Agnė Mikalauskaitė
UTOPIJA
…Glorija stovėjo prie miegamojo lango ir žiūrėjo į tyliai krintančias snaiges. Tai buvo paskutinė šių metų, šio amžiaus, diena. Jau mažiau nei po valandos laikrodžio dūžiai praneš Naujųjų Metų pradžią. Tokiu laiku tikriausiai kiekvienas iš mūsų pradeda galvoti, kaip praleido senus metus, ir, ko tikisi iš naujų. Glorija buvo ne išimtis. Ji manė, kad jos gyvenimas buvo puikus: ji turėjo mylinčius ir rūpestingai ją auginusius tėvus, neseniai nusipirko butą, mokėsi studentų, kurie nemokėjo už mokslą, būryje, visada buvo apsupta draugų, tikėjo esanti patraukli ir, kaip ligi šiolei atrodė, nenuobodžiavo. Bet šią stebuklingą akimirką, dviejų amžių sandūroje, kažkas pasikeitė. Staiga Glorija pajuto, kad nori padaryti kažką nepaprasto, dar nepatirto, išsivaduoti iš rutinos. Ta mintis įkyriai kirbėjo jos galvoje, tol, kol laikrodis išmušė pusę dvyliktos… Artėjo Naujieji Metai, bet kažkodėl tai atrodė nebe taip svarbu. Nors šis vakarėlis buvo taip laukiamas, ir ji jau visą savaitę svarstė, kaip apsirengti, kokią šukuoseną pasidaryti, su kuo eiti, dabar linksmybės ir draugai nebedomino… “Kas gi pasikeitė?” – nejučiomis sukuždėjo Glorija.
Kitame kambaryje pasigirdo žvalūs bendrakursių balsai:
– Glorija, kur tu? Ateik čionai! Tuoj prasidės!
Atbėgęs Andrius nusitempė ją pas visus. Liko vos kelios minutės iki…
– Penki, keturi, trys, du, vienas… Su Naujais Metais!
Pokštelėjo šampanas, visi išlėkė į balkoną žiūrėti fejerverkų. Glorija taip pat išgėrė taurę šampano ir nutaisė linksmą miną. “Nereikia gadinti nuotaikos kitiems. Juk vis dėlto naujas amžius atėjo.” – pagalvojo. – “Puiki proga pradėti kažką naujo, o tai ir yra tai, ko aš dabar labiausiai noriu…”
* * *
Naktį, grįžtant iš vakarėlio, ji netikėtai užsinorėjo užsukti į kokį nors barą. Tolumoje pastebėjo blausų žiburėlį. “Tikriausiai tai viena senamiesčio kavinių” – pusbalsiu ištarė Glorija ir pasuko į tą pusę. Bet nors kiek priartėjus, žiburėlis nutoldavo per tokį pat nuotolį. Pagaliau Glorija pagalvojo, kad čia kažkas ne taip. Ji sustojo ir staiga suvokė, kad pasiklydo. Gatvė atrodė visiškai nepažįstama. Ji apsižvalgė, tikėdamasi rasti nors kokį ženklą, leidžiantį susiorientuoti, kur esanti. Nieko pažįstamo aplink nesimatė. Staiga tolumoje pasigirdo tylūs žingsniai. Jie vis artėjo. Kažkieno sunkūs batai dusliai kaukšėjo į gatvės akmenis. Išsigandusi Glorija pasitraukė į tamsaus šešėlio prieglobstį. Gatvės pradžioje, blausaus žibinto apšviestame plotelyje, išniro aukšto vaikino siluetas. Glorija dar labiau susigūžė savo kampelyje, bet jis ėjo tiesiai jos slėptuvės link. Priartėjęs vaikinas ištiesė ranką. Nežinodama, kaip pasielgti, ji padavė jam savo iš baimės drebančią ranką. Akimirką Glorija pasijuto, taip lyg ji būtų netekusi svorio ir skrietų ore. Aplinkui skriejo žvaigždės, vienos baltos kaip sniegas, kitos – nuostabiai spindinčios visomis vaivorykštės spalvomis…
Atsikvošėjus ji suvokė, kad stovi šalia kaimynystėje įsikūrusios parduotuvės, o paslaptingasis vaikinas buvo dingęs. Staiga savo rankoje Glorija pajuto kažką šaltą. Atgniaužus delną, pastebėjo geležinės širdelės puselę…
* * *
Išpilta šalto prakaito Glorija pabudo ir vos neišvirto iš lovos. Apsižvalgiusi suprato, kad vis dar yra Andriaus namuose. Laikrodis rodė šeštą valandą ryto. Bet keisčiausia buvo tai, kad savo rankoje ji užčiuopė tą pačią geležinę širdelę. Tai pasirodė nerealu, ir velniškai paslaptinga. Pradėjo klausinėti, gal kas iš draugų pajuokavo, bet visi prisiekinėjo širdelę matą pirmą kartą. Glorija susinervino, kad iš jos šaipomasi, ir kuo greičiausiai išlėkė namo.
Naktį pašalo ir sniegas pasidarė kietas, bei slidus. Aplink žmonių nebuvo, matyt visi dar miegojo po šventės. Kur ne kur degė šviesa, bet šiaip lauke buvo dar tamsoka. Vieninteliai žmonės, vaikštantys gatvėje, buvo policininkai, kurie, kaip atrodė, šiame mieste visada turėjo daugybę darbo, bei valytojos, tvarkančios miestą nuo šiukšlių. Glorija ėjo palengva, stengdamasi nepaslysti, ir mąstė apie savo sapną. Eidama vis žvalgėsi, gal iš kokios nors gatvės išnirs aukštas siluetas. Pagaliau pasiekusi savo namo duris, ji paspaudė laukujų durų kodą ir, atsirakinusi buto duris, įėjo vidun. Iš karto užuodė aliejinių dažų ir acetono kvapą. Matyt Sofija, kuri retkarčiais mėgdavo piešti draugės bute, buvo pamiršusi užsukti buteliuką. Glorija atidarė langą, kad galėtų išvėdinti kambarį. Jo viduryje stovėjo tuščias molbertas ir ant stalo gulėjo tvarkingai surikiuoti teptukai. Glorija lankė piešimo paskaitas universitete, bet niekada rimtai į piešimą nežiūrėjo. Beje, Sofija dažnai kalbėdavo, kad Glorija turinti užslėptą talentą, reikia tik pradėti…
Pajutusi, kad yra alkana, ji nuėjo į virtuvę ko nors užkąsti. Pildama vandenį į arbatinuką, Glorija išgirdo kažkieno tylius žingsnius didžiajame kambaryje. Skubiai nubėgo pažiūrėti, kas ten, ir pamatė prie molberto tupinčią katę. “Turbūt įšoko pro atdarą langą.” – pagalvojo. Po to švelniai tarė:
– Eikš čia katyte. Nebijok manęs, gražuole.
Katė buvo tikrai graži: juoda su baltom letenėlėm ir apykakle, akys tamsiai žalios. Jose atsispindėjo tekančios saulės spinduliai. Glorija atsargiai prisiartino, paėmė ją ant rankų ir pastebėjo ant kaklo kabančią grandinėlę su raidėmis.
– I-r-e-a-l-i-s. – perskaitė. – Na ir kieno gi šis vardas? Tavo, o gal tavo šeimininko?
Katė savo žaliomis akimis pažvelgė Glorijai į veidą ir graudžiai sumurkė.
– Ak, vargšele, tu tikriausiai labai išalkus. Nori pieno?
