Skaitiniai

2003-01-06
 

Skaitiniai: Trys norai

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas
Tags:

Aš esu Dvasia, sklandanti Kosmoso platybėse ir besigilinanti į Visatos filosofiją. Mano egzistavimas amžinas. Aš mačiau Visatos pradžią, aš sulauksiu jos pabaigos. Aš labai daug žinau, tačiau dar yra paslapčių, kurių aš neperpratau, nors tuo domiuosi nuo pat amžinybės pradžios. Viena tokių paslapčių – dvikojai kūnai, neseniai atsiradę įvairiuose Visatos pakraščiuose ir laikantys save protingais, turinčiais Dvasią. Bet aš juos perprasiu, jei jie nesuspės išnykti. Tam aš turiu daug laiko.


* * *


Laive buvo nusistovėjusi sava tvarka. Turbūt kitaip ir negalėjo būti drauge keliaujant ištisus metus. Nežiūrint rangų ar laipsnių, žmonės vieni į kitus kreipdavosi tik vardais. Ir jei išgirsdavai pavardę ( o ypač su pareigų pavadinimu) – žinok, kad arba situacija išties rimta, arba besikreipiantis rado priežasčių supykti. Nors, tiesą sakant, kolektyve atmosfera neįtikėtinai gera, ir nesusipratimų beveik nepasitaiko.


Budėjimas laive vyksta pamainomis, tačiau valdymo patalpoje visada yra daugiau žmonių, nei turėtų būti. Tačiau tai nė kiek netrukdo nei budintiems, nei jų draugams. Nebent kapitonui, kuris neišsiduoda.


Tąkart viskas atrodė kaip visada, ir nebuvo jokių gresiančios nelaimės pranašų, kai staiga…


– Edgarai! – pasigirdo susijaudinęs balsas. – Ekranai rodo, kad mes pradėjome lėkti pasiutusiu greičiu.


Aukštas tiesus žilstelėjusiais smilkiniais vyras dirstelėjo pro iliuminatorių, tačiau jį gaubė aklina tamsa, nesimatė nė menkiausio žvaigždės blyksnio. Atrodė, kad purvas patikimai užlipdė laivo akis.


Vyras atsisuko į komandą ir gana ramiu balsu ištarė:


– Diana, užklausk kompiuterio.


Mitrūs pirščiukai greit perbėgo klaviatūra, ir po akimirkos moteris ištarė:


– Greitis normalus ir lygus…


Po to nuo jos lūpų nukrito keiksmas, gal labiau tinkantis šiurkščiai vyriškai galvai.


– Kas yra? – kapitonas Edgaras prišoko prie jos ir įsmeigė akis į ekraną.


Toje pozicijoje, kur buvo išvedamas laivo greitis, skaičiai mirksėjo ir kito. Tai vyko gana greitai, tačiau žmogiška akis spėjo užfiksuoti, kad duomenys kinta į didėjimo pusę. Gal per dešimtį sekundžių skaitinė išraiška įgijo pastovią formą, ir dabar greitį nurodantys simboliai badė žmonėms akis.


– Negali būti! – negalėjo atsitokėti Edgaras. – Mūsų laivas techniškai nesugebėtų lėkti dešimt kartų greičiau už šviesą. Čia kažkas ne taip.


Dabar patalpoje nebuvo astronauto, kuris ramiai sėdėtų kėdėje. Visi norėjo savo akimis pamatyti pragariškus skaičius arba bent įžiūrėti dulkelę ant lygaus ekrano paviršiaus, kuri ir iškreipia teisingą informaciją.


Greičiausias iš jų dar tebuvo pusiaukelėje, kai sumirksėjo raudona avarinė lemputė, ir kompiuteris sugeneravo garsinį signalą.


– Laive sparčiai mažėja deguonis! – Diana visiems paskelbė naują informaciją, tačiau tai jau nebuvo būtina.


