Originaliai skelbta portale bernardinai.lt.
Mokslinės fantastikos autoriui tik į naudą tai, jeigu jis negyvena demokratijoje. Visuotiniu piliečių dalyvavimu pagrįstos visuomeninės organizacijos šaknys yra įleistos dabartyje. Tuo tarpu XX amžiaus diktatūras neabejotinai reikia laikyti tokiomis moderniųjų laikų apraiškomis, kurių atgarsiai vis dar juntami tolimoje ateityje: totalitarinė individo kontrolė gali pavykti tik tada, kai technologija pritaikoma ne tik kaip instrumentas darbo procesui racionalizuoti, bet sykiu pasitelkiama stebėti, manipuliuoti ir galiausiai pertvarkyti patį žmogų.
Lenkų rašytojas Stanislawas Lemas (1921-2006) savo kailiu patyrė tiek rudąją, tiek raudonąją tironiją: iš pradžių jis priešinosi savo gimtąjį miestą Lvovą (tuometinį Lembergą) užėmusiems naciams, o vėliau – bolševikams. Tiek vieną, tiek kitą okupantą jis laikė vienodai siaubingais, tačiau jų vykdytą prievartą įvertino visiškai skirtingai.
Amputuota etika
Savo vėlesniuose laiškuose jis rašė, kad naciai sukūrė racionalią, veik sterilią žudymo mašineriją, tuo tarpu sovietai pademonstravo tiesiog „ekskrementinį atkaklumą“: „Jie užpildė savo ekskrementais išdaužytus salonus, ligoninių sales, bidė, tualetus, jie tuštinosi ant knygų, kilimų, altorių.“ Dar 1961 metais, prisimena S. Lemas, lankantis Maskvoje jam krito į akį tas pats gyvuliškas nekultūringumas: „Žmonės visiškai amputuota etika; tai buvo neapsakomai pasišlykštėtinas reginys.“
Nepaisant šitokių vienareikšmiškų žodžių, būtų neteisinga priskirti S. Lemą ilgai lenkiškos rusofobijos tradicijai. Jis buvo ištikimas Strugackių gerbėjas, atidžiai sekė įvykius rusų kosmologijos scenoje, nevengdavo pasūdyti savo laiškų rusiškais intarpais, o 1988 metais netgi pripažino: „Rusai yra neapsakomai talentinga tauta, tačiau su geležiniu antsnukiu, idant negalėtų praverti burnos.“ S. Lemas tad nedarė Lenkijoje plačiai paplitusios klaidos – tapatinti sovietinio imperializmo priespaudos politiką su rusų kultūra. Be to, jis turėjo tvirtą moralinį stuburą.
Jo susidūrimai su komunistine valdžia gerai atsispindi laiškuose. S. Lemas niekada nesusitaikė su viešpatavimo žargonu ir visada drąsiai kėlė aikštėn fantastinius socialistinės visuomeninės santvarkos pagrindus. Dėl 1967 metais Lenkijos valstybinėje taupomojoje kasoje išspausdinto blanko, kuriame buvo reikalaujama paaiškinimo, jeigu piniginę perlaidą iš užsienio buvo norima priimti ne komunistine valiuta, jis protestavo žodžiais: „Įtariu, kad kiekvienas Jūsų banko darbuotojas, galėdamas rinktis, ar priimti didesnę dovanojamą pinigų sumą, ar mažesnę, verčiau pasirinktų didesniąją; jis dargi pagalvotų, kad tas, kuris pasirenka mažesnę sumą, yra arba ekscentrikas, arba ne viso proto.“
S. Lemas taip pat atvirai kalbėjo ir apie savo korespondencijos šniukštinėjimą. 1978 metais jis neprarasdamas santūrumo rašė Lenkijos darbininkų partijos kultūros skyriui, kad saugumo vykdomą jo asmeninių laiškų skaitymą jis laiko „nepaprastai nemandagiu“. Tačiau visiškai nepriimtinas esąs vis dažniau pasitaikantis jo laiškų pradingimas. S. Lemas atvirai grasino emigruosiąs: „Šių priekabiavimų prasmė yra visiškai nesuprantama, nes jais nesuinteresuotas ne tik aš, bet ir pati valstybė. Jeigu vis dėlto reikalai pakryptų taip, jog mano tolesnis darbas šiame krašte taptų nebeįmanomas, tada man belieka pareikšti, kad iki to trūksta labai nedaug.“
Ištikimybė Krokuvai
Nors S. Lemas būtų turėjęs daug galimybių įsitvirtinti Vokietijoje arba Austrijoje, nuo 1946 metų jis beveik nepertraukiamai gyveno Krokuvoje. Su savo leidėjais ir vertėjais Vakaruose jis bendravo taisyklinga vokiečių ir anglų kalba. Rašytojas nuoširdžiai liaupsino Vakarų publicistinį atvirumą, jį daugiausia domino „Playboy“. Tačiau sykiu S. Lemas buvo įsitikinęs, jog savo šlovės labui jam geriau darbuotis gimtojoje šalyje. Rašytojo viešai deklaruojamas nekuklus siekis buvo tarsi „didžioji dvasia“ nutverti Nobelio literatūros premiją. Galiausiai prie apsisprendimo prisidėjo ir materialiniai argumentai: iš Berlyno, kur 1983 metais S. Lemas buvo mokslinės kolegijos stipendininkas, Siegfriedui Unseldui jis rašė nenorįs prarasti savo dviejų namų Lenkijoje ir „kažkur prašytis kažkokio prieglobsčio“.
S. Lemas savo laiškuose atsiskleidžia kaip atidus stebėtojas, atsiduriantis abiejose geležinės uždangos pusėse. Tačiau Europos padalijimo akivaizdoje jis pabrėžtinai vis prabyla apie tai, kas universalu visai žmonijai, tai savojo „slėpiningojo Aš“ tyrinėjimas, kurį jis apibūdina kaip „didžiausią būties paslaptį“. S. Lemo gausi literatūrinė kūryba ir korespondencija liudija jį nepaliaujamai nagrinėjus tą temą, prie kurios priartėti iš tikrųjų įmanoma tik žengiant fantastiką ir mokslą skiriančia linija.
