Ktulis mane šaukia…
Oficiali informacija: XIX Lietuvos fantastikos mėgėjų konventas „Lituanicon 2008“ ir XIV Baltijos šalių fantastikos mėgėjų konventas „Baltcon 2008“ vyko gegužės 2-4 dienomis Kaune. Tema – „Naujasis panteonas“. Pagrindinis konvento rėmėjas – „Ūkio bankas“, taip pat parėmė asmeniškai Liutauras Varanavičius, Kauno miesto savivaldybė, prizus suteikė „Furor games“ ir „Eridanas“, ačiū ir kitiems rėmusiems bei, žinoma, organizavusiems. Atvyko apie pusantro šimto dalyvių ir svečių (laukiame patikslintų duomenų).
Pasiguodimas ir pasiaiškinimas. Kadangi daugelis dalyvių ar organizatorių labiau žinomi nikais, o ne vardais pavardėm, gali būti neišvengta skirtingo įvardijimo, tiesą sakant, kartais sunku sugalvoti, ką kada vartoti… Tikiuosi, nepyksite už bet kurį variantą (bei šiaip subjektyvius pasvarstymus, kurių neišvengta).
Atsiėmę konventų organizavimo vėliavą iš Šiaulių, kauniečiai šiemet ją įsmeigė pačioje Kauno širdyje, greta Rotušės aikštės, Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje. Hm, ir kodėl parašiau „kiemelyje“? Spontaniškai. Kadangi erdvus, bet uždaras kiemas tapo ne vien būriavimosi ir pasiplepėjimų, bet ir renginių vieta, ir ne tik programinių renginių, bet ir atsiradusių ekspromtu. Turbūt gerai, kad jame nebuvo suoliukų, nes kaitinant saulutei, ne visus būtų lengva nuo jų nuvaryti, prasidėjus paskaitoms ar viktorinoms…
Taigi, grįžtame prie pradžios. Penktadienis, antroji ilgojo savaitgalio diena. Pakeliui į Kauną dangus mus gąsdina lietumi… Kaip visada, koks konas be lietaus, – nusiteikiame. Tačiau pamažu prasišviečia, ir atvykimo punktą pasiekiame anaiptol ne pliaupiant. Registratūroje pasitinka Strega ir balsingasis Medis, kuris niekaip nenori rasti sąrašuose reikiamų nikų. Keletas žmonių sugeba sudaryti tradicinį šurmulį, kuris tarsi be pastangų perjungia į Konvento režimą: čia bus pažįstamų ir bus nepažįstamų, bus skubėjimo ir laukimo, blevyzgojimo, klegesio ir rimtų diskusijų… Tu automatiškai nusiteiki kreipti dėmesį labiau į tai, kas pozityvu, o ne į tai, kas galėtų būti geriau, o su metus ir daugiau gyvai ar virtualiai nematytu žmogum kalbėtis kaip vos vakar bendravus. Kiemelyje jau pareigingai laukia savo laiko pirmosios paskaitos lektorius Kastytis Beitas, bet kadangi iki atidarymo gerokai laiko, galima apžiūrėti patalpas bei kiemo eksponatus. Vėl netikėtai išdygęs Medis pasakoja apie naujųjų laikų kuriozus: bomžus su mobiliakais, lauko šiukšlių dėžes su celofaniniais maišais, demonstruoja varžtu priveržtą cementinę laiptų plytelę. Laikas po truputį slenka… Fantastai renkasi ne itin gausiai, bet žinant fendomo vėlavimo tradicijas, tai nestebina.
