu mes iš tiesų persikėlėme, kodėl nieko nepajutome? Kita pusė netvirtino nieko, tik piešė vaizdus, regėtus haliucinuojant nuo musmirių. Jeigu tai, kaip mes čia patekome, beveik siejasi su magija, kodėl gi nepatikėjus, jog šios netikėtos teleportacijos irgi yra įmanomos?

– Egi? – tyliai paklausė Ramutė, susisupusi į antklodę.

– A?

– Kas tau papasakojo apie šį ežerą?

– O koks skirtumas? Kas nuo to pasikeis, jeigu pasakysiu, kas?

– Neišsisukinėk, būk geras. Tiesiog pasakyk, iš kur tu jį žinai.

Supratau, jog šį kartą tiesos nuslėpti nepavyks, o be to, ta paslaptis jau seniai  man nedavė ramybės. Pasijutau, lyg pirmą kartą šokdamas su parašiutu iš lėktuvo, giliai įkvėpiau… ir nėriau. Papasakojau viską: ir apie mano pakvailiojimus su grybukais, ir apie reginius. Tikėjausi tikrai audringesnės reakcijos. Jie klausė, aklai žiūrėdami priešais save, kai pasakojau apie savo skrydį virš miško, apie tai, kaip pamačiau ežerą, tačiau neatrodė, jog būtų labai nustebę.

– Aš žinojau apie tavo grybukus, Egi, – pagaliau tarė Ramutė, kai baigiau pasakoti ir kurį laiką tylą drumstė tik lietaus lašų kalenimas.

– Ką, tikrai? Iš kur?

– Taigi mačiau, kaip rinkai tas nelemtas musmires, nors ir labai stengeisi slapstytis. O aš žinau tik vieną jų pritaikymo būdą.

Ar tai apgailestavimo ir nusivylimo gaidelės jos balse?

– Tai palauk, – tarė Kristupas. – Tu šį ežerą susapnavai, ir jis pasirodė esąs realus? Gal tu ir dabar sapnuoji?

Liežuviu atsargiai paliečiau gomurį. Skauda. Jeigu tai iš tiesų sapnas, ar jausčiau skausmą?

Jausčiau. Haliucinacijų neįmanoma atskirti nuo tikrovės. Jas gali paliesti, pauostyti, palaižyti, išgirsti. Jas gali paneigti tik logiškai mąstydamas. Tačiau prieš tai, kas dėjosi šiandien, logika buvo bejėgė. Ne, turi būti koks nors paprastas paaiškinimas. Mes netyčia praradome laiko suvokimą ir iš tiesų ėjome daug ilgiau, nei atrodė. Mus pagrobė ateiviai ir perkėlė į kitą vietą. Mes sėdime virtualios realybės kėdėse su šalmais ant galvų, tuoj mūsų laikas pasibaigs ir būsim išvaduoti.

Visa tai – fantazijos. Realybė buvo kur kas skaudesnė. Mes niekam nepranešėme apie tai, jog vykstame į šį žygį. Paskutinis Klepočių kaimo gyventojas išsikraustė prieš septynerius metus, ir nuo tada trobos stovi apleistos, tik kartkartėm aplankomos nekilnojamojo turto agentų ir potencialių pirkėjų. Net ir atvykę į kaimą, mano opelio, kurį palikome prie pat miško, jie greičiausiai nepastebės. Maisto pasiėmėme tik savaitgaliui. Žuvis, bent jau šįryt, nekibo. Ką valgysime, kai pasibaigs maistas, o mes vis dar nebūsime radę išėjimo iš šio prakeikto užburto rato? Ar ilgai išgyvensim, maitindamiesi tik grybais ir uogomis?

Klausimų buvo gerokai daugiau, nei turėjau atsakymų. Stengiausi negalvoti taip toli į ateitį. Ką veiksime, kai lietus nurims?

Lietus nesiliovė iki pat vakaro, o kai pagaliau išsigiedrijo, buvo jau per vėlu kur nors eiti ir ko nors ieškoti. Galvojome palikti nakčiai sargybą ir miegoti pakaitomis, tačiau sutemus mūsų palapinės nebesimatė jau už dešimties žingsnių, todėl pasišviesdami prožektoriumi pastatėme dar vieną, kad galėtume normaliai išsimiegoti ir nereikėtų visiems vartytis sinchroniškai, susispaudus kaip silkėms statinėje.

Tą naktį mes su Ramute mylėjomės, tačiau kažkaip mechaniškai, be užsidegimo, tarsi norėdami seksu, kaip eglišakiais palapines, užmaskuoti savo mintis ir negalvoti apie rytojų. Kūnas reagavo taip, kaip jam ir pridera, ir po keliolikos minučių viskas baigėsi. Ji prisiglaudė prie manęs ir, atrodo, užmigo. Nemaniau, kad pats galėsiu po šios dienos įvykių bent minutei sudėti bluostą, tačiau nė nepajutau, kaip Morfėjus paėmė mane už rankos ir nusivedė bekraščiais aguonų laukais.

5 SKYRIUS

Sukilome anksti ir beveik vienu metu, nors ir nesitarėme iš anksto. Laužo nusprendėme nekurti, nenorėdami išsiduoti, tad užkandome mano atsivežtų lašinių su juoda duona. Su nerimu stebėjau, kaip tirpsta maistas: su kiekvienu kąsniu artėjo dietos metas, dietos, sudarytos tik iš grybų ir uogų.

– Žinote, – tariau aš, kimšdamas sumuštinį ir užsikąsdamas agurko galu, – sugalvojau, ką mums reikia šiandien pabandyti. Mums reikia eiti palei skardį, galbūt tada pavyks iš čia ištrūkti.

– O kodėl tu manai, kad vėl neišlįsime prie ežero, tik iš kitos pusės? – paklausė Ramutė.