Glorija nusinešė katę į virtuvę ir įpylė pieno į nedidelę lėkštelę. Katė pradėjo mėgautis savo pusryčiais ir mielai leidosi glostoma. Tada Glorija nusprendė ją pasilikti, bet duoti į laikraštį skelbimą, jei vis dėlto kas nors jos pasigestų. Po to nusiplovė rankas ir grįžo į didįjį kambarį su vaizdu į netolimais augantį miškelį. Kartais anksti ryte Glorija mėgdavo atsikelti ankstėliau ir pasitikti atsibundančią saulę. Katė atpėdino paskui. Kambarys jau buvo išsivėdinęs. Kišenėje, susilietus su monetomis, suskambėjo širdelės puselė. Glorija išsiėmė ją ir pasidėjo į spintelę, kur laikydavo visus svarbius daiktus. Staiga prisiminė, kad naktį pati sau žadėjo pradėti kažką naujo. Ta naktį ramybės nedavusi mintis vėl po truputį pradėjo kilti iš pasąmonės gelmių. Besižvalgant po kambarį, jos akys užkliuvo už molberto. “Gal pradėti piešti?” Katė klausiamai pažvelgė į Gloriją. Ši skambiai nusijuokė ir linksmu balsu tarė:
– Žinai, ką, gražuole? Aš nupiešiu vaikino, kurį šiąnakt sapnavau, portretą. Kadangi norėjau patirti kažką naujo ir nepaprasto, bei išsivaduoti iš rutinos, tai bus geriausias sprendimas. Beje, jei Sofija teisi, ir aš iš tiesų turiu užslėptą talentą, sunkumų neturėtų kilti, ar ne?
Taigi Glorija nusiplovė teptukus ir išsitraukė švarų popieriaus lapą. Dar nepradėtą darbą nutraukė netikėtai pasigirdęs telefono skambutis.
– Labas! – suskambėjo žvalus balsas.
“Leticija – ta amžina nenuorama” – pagalvojo Glorija. – “Ji visada paskambina netinkamu laiku. Atrodo, kad amžinai neturi, ką veikti.”
– Gal nori šiandien su manimi nueiti į kiną?
– Na, nežinau. Šiandien nekaip jaučiuosi. Juk žinai, kad visos tos šventės ryte atsiliepia žmonių sveikatai.
– Taip suprantu, bet klausyk, jei iš tiesų taip blogai jautiesi, tada būtinai turi kažkur išeiti. O kinas, kaip girdėjau, labai įdomus. Na, eime. Pasakyk, ar kada nors tu gailėjaisi manęs paklausiusi?
“O kaip gi – daugelį kartų, kurių dabar neminėsiu…” – mintyse atsakė ji draugei. Tačiau, nors ir labai nenoromis, Glorija sutiko eiti į kiną. Jos susitarė susitikti apie pusę pirmos, taigi dar liko šiek tiek laiko palįsti po dušu, papusryčiauti ir apsirengti.
* * *
Glorija troško kam nors papasakoti apie tą metalinę širdelę, bet, susitikusi su Leticija, pajuto, kad ši draugė nieko nesupras, nusijuoks ir, ko gero, dar patars apsilankyti pas psichiatrą. Taigi noras atsiverti dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado.
Po kino jos abi užsuko į barą užkąsti.
– Kinas buvo puikus, ar ne? Žinai, man ypač patiko tas naujasis kino teatras. Kokios patogios kėdės, jokių titrų, o koks garsas! Tau patiko?
– Na, taip, žinoma… – Glorijos mintys buvo užimtos visai kitais dalykais.
Papietavusios abi žingsniavo prie stotelės. Įvertinusi naujojo kino teatro privalumus, Leticija pradėjo pliurpti kažką apie savo naują susižavėjimo objektą:
– Jo vardas Lukas. Jis mėgsta kopti į kalnus. Kartą mes su juo kartu…
Jos žodžiai sklandė kažkur labai toli. “Oi, kaip norėtųsi kuo greičiau grįžti namo ir atsikratyti šia įkyria tauškale. Bet juk nemandagu taip imti ir palikti draugę vidury gatvės.” – pagalvojo Glorija. Tačiau, kai tauškėjimas pasidarė visiškai nepakeliamas, ji pasiryžo. Sumelavo, kad žadėjo šiandien užsukti pas tėvus pietų, o kadangi jų namai stovi visai kitame miesto gale, ir merginų keliai prie stotelių buvo skirtingi, ji pagaliau atsikratė Leticijos.
– Paskambink man, kai vėl norėsi eiti į kiną. – atsisveikindama sušuko Leticija.
– Būtinai… – Ir mintyse pridūrė – Kad dar, kada nors, kur nors su tavimi eičiau…
Pagaliau grįžusi namo Glorija su pasitenkinimu įkrito į pilną šilto vandens vonią. Kylantys garai pripildė patalpą. Aptingusi ji dar kartą susimąstė, kad šios nakties sapnas buvo labai jau keistas.
* * *
Apie šeštą valandą vakaro ji pradėjo ruošti vakarienę. Įsijungė televizorių, kur kaip tik rodė laidą iš meno galerijos Graikijoje. Plaudama ryžius, ji skubiai užmetė akį į ekraną ir baisiausiai nustebo. Parodos lankytojai tik ką sustojo prie paveikslo – Utopija, kuriame pavaizduota tamsi gatvė, nuostabiai žvaigždėtas dangus ir aukštas vaikinas, kuris laiko už rankos merginą, stulbinančiai panašią į Gloriją. Akimirką jos galvoje viskas susimaišė, paveikslas asocijavosi su šios nakties sapnu, todėl ji puolė spausti videomagnetofono record mygtuką, tačiau – nesuspėjo. Nieko nebesuvokdama Glorija sugalvojo paskambinti savo geriausiai draugei:
– Sofija? Sveika, čia Glorija. Su Naujais metais! Klausyk, ar ką tik nežiūrėjai laidos apie vieną meno galeriją Graikijoje?
– Labas! Ačiū, tave irgi su Naujais. Gaila, bet tos laidos nemačiau. Aš visai ir pamiršau, kad ją rodo, o dar dėstytojas būtinai liepė nepraleisti šios savaitės reportažo. Gal spėjai jį man įrašyti?
– Ne, nespėjau, atleisk…
– Tiek to, rytoj paprašysiu kursiokės papasakoti. Pala, tai kokiu tikslu skambini? Kas nors atsitiko, gal man atvažiuoti?
– Ne, nieko neatsitiko. Nepyk, dabar esu siaubingai užsiėmusi ir neturiu laiko kalbėti. Susitiksim ryt, tada ir pašnekėsim. Iki!
Nusprendusi, kad tai vis dėlto tik sutapimas, Glorija taip nieko Sofijai ir nepasakė. Vakare visai nesinorėjo eiti miegoti, tad ji nusprendė pamėginti piešti paslaptingojo vaikino portretą. “Nuo ko man pradėti? – pagalvojo. “Juk jo veido beveik nemačiau. Kaip gi aš piešiu?” Štai galvoje vėl pradėjo suktis mintis apie tą galerijos paveikslą. Tada ji miglotai prisiminė, kad pro lankytojų kūnus pastebėjo lentelę su autoriaus vardu – Umbra. Glorija niekada nebuvo girdėjusi apie dailininką tokiu vardu, bent jau universitete apie tokį nesimokė. “Reikės rytoj pasiklausti Sofijos, gal ji ką nors žinos.” Po ilgos dienos, Glorija pasijuto labai pavargusi ir ją po truputį pradėjo imti miegas. Tada ji pasišaukė katę ir abi tingiai nusliūkino į lovą. Paskutinė mintis kilusi jai tą dieną, prieš užmingant, buvo: “Ak, kaip būtų puiku, jei naktį susapnuočiau jį vėl.”