Atidarymas. Ilgos kalbos apie tai, kas vyks – ne geriausias būdas sudominti publiką. Ilgų kalbų ir nebuvo. Visi ir taip moka skaityti, o programėlėse galima rasti, kas vyks pagrindinėje, Altoriaus salėje, kas Meditacijų kambaryje, kas Celėje, o kas Maldų kiemelyje. Vyr. organizatorė Strega pristato savo komandą. Aha, tai į šiuos vyrukus ir vieną nevyruką:) galima kreiptis, jei kas norės pagalbos. Taip pat apdovanojami net trys fantastinio literatūrinio konkurso „Kryžkelė“ laureatai iš septynių, atkeliavę į konventą (ačiū Dywai už diplomus). Kadangi atvyko keletas svečių iš užsienio, jiems informacija išdėstoma angliškai ir… mus paleidžia iki artimiausio renginio.
Kaip dauginasi demonai? Kastytis Beitas – patyręs fantastas, dalyvavęs konventuose, kai tokie kaip aš nieko apie tai net nesapnavo. Jis sugeba sudominti publiką net didžiąją dalį paskaitos pasakodamas visai ne apie demonų dauginimąsi, kaip kad gudriai parašyta pavadinime. Mes išgirstame apie memetikos teoriją, kur memai – tai tam tikri informacijos vienetai, perduodantys kultūrinius vaizdinius. Jei kultūros dalis yra mitai, religijos, elgsenos modeliai, kodėl ja negali būti ir demono vaizdinys? Aprašydami, apsakydami jį, mes galime ne šiaip suteikti kam nors pramogą, o įdiegti savo idėją kitame prote, perduoti memą. Ir tada jau bus du demonai žmonių protuose… O galbūt, perdavus šią idėją tam tikram skaičiui žmonių, ji tiesiogiai materializuotųsi? Vienas iš paskaitos pasisekimo požymių, giliu mano įsitikinimu, yra tai, kad konvento metu prie joje išgirstų minčių grįžtama visai, atrodo, nutolusiuose pokalbiuose. Ši paskaita – pasisekusi.
Apie lietuvišką panacėją. Į Sorlac‘o paskaitą klausytojai susirinko išgirsti, kaip griaunami medicinos mitai. Bet svarbiausio – kad arklio mėšlas padeda (pasirodo, lietuviai jį deda ant visokių sopulių), lektorius vienareikšmiškai nesugriovė, pasakydamas, jog „jei jie tiki, tai gal ir padeda“! Pasirodo, medicinos mitai turi labai gyvenimiškas priežastis: taip sako ekspertai (negi jie meluos?); taip rašo žurnalas, rodo televizija; eksperimentų klaidos ir jų interpretacijos; tai atrodo paprastai – vadinasi, turėtų suveikti; čia nieko neaišku, labai sudėtinga, vadinasi, turbūt teisinga. Ir t.t. Gaila, forume reikalavę itin patikimų šaltinių ir oficialių citatų asmenys nesiteikė atvykti, nes būtų viską pamatę savo akimis. Galbūt jie pasiprašys prezentacijos, kad galėtų susipažinti su mitais ir jų griovimu iš arčiau?:). Paskaita baigėsi „O kas nuo ko padeda“ stiliumi: jei tik žmonės supranta, kad čia pat ir už ačiū gali gauti konsultaciją iš mediko, jie tuoj pat tuo pasinaudoja! Įtariu, terapeuto kampelis bet kuriame kone turėtų pasisekimą:).
Kas mūsų laukia? Oho, trečia paskaita iš eilės, intelektualus konventas pasitaikė… Strega pateikia futuristines prognozes, kaip evoliucionuos pasaulis IT srityje: virtualios konferencijos su vaizdu visur kur, diskusijos iš džiunglių, ekranai, ekranai, ekranai… Kita vertus, ar nenutiks atvirkščiai: prieš keletą dešimtmečių net šios srities specialistai skeptiškai žiūrėjo į kompiuterių pritaikomumą buityje (neatspėjo), dabargi pranašaujamas didžiulis priklausomumas nuo IT, – ar tai tikrai taip būtina, kad neišvengiamai įvyks artimiausioje ateityje?
Kadangi kartais ir fantastams reikia valgyti, nepamatau riterių kovų… Grįžtame tik į dieviškojo boulingo sesiją. Jo esmė – numušti kieme sustatytus numeruotus stulpelius trinkele, ir dar taip, kad galutinė suma būtų 100. Tai atrodo lengva tik iš šalies… Trinkelė šokinėja kaip kokia varlė, daro suktus manevrus, todėl aistrų žaidimo aikštelėje netrūksta. Ši nesudėtinga idėja verta naudojimo ir ateityje (o jei tokio prašmatnaus kiemo nebūtų, juk galima ją modifikuoti į stalo variantą).
Po žaidimo paaiškėja, kad prie diskinio vežimo būriuojasi ne šiaip nuobodžiaujantys fantastai, o dievai. Ir turintys labai konkrečią užduotį – nugalėti naująsias dievybes. Iš pradžių nelabai aišku, kas yra kas, nes, pasak Narfuin, jie, senieji, tai „sex, drugs and rock‘n‘roll“… Galbūt jis tiesiog nedrįso prisipažinti gavęs Atėnės vaidmenį?.. Pala, o kodėl su šia senovine kompanija dar ir Nafta? Paaiškėja, kad pergalės troškimas paskatino pastarąją persivilioti iš priešininkų stovyklos, taigi, „Senųjų ir naujųjų dievų dvikovoje“, vedamoje Editos ir Martyno, klastingieji senieji nugalėjo išsibarsčiusius naujuosius.
„Madų šou“, vaidmenų žaidimų kostiumų demonstravimas, prasidėjo gana ramiai, tačiau rengėjai žino, kaip įkaitinti publiką! O gal publika tiesiog pati labai norėjo įkaisti? Kiekvienas kostiumas – su trumpa istorija, kiekvienam parinkta netgi skirtinga muzika. Elfės ir magės, sijonai ir suknelės, šarvai ir šarvai, o prie kostiumų, žinoma, priderinti ginklai, kuriais modeliai kažkodėl vis bando pakibinti vedėją Orką – gal kad neįsijaustų?..
Tačiau tai, kaip šie rūbai kuriami, liko už kadro, todėl paprašėme daugumos kostiumų autorės Dywos detaliau papasakoti apie vieną iš jų, įspūdingai atrodantį post nuclear kostiumą, kurį įkvėpė žaidimas „Fallout“, vieną iš retų ne maginės fantastikos stiliaus kostiumų. Iš kur tas viskas?.. „Personažas – Brotherhood of Steel Scribe Lorelei Naitvish (tai mokslininkė, dirbanti lauko sąlygom, tiria mutacijas, biologinius užkratus, radiacijos laukų ribas, kuria ginklus ir t.t.). Kostiumo sudedamosios dalys:
žalias US MICH šalmas, žalia kuprinė „Mil-Pack Ambush“, UVEX I-vo apsauginiai akiniai, pistoleto dėklas, pistoletas GNB MK23 Assasin, juodos BDU kelnes, juodas megztukas iš akrilano, žibintuvėlis su tvirtinimu ant galvos (visa tai pirkta „Armijoje ir civiliai“).
Odiniai batai „New Rock, Reactor“, iki kelių.
Riedutininkų apsaugos keliams ir alkūnėms (iš „Maximos“).
Odines pirštines, juodos.
Iš juodo guminio kilimėlio automobiliam pagamintos rankų apsaugos ir detalė ant kuprines.
Kuprinė dekoruota sodo žarnom, pirktom „Senukuose“: plastikinėm skaidriom ir gofruotais pilkais matiniais vamzdžiais. Pilki vamzdžiai prijungti prie dažytojų kaukės, apklijuotos juoda izoliacija. Pilki vamzdžiai nupurkšti juodais nitrodažais, kurie suteikė pasendinimo efektą.
Keletas konteinerių iš „Pringles“ traškučių dėžučių, apvyniotų sidabrine izoliacija, sujungti žarnelėm. Didesnis cilindras nuo konjako butelio, su užklijuotu radiacijos ženklu. Konteinerių dangteliai atsidaro, viduj galima susidėt kokius nors daiktus:P.
Kitos metalinės ir plastmasinės detalės nuo išardytos stalinės lempos. Padažytos geltonais purškiamais nitrodažais.
Viduj plastmasinio lempos pagrindo (tas dryžuotas), įdėtas elementas su lempute, tamsoj šviečia pro šoninę angą.
Tunikos medžiaga iš skuduryno, emblema išpiešta su juodu markeriu.
Antpečiai paimti nuo rekonstrukcinių XIV a. šarvų, B.O.S emblema pagaminta, išpjausčius peiliuku užklijuotą juodą izoliaciją. Po tunika užsidėta kirasa iš linoleumo, – pagrindas, prie kurio tvirtinasi raišteliais sunkus metaliniai antpečiai.Tą kirasą man pagamino Konanas dar 2000 metais, iki šiol laiko:)“
Et, pamiršau paklausti, kiek visa tai atsieina, bet menui gi į piniginę nežiūrima:).
Ko nemačiau. Kadangi akinių neturiu (nors parodykit, kam jų nereiktų…), Foxo „Sanctus oculis“ manęs neprivilioja. Bet liudininkų pasakojimai laukiami! Visuomenė juk turi žinoti, kas vyksta už uždarų durų… Kas vyksta RPG „štabe“ irgi pasakyti sunku. Atrodo, norinčių pageiminti naujokų pakankamai nesusirinko… (Mieli meistrai, naujokai vargu ar pritraukiami pranešimais „sesija truks kokias penkias valandas“:).) Vėl nepažiūriu „Kin dza dza“ ir apskritai nė vieno filmo. Ko gero, esant internetui, filmai didesnę dalį dalyvių galėtų sudominti tik kaip vienintelis tuo metu renginys, o ne antro srauto alternatyva. Tiesa, dėl srautų, kaip kasmet, taip pat vyko amžina diskusija – ar vieno ne per mažai, ar dviejų ne per daug… Aukso vidurį gal ir įmanoma surasti… Bet sunku.
Šeštadienis. Po kiemą blaškosi Maumaz, visų reikalaudamas laptopo, kol Avega pagaliau suranda reikiamą aparatūrą… Aparatūra reikalinga paskaitai „Dialogo jėga“ bandantiems plunksną. Aktyviai bandančių tą plunksną paskaitoje ne tiek ir gausu, gal autoriteto baiminamasi?.. Šiaip ar taip, vien jau rašymas ranka – didelis iššūkis turbūt ne vienam!:) Maumaz nuvainikuoja S. Kingą, prieštaraudamas jo idėjai, jog tinkamiausiais žodis įvardinti veikėjų kalbą yra „tarė“. Kita vertus, piktnaudžiauti sulemenimais ir atšovimais taip pat nedera. O dar nedera bėgti lauk iš pusės paskaitos, bet kad man smalsu pažiūrėti, ką apie fantastų tikėjimą pasakoja Starlin. Taigi, „Kiek fandome yra religijos“? Prasibrovus pro istorines fanų ir fanatizmo tyrinėjimo džiungles, mus nuramina išvada, jog skirtingų nereliginių grupių fanai, atsakinėdami į tyrėjų klausimus, pateikė panašius atsakymus, tačiau jie skyrėsi nuo religinių fanatikų atsakymų. Mes – ne sekta! Nebent labai užsislaptinusi… Nesinori tikėti vieno neminėsimo organizatoriaus užuomina, kad paskaitos buvo skirtos tam atvejui, jei nebus daugiau ką veikti. Taigi atvykstama ne vien pasižiūrėti į besiblaškančius po aikštę šarvuotus asmenis, dar ir ko naujo sužinoti! Linos Kulikauskienės paskaitoje „Deivės senovėje, moteriški simboliai ir šiuolaikinės Deivės garbintojai“ išgirdome, kad deivės globojo… na, turbūt viską, ką tik galima sugalvoti, taip pat apie raganų dinastijas ir jų bibliją. Iš tos informacijos gausos, tikiuosi, kas nors nusėdo mano pasąmonėje:).
Beje, apie besiblaškančius asmenis su šarvais. Kiemelyje „Trash troopers“ pasirengę kovai. Pasidaužymas sukryžminamas su kepurmušiu. Vienas iš karių turi nunešti lapinę kepurę už sutartos linijos, o priešininkai, žinoma, bando ją numušti. Nežinia, kaip ten už kartoninių antveidžių patys kariai, bet žiūrovai atkakliai juokiasi iš jų kovų! Juokiasi – kur tai matyta – net teisėjas! Bet kad kitaip, dievaži, neišeina… „Žudyk, žudyk!“, – girdisi iš publikos, laimė, kraupstančių nepašvęstųjų čia nėra. Rimtieji muziejaus apsauginiai praleido tokį reginį… Beje, laimėjo komanda „Mirties zuikiai“, sveikiname.
Renginiai, kurių nemačiau, todėl palauksiu liudininkų atsiliepimų, jei jų bus: Daugiadienių Latvijos lauko žaidynių „Erta“pristatymas; V.Mackelos paskaita apie dievybes, sektas ir pan.. Apie majoro A.Dusevičiaus paskaitą „Karo dievas šiandien ir ateityje“ pasakoja liudininkas kiu:
„Per savo paskaitą gerbimas kariūnas parodė dvi prezentacijas su puikiai parinkta muzika. Net visko mačiusiems ir, atrodo, karą turintiems išmanyti monams, jos padarė įspūdį. Tiesa, geros kokybės karo aukų nuotraukos su anatominėmis detalėms – tikrai ne silpnų nervų ar pernelyg jautriems žmonėms. Kaip minėjo majoras Albertas Dusevičius, „aš pats tiesiogiai kare nebuvau, tačiau buvau vietose, kur karas ką tik praėjo.“
Per savo paskaitą lektorius analizavo, nuo ko prasidėjo pirmieji žmonių konfliktai, ar tai buvo vyro kova dėl moters, ar tiesiog išgyvenimo, o gal tiesiog galios troškimas. Paminėjo įdomių faktų, tarkim, yra paskaičiuota, kad antikos laikais kariui užmušti priešą vidutiniškai kainuodavo kažkiek centų (nepamenu tiksliai), o dabar kainuoja apie 15 tūkst. JAV dolerių.
Antra paskaitos tema buvo karo technologijos. Šiais laikais snaiperiu su atitinkama kovine technika gali būti kiekvienas paauglys. Tikslaus paleidimo raketa gali būti paleista iš už 50-60 kilometrų ir įlėkti pro Ryšių istorijos muziejaus Celės, kurioje vyko paskaita, langą… Kumščio dydžio plastito gabaliukas su detonatoriumi gali lengvai išsprogdinti tiltą ir tūkstančių žmonių darbas bus sugriautas. Egzoskeletas (sistema, akumuliuojanti energiją ir sustiprinanti kario fizinę jėgą), padeda lengvai peršokti per 10-15 metrų griovį, tik, aišku, paskui reikia dar mokėti nusileisti. Daug kas iš naujųjų technologijų beveik atitinka senovės mitus ir legendas apie dievus: perkūnas, trenkiantis iš dangaus, raudona demono akis (lazerinis taikiklis), naktinio matymo prietaisai, intelektualus kamufliažas, leidžiantis žmogui susilieti su skirtingomis dangomis. Visa tai realiai veikia, apmokytas karys tarsi tampa pusdieviu.
Galima keikti kariškius ir ginklus, bet gyventi saugiai ir ramiai norisi beveik kiekvienam. Deja, ne visiems tai sekasi, – Afganistano skurdą, matytą demonstruotose nuotraukose, mums sunku net ir įsivaizduoti.
Na, o pabaigai A.Dusevičius paskaitė ištrauką iš savo kovinio fantastinio nuotykių romano „Perkūno karys“. Knyga atiduota leidyklai ir turėtų pasirodyti rudenį. Lauksim.“
Paskaita apie senuosius lietuvių dievus, kurią veda Martynas Girčys-Shetty, virsta visiškąja diskusija. Iš tiesų, patyrusiems fantastams užtenka visai neilgai pasikapstyti atmintyje, kad ištrauktų iš ten mitologijos naudojimo pavyzdį ne vien magiškosios, bet ir mokslinės fantastikos literatūroje. Iškeliamas klausimas – ką rinktųsi rašytojas, bandantis pavaizduoti senovės lietuvių panteoną? Bandytų kapstytis šaltiniuose ir mokslinėje literatūroje, ar paimtų tradicinę versiją, nesigilindamas, ar koks dievas ar deivė nebuvo sugalvoti XIX amžiuje romantikų?.. Galų gale, šiaip suksi ar taip, vis tiek belipdant dažnai išeina… Graikijos dievai!
Vakarop prasideda shizzar benefisas. Visų pirma, „Protmušis su mitologiniais prieskoniais“ suveda į ringą „Mūzų“ ir „Patrankų“ komandas. Ką galima papasakoti apie viktoriną? Ją reikia matyti pačiam. O aukcione – dalyvauti. Tik nebūtina dalyvauti kaip parduodamam objektui, nes dar kas nors gali ir nusipirkti… Kaip nutiko Burnai, tapusiam asmeniniu Laru vergu ištisai (galbūt net labai ilgai?:) valandai. Turbūt daugiau nieks nebūtų sugalvojęs taip išradingai jį panaudoti pramogoms (šokiams bei dainoms tiesiogine to žodžio prasme), kaip kad matėme kiemelyje… Galbūt Burna kitąmet prisidės prie filksingo koncerto?:)
Beje, filksingas. Pastebėjau, kad šis žodis kai kuriems per sudėtingas, tad galbūt tiks ilgesnis, užtat paprastesnis junginys „fantastų liaudies dainos“?.. „Dorado kvartetas plius“ šiemet atsinaujino dviem pliusais – klasikine gitara (Giedrius Vilpišauskas) ir fleita (Starlin). Taigi, Shizzar, Maumaz, Angelake ir Kwietkelis gavo svarų muzikinį pastiprinimą. Padžiuginti publiką nutarta ne vien senais gerais gabalais, bet ir naujienomis. Kita vertus, pernai Šiauliuose įvykęs branduolio pasirodymas buvo matytas nedaugeliui entuziastų, kurie atvyko tais metais į konventą, todėl daugelis dainų maloniai nustebino publiką. Galima nesunkiai padaryti išvadą, kad fantastams labiausiai patinka dainos apie juos pačius… „Meilės larpas“, „Stiklinės“, „Anzelmutė“ greitai privertė salę linguoti ir mosuoti rankom. Smagu, kai publikai nereikia jokių atspausdintų tekstukų, kad galėtų – ir norėtų – pritarti priedainiams, vos antrą kartą juos išgirdus… Straipsniui pavadinimą davė dainos apie Khtulhu, lietuviškai meiliai pavadinto Ktuliu, priedainis. Ktulis, H.P.Loverkraft”o sukurta kalmaroidinė pabaisa, puikiai gali pabūti vienu senųjų dievų, nors atsiradęs palyginti visai neseniai.
Porinei kino viktorinai bandė koją pakišti didžiulis salės gale įtaisytas veidrodis (ir kaip spėlioti, kai nusisuki nugara į ekraną, bet… viską matai atspindy?), tačiau patyręs visa ko meistras shizzar turbūt jau rado kokią nors išeitį. Kadrų iš filmų bei muzikos spėliones nutraukė Ugnies šou, tačiau užbėgdami įvykiams už akių pasakysime, kad po atkaklios kovos laimėjo merginų tandemas – Angelake ir Kwietkelis.
Ugnies šou… Tai reikia matyti gyvai. Nuotraukos ar įrašai vargu ar perduos dinamikos, muzikos ir ugnies magijos derinį, kokį pamatėme kiemelyje. Ugnies fakelai (sąlyginis pavadinimas, bet kaip visus tuos dalykus įvardinti, nežinau) piešė ratus, plasnojo it drugiai, švytavo švytuoklėmis… Pratybos, ištvermė, komandinis darbas – tebūnie, bet neatmeskime galimybės, kad be kerų čia taip pat neapsieita:)
Sekmadienis. Kaip čia greičiau susukus straipsnį, kad nepraleisčiau ko svarbaus ir nenusibosčiau tiems, kas dar turi šiek tiek kantrybės?.. Vargu ar pavyks taip, kaip buvo padaryta paskutinę dieną, sukryžminus fantastiškiausių sumuštinių konkursą su paskaita „Nuo RPG ir LARPG iki rekonstrukcijos“. Kol ant stalo po truputį ryškėjo valgomojo Ktulio siluetas, o valgomasis karžygys apaugo valgomais šarvais, mes išgirdome įvadą į RPG atsiradimą bei įdomių istorijų apie tai, kaip maskuojamos palapinės, kaip juodoj juodoj nakty juodu juodu apsiaustu apsigobęs Medis prisėlino prie kito larperio per bučinio atstumą, kodėl larpuose pirmenybė teikiama legendoms, kai 50 žmonių ir vaidina 50 žmonių, o ne apsimeta miestu, kaip lūžo pušys, kaip atsilaikė fortas ir t.t. Bet alkanomis akimis žiūrint į sumuštinius, ne taip karštai norisi tęsti pasakojimus, kad nenutrauktum jų dėl eksponatų vertinimo – pirma vizualaus, paskui receptorinio. Pirmą vietą užėmė Dywos Ktulis su savo workshiperiais (receptas, kaip jums pasidaryti nuosavus – bananas, pomidoras, vynuogė, paprika, ir nepamirškite dantų krapštukų!), žinoma, kas drįstų su šiuo senuoju dievu varžytis?.. Į antrą vietą išplaukė daili Galera, sumeistrauta V_P_Laimės, dėl trečiosios neapsisprendusi komisija liepė išsiaiškinti autoriams patiems. Laimė, muštynių nebuvo, o laureatai ir likusi medžiaga buvo draugiškai sukapoti vietoje.
Mus kviečia į ateinančio Baltcono kandidatūrų pristatymą ir rinkimus, bet kažkodėl išėję iš vienos patalpos iki kitos visai nepareigingai taip ir nenueinam. Todėl galiu pranešti tik rezultatus: kitas, jubiliejinis, XV Baltcon vyks Sankt Peterburge.
Apskritasis fendomo stalas leido pasinerti į tradicinius klausimus be atsakymų, atsirandančius po konventų: Kas kaltas ir Ką daryti. Kas kaltas – ta prasme, kodėl nedaug nematytų veidų, – girdėjau tokių pareiškimų prislopintu balsu iš keleto fantastų. O „Ką daryti“ – tai koks turi būti konas, kad pritrauktų naujo kraujo. Iš tiesų, kam daromas konventas – tiems, kurie žino, ką čia ras atėjęs, ar tiems, kuriems viskas dar nematyta ir smalsu? Ar yra kokia tikslinė auditorija, į kurią reikia orientuotis, norint praplėsti dalyvių ratą, ar nesivarginti – o gal net neįmanoma pasiekti žmogaus, kuris nesistengia būti pasiektas?.. Tik organizavusi konventą komanda gali pasakyti, ar užtektų jėgų ir laiko užsiimti aktyvia savireklama tolimose nuo fendomo grupėse, o kas dar sudėtingiau – net ne grupėse, o tarp sporadiškai išsibarsčiusių mėgėjų ir gerbėjų… (Reklama ant oro balionų? Banerių informaciniuose portaluose pirkimas? Akcija „jaunieji –kratai ir fantastika“, prastumta į ketvirtuosius laikraščių puslapius?..) Čia teikiu pavyzdžius jau nuo savęs. Visos iniciatyvos šiaip ar taip atsiremia a) į pinigus b) žmogiškuosius išteklius. Čia irgi nuo savęs. Kas nors prieštaraus?;).