Netrukus pirmasis pradėjo dusti Gregoris. Jis griebėsi už gerklės, veidą išmušė dėmės, užpuolė kosulys. Pora draugų, atrodančių ne ką geriau, nutempė jį prie skafandrų ir įkišo veidu į deguonies padavimo žarną. Gregoris atsigavo ir puolė rengtis skafandrą. Kiti astronautai springdami taip pat skubėjo įlysti į apsauginį rūbą, ir niekas sumaištyje nepastebėjo kaip atsidarė centrinės valdymo patalpos durys, ir į vidų įžengė dar vienas kokių trisdešimties metų astronautas. Pastebėjęs paniką, jis sustojo ir pabandė susigaudyti, kas čia vyksta.


Tuo tarpu durys už jo automatiškai užsidarė, tačiau vyras į tai neatkreipė dėmesio. Jis prišoko prie vieno iš lėčiausiai besirengiančių draugų ir griebė jį už peties:


– Stepanai, kas atsitiko?


Stepanas pirštu parodė į deguonies balioną ir atkakliai rengėsi toliau.


– Kas yra? – vis tiek nesuprato astronautas.


Stepanas, kosčiodamas ir stengdamasis kiek galima mažiau kvėpuoti, išspjovė:


– Oras išeina!


– Ką čia paistai? – suriko pašnekovas. – Koks oras?


Stepanui, matyt, pabodo tas atkaklumas, ir jis pakėlė balsą:


– Leo, oras išeina iš laivo! Nėra kuo kvėpuoti!


Jo veidas pamėlo, o rankos greit prispaudė deguonies kaukę prie nosies.


– Arba jūs visi išprotėjote, arba aš! – atšovė Leo ir suriko. – Ramiai!


Žodis paveikė stulbinančiai: visi atsisakė daugybės nenaudingų judesių, sutramdė paniką.


– Ką jūs darote? – jau tyliau, bet pakankamai garsiai, kad girdėtų ir žmonės, jau įlindę į skafandrus, pasakė Leo. – Jokio oro nutekėjimo nėra. Argi nematote, kad aš nedūstu?


Paskutinis argumentas pasirodė stipriausias. Dar nespėję užsimauti šalmų, astronautai atsargiai atitraukė deguonies kaukes ir buvo maloniai nustebinti.


Po valandėlės vieni kitiems tapšnojo per pečius ir juokavo:


– Matei, kaip Emilis šoko prie baliono? Sako: “Duokit nors ir kojinę, kad tik ten būtų oro”…


– O Paulius net kūliais nusirito…


– Tamara, ta švelniai violetinė spalva tau labai tiko, tik ant skruostų…


– Reikėjo į save pasižiūrėti…


Kiek nuslūgus džiaugsmui, Edgaras ištarė:


– Matyt, avarinė sistema susitvarkė.


– Tačiau aš net nepajutau deguonies sumažėjimo, – paprieštaravo Leo. – Gravitacijos ar kitų sutrikimų taip pat.


Edgaras tylėdamas priėjo prie kompiuterio. Jo indikatoriai rodė pernelyg žemą deguonies kiekį ore, kad būtų galima ramiai kvėpuoti. Kapitonas įvedė užklausimą, ir mašinos atsakymas patvirtino indikatorių parodymus.


Edgaras, nekreipdamas dėmesio į už jo nugaros susispietusius kelionės draugus, patikrino visų sekcijų ir sistemų darbingumą. Jis liko patenkintas ir kartu suglumintas.


– Viskas tvarkoje, – pasakė atsisukęs, – ir niekas nebuvo išėję iš rikiuotės.


– Kaip tai suprasti? – apstulbo Ralfas.


– Aš manau, kad tai saviįtaiga, – pareiškė Leo. – Jūs pastebėjote parodymus, smegenys priėmė, kad deguonies mažai, ir jūs tikrai ėmėte jausti jo stygių.


– Kaip?!? Visi iš karto?


– Na, aš nežinau.


Edgaras liepė visiems išsivaikščioti į savo vietas, po to pasižiūrėjo į kompiuterį ir sumurmėjo:


– Paišdykauti sugalvojai? Ar visai sugedai?


Per vidinio ryšio prietaisą kapitonas iškvietė porą specialistų ir nurodė pakrapštyti kompiuterį – to betrūko, kad grįžtant namo dėl mašinos klaidos ar neteisingo pranešimo kelionė baigtųsi nesėkme.


