Skaitiniai

2014-01-01
 

Song Bird – Viskas, ką mes galime

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Song Bird


Viskas, ką mes galime


Sprendžiant iš stulpo rodyklių informacijos, iki Maskvos dar liko apie 100 kilometrų. Tiesa, pačių rodyklių seniai nėra. Beje, nėra ir Maskvos…


Galva truputį svaigo, bet ne taip baisiai, kaip tikėjausi. Ko gero, tai ne stiprėjančios radiacijos pasekmės, o nevalgymo. Maistą stengiausi taupyti. Juk dar laukė ilga kelionė atgal, meldžiantis, kad senutėlis mano pežo atlaikytų visas negandas. Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje stulpas, atrodo, ne mažėjo, o augo, besdamas savo apkramtytą viršūnę į temstantį dangų. Kartais galiu įmatyti buvusių daiktų kontūrus ir veidrodyje, bet šįkart buvau pernelyg pavargusi. Iš įpratimo sakau “įmatyti”, nors vaizdai atsiranda anaiptol ne akių tinklainėje. Tai nutuokiau beveik nuo pat pradžių, kai pastebėjau šį savo sugebėjimą. Labai džiaugiuosi, kad nematau žmonių siluetų. Kitaip visur, kur beeičiau, mane pasitiktų lavonai… Kaip vietovės atmintis perduoda žinias į mano sąmonę? Paklauskite ko nors lengvesnio. Aš tik gėlininkė. Aš auginau fantastiškas, už save didesnes gėles prie Garonos stovinčiose oranžerijose. Pirėnų papėdėj. Sent Agatos miestelyje. Šventa Agota, saugok nuo ugnies mus, saugok mūsų namus. Taip, nuo karo laikų mūsų miestelyje daugiau nebuvo jokio gaisro. Nė vienas žaibas nenutrenkė nei galvijo, nei žmogaus, nors kalnuose audros dar baisesnės negu kadaise. Kita vertus, ir žmonių, ir galvijų tiek mažai, kad žaibui reiktų labai pasistengti, norint į juos pataikyti…


Duobėtas, suskilinėjęs kelias vertė visą dėmesį skirti važiavimui, tačiau prisiminimų negalėjau išvaryti. Jie kaip šešėliai plūduriavo greta: pelynai, įsikabinę į asfaltą gumbuotomis šaknimis, man priminė karčią kaip pelynas dieną, kai mirė mano senelis, lygiai tokiomis gumbuotomis rankomis įsikirtęs į antklodę; variklio burzgimas buvo panašus į generatoriaus, teikiančio elektrą mūsų miesteliui, tolygų pukšėjimą: mes skundžiamės, kad jo pajėgumas nedidelis, bet visi žinom, jog mums labai pasisekė, kad apskritai jis yra. Danguje šmėkščiojantys šikšnosparnių siluetai priminė didžiulius pūkuotus drugius, kurie veisėsi oranžerijoje ir sekdavo mane savo facetinėmis akimis, pasislėpę lapų tankumynuose. Norėjau dabar atsidurti namuose. Po šimtų ir tūkstančių kilometrų, atkakliai nušliaužtų per sugriautą Europą, įveikus, atrodo, neįveikiamas upes ir miškus, likus kelioms mylioms iki reikiamo punkto –  aš velniškai, iki ašarų norėjau namo. Tačiau net nesumažinau greičio.


Kol ant kelio nepastebėjau kažko tokio didelio, kad apvažiuoti nebeliko vietos. Sustojau tolokai, todėl žibintų šviesoje negalėjau suprasti, kas ten drybso. Išjungiau motorą. Aplink buvo tylu ir tuščia. Nepaisant to, drybsančio ant kelio – taip tuščia, kaip gali būti tik ten, kur nėra nieko gyvo.


Pamažu, taupydama jėgas, išsiropščiau iš mašinos. Keliolika žingsnių iki kliūties, ir nuostaba vis labiau augo. Aš prisižiūrėjau visko. Aš jau gimiau tokiam pasaulyje, kur nėra taisyklių, kur žmonėmis vadinami tie, kas prieš pusę amžiaus vargu ar būtų įvardijami kaip būtybės, kur sostinės, virtusios griuvėsiais, alsuoja radiacija, o geigerio skaitikliai svarbesni už termometrus. Bet negyvas banginis vidury kelio?..