– Na, aš mąstau taip: vakar ėjome tiesiai, išėjome lanku. Tai galbūt, jeigu eisime lanku, išeisime tiesiai?

– Gal ir idėja, – tarė Kristupas. – Geresnių vis vien neturiu.

– Aš irgi, – pritarė Ramutė. – Tuomet kraunamės – ir pirmyn. Man regis, atsibuvome miške metams į priekį. Man tik įdomu. Šlaitas eina tiesiai, ar ne? Niekur nenusuka, niekur nepasislepia, kiek matosi, tiek driekiasi daugmaž viena linija?

– Aha, – lakoniškai atsakė Kristupas, vyniodamas palapinės brezentą.

– O kiek prisimenu, nuo ano kranto ežeras priminė pusmėnulį, anas krantas tikrai buvo ne tiesus, o išlenktas.

– Optinė apgaulė, matyt, – tariau aš. – Šitam velnio miške negali nė nuosavomis akimis tikėti. Eisime skardžiu, toliau – pagal kompasą, bent jau jis, tikiuosi, nemeluoja.

Daiktų išsikrovę nebuvome, tad susukę palapines iš karto patraukėme šlaito viršumi, stengdamiesi eiti taip, kad iš ano kranto mūsų nesimatytų. Skardis palengva žemėjo. Smulkios šakelės ir kankorėžiai traškėjo po kojomis, kvepėjo sakais ir šlapia po nakties žeme. Norėdamas beveik galėjai įsivaizduoti, jog nieko  neįvyko, tiesiog eilinė iškyla, o mes einame ieškodami vietos, kur apsistoti. Vaizdas nuo skardžio buvo įspūdingas: spindėjo saulėje ežeras, į tolį iki pat horizonto nusidriekusios pušų ir eglių viršūnės lėtai siūravo, tartum stebėdamos mus ir nepatenkintai linguodamos galvomis.

Nuolat žvilgčiojau į kompasą ir, nors visą laiką ėjome tiesiai, pamačiau, jog krypstame. Galbūt netoliese geležies rūdos klodai? Teko girdėti, nuo jų kompasas tarsi išprotėja. Paklausiau Kristupo, ir jo GPS patvirtino, kad einame lanku. Ką gi, eisime aplink, išeisime tiesiai, ar ne? Nors ir kaip beprotiškai skambantis planas, bet kol kas jis veikė.

Ežeras liko užnugaryje, ir netrukus skardis nužemėjo tiek, jog buvo galima nušokti žemyn. Kristupas tuoj pat taip ir padarė. Pabėgėjęs keliolika metrų jis pažvelgė į GPS ekranėlį ir tuomet šūktelėjo:

– Egi! Nagi spėk, koks atstumas dabar tarp mūsų?

– Ką aš žinau, gal dvidešimt metrų?

– Neatspėjai, tamsta. – Jis parbėgo atgal, nenuleisdamas akių nuo prietaiso. – Nei daugiau, nei mažiau – dešimt kilometrų. O dabar aš vėl peršokau atgal.

Žiūrėjau į ekranėlį, kur buvo nupieštas visas mūsų nueitas maršrutas, ir lašas po lašo pro mano abejonių smėlį smelkėsi suvokimas, jog mes iš čia nebeištrūksime. Bet kur pasukę, grįšime į tą pačią vietą. Eidami tiesiai, iš tiesų eisime ratu ir vėlgi sugrįšim ten, iš kur išėjom. Mūsų nueitas dienos maršrutas priminė ketvirtį apskritimo, nors niekur nusukę nebuvome.  Po vakarykščių klaidžiojimų jau spėjau įsitikinti, jog prietaisiukas nemeluoja. “Grybauja” mūsų pojūčiai, mūsų aplinkos suvokimas.

Mintyse kažkodėl įkyriai suskambo ta pati idiotiška dainelė apie vėją nuo jūros, ir niekaip negalėjau jos atsikratyti. Po akimirkos suvokiau, kad Ramutė irgi tylutėliai niūniuoja tą pačią melodiją. Mūsų situacijoje melodija skambėjo tragikomiškai.

Sustojome „penkiaminutei“. Ką daryti toliau, nesuvokiau. Galime suktis čia kaip ta voverė rate, nors ir visą naktį, be jokios prasmės ar rezultato. Mačiau, jog draugai mąsto apie tą patį, kaip ir aš. Nuo gryno oro ir ilgo vaikščiojimo spėjau vėl praalkti, o maisto kuprinėse liko trupiniai, vienam užkandimui, ne daugiau.

– Na, ką tu apie tai manai? – paklausiau Kristupo, vis dar tebestudijuojančio ekranėlį ir besižyminčio kažką į užrašų knygelę.

– Mes uždaryti rate. Kažkokioje iškreiptoje erdvėje, – kaip visuomet genialiai atsakė jis.

– Tiek aš ir pats suvokiu, klausiu, ką toliau daryt? Žygiuoti ratais, kol vėl užsirausime ant to bepročio su pistoletu?

Kristupas nekreipė dėmesio į mano žodžius ir aiškino toliau:

– Prisimink geometriją. Pačią elementariausią, kur mokykloje mokė. Ką turi apskritimas? – jis nuvalė plotelį žemės nuo spyglių ir ant pilko smėlio nubrėžė pirštu apskritimą.

– Kaip tai ką? Plotą, ilgį?

– Ir visų pirma – centrą. Mes dabar žygiuojame pačiu skritulio kraščiuku. Matei, vos tik man paėjus į šalį, aš persikėliau į priešingą apskritimo tašką. Priešingą centro atžvilgiu. – Kalbėdamas jis rodė pirštu savo brėžinyje. – Čia aplink aš nematau jokių įrenginių. Nieko, už ko galėčiau užsikabinti, patikrinti, apžiūrėti. Nėra netgi konkrečios ribos, kur įvyksta perkėlimas. Nors aš spėčiau, jog ji greičiausiai bus tas skardis. Taigi galime sakyti, jog ribą jau patikrinome.