* * *
Vos tik užsimerkus Glorija pajuto, kad vaikšto jūros pakrante. Smėlis maloniai girgždėjo po basomis kojomis. Aplink buvo tylu, tik jūros bangos ramiai plakėsi į krantą. Leidosi saulė. Ji jau pradėjo galvoti, kad susitikimas nepasikartos: “Tikrovėje taip nebūna.” Bet štai, po kiek laiko, Glorija pamatė, kaip iš už gelbėtojų namelio išėjo tas pats paslaptingas vaikinas. Iš pradžių jis lyg jos nepastebėjo ir patraukė tiesiai prie jūros. Pakrante atbėgo juoda katė su baltom letenėlėm ir apykakle. “Ar tai, tik ne ta pati katė?” – pagalvojo Glorija. Vaikinas paėmė katę ant rankų ir pradėjo švelniai glostyti. Tada Glorija ėmė apžiūrinėti vaikiną atidžiau. Jis buvo gero sudėjimo, plaukai – tamsūs, o veidas truputį kampuotas. Pažiūrėjus, nebuvo gražuolis, bet tikrai simpatiškas. “Sutikusi tikrovėje, tikriausiai įrašyčiau jį į tinkamų draugauti kandidatų sąrašą.” – šyptelėjusi nusprendė. Netikėtai katė pakreipė galvą į jos pusę ir džiaugsmingai sumurkė. Štai tada jau ir paslaptingasis vaikinas atsisuko ir pažvelgė tiesiai Glorijai į akis. Tamsių, tikriausiai rudų, akių žvilgsnis tarytum kvietė prieiti artyn. Tačiau, vėl apimta netikėtai ją užplūdusio baimės jausmo, ji nusisuko į priešingą pusę ir pradėjo sparčiai bėgti. Bėgdama smėliu, girdėjo iš paskos ją besivejantį vaikiną ir kažką šaukiantį. Vėjas nustelbė jo žodžius. O kojos vis nešė ją į priekį. Atrodė, kad taip bėgs amžinai, ir niekas jos nesustabdys, bet staiga Glorija užkliuvo už smėlyje kyšančios šakos ir parkrito…
* * *
Pabudusi savo lovoje Glorija pasijuto nejaukiai: “Tas pats vaikinas dar viename sapne? Žinoma, vakar vakare, aš to troškau, bet argi galėjo mano noras taip paprastai išsipildyti? Tai jau daugiau nei paprastas sutapimas.” Glorija atsikėlė, numesdama katę ant žemės, ir išėjo į balkoną pakvėpuoti grynu oru. Staiga suskambo didžiajame kambaryje kabantis sieninis laikrodis. Prisiminus, kad nuo šiandien vėl prasideda paskaitos universitete, Glorija pasimetė ir pradėjo kaip beprotė lakstyti po kambarį, ieškodama savo drabužių ir batų:
– Jau pusė aštuonių. Aš gi tuoj pavėluosiu į paskaitas! Katyte, būk gera – nesimaišyk man po kojomis.
Vos spėjusi į jau benuvažiuojantį autobusą ji dar pagalvojo: “Kodėl gi tos atostogos baigiasi taip greitai?”
Paskaitos buvo neįtin įdomios. Ir kur tau bus, jei galvoje sukasi visai kitos mintys. Visą laiką Gloriją tik žvilgčiojo į laikrodį, skaičiavo kaip niekada lėtai slankančias minutes ir laukė pietų pertraukos, kada turėjo susitikti su Sofija. Pagaliau ilgai lauktas laikas atėjo ir ji bėgte išlėkė iš auditorijos laukan. Sofija jau laukė jos prie universiteto vartų. Pamačiusi Gloriją ji žvaliai tarė:
– Labas rytas! Kokios nuotaikos šiandien? Kur eisim pietauti?
– Labutis! Žinai, Sofija, šiandien puiki diena, tik kad nebūtų reikėję eiti į tą nelemtą universitetą…
– Suprantu tave, man irgi buvo sunkoka ryte atsikelti.
– Galėtų atostogos būti nors šiek tiek ilgesnės…Bet tiek to, nebekalbėkime apie tai. Gal einam pietauti į “Vasarvidžio nakties sapną”? Girdėjau ten ruošia nuostabią juodą kavą.
– Puiku. Kadangi aš ten dar nė karto nebuvau, tai rodyk kelią.
– Gerai. O žinai, tai visai netoli – tik pasuksim už ana tos gatvės kampo ir truputį paėjėsim alėja.
* * *
Pasikalbėjusi su Sofija Glorija sužinojo, kad tokio dailininko, vardu Umbra, tikrai nėra. Sofijai kamantinėjant, kodėl ji domisi šiuo dailininku Glorija tik paslaptingai tylėjo. Ji nusprendė, kad dar ne laikas, užsiminti apie savo sapnus ir pradėtą piešti paveikslą. Grįžtant iš kavinės į universitetą atsitiko labai keistas dalykas: jos prasilenkė su vaikinu, kuris buvo kaip du vandens lašai panašus į sapne matytąjį. Pamačiusi jį, Glorija staiga sustingo vidury gatvės. Užsidegė raudona šviesoforo šviesa, mašinos pradėjo signalizuoti, bet tai jai buvo nė motais. Sofija turėjo tempte nutempti Gloriją nuo gatvės. Ji susirūpinusi sušuko:
– Glorija, kas tau atsitiko? Kodėl taip pasielgei, pamatei vaiduoklį, ar ką?
Visiškai išsekusi ir nebežinodama ką daryti, Glorija pagaliau viską išliejo savo geriausiai draugei. Ta nusprendė, kad šiandienai paskaitų pakaks, ir palydėjo Gloriją į jos butą.
Kol ši, vis dar negalėdama atsipeikėti, stovėjo balkone su karšto šokolado puodeliu rankoje, Sofija pradėjo svarstyti balsiai:
– Taip, du kartus sapnuoti tą patį sapną – ne juokai… O dar ta metalinė širdies puselė. Tai man labai primena vieno anglų romantiko Kolridžo žodžius: “What if you slept? And what if, in you”re dream, you went to heaven and there plucked a strange and beautiful flower? And what if, when you awoke, you had the flower in your hand? And what then?…”]
– Labai gražu… Jis rašo taip, lyg jam būtų taip pat atsitikę. Įdomu, kaip jis tada elgėsi? – padėdama tuščią puodelį ant stalo pasakė Glorija. – Bet žinai, aš labai bijau, kad tie sapnai nebe sutapimas. Be to niekaip negaliu suprasti: kodėl gi jis šiandien praėjo pro šalį, manęs net nepastebėjęs? Gal tai buvo visai ne jis? O gal aš susirgau šizofrenija ir pradėjau regėti haliucinacijas? Juk toks yra pirmasis ligos požymis, ar ne?
– Ne, nemanau, kad tu sergi. Aš irgi mačiau tą vaikiną, einantį gatve. – trumpam nutilusi, Sofija staiga pažvelgė į Gloriją ir sušnabždėjo – Pala, kaip tu manai, ar yra nors menkiausia galimybė, kad ir jis sapnuoja tą patį? Teoriškai tai neįmanoma, bet…
– Aš jau nieko nebesuprantu. Bet rytoj po paskaitų eisiu į tą pačią kavinę, gal vėl jį sutiksiu ir tada pamėginsiu prakalbinti. Blogiau nebus. Privalau išbandyti viską, kitaip niekada negalėsiu sau atleisti, praleidusi galimybę išsiaiškinti.
– Gerai, taip ir elkis. O aš pasistengsiu ką nors sužinoti apie tą paveikslą iš galerijos ir jo kūrėją. Vakare užeisiu pas tave ir kartu peržiūrėsime visą gautą informaciją.
* * *
Glorija vaikščiojo po nepažįstamo namo kambarius ir koridorius, bei niekaip negalėjo rasti išėjimo. Ji blaškėsi po senus, dulkėtus kambarius ir jai rodės, kad niekada iš ten neišeis. Staiga vieno koridoriaus gale pasirodė katė.
– Gražuole, kaip tu čia patekai? Gal gali rasti išėjimą atgal?
Katė sumurkė ir, krustelėjusi uodegą, parodė ženklą sekti jai iš paskos. Glorija taip ir padarė. Katė tipeno ramiai, nesižvalgydama ir nė karto neklysdama rasdavo laisvą praėjimą. Glorijai atrodė, kad tais koridoriais ji jau buvo bandžiusi eiti, bet visos durys buvo užrakintos. Dabar gi, jos buvo atviros. Pagaliau jos pamatė duris ir išėjo į gražų sodą, pilną gėlių. Kaip bebūtų keista, vaikino niekur nebuvo. Glorija žvalgėsi aplink, bet jo nematė. “Gal jis stebi iš už kokio medžio, bet, kaip ir aš vakar, apimtas kokios nors baimės, negali manęs pašaukti?” – taip nusprendusi ji balsiai ištarė:
– Nežinau, kur tu slepiesi, bet pasirodyk, prašau. Mums būtina pasikalbėti!
Deja, niekas neatsakė. Ji girdėjo tik paukščių čiulbėjimą ir fontano vandens srovenimą. Katė stovėjo šalis ir taip pat klausėsi. Štai lyg ir pasigirdo kažkoks garsas, bet tai buvo tas nelemtas žadintuvas. Jau busdama iš sapno, Glorija vos spėjo surikti:
– Žinau, kad eisi kažkur čia sode ir mane stebi. Jei nenori atsiliepti dabar, pasistenk nors rytoj eiti ta pačia gatve. Aš tavęs lauksiu…
* * *
Pirmoji buvo filosofijos paskaita.
– Jeigu norime pažinti tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, turime pakilti virš juslių patirties ir nuo regėjimo prieiti prie protu suvokiamo pasaulio. – beveik žiovaudamas kalbėjo dėstytojas. – Platonas manė, kad visos gamtos esybės tėra amžinųjų formų, arba idėjų, šešėliai. Daugumą patenkina gyvenimas tarp šešėlių ir jie nemąsto, kad kažkas turi mesti tuos šešėlius…
Ši tema Irealiui patiko, ne taip kaip kitiems, kuriuos atbaidydavo atgrasi dėstytojo fizionomija. Jis visada mielai lankydavo filosofijos paskaitas, bet dažnai pagalvodavo: “Kodėl gi paskaitas dėsto, tie, kuriems net patiems neįdomu, ką jie pasakoja? Galėtų ateiti koks nors jaunas dėstytojas, ar dėstytoja, o ne visada užsimiegojęs profesorius.” Taip sėdint ir svarstant, netikėtai jam kilo dar viena stulbinanti mintis: apie merginą iš sapno daugiau paieškoti filosofiniuose veikaluose ir enciklopedijose. Taigi per pietų pertrauką Irealis nuėjo į universiteto biblioteką ir pasiėmė nemažą krūvelę knygų. Nuėjo į parką ir pradėjo skaityti vieną iš jų. Jis buvo taip įnikęs į skaitymą, kad net nepastebėjo prieinančio Tomo. Šis priėjo visai arti ir, pasinaudojęs pasitaikiusia proga, garsiai sušuko Irealiui į ausį:
– Labas, drauguži!
Irealis iš netikėtumo net pašoko nuo suolelio ir pradėjo purtyti galvą mėgindamas atsipeikėti. Tomas tik linksmai nusijuokė ir pratęsė:
– Na, kaip einasi? Vis dar galvoji apie tą merginą iš sapno? Koks ten sakei jos vardas, Gabija?
– Ne, Glorija. – pagaliau atgavęs klausą atsakė Irealis. Tomo pokštai kartais būdavo visai nejuokingi. – Pagalvojau, gal tai kaip nors susiję su filosofija…
– Žinoma, tu visada bandai atrasti kažką nepaprasto. Na, o šiąnakt ją vėl sapnavai?
– Taip. Aš stovėjau sode prie didelio seno namo. Iš pradžių maniau, kad jos nebesusitiksiu, bet po to ji išėjo pro namo duris, o jai iš paskos tipeno katė…
– Pala, pala, ar tai nebuvo ta pati katė, kurią iš pradžių susapnavai, o po to ji iš tiesų pas tave atbėgo sausio pirmosios ryte?
– Taip, tai buvo ji. – vėl atsisėdęs Irealis tęsė toliau. – Žodžiu nusprendžiau ją stebėti iš šalies taip, kaip ji anąkart su manimi pasielgė. Po to pasigirdo žadintuvo signalas ir ji dar spėjo sušukti, kažką apie susitikimą toje pačioje gatvėje.
– Įdomu, ką tai turėtų reikšti?
– Neįsivaizduoju. Beje žinai kokį nors barą netoliese, kur galėtume nueiti? Aš užsimaniau išgerti.
– Aha, yra toks vienas – “Vasarvidžio nakties sapnas”, alėjos gale.
* * *
Nuėję į barą jie užsisakė po bokalą alaus. Besėdėdami kalbėjosi apie artėjantį atsiskaitymą iš istorijos. Tomas kaip visada skundėsi, kad yra labai užimtas, greičiausiai vėl nespės pasiruošti ir tikėjosi draugo pagalbos. Irealis bandė paaiškinti, kad Tomui laikas pradėti mokintis pačiam, bet, visai netyčiomis pažvelgęs pro langą, pamatė per gatvę einančią Gloriją.
– Tomai! Juk tai ji! – apstulbęs sušuko Irealis.
Palikęs draugą bare jis išlėkė į gatvę, net be palto. Kadangi lauke buvo velniškai slidu, žengęs pirmą žingsnį Irealis tuoj pat išsitiesė ant šaligatvio. Atsipeikėjęs nuo skausmo, jis paskubomis atsikėlė ir sparčiu žingsniu pavijo merginą.
– Glorija, prašau Jūsų, sustokite. – uždusęs sušniokštavo jis.
Mergina atsisuko ir pažvelgė į jį nustebusiomis akimis:
– Atleiskit, Jūs man ką nors sakėte? Gal buvome kur nors susitikę?
– Na, kaip čia pasakius, – staiga jam pasirodė, kad tai skambės labai jau kvailai, bet Irealis nusprendė surizikuoti, – sapne.
– Sapne? – mergina atrodė bepradedanti kažką prisiminti, bet tai buvo tik nereikšmingas saulės atspindys tose gražiose, pilkai mėlynose akyse, – Jūs tikriausiai juokaujate, arba aš čia kažko nesuprantu. Iš kur jūs žinote mano vardą?
– Matote, katė…
– Kokia katė?
– Tokia juoda su baltomis letenėlėmis ir apykakle. Ji atnešė man grandinėlę su jūsų vardu. Be to gal matėte laidą iš galerijos Graikijoje, kur buvo eksponuojamas portretas Utopija, ten buvo nupieštas pirmasis mūsų susitikimas…
Rankos mostu mergina nutraukė jo pasakojimą. Kai Irealis nutilo ji prabilo griežtu balsu:
– Gerai, prisiklausiau pakankamai. Noriu dabar Jums pasakyti štai ką, mano vardas tikrai yra Glorija, bet aš jūsų gyvenime, – sekundei sustojusi, mergina tęsė toliau, – ar sapne, niekada nesu sutikusi. Ir iš kur jūs ištraukėte visas tas nesąmones. Ne, čia tikriausiai pats naujoviškiausias būdas kabinti merginą. Dar pasakyčiau, kad jis nelabai vykęs ir aš ant jo neketinu užkibti. Gėdytumėtės…
Po šių žodžių ji apsisuko ir nužingsniavo savo keliu, palikusi Irealį bestovintį šaltyje, nesupratusį, kas čia ką tik įvyko. Tomas išėjo iš baro su draugo paltu ir palydėjo draugą į namus.
* * *
– Negaliu patikėti, kad tai buvo ne ji – stovėdamas prie savo paveikslo kalbėjo Irealis. Jis atrodė baisiai sutrikęs. – Beje, ir šios merginos vardas buvo Glorija. Tai kodėl, kodėl gi, tai buvo ne ji?
– Žinai ką, – čia Tomas vėl pradėjo išsidirbinėti, norėdamas pralinksminti draugą. Jis nesuprato, kad tokiu metu, kaip dabar, Irealiui reikėjo ne pokštų, o išklausančio ir užjaučiančio draugo. Visos tos nesąmonės jį tik dar labiau gramzdino į neviltį ir nusivylimą, – greičiausi tu tapai mediumu tarp savo pasąmonės ir tikrovės. Arba, kaip tau patinka kita versija, kad tu atgaivinai savo sapnų vizijas ir dabar sieki to, kas yra virš tikrovės, kur išnyksta riba tarp sapno ir realybės. O galbūt tu…
– Tomai, baik, man visai nejuokinga. – Irealis visiškai nusivylė šiuo savo draugu. Jis netgi pradėjo gailėtis, kad iš viso jam papasakojo savo sapnus ir išgyvenimus. – Ir iš viso manau, kad tau metas eiti namo. Aš noriu pabūti vienas.
Tomas dar bandė prieštarauti, bet pamatęs rūsčią draugo miną, numetė dar kelias nereikšmingas pastabas, kad Irealis nesupranta juokų, ir pagaliau žengė pro duris.
Jam išėjus, Irealis liko vienas su savo knygomis. Ieškodamas nusiraminimo jis atsivertė filosofijos vadovėlį ir pradėjo skaityti:
– Kas yra gyvenimas? Beprotybė. Kas yra gyvenimas? Iliuzija, šešėlis, fikcija ir net didžiausias gėris mažai ko vertas, nes visas gyvenimas – tik sapnas.
Kažkodėl ši citata labai jau priminė satyriškus Tomo žodžius. Vėl susinervinęs Irealis užvertė knygą. “Na, jeigu nepavyko prakalbinti jos realiai, tada pamėginsiu tai padaryti sapne. Ką gi dėl to prarasiu?” – pagalvojo jis.
* * *
“Vakarėliai pas Tomą. Taip, jis vienas iš tų, kurie tikrai moka rengti renginius, ir nors po to dauguma taip nusigeria, kad net nebepajėgia grįžti namo, ryte iš skausmo lūžta galvos, bet kažkodėl visi lieka patenkinti.” Irealis tik įėjo pro duris ir lėtai apžvelgė šokančiųjų veidus. Visi jau buvo gerokai nusitašę ir priėję penktąją girtumo stadiją, kai atsiranda noras dainuoti, nors ir nėra balso. Tik viena mergina nešoko, o tik stovėjo balkone. Ji atrodė kažkur matyta, o kartu ir visai nepažįstama. “Juk tai – Glorija” – toptelėjo Irealiui. Jis pamažėle prisiartino ir stovėjo nedrįsdamas prabilti, mat prisiminė, kaip nemaloniai pasibaigė jų pokalbis gatvėje. Mergina, pajutusi kažkieno žvilgsnį, atsisuko. Akyse žybtelėjo žiburėliai – jinai jį atpažino.
– Jūsų vardas Irealis?
– Taip. O Jūs Glorija?
Ji linktelėjo. Tada Irealis paklausė:
– Kaip Jūs čia atsiradote? Turiu omeny, šį vakarėlį.
– Mano draugė Leticija jį organizuoja.
– Kaip, – nusistebėjo Irealis, – jūsų draugė? Ne, Jūs klystate, kiek žinau tai Tomo vakarėlis.
– Kokio Tomo? – dabar jau ir Glorija atrodė sutrikusi.
– To, kuris šoka štai ten, – ištiesęs ranką Irealis pastebėjo, kad jie stovi jau nebe Tomo bute, o prie jūros. “Na, žinoma, aš sapnuoju, o tokie dalykai, kaip erdvės kaita, čia vyksta gana dažnai.” – ištarė jis mintyse.
– Keista, jūrą aš jau kartą sapnavau, – tyliai, lyg pati sau, sušnabždėjo Glorija.
– Jūs sapnavote? Ne, tai gi čia mano sapnas.
– Nejuokaukite. Čia aš esu ta, kuri sapnuoja. Beje, kodėl gi gatvėje Jūs melavote, kad matote mane pirmą kartą?
– Priešingai, tai jūs mane pavarėte šalin…
Jie susipyko beįrodinėdami vienas kitam savo tiesas, todėl baisiai nepatenkinti abu nuėjo į priešingas pakrantės puses. Beeidamas tolyn jis atsisuko ir pamatė, kad Glorija sėdi ant smėlio, apkabinusi rankomis kelius, ir jos skruostais rieda ašaros. “Negi, aš ją taip įskaudinau” – pagalvojo Irealis ir pradėjo eiti atgal, norėdamas atsiprašyti, bet nesuspėjo…
* * *
Irealis pabudo baisiai sutrikęs. Šis sapnas jį visiškai išmušė iš vėžių: “Kaip Glorija gali mane sapnuoti? Juk aš gyvas. Tiksliai žinau, kad nesu tik kažkieno vaizduotės vaisius. Ne, tai negali būti tiesa. O dar tas paveikslas Graikijoje… Reikia ten nuvykti ir gal tada kas nors pasiškės.” Staiga pajuto, įsmeigtą į save katės žvilgsnį. Ji žiūrėjo taip, tarsi viską suprastų ir pritartų tokiai Irealio minčiai. Pagaliau jis atsikėlė, papusryčiavo ir išlėkė į stotelę. Atvykęs į universitetą, beidamas į auditorijos link, jis susitiko Tomą, kuris ėmė atsiprašinėti už vakarykščius savo žodžius. Štai tada Irealiui ir kilo išganinga mintis.
– Na žinoma, aš tau atleidžiu. Tik su viena sąlyga – kad tu man padėsi atlikti vieną reikaliuką. Ar sutinki?
– Gerai. Ju juk žinai, kad visada gali manimi pasikliauti. Na, išskyrus tuos atvejus, kai man užeina “smegenų užtemimas” ir nebesuvokiu, ką šneku. – čia Tomas susimėtė ir pridūrė. – Turiu pabrėžti, kad dabar esu išskirtinai sveiko proto ir pasirengęs padėti kitiems.
– Vadinasi padarysi viską, ko paprašysiu?
– Na, nebent paprašysi nusižudyti, – pajutęs, kad įtampa atslūgo Tomas vėl pradėjo pokštauti, – Tada kategoriškai atsisakau.
– Ne, šito tikrai neprašysiu. Ateik pas mane rytoj po pietų, tada viską ir aptarsim.
– Gerai. Iki rytojaus.
Atsisveikinęs Tomas nuėjo į savo paskaitas, o tuo tarpu, eidamas savo keliu, Irealis jau kūrė kelionės į Graikiją planus.
* * *
Bare buvo sunku įžiūrėti aplinkinių veidus, nes daug kas rūkė ir ore sklandė daugybė dūmų. Laimei Irealis žinojo, kaip atrodė Glorija, tad nebuvo sunku ją rasti tokioje žmonių minioje. Be to ji irgi jo ieškojo. Kai pagaliau jų žvilgsniai susitiko jis pamatė, kad Glorija jau nebepyksta. Tada jis skubiai prašneko, kad ji nepradėtų kalbėti pirma ir nenutrauktų ir taip jau plonos minties gijos:
– Ar negalėtume iš Jūs prieiti prie tu? Aš labai nesmagiai jaučiuosi.
– Gerai. Manyčiau, kad jau seniai laikas.
– Puiku. – tai patvirtino Irealio spėjimus, kad ji nebepyksta. – Ar prisimeni Utopiją?
– Tą paveikslą galerijoje, kur mes abu esame nupiešti? Taip, žinoma, kad prisimenu.
– Manau, kad mes turime nuvykti prie jo. Beje pasiimti ir katę. Aš spėju, kad ir pas tave ji iš kažkur atsirado, ar ne? – Glorija linktelėjo. – Katė tikrai turi kažkokią reikšmę šioje situacijoje, nes ji kelis kartus pasirodė ir sapne.
– Greičiausiai. – Čia ji sudvejojo. – Bet nuvykti į Graikiją? Kaip gi aš praleisiu paskaitas. Tau to nereikia, nes gi tu gyveni tik sapne, o man?
– Aš dar kartą kartoju, kad šį sapną mes sapnuojame abu. Nebesiginčykime šiuo klausimu. Mes abu esame realūs, tik nežinau, kodėl atsibudę nebepažįstame vienas kito. Tai aš dar tik aiškinuosi. Bet į tą galeriją privalai nuvykti.
– Pasistengsiu, gal Sofija kaip nors padės.
* * *
Universitete Irealis sukurpė istoriją apie sergančią senelę, kuri gyvena Graikijoje. Ji jau vaduojasi mirtimi ir labai trokšta, kad likusį jos gyvenimo laiką anūkas pagyventų pas ją. Visi dėstytojai buvo labai humaniški ir išleido Irealį akademinių atostogų, su pažadu, kad per jas jis nepamirš ir toliau rašyti diplominio darbo. Taigi, grįždamas iš universiteto, jis užsisakė traukinio bilietus į Graikiją, sausio 6-jai dienai. O namuose susirado savo lagaminus ir pradėjo krautis daiktus. Staiga suskambėjo durų skambutis.
– Labas. Atėjau, kaip buvai prašęs. – linksmai ištarė Tomas ir, apžvelgęs dar tik pustusčius lagaminus, pridūrė, – Tai kur gi išsiruošei?
– Pasiėmiau akademines ir vykstu į Graikiją.
– Ko ten? – Tomas iš nuostabos net švilptelėjo. – Ir dar visiems metams?
– Negaliu nieko pasakoti. Tai paslaptis.
– Kažkas man kužda, kad ši paslaptis susįjusi su ta Glorija. – kai Irealis nieko neatsakė, Tomas suprato, kad yra teisus. – Viskas aišku. Nuo ko gi šiais laikais susimaišo protas vaikinui, jei tik ne nuo alaus arba gražios merginos, kad ir susapnuotos. Tu įklimpai rimčiau, nei aš maniau, mano drauge.
Paprašytas Irealio pasaugoti jo butą, Tomas iš karto sutiko. Nors išgirdęs, kad vakarėlių čia rengti negalės, nusiminė. Pasižadėjęs laikytis švaros ir tvarkos, bei nenusiaubti buto, jis išėjo namo, palikęs Irealį vieną su savo mintimis.
Toliau kraudamasis daiktus, Irealis galvojo, kad neišnaudos visų atostogų Graikijoje. Jis manė, kad jų su Glorija paslaptis išaiškės, o tada jis greitai grįš atgal. Pasakęs, kad senelė numirė, ir kokią savaitę jos pagedėjęs, jis, nesulaukęs atostogų pabaigos, vėl ims lankyti paskaitas universitete ir toliau gyvens, kaip gyveno anksčiau. Irealis net nenumanė, kad po apsilankymo galerijoje, jo gyvenimas pasisuks visai kita linkme…
* * *
Keista, bet šį kartą jie susitiko universitete, filosofijos paskaitoje. Pasilenkęs Irealis sušnabždėjo Glorijai į ausį:
– Na, ar pavyko ištrūkti iš universiteto?
– Su Sofijos pagalba, taip. Ji pasakė rektoriui, kad aš susilaužiau koją, ir kokį mėnesį negalėsiu vaikščioti į paskaitas. Manau tiek laiko užteks.
Čia, Irealis pasigailėjo, kad nesugalvojo paprašyti Tomo pasakyti, kad jis susilaužė koją: “Būtų tikrai mažiau problemų, nei pasiėmus akademines. Bet kas jau padaryta, nebepakeisi. Ką gi, ant tokių dalykų merginos labiau išradingos.”
Glorija nutraukė jo mintis paklaususi:
– Aš važiuosiu traukiniu, o tu?
– Aš irgi. Supranti, reikalas toks, kad mes turime ten atsidurti vienu metu…
– Jūs ten, gale – tyliau, o gal norite patys pratęsti? – piktai sušuko dėstytojas.
Irealis ir Glorija trumpam nutilo ir pradėjo atidžiai klausytis paskaitos, laukdami kol dėstytojas vėl įsijaus ir jie netrukdomi galės pratęsti pokalbį.
– Kur aš baigiau? Ak, taip. Šekspyras kartą pasakė…
– Būti ar nebūti – štai kur klausimas, – nuvilnijo auditorijoje.
– Žinoma, šią frazę jūs esate iškalę mintinai ir tikriausiai iki gyvenimo pabaigos nebepamiršite, bet aš norėjau pacituoti jums kitą. Taigi kartą jis sakė: “Mes esame iš tos pačios medžiagos,iš kurios yra audžiami sapnai, mūsų mažytis pasaulis yra apsuptas miego…” Tokių svarstymų, kas yra sapnas taipogi galime rasti ir senovės Kinijos literatūroje. Pavyzdžiui, senas kinų išminčius Cvang Dzė yra pasakęs: “Kartą sapnavau, kad esu drugelis, ir dabar nebežinau, ar aš esu Cvang Dzė, kuris sapnavo, kad yra drugelis, ar drugelis, sapnuojantis, kad esu Cvang Dzė.” Bet kuriuo atveju neįmanoma įrodyti, kas yra teisybė.
* * *
Traukinys turėjo išvykti vakare, 21.00. valandą. Glorija visą dieną pragulėjo lovoje. Ji laukė, kada Sofija grįš iš universiteto, parneš jai maisto produktų ir kitokių smulkmenų kelionei. Ji pati negalėjo nueiti, nes “susižalojimo” priedanga butų žlugusi, jei kas iš draugų ją pamatytų gatvėje sveiką. Todėl ji sėdėjo namuose ir galvojo apie šią nepaprastą tikslą turinčią kelionę, o katė ramiai snaudė šalia jos lovos. Ji matyt jau buvo susitaikius su mintimi, kad teks keliauti uždarytai lagamine.
Beje, Glorija jau seniai pabaigė Irealio portretą ir dabar žiūrėjo į jį. “Kaip tas Naujametinis sapnas pakeitė mano gyvenimą. Ar tai tik todėl, kad norėjau kažko naujo ir nepatirto, man atsitiko visi šie dalykai?” – su nerimu širdyje pagalvojo ji. “Iš pradžių sapnas, metalinės širdelės pusė (kuri dabar kabėjo jai ant kaklo), po to katė, kuri atnešė grandinėlę su Irealio vardu, ir vėlesni sapnai.” Galų gale ji dar kartą išgyveno tą akimirką, kai su Irealiu išsiaiškino, kad jie abu sapnuoja, ir, kad jis nėra vien tik jos vaizduotės vaisius. “Pagaliau, ką duos ta kelionė į Graikiją?” – Glorija visu kūnu jautė, kad ten kažkas atsitiks. O dar, paskutiniame sapne ji pastebėjo, kad širdyje pradėjo kauptis ne tik draugiškumas Irealiui, o kažkas daugiau…
Stotyje jos su Sofija dar ilgai glėbesčiavosi. Kažkodėl atrodė, kad draugės matosi paskutinį kartą. Pagaliau Glorija įlipo į traukinį.
– Paskambink, kai ten nuvyksi, ir būtinai papasakok, kaip ten viskas baigsis. – sušuko Sofija, kai traukinys pajudėjo.
– Būtinai! O tu saugok mano namus. – Glorija dar prisiminė Sofijos darbą, kurį ji piešė štai jau visą mėnesį. – Sėkmės ginantis diplominį ir tikiuosi, kad tavo paskutinis paveikslas pranoks visų dėstytojų lūkesčius.
– Pasistengsiu. Lik sveika, Glorija!
– Iki pasimatymo, Sofija!
* * *
Jie ėjo dulkėtu kaimo keliu. Irealis vėl pradėjo kalbėti pirmas:
– Aš turiu teoriją apie tai, kas su mumis darosi. Manau, kad mes gyvename lygiagrečiuose pasauliuose.
– Nesupratau, – Glorija pradėjo sukti nepaklusnią plaukų sruogą ant piršto, – Ką visa tai reiškia?
– Na, pasistenk suprasti. Aš gyvenu viename pasaulyje, o tu kitame. Tokių pasaulių egzistuoja nesuskaitoma daugybė. Jie panašūs, bet kažkokia viena detale ir skiriasi. Šie pasauliai niekada nekontaktuoja tarpusavyje, bet mums kažkaip pavyko užmegzti ryšį.
– Kaip mes tai padarėme? Ir kodėl būtent mes? Gal čia kuo nors dėta katė? Kažkada skaičiau, kad Egiptiečiai garbino kates, nes šios buvo pomirtinio gyvenimo saugotojos.
– Taip, manau tai turi prasmės. Tik mūsų atveju ji saugoja ne pomirtinio gyvenimo, o lygiagrečiųjų pasaulių vartus. O tie vartai atsiveria kai mes sapnuojame. Utopija reiškia vietą, kuri neegzistuoja, tad matyt taip vadinasi erdvė, kurioje mes susitinkame. Be to kadangi mes užmezgėme ryšį, mūsų pasauliuose kažkas pasikeitė. Prisimeni, kaip po pirmo mūsų susitikimo, atsibudę rankose radome po metalinės širdelės pusę.
– Atrodo beprotiška mintis, bet tai paaiškintų netikėtai atsiradusius sugebėjimus piešti ir mūsų antrininkus, kurie nieko nenutuokia, apie šių pasaulių paraleles. Taip, dabar aš supratau, ką tu turi omenyje. O dabar dar paaiškink man, kodėl mes vykstame į Graikiją?
– Na, manau, kad tas dailininkas – Umbra, ne šiaip nupiešė tą paveikslą Jis tikriausiai kažką žinojo apie pasaulių lygiagretumą. Galbūt jis paliko kokį nors paaiškinimą, kodėl tai atsitiko būtent mums, ir tikiuosi, kad mes jį rasime.
Staiga pradėjo lašnoti, o po kelių akimirkų prapliupo tikra liūtis. Jie neturėjo skėčio, tad pradėjo bėgti keliu, šokinėdami per balas, kol pamatė didžiulį ąžuolą ir po juo pasislėpė. Glorija atsisuko į Irealį. Jie abu buvo permirkę iki paskutinio siūlelio. Staiga ji pastebėjo, kad jis atidžiai žiūri į jos veidą. Glorija pajuto, kad galėtų paskęsti tose rudų akių gelmėse. Kai ji pradėjo drebėti nuo šalčio, Irealio ranka apglėbė jos pačius. O tada jis pasilenkė ir netikėtai ją pabučiavo. Glorija užsimerkė ir pasidavė tam netikėtai ją užplūdusiam jausmui…
* * *
Kelionė truko tik vieną parą, taigi Irealis net nespėjo pasimėgauti visais pirmos klasės privalumais. Kai jis atvyko į Graikiją, buvo jau vėlu, bet viešbučio numeris buvo užsakytas iš anksto, tad rūpesčių neiškilo. Lipdamas laiptais Irealis pagalvojo, kad tai turėjo kada nors įvykti. Glorija buvo labai graži mergina ir jau nuo to pirmo sapno jis jautė jai kažkokius ypatingus jausmus. Gal tik iš pradžių nemanė, kad tai baigsis abipusiu jausmu, bet kaskart kai jie susitikdavo jo širdis imdavo pašėlusiai daužytis. Jeigu tik jiems kaip nors pavyktų viską išsiaiškinti. Gyvenimas ir pasimatymai tik sapne visai neatrodė viliojantys. “Gal mums pavyktų persikelti į kokį trečią lygiagretų pasaulį, kur nėra mūsų antrininkų? O kad tas paslaptingas dailininkas būtų palikęs nors kokią užuominą, kaip ištrūkti iš šios beprotiškos situacijos.” – su viltimi pagalvojo Irealis. Katė lyg pritardama miauktelėjo. Jis tik dabar pastebėjo, kad jau stovi viešbučio numeryje, o pasiuntinukas laukia arbatpinigių su ištiestu delnu.
Davęs vaikinukui jo atlygį, jis užsidarė duris ir išsikrovė daiktus. Katė atsigulė miegoti ant kambario slenksčio. Peržengęs per ją, Irealis priėjo prie telefono ir susuko turistų informacijos biuro telefoną:
– Labas vakaras. Aš norėčiau sužinoti, nuo kada atsidaro meno galerija miestelio rytuose.
– Sekundėlę, – pasigirdo verčiamų lapų šnaresys, – rytoj į galeriją lankytojai įleidžiami nuo 10.00. ryto iki 20.00. valandos vakaro. Gero vakaro Jums.
Irealis užsisuko laikrodį ir nuėjo miegoti. Jiedu su Glorija turėjo aptarti veikimo planą ir dar kai ką…
– Tai ką aš turiu rytoj padaryti? – paklausė Glorija.
– Pamėgink rasti kokių nors užuominų paveikslo nutapymo istorijoje ir jo kūrėjo biografijoje. Gal gidė papasakos, ką nors reikšmingo, ar pati galerijoje pastebėsi, ką nors neįprasto.
– Informacija apie paveikslo ir jo kūrėjo praeitį aš jau pasirūpinau. Paskambinau Sofijai ir ji man papasakojo, kad paveikslas buvo rastas Kretos salos pilies labirinto griuvėsiuose. Tapytojo vardą sužinojo, tik iš išlikusių ant paveikslo kampo raidžių. Daugiau apie jį absoliučiai nieko nežinoma, net nėra kitų jo paveikslų. Šis buvo vienintelis.
– Suprantu. – Minutei nutilęs jis pratęsė. – Vadinasi Sofija apie mus jau žino.
– Taip. Ji mano geriausia draugė, ir mes neturime viena nuo kitos paslapčių.
– Aišku, tada prieisim prie kitos plano dalies. Nežinau, kaip, bet privalai likti galerijoje per naktį. Turime susitikti ten ir…
– Pasiimti katę, tai aš suprantu. Ji vienintelė gali nuvesti mus prie vartų.
– Tai iki rytojaus?
– Gerai, aš lauksiu tavęs…
* * *
Glorija įžengė pro galerijos duris. Jai iš paskos tipeno katė. Ji palengva apžiūrėjo visus paveikslus, kol pagaliau prisiartino prie to, kurio jai reikėjo. Ten jau stovėjo nemaža turistų grupė su gide priešakyje. Pastebėjusi katę, gidė piktai sušuko:
– Kieno ši katė? Negi nežinote, kad į galeriją gyvūnai neįleidžiami. Tučtuojau išveskite ją laukan.
Lyg supratusi gidės žodžius, katė pasileido bėgti ir pradingo kažkur salėje. Glorija linktelėjo gidei ir nuskubėjo paskui savo globotinę. Jos atsidūrė mažyčiame kambarėlyje. Glorija pastebėjo, kad tas kambarėlis puikiai tinka pasislėpti ir palaukti nakties. Pakėlusi katę ant rankų, ji atsisėdo ant prie spintelės stovinčios kėdės. Laukti teko ilgai. Pagaliau atėjo 20.00. valanda ir galerija ištuštėjo. Ji išgirdo apsauginio žingsnius, už kambarėlio sienų, tad staigiai pasislėpė už durų. Šis užėjo į kambarėlį, apsižvalgė ir nepastebėjęs Glorijos išėjo. Ji dar pastovėjo, kol tapo visiškai tylu. Tada išlindo iš savo slėptuvės ir patraukė salės, kur stovėjo paveikslas, link. Ji ėjo, laikydama katę rankose, neskubėdama ir vis besižvalgydama, ar iš už kokio kampo neišlįs apsaugos darbuotojo šešėlis. Paveikslas stovėjo salės viduryje, apšviestas mažutės lempelės lubose. Jame tarsi gyvame atsispindėjo merginos ir vaikino veidai, bei nuostabus žvaigždėtas dangus. Paveikslas stulbino savo dydžiu: jis buvo žmogaus aukščio ir dvigubų durų pločio. Glorija su kate rankose atsisėdo šalia paveikslo ir staiga pajuto, kaip jos vokai merkiasi ir sąmonė po truputį apsiblausia. Pagaliau ji visiškai nurimo ir užmigo.
* * *
Irealis atsimerkė ir pajuto, kad guli galerijoje, šalia paveikslo. “Ne, nejaugi nieko neišėjo?” – susijaudinęs pagalvojo jis. – “Keistieji sapnai baigėsi ir aš jos niekada daugiau nebepamatysiu? Ką aš padariau? Gal nereikėjo čia važiuoti?” Sekundei Irealį apėmė neviltis, bet laimei kitoje salės pusėje jis pastebėjo Gloriją. “Mums pavyko, mes vis dar sapnuojame.” Glorija pribėgo prie jo ir apkabino. Spausdamas ją prie savęs Irealis pastebėjo, kaip katė sukiojasi apie paveikslą. Tada jis paleido iš savo glėbio Gloriją ir jie abu kartu priėjo prie paveikslo. Jo paviršius keistai blizgėjo ir vilnijo kaip jūros bangos. Atrodė, kad pro jį galima būtų praeiti kiaurai, kaip pro kokią vandens sieną. Katė atsisuko į porą, sumurkė ir liuoktelėjo į paveikslą. Pasklido ratilai, lyg kažkas būtų įmetęs į vandenį akmenį ar kokį kitą daiktą, ir ji pradingo. Irealis ir Glorija sutrikę pasižiūrėjo į vienas kitą:
– Ar tai ir yra vartai tarp lygiagrečiųjų pasaulių? Katė parodė mums kelią. Dabar mes turėtume sekti jos pavyzdžiu ir žengti pro juos. Gal mums pavyks patekti į tokį pasaulį, kur galėsime būti kartu ir mūsų niekas daugiau neišskirs.
– Tu juk žinai, kad aš eisiu paskui tave į pasaulio kraštą, kad ir kokiame pasaulyje mes beatsidurtume. – Glorijos akyse degė ryžtas ir pasitikėjimas.
– Jei tu pasiruošus, tada eime.
Jie pasibučiavo, susikibo rankomis ir lėtai žengė į paveikslą. Staiga juos apėmė neapsakomai keistas jausmas, kurį jie pajuto pirmojo jų susitikimo metu: jie lyg kybojo ore ir pradėjo skristi kažkur toli, o aplinkui skriejo daugybė žvaigždžių…
* * *
Glorija pajuto, kad yra užsidėjusi multiakinius ir mūvi instrumentines pirštines. Ji nusiėmė akinius ir apsižvalgė. Patalpa, kurioje ji sėdėjo, buvo pilna kompiuterių ir krėslų, su juose sėdinčiais žmonėmis, kurie visi dėvėjo tokius pat akinius ir pirštines. Ji nebeprisiminė, kaip čia atsidūrė, bet štai patalpos gale pastebėjo vaikiną, kuris taipogi buvo išsivadavęs nuo visos tos įrangos. Jis žvalgėsi aplink, kaip ir ji…
…Kai jų žvilgsniai susitiko, Irealis ją pažino. Jis nepajėgė prisiminti, kaip ir kada jie susipažino, bet žinojo tik vieną – jiems skirta būti drauge. Tada Irealis pakilo nuo savo kėdės ir pradėjo lėtai eiti prie jos. Mergina taip pat artinosi ir jos akyse švietė neapsakomas džiaugsmas ir laimė. Pagaliau jie priėjo vienas prie kito, apsikabino ir kartu nuėjo išėjimo link.
v
Koridoriuje, prie kabineto durų, sėdėjo vaikinukas. Jis abejingai žiūrėjo į išeinančią porą. Rankose laikė laikraštį, kuriame buvo raudonu pieštuku apvestas skelbimas:
“Jei jums nusibodo gyventi šiame pasaulyje, nekelkite prieš save rankos. Toks pasitraukimas iš gyvenimo – ne išeitis. Mes siūlome kitokią išeitį. Mūsų firma apgyvendins jus naujame, jūsų pačių susikurtame pasaulyje. Galėsite pasirinkti naują vardą, kuo būsite, kokiame mieste gyvensite, kiek metų turėsite. Tai bus tarsi gimimas iš naujo. Bandomasis laikotarpis 9 dienos. Per tą laiką jūs neprisiminsite savo senojo gyvenimo. Tad jei per šį trumpą laiką mūsų paslaugos jus patenkins, galėsite visą likusį gyvenimą užsidaryti savo pasaulyje ir ten gyventi. Kaina, labai nedidelė – kadangi šio pasaulio turtas nebeturės reikšmės, jį atiduosite mums ir už tai mes rūpinsimės jūsų kūnu čia. Pasitikėkite, mumis ir mes paversime jūsų slapčiausias fantazijas realybe… “
* * *
O tuo tarpu už sienos, šalimais esančiame kabinete, kalbėjo firmos direktorius Umbra:
– Programa “Utopija” buvo sukurta tam, kad gelbėtų žmones nuo savižudybės. Kadangi dabar ši problema ypač opi, tad turime dėti visas pastangas, kad žmonija neišnyktų nuo žemės paviršiaus. Mes suteikiame viltį, kad jie galės užsidaryti Virtualioje Realybėje (VR), savo susikurtuose pasauliuose. Visi šie žmonės sujungti į vieną bendrą programą ir gyvena vienas kito pasauliuose, kurio valdovais įsivaizduoja esą patys. Per tą laiką jie nebeprisimena, kaip gyvenę lig šiol, tad pažadas, duotas skelbime, iš dalies išpildomas. Bet mūsų tikslas nėra palikti juos visą gyvenimą būti priklausomais nuo kompiuterių. Iš tiesų per tas 9 dienas “Utopija” tyrinėja mūsų objektų norus ir fantazijas. Kai ji suranda kiekvienam žmogui antrąją pusę, kuri jam tinka visais atžvilgiais, palengva imasi veiksmų ir kodų-simbolių pagalba juos suveda. Poros nebepasitenkina atsitiktiniais susitikimais, jos nori išsilaisvinti iš savo pasaulių į tokį, kur galėtų būti kartu visą laiką. Štai tada programa sėkmingai užbaigiama juos abu atjungus nuo VR. Jie gauna, tai ko nori, o mums nereikia rūpintis jų kūnais, prijungtais prie kompiuterių. Kaip parodė bandomasis “Utopijos” laikotarpis, programos efektyvumas šimtaprocentinis…
Klaipėda, 2001
Parašyti atsiliepimą autorei