Ne. Į mane spoksojo stiklinė akis. Susiraukšlėjusios odos skivytai plevėsavo vėjelyje, tarsi banginis mojuotų dangui atsilaupiusiais tvarsčiais. Ne, tai niekad nebuvo gyvas padaras. Keliagubai mažesnis muliažas iš kokio nors lunaparko, iš muziejaus, o gal meno parodos. Kas tuos rusus žino?.. Galbūt jis čia guli nuo pat karo, – kas nors vežė, gūsis išblaškė sunkvežimį į  dalis, o šitas griozdas šleptelėjo ant plento? Dabar svarbesnis klausimas, kaip man jį apvažiuoti. Abipus kelio supleišėjusi žemė, grioviai, namų griuvėsiai. Sukti atgal taip nesinorėjo, juk žinojau, kad manęs laukia. Stovėjau po raudonai juodu dangumi ir keikiau visą banginių giminę. Ir staiga tarsi kažkokį mygtuką spustelėjus, naktis atgijo. Ką tik sakiau, kad aplink nėra nieko gyvo. Dabar, rodos, neliko nieko negyvo. Banginio stiklinė akis pasisuko į mane.


– Urrr, urrr, – pasigirdo pažemėje. Sustingau, kai palei kojas nuvinguriavo vienas, kitas, dešimtas šešėlis. Visi jie traukė link banginio. Kas jie? Tokių niekad neteko matyti: juodi, maži, susirietę kūneliai ir greitos kojos, negirdimi žingsniai, plevėsuojančios darbužių skiautės… Banginį aplipo jų minia, visai, ačiū dievui, į mane nekreipianti dėmesio, o paskui tarsi kažkur pranyko, susisunkė po juo kaip vanduo po kempine. Ir jis pajudėjo. Žmogeliukai – taip, aš manau, kad tai mano rasė, tai žmonės – pakėlė didžiulį kūną ant savo pečių ir dainuodami ėmė jį nešti. “Urrr, urrr”, – girdėjosi kiek prislopintai, bet žodžių aš nesupratau, nors mokiausi rusų kalbos pastaruosius trejus metus. Ar tai jų dievas – tasai niekad jūros nematęs muliažas? Ar tai jų žaislas? Kokia prasmė gali būti tokio griozdo tampyme?.. Laimė, jie nutarė jį nešti šalutine gatvele, ir aš galėjau važiuoti toliau.


O, tiesą sakant, kodėl šitame veiksme turi būti daugiau logikos, negu tame, ką darau aš? Ne vien aš, bet ir mano kolegos kituose kraštuose. Kiekvienus ketverius metus… Kiekvieną vasarą… Mes tariamės radijo bangomis, tarp trukdžių ir gūdžios tylos ieškodami pažįstamų balsų. Mes tikimės, kad tai daugiau nei įgeidis, daugiau nei pavojų ieškojimas – tai misija, teigianti, kad pasaulis dar laikosi šiapus civilizacijos ribos. Ir ne elektros generatoriai, ne varikliai, ne vaistai, ne elementarūs prieškariniai pasiekimai, kurie dabar taip sunkiai įgyvendinami – tos civilizacijos požymiai.


Susirinkti kas ketveri metai į olimpiadą. Simboliškai. Mums tai kaip priešnuodžio karui simbolis. Žinoma, karo būti nebegali: mes nebeturim iš ko kariauti. Kai kas teigia, kad antrasis pasaulinis taip ir nepasibaigė, kad po Japonijos bombardavimo prasidėjusios totalinės abipusės atakos tik padėjo daugtaškį, kuris tęsiasi jau bemaž 40 metų. Tačiau vis dėlto manau, kad gandai dėl Pietų Amerikoje siautėjančių pilietinių karų nėra pagrįsti. Žinoma, džiungles branduoliniai sprogimai nuniokojo menkai, bet kas dar gali leisti sau tokią prabangą – žudyti; kas gali taip nevaldyti savo nuoskaudos, kad pultų kaimyną?.. Nors prisiminus, kad žmonės visada nemėgo kitokių nei jie patys, supranti, jog dabar tam sąlygos pačios geriausios per visą žmonijos gyvavimo istoriją. Mes visi pasidarėm tokie skirtingi… Ypač antroji karta. Mes net nesusišnekam kartais, tarsi gyventume skirtinguose matmenyse. Štai kad ir tie maldininkai, kurie nusinešė banginį – jie manęs net nematė, jie gal išvis nematė žmonių, panašių į mane, ir nesuprato, kas tai? Bet… Bet jeigu čia gyventojai tokie nutolę savo genotipu nuo mūsų, ar tai tinkama vieta misijai?..  Kodėl mes išvis nutarėme Olimpiadą daryti Rusijoje, patikėję niekad nematyto Sergejaus patikinimu, kad Podolske, už keliasdešimties kilometrų nuo Maskvos esančiame mieste, yra išlikęs stadionas ir kad čia mus svetingai priims??