– Liko centras, – pagaliau suvokiau, kurlink jis kreipia.

– Liko centras, – linktelėjo galvą Kristupas.

– O jeigu ir centre nieko nerasim? – įsiterpė Ramutė. – Kas tada?

– Tuomet įkursime pirmykštę bendruomenę, bėgiosime plikais užpakaliais ir gyvensim misdami tuo, ką gamta duos, – pabandžiau pajuokauti aš, tačiau nuskambėjo per daug realistiškai, kad būtų juokinga. Numojau ranka. Pirma reikia viską patikrinti. Panikuoti spėsime bet kada.

*    *    *

Iki “centro” liko apie du šimtus metrų; jis turėtų būti šios daubos, į kurią mes leidomės, viduryje. Jaučiausi alkanas ir pavargęs, skaudėjo kuprinės nutrintus pečius ir nugarą. Kojos vilkosi pačios savaime, kaip profesionalaus valkatos, kuriam nėra kur skubėti. Suvokimas, jog kažkur netoliese bastosi tas beprotis, jau nebegelbėjo nuo apėmusios apatijos. Norėjosi tik prisėsti, nusimesti nešulius, išsidrėbti ant samanų ir taip gulėti… gulėti… Jokių kankorėžių ar šaknų, rėžiančių padus net per sportbačius, jokių žemų šakų, braižančių veidą. Karšta vonia, štai ko man norėjosi, vonia ir lengva, mąstyti neverčianti knygelė.

– Žiūrėkit, ten kažkoks negras sėdi! – staiga sušnibždėjo Ramutė, ir mes visi akimirksniu pritūpėme.

Tolumoje, atsirėmęs į pušies kamieną, sėdėjo tamsaus gymio žmogus ir susimąstęs žiūrėjo kažkur į tolį – bent jau taip iš pradžių pasirodė. Kuomet jis nepakrutėjo visas penkias minutes, mes įsidrąsinome ir prisiartinome.

Nepažįstamojo rankos buvo nenatūraliai atmestos atgal ir sulenktos daugiau nei tik per alkūnes ar riešus. Galva kiek palenkta į šoną, skruostai įdubę, akis dengė tamsūs akiniai. Jeigu jis buvo gyvas, jam turėjo arba stipriai skaudėti, arba bent jau būti velniškai nepatogu. Išties, veide sustingusi skausmo grimasa. Sukaupęs visą valią ir pasiryžęs tuoj pat sprukti, prisiliečiau prie jo kaklo. Tuomet pastuksenau per kaklą krumpliais. Pasigirdo duslus bildesys.

Mūsų nepažįstamasis pasirodė esąs medinis manekenas, išdrožtas iš kažkokio tamsaus medžio, dėl ko ir atrodė esąs juodaodis. Medžio rievių nesimatė, paviršius nušlifuotas idealiai glotniai ir vietomis padengtas pelėsių pūkeliu. Kaip skulptorius sugebėjo taip idealiai atkartoti žmogaus kūno formą, veido bruožus ir dar po to aprengti jį odine striuke bei džinsais, man įsivaizduoti nepavyko. Tokia skulptūra galėjo gimti tik pamišėlio menininko fantazijoje.

Pabandžiau pakrutinti ranką, tačiau ji nesilankstė: matyt, manekenas buvo nepritaikytas lankstytis arba pernelyg išbrinkęs nuo miško drėgmės. Ramutė priėjusi nuėmė jam akinius ir aiktelėjusi staiga atšoko atgal, lyg nusiplikiusi mesdama juos į šalį.

Akių nebuvo. Įkritusiose akiduobėse augo kelmučių burbuliukai,  kiekvienoje po vieną, lyg du vyzdžiai, smerkiančiai žvelgiantys tiesiai į mus. Man pasirodė, jog jie truputį juda, abudu vienu metu, tartum akys, ir medinukas tarsi nužvelgė mus. Be abejonės, tai buvo tik dar viena optinė iliuzija, šešėlių žaismas, tačiau nuo to žvilgsnio mane persmelkė šiurpulys. Atrodė, jog manekenas tuoj pakils ir ims eiti link mūsų dejuodamas ir lėtai vilkdamas kojas kaip zombis iš senų siaubo filmų.

– Eime, nėra čia ko žiūrinėti ir gaišti laiką, – tariau netvirtu balsu. – Centras turėtų būti kažkur netoliese.

– Na ir skulptūros šiais laikais, – atsipeikėjusi tarė Ramutė. – Brrr, net nupurtė, kai pamačiau tuos grybukus.

– Menas turi sukrėsti, – prisidėjo Kristupas, lyg niekur nieko patapšnojęs skulptūrai per galvą. – O ką, man visai patinka. Namie gal tokio ir nenorėčiau. Parodoj – manau, būtų populiarus. Va tik su pačiu menininku susipažinti kažkodėl nesinori. Einam geriau.

Paėjėję kiek tolėliau, išvydome gulintį storo mėlyno celofano ryšulį, kurį išvynioję radome dar vieną medinuką, išdrožtą taip pat groteskiškai, kaip ir jo sėdintis bičiulis. Dar už keliolikos žingsnių, pasak Kristupo, jau stovėjome pačiame apskritimo centre, pačiame daubos dugne. Šalia, įsmeigtas į žemę, stirksojo kastuvas, kurio rankena buvo tiek sutrūnijusi, jog vos prisilietus subyrėjo į gabalus. Šalia kastuvo žiojėjo spyglių pribyrėjusi negili duobė, tarsi akiduobė, iš kurios išplėšė akį. Na štai, dabar visur tos akiduobės vaidensis.