Žinoma, prieita prie antros amžinosios temos: kodėl nestiprėja klubai? Ar todėl, kad juose – seni pažįstami, kurie patys nežino kaip elgtis su naujokais (bet juk kažkada jie ir patys vieni kitų nepažinojo), ar todėl, kad naujoji karta neturi poreikio, vadinamo „pasidaryk pats“, o būtent juo vadovaujantis reiktų imtis veiklos? Galbūt iki šiol buvę pasyvūs fantastikos mėgėjai realizuojasi kitose srityse ir jiems visai nereikia jokio judėjimo? Ir ikšiolinė fendomo veikla galbūt paskęsta daugybėje kitų veiklos sričių, kurias gali pasirinkti aktyvus žmogus ir išties reikia kažko išskirtinio, kad iš kiekvienos pasyvių fantastikos knygų skaitytojų šimtinės atsirastų bent penki šeši entuziastai, susižavėję galimybe nuveikti kažką, ko dar neišmėgino, o be to, susirasti fendome draugų?.. Vėlgi tarsi netyčia iššoka žodis „nuveikti“. Taip, fendomui reikia žmonių, kurie ne vien būtų žiūrovais, bet ir patys imtųsi veiklos. Pasiryžtų dar ir dar kartą nudegti nagus… Ir vėl mėginti. Ir tik taip senuosius dievus galės pakeisti naujieji;).
Ta proga pareklamuojami arčiausiai vyksiantys fantastų renginiai – jau minėtas G.Vilpišausko knygos pristatymas bei RPGamta, vyksianti per Jonines, į kurią „Legionas“ kviečia ne vien geimerius, bet ir tiesiog norinčius pabūti bendrai gamtoje fantastus. Tiesa, vieta kol kas slepiama…
(Beje, diskusijoje nuskambėjo priekaištas, kad fantastika.lt portale žinios apie klubus – 2000-ųjų metų… Čia reikėtų priminti, kad forume nuo balandžio pradžios kabo skelbimas apie atnaujinamas nuorodas ir klubų informaciją, tačiau iš pastarųjų atstovų laiškų gauta lygiai nulis, o kreipimaisi asmeniškai sulaukė atsakymų „kaip tik, taip iškart“. Laukiam:). Aišku, telepatija geras dalykas, deja, ne visi moka ja naudotis…) Irrr… čia grįžtam vėl prie klausimo „kas jei ne mes“ (arba kitos jos medalio pusės „o kodėl mes?“). Ne, kono kitais metais nebus Klaipėdoje, kaip kad atkakliai mėgsta siūlyti vilniečiai ir kauniečiai. Kitas, jubiliejinis XX konventas vyks Vilniuje, kada nors 2009-ųjų gegužę, koordinuojamas „Dorado“ klubo. Pasisiūlymai padėti priimami jau dabar.
Nuotraukų galerijos: Dywos, Kliaksos, Arctic, Cathy, Miglaakio, dar Miglaakio, Rykule (papildymai laukiami).
Diskusijos apie praėjusį konventą vyksta čia.
Diskusijos apie konventų tikslinę auditoriją ir pan. – čia.
Nuotraukos pasiskolintos iš autorių su jų žinia.
Subjektyviai konventą apipasakojo Kliaksa.
Nuotraukas dėliojo gijas.