Beje, aš net nepastebėjau, kaip įvažiavau į šį miestą. Upė Pachra, po sprogimų aukštupyje pakeitusi savo vagą, dabar nebetekėjo pro miestą, o tyvuliavo apsėmusi teritorijas už jo. Sergejus perspėjo, kad jokiu būdu nenuklystume tenai, kadangi pelkių augalai mutavo labai pavojinga linkme. Na, galbūt aš galėčiau nepaisyti šio perspėjimo, nes apie augalus nusimanau tikrai nemažai. Bet nuotykių iš tiesų jau gana. Jaučiu, kad per pastaruosius mėnesius pasenau keleriais metais, taip išvargino ši kelionė. Tačiau žinau, kas viską atperka. Ir tai mane varo į priekį. Mane, keliolika mano pažįstamų skirtingose šalyse, mūsų gimines, kurios išleidžia į tokią avantiūrą suspausta širdimi, bet nedrįsta atkalbinėti. Dėl misijos. Dėl Olimpiados.


Rytas išaušo neįprastai saulėtas. Aš, kaip ir visi, būčiau net iš miegų pažadinta patvirtinus, jog geriausias oras – kai apsiniaukę, bet nelyja, tačiau vis tiek pasijutau šventiškai. Užkandau ir išlindau į lauką pasižvalgyti. Tiesiai nuo aikštelės, kuri stebuklingu būdu buvo išlikusi ant nedidelės kalvos, matėsi stadionas. Vietovės atmintis pridėjo keletą štrichų prie dabar matomo vaizdo, ir pasistengiau įsivaizduoti, kad vartus ir dabar tebepuošia pionierių skulptūros iš balto gipso, o virš tribūnų plevėsuoja ryškiaspalvės vėliavos. Mokyklos stadionas? Gali būti. Nedidelis skirtumas, koks. Užtat atvykau kaip tik tą dieną, kurią ir tarėmės. Visai gali būti, kad likusieji jau seniai čia ir kiekvieną dieną susirenka, laukdami kitų. O galimas daiktas, kad nieko dar nėra. Galbūt aš būsiu viena, juk paskutinį kartą ir su Olimpiados šeimininku kalbėjausi prieš pusmetį – per tą laiką galėjo nutikti daugybė dalykų. Ir likusį mėnesį pareigingai ateisiu į šį stadioną, laukdama ko nors pasirodant. Pamaivos Melani iš Londono – jos akys didžiulės, mėlynos, šviečia iš tolo. Janeko iš Lenkijos – mažučio šviesiaplaukio elektriko. Mano radijo simpatijos iš Olandijos, Žano, kuris vis tvirtina, kad aš tokia pati graži, kaip mano gėlės – sprendžiat iš balso. Juokinga, aišku, bet vis tiek malonu. Ir kitų, kuriuos aš net ne visus pažinsiu: ne kiekvienas, kas mūsų klauso, turi siųstuvą, o yra buvę ir atvejų, kai pakeliui užstrigęs olimpietis perduodavo misiją kam nors kitam, pirmą kartą sutiktam. Priimti ir įvykdyti ją – garbės reikalas.


Leisdamasi gatve link stadiono, pastebėjau smalsius kačių snukučius namų languose. Taigi, už jų yra ir žmonių. Katės labai puikiai jaučia, kur galima gyventi, ir kas jomis rūpinsis. Yra žmonių, yra žmonių – kaip muzika aidėjo galvoje, nejaučiau, kaip ėmiau šypsotis: žmonės, kurie laiko kates, vadinasi, geri, vadinasi, gyvena neblogai, vadinasi, nesulaukus savo kolegų, galėsiu pasibelsti į kurias nors duris ir pasiprašyti nakvynės “murkiančia rusų kalba”, kaip kad yra pasakęs apie mano akcentą Sergejus.


Prie stadiono pamačiau keletą mašinų ir pora stambių kaip briedis asilų melancholiškomis akimis. Ant jų nugaros buvo pritvirtinta po tris nedidelius balnus. Kas čia atvyko?.. Šešiese? Netgi šešiese? O kur jų manta?..


Stadione aš pamačiau tai, kas užgniaužė kvapą.


Tribūnose sėdėjo žiūrovai. Jie turbūt ir atkeliavo tais asilais, o kiti atėjo pėsčiomis. Žinoma, su senose nuotraukose matytais vaizdais – tūkstančiais aistruolių, mojančių vėliavomis, besišypsančių, gražių vyrų ir moterų – negalima lyginti to, ką pamačiau.  Tarp besistiebiančių iš ištrupėjusių tribūnų berželių, žolynų, sėdėjo keliolika žmogystų prisidengusių nuo saulės varnalėšų lapais, kai kas netgi su vaikais. Tai buvo pirmoji pokarinė olimpiada, kuri vyko su žiūrovais… Ir nesvarbu, kad jie nepamatys čia šuolių į tolį, bėgimo, ieties metimo varžybų. Iš tiesų jie nepamatys jokių varžybų, nes mes per silpni, kad galėtume rungtyniauti, mes pavargę, mes pernelyg skirtingi, be to, kol kas mes ir nenorime rungtis. Kol kas mums reikia tik draugiškos rankos, simbolinio gesto.