– Na, ir ką? – apsidairiusi tarė Ramutė. – Centras, atėjome, kas toliau?

– Dabar ieškom. Turiu idėją, nuo ko pradėti. – Su tais žodžiais Kristupas įšoko į duobę, kuri jam buvo iki kelių, pritūpė ir ėmė pirštais grėblioti spyglius, kažko ieškodamas.

Staiga jis atsilenkė lyg paleista spyruoklė, atsisėdo ant duobės krašto ir ėmė kratyti ranką.

– Kas???

Mes pribėgome. Neatrodė, kad būtų sužeistas, kraujo nesimatė.

– Trenkė, rrrrrupūžė. Visa plaštaka sustingo, – Kristupas, keikdamasis panosėje, kratė ir masažavo ranką, stengdamasis ją atgaivinti.

Aš pasičiupau sausą šaką, kurių čia mėtėsi galybė, ir prasklaidžiau ja spyglius duobės dugne. Iš pradžių nieko, tačiau netrukus šaka atsirėmė į kažką kieto. Nubraukus šiukšles į šalį man teko prisimerkti: duobės dugne pro spyglius lyg veidrodyje suspindo vidudienio saulė.

Mes palinkome virš duobės. Veidrodiniame daikto paviršiuje atgal į mus žvelgė trys galvos neplautais plaukais, o dvi iš jų dar ir neskustais veideliais. Būtent „daikto“, nes net neįsivaizdavau, kaip tai, ką mes suradome, vadinasi. Stengdamiesi neprisiliesti, atsargiai šakomis nuvalėme spyglius ir išvydome tarsi gyvsidabris spindinčią pusmetrio skersmens tabletę, iki pusės įkastą į žemę. Nežinia, kiek ji išgulėjo štai taip, pridengta drėgnomis šiukšlėmis, tačiau veidrodiniame paviršiuje nesimatė nė dėmelės rūdžių, nė plotelio, patamsėjusio nuo oksidacijos.

Kristupas pagaliau sugrąžino rankai jautrumą ir ėmė tą tabletę nagrinėti su užsidegimu antropologo, ką tik suradusio trūkstamą grandį, galinčią įrodyti, jog žmonės išsivystė ne iš beždžionių, o iš barsukų. Pasidaręs iš spyglių kažką panašaus į teptuką, su pagaliuku kitoje rankoje, jis krapštinėjo, žiūrinėjo, netgi pauostė. Garantuoju, kad jeigu ne atsitikimas su nutirpusia plaštaka, jis radinį būtų ir palaižęs.

– Na va, pasirodo, ne ateivių darbas, – neatsisukdamas ir toliau krapštinėdamas tarė jis.

– Kodėl tu toks įsitikinęs? – Man ta tabletė nepriminė nė vieno matyto įrenginio, o bet kuris žemės metalas, išskyrus nebent auksą, būtų seniausiai oksidavęsis šioje drėgmėje.

– Ogi štai, žiūrėk, – Kristupas bakstelėjo pagaliuku į radinio šoną. Įsižiūrėję iš arčiau, mes išvydome įspaustą nediduką paveikslėlį – lietuviškąjį Vytį, ir užrašą po juo neįprastu, bet  įskaitomu šriftu: „TEMPORALINIS ZONDAS“.

– Ką reiškia „temporalinis“? – paklausė Ramutė, kaip ir aš, sėdėdama ant duobės krašto ir stebėdama ant kelių priklaupusio Kristupo manipuliacijas.

– Galbūt kažkas su temperatūra susiję? – spėjau aš.

– Pats tu temperatūra. Prisimink lotynų posakį – „o tempore, o mores!“. Ką reiškia? Kas per laikai, kas per papročiai! – Kristupas pabrėžė žodį laikai. – Susiję ne su temperatūra. Su laiku.

– „Laiko zondas“, išeitų. Tuomet kodėl ne tiesiog „laikrodis“? Ir iš viso, ką jis čia veikia, visi tie atominiai laikrodžiai juk, kiek prisimenu, kosmose, orbitoje sukasi, – pabandžiau ir aš sublizgėti žiniomis, tačiau niekas manęs neklausė.

– Opa. O kas gi čia? – Kristupas bakstelėjo į vieną zondo kraštą, visai šalia briaunos.

Tai, ką aš iš pradžių palaikiau atspindžiu, pasirodė esanti skylutė – nedidelė, apvali. Jos kraščiukai buvo įlinkę į vidų, ir aš prisiminiau, kur jau buvau tokias matęs – filmuose, kuomet kulka pataiko į automobilį. Tačiau pati skylutė gal ir nebūtų tokia įdomi, jeigu ne pluoštas plonyčių gijų, susivijusių į balkšvą kabelį ir lendančių lauk iš skylutės – arba į ją, kaip pažiūrėsi. Šis „kabelis“ jau už kelių centimetrų nuo skylutės buvo išsipynęs ir balsvu audeklu gludo prie duobės krašto, pradingdamas kažkur gilyn po žeme.

Intuicija man šnibždėjo, kad tas kabelis – organinės kilmės ir jis nėra sudėtinė zondo dalis. Žinoma, ta pati intuicija prieš akimirką man pasufleravo „temperatūrą“, tad vien tik ja pasitikėti nenorėjau, bet galėjau prisiekti, jog šitas gijas jau kažkur mačiau.

Žinoma, mačiau. Ant namuko vidury miško. Dar tada iš tolo jas kalkėmis palaikiau.

Staiga nuo Kristupo manipuliacijų pirmykščiais įrankiais zondo paviršiuje nedidelis stačiakampiukas tapo permatomas, ir kiek giliau pasirodė raidės. Jis patenkintas nusibraukė prakaitą nuo kaktos, tada pasilenkė arčiau ir perskaitė:

SISTEMOS PAŽEIDIMAS

APSAUGINIS LAUKAS AKTYVUS

KITAS TECH. APTARNAVIMAS:

2031.05.20

– Va ir atsakymas.

Man labai nepatiko Kristupo šypsena, kai jis ištarė tuos žodžius. Ji galėjo reikšti bet ką – kad mes iš čia pagaliau ištrūksim, kad mes pasmerkti mirti ar kad jis ką tik prisiminė naujausią anekdotą, skaitytą internete.

– Tai gal man kas nors paaiškins, ką mes čia suradom, kaip šitas daiktas – „zondas“ – čia pateko, ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – ar galim išjungti tą prakeiktą apsauginį lauką ir pagaliau nešdintis iš čia?!

Ramutės tirada skambėjo truputį beviltiškai, tačiau Kristupo ji beveik nepaveikė. Vis dar taip pat keistai šypsodamasis, jis tarė:

– Jeigu man nepavyks jo išjungti, atvyks meistras, viską sutaisys ir mus išleis iš šito kalėjimo. Mums tuomet bus… na, maždaug po penkiasdešimt-šešiasdešimt metų, ne daugiau.

– Šešiasdešimt metų??? Šešiasdešimt metų???

Jeigu nebūčiau suspėjęs sugauti Ramutės į glėbį, ji būtų puolusi Kristupą kumščiais.

– Nejuokinga, Kristupai, – tariau aš, stengdamasis suvaldyti įniršusią tigrę. – Tai ar gali, ar negali išjungti to lauko?

– Kad aš net neįsivaizduoju, kaip iškviečiau tą pranešimą zondo viršuje. Be įrankių. Be būdo atjungti įrenginį, kad jis nesitrankytų elektra ar dar kokia velniava. Paviršiuje jokių mygtukų, jokių daviklių, išskyrus tą ekranėlį.

– Tai nori pasakyti, kad mes iš tiesų įstrigome čia iki du tūkstančiai trisdešimt pirmųjų ir kad nuo šiol gyvensim kaip negyvenamoje saloje, laukdami nežinia ko, kažkokio dėdės iš techninio aptarnavimo skyriaus, kol jis atėjęs atrakins atrakcioną ir išleis mus, kaip vaikučius, nusprendusius pasislėpti naktį karuselėje ir paspaudusius ne tą mygtuką? Tu tai nori pasakyt? Kad mūsų gyvenimas nuo šiol susidės iš maisto ieškojimo, betikslio slampinėjimo po mišką ir bėgimo nuo pistoletais besišvaistančių pamišėlių?!

Ramutė išsiveržė iš mano glėbio ir pribėgusi su įtūžiu spyrė į pušies kamieną, net žievės gabaliukai pažiro.

– O tu ko čia dar spoksai?! – ji pribėgo prie medinuko, sėdinčio prie pušies, ir spyrė jam į petį. Šis virptelėjo, bet neišsijudino, tarsi priklijuotas prie medžio ir žemės.

– Še tau! Še dar! Ir dar!!! – ji įniršusi spardė medinuką, o tas nuo kiekvieno smūgio sviro vis labiau ir labiau, kol pagaliau su garsu, primenančiu plėšomą audeklą, parvirto ant žemės. Skulptūros nugarą ir tą pušies vietą, kur ji ką tik rėmėsi, dengė jau pažįstamas balkšvų gijų veltinis.

Ramutė pasilenkė prie nuvirtusio medinuko, o atsitiesusi, ji jau laikė rankoje pistoletą. Įgudusiu judesiu ištraukė apkabą, apžiūrėjo, delno smūgiu sukalė ją atgal ir truktelėjo viršutinę vamzdžio dalį į save, tada meiliai pažvelgė į ginklą ir nusišypsojo.

Dunkst – mano žandikaulis stuktelėjo į žemę.

– Na, Nikita, palengvėjo? – tarė, atrodo, net nenustebęs Kristupas.

– Ramute? Kaip? Iš kur? – aš net neradau žodžių.

– Buvo užkištas jam už džinsų. Nesimatė, kol sėdėjo. – Mergina meiliai paglostė pistoletą. – Apkaba beveik pilna, ir dar plius galingas, devynių milimetrų, man kaip pagal užsakymą! Bent jau nuo to idioto bus galima taip smarkiai nebesislapstyti.

– Visai kaip darbe, ar ne?

– Visai kaip. – Ji linktelėjo ir užsikišo pistoletą už diržo po marškinėliais.

Nustebau ne dėl to, kad išvydau, kaip įgudusiai Ramutė manipuliuoja ginklu. Būtų keista, jeigu nemokėtų su juo elgtis, ji gi šiaip ar taip iš apsaugos. Tačiau man visai nepatiko faktas, jog pamišėlis menininkas savo skulptūras puošia ne tik tikrais drabužiais, bet ir tikrais ginklais. Apėmė negera nuojauta, kad, jeigu tektų su juo susidurti čia, miške, tas susitikimas nebūtų itin malonus.

*    *    *

Nakčiai apsistojome savo senoje stovyklavietėje. Dabar, kai turėjome ginklą, nebereikėjo taip drebėti dėl kiekvieno trakštelėjimo. O be to, geriau jau priešą visą laiką matyti, negu žinoti, jog jis kažkur slapstosi ir gali bet kada užpulti. Džipas ir oranžinės palapinės tebestovėjo ten pat. Kaimyno su pistoletu, tiesa, irgi nesimatė, bet tai suvokti jau nebebuvo taip baisu kaip anksčiau.

Grįždami namo prisigrybavome tiek, kad turėtų užtekti kelioms dienoms. Grybų čia tikrai netrūko. Man netgi pasirodė, kad kuo labiau į centrą, link zondo, tuo grybų daugėja, o patį zondą juosė dešimties metrų skersmens ūmėdžių ratas. Tokius ratus žmonės dar vadina raganų žiedais, suprask, jie išauga ten, kur raganos naktį šokius ir kitokias diskotekas rengia. Mano teorija buvo kiek kitokia. Ar tik nebus taip, jog pakasinėjus tų žiedų centre rastume po dovanėlę?

Sumausčiau rastas rudmėses bei baravykus ant šakelių ir pakabinau virš laužo kepti. Jie skrudo, skleisdami dievišką aromatą, šnypštė stambūs lašai, varvantys ant žarijų. Taip, dabar tai atrodo kaip delikatesas, bet ar neraukysim nosių po kelių dienų nuo tokio maisto? Ar nežiaukčiosim po savaitės-kitos, kai valgiaraštyje bus tik kazlėkų sriuba be duonos, voveraičių troškinys be grietinės ir saujelė mėlynių desertui?

Ramutė, panašu, šiuo metu nekvaršino tokiais klausimais sau galvos. Ji pasitiesė prieš save švarius marškinėlius ir atsiklaupė prieš juos kaip samurajus, ruošdamasis atlikti seppuku. Buvo miela ir kiek šiurpu stebėti, kaip jos rankos mikliai ištraukia apkabą, nuima viršutinę pistoleto dalį – spyną, kaip ji vadino, – ištraukia spyruoklę bei vamzdelį iš pagrindinės dalies. Ji ardė pistoletą automatiškai, atidžiai nužvelgdama kiekvieną nuimtą dalelę. Likusi patenkinta, Ramutė vėl surinko ginklą, spragtelėjo saugiklį, užsikišo už diržo ir prisliūkino arčiau manęs.

– Kaip skaniai kvepia! – tarė ji, sėsdama šalia. – Niekad nevalgiau baravykų tiesiog taip. Juos gi paprastai tik sudžiovina ir žiemai palieka.

– Gaila, sviesto neturime, pakepinčiau keptuvėje. Ai, tiesa, keptuvės irgi nėra.

– Na, nebūk tu toks sarkastiškas. Viskas ne taip jau blogai.

– Ne taip jau blogai? O perspektyva sėdėti čia, kol pasensim, tavęs negąsdina? Kad čia nėra nei parduotuvės, nei ligoninės, nei kirpyklos galų gale? Ką darysim, kai iš drabužių liks tik skarmalai, kai baigsis degtukai, kai sudils paskutinis peilis? Kas bus, kai ateis žiema, a?

Ji panardino pirštus man į plaukus.

– Kai taip nutiks, tuomet ir sugalvosim, ką daryti. Geriau galvok, kas bus rytoj, o ne po savaitės ar dešimties metų. Nieko čia daug nepriplanuosi, o jeigu ir priplanuosi, rytoj gali atsitikti kažkas, kas sujauks visus tavo planus. Improvizuosime visi kartu. Galbūt rytoj jau bus viskas kitaip.

– Gal tu ir teisi. Atleisk, nesusivaldžiau.

Išties, rytoj viskas gali pasikeisti. Tikėsimės, kad į gera, o ne į bloga. O kol kas – pilvas prikimštas, stogas virš galvos yra. Tiek nedaug tereikia, kad šis mėsos ir kaulų gabalas, kurį mes vadiname kūnu, būtų patenkintas.

To vakaro programoje dar buvo saulėlydžio stebėjimas bei paskutinių lašų iš tekilos butelio dugno simbolinis pasidalijimas. Visiškai sutemus, sulindome į palapines. Variau šalin mintis, jog tai bus mūsų namai dar ilgą laiką. Rytoj pagalvosim. Rytoj. Ne dabar.

6 SKYRIUS

Pabudau krečiamas šalčio. Ne šiaip nakties vėsumos ar skersvėjo, traukiančio pro palapinės įėjimą, bet žvarbaus šalčio, smelkiančio iki pat kaulų čiulpų, stingdančio, regis, net mintis. Atmerkęs akis neišvydau nieko, tik akliną tamsą.

Aš gulėjau nuogas ant kieto, ledinio paviršiaus, kuris nė kiek nepriminė to minkštučio miegmaišio, kuriame, puikiai prisimenu, užmigau. Kas per velniava?

Bandydamas sėstis netikėtai ir gana skaudžiai sudaviau kakta į kažką kieto. Virš manęs, ne toliau kaip per ištiestą ranką, buvo glotnios lyg stiklas lubos, tokios pat ledinės, vietomis aptrauktos šerkšnu. Kai alkūnėmis įsirėmiau į šaltas sienas, ne juokais supanikavau. Neaišku kaip, aš atsidūriau

karste!

kažkokioje ledo dėžėje, ir išėjimo iš čia užčiuopti man nesisekė. Iš visų jėgų padaužiau kumščiais į sienas ir surikau drebančiu balsu. Mano šauksmas, atsimušęs nuo sienų, pagarsėjo kelis kartus ir kurtino.

Raičiausi, spardžiau kojomis lubas, sienas, trankiausi kumščiais nesuvokdamas, kas čia vyksta. Jutau, jog po vieno nesėkmingo spyrio kairės kojos nykštį staiga skaudžiai sudiegė, tačiau beveik nekreipiau į tai dėmesio. Klykiau, stengdamasis prisišaukti pagalbos.

Pagaliau pastebėjau, jog šis ledinis kalėjimas nuo kažkurių mano judesių truputį kruta, o kojūgalyje išvydau silpnutį šviesos spindulėlį. Ištiesiau rankas virš galvos ir įsirėmiau į dėžės galą, o kojomis užčiuopiau priešingą pusę. Atsargiai stumtelėjau. Šviesos spindulėlis tapo akinančiai baltas, išplito ir virto plačiu stačiakampiu, kurio viduryje išvydau savo pėdų siluetą. Stumtelėjau dar kartą, ir grindys ėmė judėti tartum ant ratukų. Atsistūminėjau nuo sienų, lubų, kol galų gale, lyg stalčius be sienelių, grindys kartu su manimi išriedėjo į išorę, į šviesą, į šilumą.

Mano pamėlęs kūnas garavo ir nesuvaldomai, kone spazmingai, drebėjo. Praėjo keliolika labai ilgų sekundžių, kol akys priprato prie rėžiančios šviesos, ir galėjau apsidairyti.

Aš gulėjau ant ilgo metalinio stalčiaus. Spintoje, iš kurios išsivadavau, tokių stalčių buvo kelios eilės. Pagaliau suvokiau, kur esu. Morge.

Grindys ir sienos buvo padengtos baltomis, vietomis aptrupėjusiomis keraminėmis plytelėmis. Įtariau, jog iš tiesų jos buvo vėsios, tačiau, kai nulipau nuo stalčiaus ir netvirtai atsistojau, mano sužvarbusioms pėdoms jos pasirodė palaimingai šiltos.

Kambarys dvokė chlorkalkėmis, lyg ką tik išdezinfekuotame viešajame tualete. Palubėje plieskiančios fluorescencinės lempos akino, išskyrus vieną, kuri mirgėjo ir zvimbė, niekaip negalėdama užsižiebti.

Šlubčiodamas dėl užgauto nykščio nuklibinkščiavau link durų, už kurių išvydau trumpą koridoriuką, už dešimties metrų sukantį į dešinę. Chlorkalkių kvapas čia buvo silpnesnis. Už posūkio radau kitas duris ir pravėriau jas.

Du vyrai baltais chalatais stovėjo palinkę prie ilgo stalo, ant kurio gulėjo kūnas. Į mano nuogą povyzą jie nekreipė nė menkiausio dėmesio, lyg būčiau nematomas. Priėjau arčiau.

Vyrai abejingais veidais darbavosi skalpeliais. Gan lieso kūno krūtinės ląsta ir pilvas buvo perpjauti išilgai, oda atversta į šalis, lyg striukės raudonu pamušalu skvernai. Penis nupjautas ir padėtas šalia, į metalinę vonelę. Pažvelgęs į lavono veidą pajutau, kaip žemė ima trūkčioti tai į kairę, tai į dešinę, lyg stengdamasi išslysti iš po manęs. Tai buvo Kristupas.

Vienas iš skrodikų vikriais judesiais perrėžė odą ir raumenis aplink petį, perpjovė sausgysles. Sniego baltumo sąnarys šlapiai trakštelėjo ir ranka atsiskyrė lyg šlaunelė nuo darinėjamos vištos. Vyras tuomet tokiu pat būdu perpjovė ranką per alkūnę. Atskyrė riešą. Apžiūrėjo kiekvieną dalį. Jo veide atsispindėjo neslepiamas susidomėjimas.

Jaučiau, kaip mano kūnas ėmė nevaldomai virpėti nuo šleikštulio, tačiau negalėjau atplėšti akių, tiesiog stovėjau ir žiūrėjau, kaip mano draugo kūną narsto į sudėtines dalis, kaip lyg sparnelius nuo musės nuo jo nutrauko galūnes, kaip rūšiuoja jo kūno gabalus pagal kategorijas.

Suzvimbė skritulinis pjūklas. Stebėjau kaip lengvai, lyg įkaitintas lituoklis į sviestą, jis per porą centimetrų panyra į Kristupo smilkinį, tiesiai per punktyrinės linijos vidurį, ir keliauja aplink, lėtai, be pastangų. Kiaušas atsiskyrė ir pasiliko skrodiko rankose, o nuo įkaitusio pjūvio pasklido dulkės, kvepiančios kaip sename aliejuje skrudinti svogūnai.

Tas kvapas buvo paskutinis lašas: aš pribėgau prie kampo, atsirėmiau ranka į sieną ir ėmiau žiaugčioti. Burną pripildė deginanti tulžis, pagimdžiusi dar, ir dar vieną spazmų bangą.

– Nori su manim pažaisti? – pasigirdo vaikiškas balselis, ir aš atsisukau kaip įgeltas. Šalia stovėjo gal ketverių penkerių metukų vaikėzas sudriskusiom kelnytėm ir palaidais marškiniais. Jo veidas ir rankos atrodė taip, lyg jis visą dieną būtų rausęsis po žemes. Susivėlę plaukai neklusniai stirksojo baltais kuokštais į visas puses. Tipiškas kaimo berniūkštis po sunkios žaidimų dienos.

– Aš žinau vieną gerą žaidimą. Einam, pamatysi, bus smagu! – jis paėmė mane už rankos ir nusitempė. Praeidamas jis šypsodamasis pamojo skrodikams, ir šie pasisveikindami linktelėjo. Jų veidai – labai pažįstami. Na, žinoma. Du gydytojai iš populiaraus medicininio serialo, kurį rodo trečiadieniais iškart po žinių.

Vadinasi, sapnuoju. Bet ar tikrai? Per daug viskas realu, per daug tikra. Įsižnybau sau į šoną, gana stipriai. Skauda, tačiau neprabudau. Reikia ko nors rimčiau. Pačiupau skalpelį nuo skrodikų padėklo ir švelniai brūkštelėjau per piršto galiuką. Spindintys ašmenys paniro į odą, nesutikdami pasipriešinimo, tačiau jau po akimirkos pajutau veriantį skausmą, o grindų plytelės nusidažė chaotiškais kraujo lašų ornamentais.

Atrodo, truputį persistengiau. Neturėjau nė gabalėlio medžiagos kraujavimui sustabdyti ir nesugalvojau nieko geriau, kaip susikišti pirštą į burną. Nekoks sumanymas. Sūrus ir tuo pat metu kiek salstelėjęs kraujo skonis, sumišęs su karčia tulžimi, vos vėl manęs nesuvimdė.

– Einam gi, šitą žaidimą po to pažaisim! – vaikėzas tempėsi mane tolyn, link įstiklintų dvivėrių durų, už kurių dar nebuvau. Paklusniai pėdinau paskui jį, nors tas vaikiškas azartas mane šiurpino.

Nuo vaikystės pažįstamas chloruoto vandens kvapas, sustingęs baseino paviršius, aidas, po keliskart atkartojantis kiekvieną basos kojos šleptelėjimą, kiekvieną šnibždesį. Ant vandens plūduriavo dvi lentos, ant jų aukštielninkos gulėjo dvi

čia gi tos, iš džipo

moterys. Jos buvo nuogos, tačiau mums pasirodžius nė nebandė prisidengti; gulėjo sustingusios, tartum suparalyžiuotos. Sukrutėjo tik jų akys, susmigusios į mus, vos tik įėjome. Nejudriuose veiduose sunku buvo įžiūrėti kokią nors išraišką, tačiau man pasirodė, kad jų akys klykia, maldaudamos pagalbos.

Vaikėzas nedelsdamas įšoko į vandenį ir prisiyrė prie vienos iš jų. Išsišiepęs jis pamojo man.

– Tuoj parodysiu, kaip reikia! Žiūrėk, burbuliukai! – ir su tais žodžiais jis užšoko ant vienos iš lentų, panardindamas moters galvą po vandeniu. Tos klykiančios akys toliau žiūrėjo tiesiai į mane iš po vandens, o nuo lūpų atsiskyrė sidabrinių burbuliukų gija ir nedelsdama nuskubėjo į paviršių.

To groteskiško reginio man buvo per daug. Jaučiau, jog viskas aplink ima svyruoti ir suktis, jog tuoj nebeištversiu ir nualpsiu tiesiog čia, prie baseino.

Vaikui tai buvo nė motais. Nušoko nuo lentos ir mostelėjo man, taškydamasis aplink šlapia rankove. Vėl iškilusios virš vandens moters akys vis dar krutėjo; iš nosies skruostu tekėjo plonytė kraujo srovelė.

– Ateik, dabar tu pabandyk!

Šūksnis aidėjo, atsimušęs nuo aukštų baseino lubų, skraidė aplink lyg aitvaras, vis silpnėdamas, kol pagaliau virto šnabždesiu, švelniu kaip pelėsis ant perpuvusių karsto lentų.

– Ateik, nebūk kaka! – vaiko antakiai susiraukė, o balsas tapo įsakmus. Pajutau, kaip kojos, tartum marionetės, valdomos lėlininko, ima judėti pačios, kaip aš įšoku į baseiną, kaip plaukiu vėsiu vandeniu į tą pragarišką žaidimų aikštelę, kaip uždedu rankas ant lentos krašto, o moters akys šaukia, klykia, maldauja paleisti ją, pasigailėti, neskandinti, tačiau mano kūnas jau nebeklauso manęs…

Jos veidas panyra po vandeniu.

– Valiooooo, burbuliukai! – vaikas džiaugsmingai suplojo šlapiais delniukais, o aš negaliu nusukti žvilgsnio nuo tų žalsvų akių, žiūrinčių į mane iš po vandens ir lėtai gęstančių.

*    *    *

Pašokau ir giliai įtraukiau oro, tarytum ką tik išnėręs iš po vandens, kur išbuvau per ilgai. Miegmaišis, palapinė. Sapnas, tai buvo tik sapnas.

Palapinėje prieblanda, saulė jau greit kils. Ramutė miega nusisukusi, ir aš apkabinu ją, jausdamas begalinį palengvėjimą. Na ir košmaras. Vis nuo tų nervų, matyt.

Ji sukruta ir atsiverčia link manęs. Pažvelgiu į jos mielą veidą ir jaučiu, kaip gerklėje man gumulu užstringa riksmas.

Į mane kaltinančiai žiūri tas pats žalsvų akių žvilgsnis, o lūpas – visiškai nepanašias į mano mylimos moters – iškreipia paniekos grimasa.

*    *    *

Pašokau ir pabudau, šį kartą galutinai. Kažkokiu būdu žinojau, jog tai nebe sapnas, nors vieta, kur pabudau, vertė abejoti: gulėjau vienais apatiniais ant žolės visai netoli ežero. Saulė dar nebuvo pakilusi. Žolę dengė šimtai šaltų rasos lašelių, ir pėdos, žingsniuojant atgal link palapinės, visai sužvarbo.

Besidaužanti širdis pamažu nurimo.

Aš žinojau, kad kartais vaikštau naktimis, bet dažniausiai tas vaikščiojimas buvo tik kelionė iki tualeto ar šaldytuvo, taip ir neprabudus iki galo. Štai taip pabusti, toli nuo tos vietos, kur užmigau, dar neteko.

Nors ir tvirtai žinojau, jog tai, ką matau aplink – jau nebe sapnas, tačiau, atsargiai įsliūkinęs į palapinę, vis vien pirmiausia atsargiai įsitikinau, kad šalia miega Ramutė, o ne vaiduoklis iš mano košmarų.

Dar tik pusė penkių ryto. Jaučiau, jog vėl užmigti bus sunku, nors ir suvokiau, kad tai buvo tik blogas sapnas, nieko baisaus, visiems taip būna…

Bet tuomet iš kur tas lengvai dilgčiojantis ir vos įžiūrimas randas ant kairės rankos smiliaus galiuko, būtent toje vietoje, kur jį sapne “pabučiavo” skalpelio ašmenys?

Toliau skaitykite knygoje:)