Lietuviai irgi gali!
Vasarą beskaitinėjant žinias internete mano žvilgsnis užkliuvo už antraštės – „Pink Floyd „The Wall“. Atidžiau įsiskaičius, supratau, jog tai ne legendinės grupės koncertas, bet Lietuvos atlikėjų naujas projektas – sudainuoti „Sieną“ Vingio parke gyvai. Pamaniau, argi ne puiki idėja – atšvęsti Rugsėjo 1-osios vakarą besiklausant geros muzikos? Idėja ne briedis – į mišką nepabėgs, bet sunkiausia jos įgyvendinimo dalis buvo įtikinti ką nors eiti kartu. Ech, tie mIRC‘o pesimistai, sakantys, jog „Lietuviai ir vėl eilinį kartą sumals š..“, „Ką? Ten dainuos Mokinukės?“, arba „Nenoriu gadinti klausos tokia Pink‘ų parodija“ ir t.t. Tačiau galiausiai kompaniją susiradau ir misija „nusipirk bilietą“ buvo įvykdyta.
Taigi, Rugsėjo pirmosios vakarą matematikų (ir pusiau fantastų) kompanija drauge iškeliavo pažiūrėti lietuviško „Sienos“ varianto. Koncertas prasidėjo tik gerai sutemus, malūnsparnio, pasirodžiusio iš už scenos, skraidymu virš žiūrovų galvų ir visiems gerai pažįstamais gitaros akordais. Nors aplink dar girdėjosi keli tylūs komentarai („O visgi nieko gero čia nebus“), jie greitai nutilo, ir daugybė žibančių akių susmigo į T raidės formos sceną.
Dviejų dalių koncerte buvo visko. Kalbant apie choreografiją ir dekoracijas – rengėjai tikrai gerai padirbėjo. Atskira scena kairiame stikliniame bokšte, apkrauta plytomis, simbolizuojanti vidinį herojaus pasaulį, didžiulis geltonas autobusiukas, atvežęs mokyklos mėsmalei pasmerktus mokinius, savižudybės scena pirmosios dalies pabaigoje (kuomet statistas nušoko nuo Vingio parko scenos stogo) ar nukryžiuotasis ant didžiulio ikso. Nebuvo apsieita ir be šviesos efektų – fejerverkų, neoninių lempų ir ugnies pliūpsnių, kurie šildė priekyje sėdinčius žiūrovus.
Deja, didžiulį minusą galėčiau nupiešti vaizdo operatoriams ant kaktų, nes video, transliuojamas ant ekranų scenos šonuose dažniau nei „kartais“ buvo su defektais. Suprantama, muzikantai irgi svarbūs koncerto dalyviai, tačiau rodyti juos, kada scenoje vyksta veiksmas, mano manymu, visiškai nelogiška. O vietose, kuomet buvo rodomos scenos mažajame plytų kambarėlyje, rodos reikėjo tik centimetrą pasukti į šoną kamerą, kad žiūrovai nematytų aplink atlikėją vaikščiojančio kito operatoriaus. Kita vertus, ekranuose buvo transliuojami epizodai iš filmo, kas kiek atpirko minėtus „kabliukus“.
Kalbant apie patį muzikinį atlikimą, buvau tikrai sužavėta. Daugelyje vietų dainos skambėjo ne prasčiau originalo. Jurgis Didžiulis iš grupės „Inculto“ buvo tikras diktatorius ne tik vaidyba, bet ir dainų atlikimu – visas partijas atliktos nepriekaištingai. Nors girdėjau nuomonių, jog Motinos (dainininkė Ona Kolobovaitė) balsas buvo „per stiprus“, tikrai slapčiai pavydėjau tokio nuostabaus vokalo. Puikiai dainavo ir Šviesusis balsas (deja, nepamenu atlikėjo pavardės), ir Tamsusis – ‚Antinas‘ Kaušpėdas. Net ‚Mokinukės‘ sudainavusios pagrindinę temą „we don‘t need no education“, ar truputį pavėlavusiu ritmu įstojęs pučiamųjų orkestras neturėjo sugadinti nei vieno žiūrovo klausos, kaip buvo baimintasi.
Tiesa, prisiminus mūsų „Vaidilybės“ repeticijas, buvau nustebusi, kad kai kurie koncerto atlikėjų vis dėlto nesuprato savo veikėjų vidinio pasaulio. Žinoma, geras dainininkas nebūtinai yra geras aktorius, tačiau nors minimali vaidyba tokiam projektui yra būtina. Labai gaila, jog pagrindinis koncerto balsas Vidas Bareikis, kurį dar visai neseniai mačiau jaunimo miuzikle „Aidas ir Aida“, sunkiai susitvarkė su sceniniu įvaizdžiu. Muzikinės partijos (su keliom skausmingom išimtimis), buvo atliktos gerai, tačiau teatrališkumo ir aistros, atskleidžiant skaudžiai tragišką vieno žmogaus dramą, jaunajam atlikėjui vis dėlto pritrūko.
Dar vieną minusą pridėčiau koncerto pabaigai, kuomet visi atlikėjai skandavo „tear down the wall!“, o po to stojo tyla. Gal dėl šalčio, gal dėl tos pertraukos, žiūrovai pasimetė ir pavėlavo apdovanoti atlikėjus aplodismentais. Aš ir pati seniai beklausiusi originalo, dar tikėjausi dar vienos dainos, tačiau muzika pasibaigė… Galiausiai kai buvo pristatyti visi aktoriai, muzikantai ir kiti prisidėję prie koncerto, plojimų banga užtvindė parką po žvaigždėtu dangumi.
Pabaigoje galiu tik pridurti, jog nekreipiant dėmesio į visus „kabliukus“, nė trupučio nesigailėjau ėjusi į koncertą. Norėčiau pasakyti pagiriamąjį žodį visiems atlikėjams, nes nepaisydami pesimistiškų nuomonių, kurios turbūt persekiojo juos viso renginio statymo metu, jie pasiekė savo tikslą ir nustebino visus atėjusius į Vingio parką šaltą Rugsėjo pirmosios vakarą. Lietuviai irgi gali padaryti gerą koncertą, reikia tik truputį optimizmo ir pasitikėjimo savo jėgomis.
Aprašė Angeleyes
Nuotraukos Sieloj Ramiako (C), didėja paspaudus!