Štai pavėsinėje šalia vejos, kurią baigė tvarkingai nurupšnoti kelios kantrios avys, sėdi visi mūsiškiai. Štai jie išeina manęs pasitikti. Melani atvyko kartu su broliu, tokiu pačiu didžiaakiu. Pasipuošęs oranžiniais marškinėliais Žanas – kas gi daugiau – šypsosi man iš tolo, ir pamatau, kad jis nemelavo, jog yra plikas kaip kulnas – bet nuo to tikrai ne mažiau simpatiškas. Aš ekspromtu nutariu nebeslėpti savo papildomų nykščių, nes anksčiau ar vėliau vis tiek juos pamatytų. O Janekas? Ak, nėra, problemos namie. Ne problemos, gimtuvės? Ką gi, sveikiname. Vietoj jo atvyko drovus ir negrabus dručkis su užrašu ant krūtinės “Marek”, nepratariantis nė žodžio – gal negali kalbėti? Pirmą kartą atvyko olimpietis iš Vokietijos, jis nedrąsiai kosčioja ir dairosi, lyg baimindamasis užpuolimo. Jis dar netiki, kad čia, šiame stadione, nėra karo, ir niekam nesvarbu, kokia šalis kada numetė pirmą, antrą, trečią bombą. Tarsi apsvaigusi pažindinuosi su kitais, sveikinuosi, juokiuosi, liūdžiu dėl neatvykusių, tikiuosi, kad dar juos pamatysiu. 12 šalių – net 12 šalių šį kartą. Ir žiūrovai. Apžėlęs, pasakų karžygį primenantis rusas džiaugsmingai kažką riaumoja kiton pusėn, pagaliau suprantu, kad taip Sergejus sveikina įnešamą olimpiados simbolį. Šešėlius primenantys padarai – staiga prisimenu praėjusią naktį – įstumia platformą ant ratukų į stadioną. Vadinasi, su jais vis dėlto galima susišnekėti – o gal jiems tas pats, ką kur stumti ar nešti?..


Ant platformos guli didelis žaislas. Didelis meškinas. Sergejus pririša jį prie baliono, ir meškinas pakimba per sprindį nuo žemės. Jis nekyla aukščiau, o gal to ir nereikia – juk šią ceremoniją dabar kartosime, kol susirinks visi olimpiečiai arba kol neliks vilties sulaukti kitų. Mes žiūrime susikibę rankomis į tą geraširdį, pilvotą, nutriušusį lokį, ir būtent tai – akimirka, dėl kurios ištvėriau visą šį pusmetį, visus šiuos metus nuo praėjusios olimpiados, nors grįžusiai daktaras pasakė – tu mirsi. Tu mirsi dar neatėjus žiemai, nes tau nėra dėl ko gyventi, tavo oranžerijas išdaužė uraganinis vėjas, tavo namą nuplovė patvinusi Garona, tavo tėvai mirė, tavo gražiausios gėlės iškepė po deginančia saule, tavo ligos progresuoja, o jėgos senka. Bet aš ištversiu bet ką, kad dar kartą galėčiau susikabinti rankomis su žmonėmis, kurie lygiai taip pat per vargus ir pavojus atvyks į kokį nors miestą, atvyks į Olimpiadą – ne rungtyniauti, o tiesiog parodyti, kad dar yra vilties. Kol yra taika – dar yra vilties. Ir vėl šitą žinią grįžę paskleisime radijo bangomis, perduosime iš lūpų į lūpas: Olimpiados nėra kažkieno sugalvota graži legenda, jos vyksta, jos vienija. Perduoti žinią sutiktam žmogui – viskas, ką mes galime.


Tarp žiūrovų buvę vaikai spygaudami atbėga pažiūrėti į meškiną. Kreivom kojytėm, papilkėjusiais veidais, vienas – dar ir valkčiu aptraukta akimi – jie sustoja pagarbiu atstumu ir net išsižioję spokso, tarsi norėdami visam likusiam gyvenimui atspausti šį vaizdą savo atminty.


– O kur bus kita limpiada? – klausia vienas, ir mes suprantame, kad žinia perduota.


Aptarti forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0