Filmai

2005-08-15
 

Vaikščiojanti Houlo pilis

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:



Vaikščiojantis grožis


 


Hayao Miyazaki, japonų animacijos Dievas, blogų filmų nekuria. Jie yra geri, labai geri, arba nuostabūs. Pagal mano subjektyvų skonį prie gerų priskirčiau “Kikės siuntų tarnyba” (“Kiky’s Delivery Service”), nuostabių – “Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių šalyje” (“Spirited Away”). Na, o dėl paskutinio animacijos metro darbo, Japonijoje vėl sumušusio žiūrimumo rekordus, kuris vadinasi “Vaikščiojanti Houlo pilis” (“Howl’s Moving Castle” arba originalu – “Hauru no ugoku shiro”), apsispręsti nebus lengva, nors vis tiek balansuoju tarp “gerai” ir “labai gerai” (nepamirškite, yra dar punktas “nuostabu”!) Deja, kiek peržvelgiau kinoplatinimo kompanijų  anonsus – Houlo pilis artimiausiu metu pas mus neatrėplios. Filmas neseniai pradėtas rodyti JAV ribotame kino teatrų skaičiuje, bet finansinių stebuklų nekuria (o juk tai – vienas iš pagrindinių kriterijų, ar įsileisti svetimą produkciją į Coca Cola Plazas ir kitas šventas vietas), nebent Rusijoje, kur jis bus rodomas nuo rugpjūčio 25 d., sukeltų furorą. Taigi, viltis miršta paskutinė. O pamatyti “Pilį” dideliame ekrane būtų svajonė! Kodėl? Pamėginsiu paaiškinti.


 


“Vaikščiojanti Houlo pilis” – tai pasaka apie mergaitę Sofi, kurią iš nemalonios situacijos, primenančios seksualinį priekabiavimą, ištraukė gražuolis burtininkas Houlas. Ne, jis nepasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios būkle, tačiau mergaitei nuo to linksmiau netapo: mat Houlas – baisus savimyla ir dar “širdžių ėdikas” – jį įsimyli visos merginos, o jis – nė vienos. Eina kalbos, kad gražuolis serga Don Juan sindromu – ieško tikrosios vienintelės meilės, o ši kaip nepasitaiko, taip ir nepasitaiko. Tačiau viena bėda – ne bėda, Sofi ir Houlo susitikimas dar kažkuo neįtinka ir piktajai Dykrų burtininkei (ar tik ne tas pats gražuolis ją ir bus pasiuntęs taip toli – į Dykras?) Trach-babach! Baisus užkeikimas prislegia mergaitės pečius. Išgelbėti ją tegali tas pats Houlas – bent jau kitų burtininkų Sofi nepažįsta. Tik ar beatkreips dėmesį gražuolis burtininkas dėmesį į užkerėtą Sofi?


 


Miyzakis paprastai savo filmų scenarijus rašo pats, bet retkarčiais jis imasi ekranizuoti ir kitų parašytus kūrinius. “Vaikščiojanti Houlo pilis” sukurta pagal anglų rašytojos Diana Wynne Jones to paties pavadinimo knygą, nors skaičiusieji sako, kad H. Miyzakis nedarė “paraidinės” ekranizacijos, todėl knyga ir filmas sutampa tik iš dalies. Panašu, kad įvyko ir dar kai kas – kiek galima spręsti iš greitos knygos peržvalgos, režisierius siužetą gausiai papildė ir dar viena jo mėgiama tema – karu. Tačiau jeigu kituose filmuose didysis karas paprastai likdavo už kadro kaip prisiminimas (“Nausikoje iš Vėjų slėnio”), šįsyk jis žiūrova užgriūna su visa Miyzakiška monstriška fantazija. Kita vertus – karo atsiradimas suvelia siužetą. Karas čia taip akivaizdžiai šalutinis, kad net ir monstriški bombonešiai bei Houlo žygdarbiai stabdant bombas palieka netikrumo įspūdį. Truputį trukdo ir perdėm supainiotas siužetas – o kai kurie klausimai iš viso lieka neatsakyti (arba tai – blogų titrų rezultatas, neatmestina). Bet nekalbėkime daugiau apie karą – kai “šitaip nupaišė berniukas!” (c) – verta pakalbėti apie ką kitą.


 


O kita – tai veikėjai. H. Miyazakio veikėjai visada būdavo paslaptingi, įdomūs, žavūs, dažnai ir neschematiški. Nežinia, kiek čia knygos autorės indėlio, o kiek – pačio režisieriaus, tačiau Houlo veikėjai labai įspūdingi, ypač pagrindinė pora – Sofi ir Houlas. Jie sudėtingi, žmogiški ir įtikinami (pvz., kaip puikiai atskleistas Houlo charakteris vienu mažyčiu epizodu – kai burtininkas atlekia rėkdamas: “Kaip tu sutvarkei mano buteliukus?! Ar matai, kas nutiko mano plaukams?!”) Sofi išmintis, meilė ir narsa – klasikinė, kaip iš gerų klasikinių romanų apie tikrai mylinčias moteris. Žiūrėdamas filmą jautiesi žiūrįs dviejų žmonių istoriją – su sudėtingais santykiais ir net psichologiniais niuansais. Nežiūrint to, man vis tiek pačiu fainiausiu personažu tapo ne pagrindinis veikėjų duetas, o juokingas piktasis niurzglys Kalusiferis (už jį galiu atleisti visus kitus “Pilies” sąlyginumus), nors gal tikri anime žinovai tai apšauks tiesiog eiliu proholivudiniu “comic relief”.


 


Apie animaciją ir kalbėti ką nors sunku – gražu be galo. Be krašto. Juk H. Miyazakio filmai – tai visada erdvė, skrydis, peizažai, neįtikėčiausios konstrukcijos (pati Houlo pilis ir ypač jos “liežuvis”!) Kaip sakė gerb. Krakadyla, jis sugeba nupiešti net ir Viduržemio jūros žydrynę vidudienio kaitroje (tiesa, čia apie kitą filmą – “Porco Rosso”) ir, kas labai smagu, kompiuteris naudojamas, bet juo nepiktnaudžiaujama, todėl sintezė tiesiog tobula.


 


Taigi, ką galima būtų pasakyti apibendrinimui? Miyazakiškas vaizdas + ne visai Miyazakiškas turinys = Vaikščiojanti Houlo pilis.


 


Antimatuoklis, 2005 08 16


 


Aptarimas forume




Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas