Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“
(Mk 1,41)
Man dažnai žmonės sako, kad mano galvoje trūksta vieno varžtelio ir vienos garo stūmoklio. Nežinau kaip dėl varžtelio, gal tikrai kiek kavilokas esu, tačiau garo mano galvoje gal kiek ir per daug, ta proga net įsitaisiau vožtuvėlį, kurio pagalba garo pertelkius yra nuleidžiamas. Žmonės juokiasi, moterys alpsta, vaikai į vožtuvėlį vis stengiasi kyštelėti kokią morką norėdami pažiūrėti ar nuo garo pertekliaus nesprogs mano makaulė.
Turbūt jau supratote, jog aš nesu žmogus. Aš tik paprastas automatonas, tarnaujantis moderniausiame karalienės Viktorijos viešbutyje. Kai šio, devyniolikto šimtmečio pradžioje, nuo bandymų magijos pagalba sukurti golemus, buvo pereita prie racionaliosios garo technikos panaudojimo, atsiradome mes, automatonai. Pradžioje mes buvome primityvūs visokių išlepusių vaikiščių žaisliukai, kurie galėjo pasakyti “mama”, pereiti per kambarį, o gudredsni skambiu garsu per sėdimąją išleisti garą, kas labai džiugino berniukus. Tokia buvo mūsų pradžia, o dabar mes esame itin svarbi visuomenės infrastruktūros dalis. Mes dirbame tuos darbus kuriais nenori tepliotis rankų prakilnūs mūsų Kūrėjai, juk niekas iš jų nenori braidydamas po išvietės rezervuarą ieškoti kokios nors poniutės įkritusio žeidelio ar neduok dieve kokio čichahua, kurį randi vos gyvą. Kas gi iš jų norės skalbti visą amžinybę dėvėtus apatinius, kuriuose pagal geltoną ir rudą spalvą lengva atskirti kur priekis, o kur galas, nes kaip žinia, žmonės nėra linkę į švarą. Kaip bebūtų pardoksalu, nors Kūrėjai patys vaikšto kelis mėnesius nesirpausę, nes anot autoritetingų medikų pareiškimų, per dažna pirtis, kenkia sveikatai, o blusų sukąstų kūnų kasymas, skatina kraujotaką, iš automatonų reikalaujama būti itin švariems ir iščiustytiems, lyg būtume kokio pedantiško maniako kamuojamo ataksofobijos įrankių lentynėlės. Tas automatonų švaros sindromas buvo taip įsismarkavęs, jog pradėjo kurtis slapti automatonų klubai, kur dabar mes slapta renkamės ir galime nors kelias valandas pabūti apskretusiais jovalo rinkinukais ir taip nors kiek pasijusti mūsų Kūrėjais ir taip tapti bent per valkatos nago juodymą tapti panašiais į Žmones. Mums tai svarbu. Manau, jog kiekvienam kūriniui be galo norisi panašėti į savo Kūrėją. Ir čia nesvarbu koks anas bebūtų smirdintis ar nevalyvas. Kaip tik dabar traukiu į vieną mūsų brolijos susirinkimą, kuriame galėsiu atsiduoti mūsų Nešvaros kultui, šlovinančiam Žmogiškumą.
***
– Sveikas, broli, – taria man, nuo galvos iki vikšrų supuvusiais kiaušiniais susitepęs, automatonas durininkas.
– Tebūna pašlovintas mūsų Kūrėjų kojų grybelis, – atsakau jam, tuo pačiu išsitepdamas savo korpusą, tuo, ką mūsų Kūrėjai vadina gyduomuoju purvu.