Du vyrai atrodė rimtai nusiteikę surasti gedimą, tačiau nesuspėjo net varžtų atsukti.


Visų dėmesį patraukė krebždesys ir beldimas laivo išorėje.


– Kokia čia velniava vyksta? – nesusilaikė Edgaras.


Ričardas įjungė korpuso apžiūros ekranus, ir žmonės nustėro: visas laivo paviršius buvo aplipęs tamsiomis daugiakojėmis, kiek panašiomis į aštuonkojus, pabaisomis. Vieną ekraną užpildė tik pabaisos galva, ir žmonės lyg užkerėti žiūrėjo į neapykantą spinduliuojančią trikampią svetimos būtybės akį. Tuo metu niekas nenusistebėjo, kodėl pabaisos be skafandrų.


Už poros minučių suspigo Diana. Juoda bjauri galūnė, nusėta smulkiais čiulptuvėliais, išlindo tiesiog iš sienos ir pabandė sugriebti moterį už rankos.


– Tu jiems patinki, – mestelėjo Paulius ir, pačiupęs ginklą, spinduliu nurėžė šlykštynę.


Pasklido siaubingas dvokas, galūnė nukrito ant pulto ir ištižo.


– Pats valysi, – pasakė Ralfas.


Deja, ta galūnė nebuvo vieninteliu svetimkūniu laive: atrodė, iš visų įmanomų pusių, viršaus ir apačios į žmones tiesėsi juodos gleivėtos letenos. Pabaisos lindo iš sienų, krito astronautams ant galvų, graibstė už kojų. Štai viena užkabino Adomą iš karto už abiejų kojų, ir vyras tėškėsi visu ūgiu ant žemės, kartu pritrėkšdamas porą mažesnių užpuolikų, tačiau jų bendrai apspito auką ir suleido čiulptuvus į gyvą kūną. Jei kuris iš jų trumpam atsitraukdavo, tai tik su mėsos gabalėliu mažose žiotyse. Žmonėms neliko nieko kito, kaip griebti ginklus ir naikinti priešą. Deja, ne visi suskubo prišokti prie ginklų: juodų kūnų gausybė aklinai užtvėrė kelią. Prasiveržę astronautai mėtė ginklus šia gyva užtvara užblokuotiems draugams, ir užvirė mūšis. Iš minkštakūnių pabaisų buvo galima tikėtis didesnio gyvybingumo: jas lengvai žeidė ne tik spinduliniai ginklai, bet ir paprastos kulkos. Tačiau vargas tam, kurį apraizgydavo juodasis voratinklis!


Geras dešimt minučių virė kova. Aštuonkojai nustojo lindę iš sienų, ir, nežiūrint didokų žmonių nuostolių, susirėmimas ėjo į pabaigą. Dvokas vertė užsispausti nosis, tačiau dabar rankos buvo reikalingesnės kitur, teko nekreipti į jį dėmesio.


Galų gale paskutinė pabaisa ištižo, ir likę gyvi žmonės stovėjo beveik iki kelių įklimpę gličioje masėje. Kai realus pavojus dingo, ne vienas skrandis priminė save, ir žmones ėmė pykinti.


Nelauktai juodoji substancija pradėjo nykti. Ji nuosekliai traukėsi prie grindų, mažėjo, kol liko kelios nedidelės balos, tačiau jos taip pat nyko, susitraukė iki dėmelių. Galų gale pranyko ir šios. Ką tik vykusį susirėmimą terodė žmonių lavonai bei šūvių sugadinta aparatūra ir vidaus apdaila.


Markas neišlaikė įtampos. Jis suriko ir ėmė vedžioti ginklo spindulį, nesirinkdamas nei krypties, nei aukščio. Tik per laimingą atsitiktinumą mirtis nepalietė nė vieno žmogaus. Edgaras buvo priverstas nušauti Marką.


Kapitonas tesuspėjo įsakyti visiems astronautams susirinkti centrinio valdymo patalpoje, kai vėl suspigo Diana. Edgaras, greit sugriebęs ginklą, pasisuko į ją, ketindamas nušauti aštuonkojį, tačiau sustojo lyg žaibo trenktas: greta Dianos stovėjo Tomas, toks, kokį Edgaras jį matė paskutinį kartą ten, Lemio planetoje – visas žaizdotas, aptekęs krauju. Vienintelė likusi akis su priekaištu varstė astronautus, ir kiekvienas, kurį perliedavo šis žvilgsnis, pasijusdavo kaltu, nors puikiai žinojo, kad dėl Tomo žūties tebuvo kalta gal tik senoji mirusi civilizacija, kurios įtaisai bei statiniai buvo perdaug pažeisti laiko, kad būtų galima piktnaudžiauti jų tyrinėjimu.


Nė vienas astronautas nesiryžo užduoti visus kankinančio klausimo – “kaip? “. Visi stovėjo savo vietose, kol pirmasis susiprato Ričardas. Jis prišoko artyn ir pasakė:


– Aš tave sutvarstysiu.


Astronautas susirado tvarsčių ir ištreniruotais judesiais pradėjo vynioti jį ant sužeistojo rankos.


Ūmai Tomas užvertė galvą aukštyn ir šiurpiai nusikvatojo. Buvo nejauku žiūrėti, kaip dvidešimt pirmojo amžiaus pabaigoje kosminiame laive žmogui dygsta ilgi vampyriški dantys. Tačiau tai buvo realybė. Tomas susilenkė ir įsikibo dantimis į Ričardo sprandą.


Edgaras sutriko – šauti ar ne? Kol jis pagaliau ištaikė progą, abu: auka ir grobuonis – tiesiog akyse ėmė tirpti. Jie nyko lėtai ir tarsi mažomis dalelytėmis. Dingsta tai vienas taškiukas šone, tai kitas ant peties, po to trečias pilve, ketvirtas ant galvos, paskui vėl…


– Edgarai, kas čia vyksta? – neišlaikė kažkuris. – Ar tu ką nors supranti?


– Ne, – atsakė kapitonas, – mano sąmonė nepajėgia tokiu tempu apgaubti šitos galybės neįmanomų dalykų. Man atrodo keista, kad vos tik mes atsigauname nuo vieno šoko, iškart prasideda kitas. Mes net neturime laiko apmąstyti tai, kas įvyko.


– O dabar?


O dabar pradėjo rinktis astronautai iš viso laivo. Užsiimti kalbomis nebuvo kada. Kapitonas norėjo surinkti juos visus, o po to pasikalbėti.


Kaip pranešė atvykusieji, jie niekur nesusidūrė su minimomis keistenybėmis ir dabar tik nepatikliai kraipė galvas. Tačiau draugų lavonai, vis dar gulėję ant grindų, vertė patikėti net tokiomis pasakomis, kokias jie išgirdo čia. Kol Edgaras nupasakojo visus juos užgriuvusius įvykius, dalis ekipažo ištempė kūnus į saugyklą ir sugrįžo į susirinkimą.


– Ką jūs manote apie tai? – pataikė jie į baigiamąjį kapitono klausimą.


Norą kalbėti pareiškė Emilis. Visi nuščiuvo.


– Štai dabar jūs žiūrite į mane, – pradėjo Emilis, – ir manote, ką tas Emilis pasakys. O aš jums pasakysiu, kad visai nesu Emilis.


Leo nusikvatojo:


– Tai kas gi tu?


– Aš esu Luisas, – visai rimtai atsakė Emilis. – Jūs manote, kad aš, tai yra Luisas, žuvau Lemyje? Ne, tai Emilis ten žuvo. Taip, aš vykau kartu su Kornelijumi į tyrinėjimus. Taip, mus abu užgriuvo požemiuose, tačiau aš galiu jums papasakoti, kaip viskas buvo.


Astronautai tylėdami klausėsi pasakojimo, ir kuo toliau, tuo neramiau jie jautėsi. Iš tikrųjų, Luisas – Emilis pateikė tokių smulkmenų, kurių niekas kitas negalėjo žinoti. Aišku, tai galima priskirti lakiai vaizduotei, tačiau kai kurie minimi faktai buvo žinomi vienam kitam žmogui, ir jie turėjo prisipažinti, kad pasakojimas panašus į tiesą.


– Kodėl tu turi Emilio išvaizdą? – niūriai paklausė Edita.


– Išvaizda, – paniekinančiai išsiviepė Luisas. – Ji nieko nepasako. Tikrasis žmogus esi viduje, o ne išorėje. Kiekviename iš jūsų tūno po kelis žmones, ir jūs net nesugebate jų atskirti.


Su šiais žodžiais nelauktai astronautai pradėjo dvejintis. Tai buvo skausmingas procesas, ir jo metu niekas negalėjo žioplinėti aplinkui. Visi buvo sutelkę dėmesį į save.


Ir štai jų tapo dvigubai daugiau. Edgaras matė du Paulius, du Leo, dvi Dianas… Jis neatrado nė mažiausio skirtumo tarp antrininko ir originalo, abu atrodė identiški. Edgaras pasisuko ir susirėmė žvilgsniu su … pačiu savimi. Jį pribloškė tas žvilgsnis, tos akys. Jų gilumoje švietė pragaro ugnis, kapitonas išskaitė jose mirties nuosprendį sau ir nesąmoningai siektelėjo ginklo.


– Taip, taip, žmogau protingas, – šaltu balsu prabilo antrasis Edgaras, – siek šautuvo, naikink į save panašų. Tik tokiu būdu tu tapsi pasaulio valdovu, kosmoso užkariautoju. Be abejo, žmogus – tai skamba išdidžiai! Jau amžių glūdumoje dingę tie laikai, kai žmogus išmoko vaikščioti stačias, taip sakant, tapo homo erectus arba, tiksliau išsireiškus, homo rectum.


Edgaras nuleido ranką. Tame pašaipiame balse buvo dalelė tiesos – kodėl jis turi pradėti šaudyti į stebuklingai atsiradusį antrininką? Vien dėl to, kad tai neįprasta?


Ir jis nešovė. Nešovė, bet instinktyviai negalėjo atsisukti nugara į antrininką. Šis gi pasilenkė ir, paėmęs ranka už šautuvo vamzdžio, truktelėjo jį į save. Edgaras viena ranka tvirtai laikėsi ginklo, o kita pabandė nuplėšti nuo jo savo dvynio ranką. Vos tik jų kūnai susilietė, antrininkas išnyko.


Dabar Edgaras galėjo laisvai apsidairyti. Atrodo, daugelis antrininkų gviešėsi į ginklus, ir ne visi žmonės, kaip Edgaras, tvirtai laikė šiuos mirtį nešančius daiktus. Kapitonas matė, kaip viena iš Dianų pasiima ginklą, atsuka vamzdžiu į priešininkę ir spaudžia mygtuką. Tarsi sulėtintame filme nukautoji susmuko ant žemės, o po ja ėmė plėstis kraujo bala.


Timas, bandydamas paimti ginklą, smogė juo priešininkui į veidą ir galų gale liko vienvaldžiu ginklo šeimininku. Jis nusitaikė į Timą – dublerį ( ar originalą? ) ir iššovė. Kulka praėjo kiaurai, ir potenciali auka vėl įsikibo į šautuvą.


Pasigirdo dar keli šūviai, ir Edgaras suvokė, kuo tai gali baigtis.


– Prisilieskite ranka prie antrininkų, – sušuko jis, – ir jie išnyks!


Astronautai paklausė. Tai buvo veiksmingesnis ginklas už tradicinį. Susitvarkę su savaisiais antrininkais, žmonės skubėjo į pagalbą draugams.


Pagaliau, apčiupinėję vieni kitus, astronautai įsitikino, kad antrininkų tarp jų nėra. Žmonės apsigynė nuo naujo užpuolimo. Tiesa, kaina buvo per didelė: beveik pusė jų tąsėsi mirties agonijoje.


– Jis antrininkas! – dūrė pirštu į kapitoną Ralfas.


– Tu ką… – neteko žado Edgaras, tačiau jis nelaukė, kol Ralfas šaus, o kuo greičiau nėrė už pulto.


Šūvis pasigirdo tuojau pat, tačiau kulka nesurado žmogaus.


Edgaras keiksnojo save, kam išleido iš rankų ginklą ir laukė pasirodant Ralfo, bet išgirdo kitus šūvius. Patalpoje, atrodo, užvirė naujas mūšis, ir kapitonas, nebodamas kulkos paklydėlės, iškišo galvą iš slėptuvės.


Žmonės atrodė kaip pamišę: stiklinėmis akimis jie varstė vieni kitus ir šaudė į bet kur. Kai Edgaras susirado šautuvą, šis jau nebuvo reikalingas.


Jis žengė per suvirtusius kūnus, pasilenkė išgirdęs silpną alsavimą.


– Viskas, – tyliai pasakė Leo stingstančiom lūpom. – Kodėl?


Ir numirė. Kapitonas atsitiesė, paėjo kelis žingsnius ir sunkiai klestelėjo ant artimiausios kėdės.


Po valandėlės kompiuteris supypsėjo, ir Edgaras pažvelgė į ekraną. Jame gražiai plevendama plačia uodega plaukiojo geltonos spalvos žuvelė.


“Kas tu? “- užklausė Edgaras.


Kompiuteris prarijo klausimą, tačiau neskubėjo atsakyti. Tik po kurio laiko ekrane pasirodė užrašas: “Paleisk mane, seneli, ir aš išpildysiu tris tavo norus. “


Nelabai mąstydamas, ką daro, kapitonas įvedė:


“1. Palik laivą.


2. Kad visi astronautai būtų gyvi.


3. Kad laivas būtų Saulės sistemoje. “


“Tavo norai išpildyti”, – perskaitė Edgaras ir tik tada išgirdo šurmulį.


Jis apžvelgė patalpą: Stepanas kaip visada kažką šnabžda į ausį Dianai, Ralfas šaiposi iš Pauliaus, Gregoris įkišęs nosį į ekraną. Viskas tvarkoje?


– Edgarai, ką tik perkirtome Saulės sistemos ribą, – sušuko Ričardas. – Iš jūsų butelis Žemėje.


– Taip, – nepaklusniomis lūpomis atsakė kapitonas.


* * *


Aš esu Dvasia, sklandanti Kosmoso platybėse ir besigilinanti į Visatos filosofiją. Mano egzistavimas amžinas. Aš mačiau Visatos pradžią, aš sulauksiu jos pabaigos. Aš labai daug žinau, tačiau yra paslapčių, kurių aš neperpratau, nors tuo domiuosi nuo pat amžinybės pradžios. Viena tokių paslapčių – dvikojai kūnai, neseniai atsiradę įvairiuose Visatos pakraščiuose ir laikantys save protingais, turinčiais Dvasią. Aš po žingsniuką pradedu juos pažinti. Aš juos perprasiu, jei jie nesuspės išnykti. Tam aš turiu daug laiko.


Vidas Gavelis


pareikšti nuomonę forume.



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
 

Savaitėlė – 2

Nr. 2. 2001.04.26 SAVAITĖS TEMA – TRIFIDŲ 50-METIS TRIFIDŲ DIENOS50-metį pažymėsime TRIFIDŲ NAKTIMI ??? John Wyndham – tai britų rašytojo John Wyndham Parkes Lucas Beynon […]
Archyvas
 

 
 
 

Savaitėlė – 35

Nr. 35. 2003.02.11 Tautiniai reikalai Penktas kartas nemeluoja?.. Na, štai – praėjo, atgriaudėjo, nugarmėjo praeitin… taip įkyriai skelbtas, anonsuotas ir reklamuotas “Geriausios Lietuvos Fantastikos 2002R...
Archyvas
 

 
 
juratekastytis1[1]

Muzika: Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys

Roko opera “Jūratė ir Kastytis: legendos tęsinys”       Kompozitorius Rokas Radzevičius, libreto autorius Rimvydas Stankevičius       Kodėl gi fantastika.lt rašo apie […]
Archyvas