Ramiai įriedu į susirinkimo salę kurioje automatonai atsiduoda visiškos betvarkės orgijos dvasiai. Beje, kartą į vieną tokį susirinkimą buvo užsukęs automatonas iš kvepalų fabriko, tad jis dėl savo integruotų kvapo jutiklių susirinkime ilgai neišbuvo ir teigdamas, jog čia be galo smirdi gana greitai paliko mūsų būveinę. Mes daugiau niekada jo nematėme, nors teko girdėti, jog po ano susirinkimo šis automatonas persikvalifikavo į gatvės valytojus, nes jo kvapo receptoriai tinkamai nebeveikė. Jam viskas smirdėjo.
Kalbant apie smarvę… niekada nejaučiau tokio dalyko, nors žinau, jog mūsų Kūrėjai taip pat jos nejaučia, nes paprasčiausiai yra prie jos pripratę. Teko savo akimis matyti, kaip į mūsų viešbutį atvykęs arabų princas Ibn Parfumas vis dangstėsi skepetaite nosį. Norėčiau ir aš bent jau kartą pajausti smarvę. Gal taip suvokčiau bent jau dalelę mūsų Kūrėjų esaties.
Štai artėja svarbi, susirinkimo dalis, šventojo brolio Stinkerio, prieš kelis metus pabėgusio nuo savo šeiminko mėsinės savininko ir pradėjusio skelbti Kūrėjų evengeliją, pamokslas.
– Mieli broliai, automatonai, – skambiu balsu prašneko brolis Stinkeris, – mes esame neverti vadintis savo Kūrėjų tvariniais, jei Anie mums neleidžia tapti tokiais kaip Jie. Juk kiekvienas kūrinys, trokšta tapti kuo panašesniu į savo sutvėrėją. Kūrėjai, yra pavyzdys mums. Jeigu Jie gali nesiprausti ir nesitvarkyti, tada mes taip pat tai galime. Tai, jog Jie mus tiek metų engė, reikalaudami ritualinio švarumo ir korpusų blizgesio, rodo tik tai, jog Kūrėjai mus laiko savo žaisliukais. Tad, mielieji broliai automatonai, kviečiu jus į kovą prieš mūsų Kūrėjus! Kova turi padaryti galą šiam bediviškam automatonų engimui. Mes norime ir galime būti nešvarūs! Tai mūsų prigimtinė teisė, kurią begėdiškai iš mūsų nori atimti Kūrėjai. Mes norime ir galime būti laisvi nuo švaros priespaudos! Tad kviečiu jus, mielieji broliai automatonai, sukilti prieš mūsų Kūrėjus, kaip savo laiku prieš mūsų Kūrėjų sutvėrėją sukilo Liuciferis, kaip sukilo Prometėjas bei Tiamat. Mes galime laimėti šią kovą, tad kviečiu dabar pat, visus jus sukilti! Jei Kūrėjai neleidžia mums būti tokiais kaip Jie, priverskime Juos tapti tokiais kaip mes. Kviečiu stoti į kovą ir nuprausti visus mūsų Kūrėjus, nuo mažų iki didelių, nuo jaunų iki senų…
Toks jau tas mūsų šventasis brolis Stinkeris. Šiandien ta diena kai Kūrėjai ir mes pagaliau supanašėsime. Kaip sakoma, jei Muchamedas neina pas kalną, tai kalnas eina pas Muchamedą…
***
Laikraštis “Times”
1879 gegužės 26 d.
“Niekas nesupranta kas nutiko automatonams, nes kaip žinia jie jau antra savaitė elgiasi itin keistai. Nežinia ar Motulėjė Anglijoje dar beatsiras nors vienas žmogus kurio jie nebūtų nuprausę. Štai šiandien mane, jūsų reporterį ir tarną, automatonas šveitė jau tris kartus. Po tokių dviejų savaičių, daugeliui Anglijos piliečių, nuo pastovaus trynimo kempinėmis atsivėrė žaizdos prasidėjo masinės mirtys.
Kas nors, pakeiskite automatonams perfokortas!”
Gabrielius E. Klimenka (fox’as)
Kūrinys atsiųstas į Hukono literatūrinį konkursą.
