···
Laukymė priešais atsirado taip netikėtai, kad Jūratė riktelėjo. Prieblanda, šakos ir staiga… saulė tiesiai į akis.
Ir dideli žmonės, ne barstukai.
Ji atšoko, pasiruošusi kiekvieną akimirką nerti atgal į mišką.
Tai buvo kiti žmonės. Ne tie, kurie pagrobė ją ir jos “faanak Perkun”. O tie, nuo kurių bėgo pagrobėjai.
Vieną ji pažino.Tą, kuris buvo labai panašus į Deo. Jūratės širdis ėmė dar labiau daužytis.
Jie šypsojosi, mosavo rankomis, kažką nepiktai kalbėjo. Sėdėjo aplink ryšulėlį su maistu, valgė, siūlė ir jai. Nėjo artyn, tiesiog kalbėjo ir mojo jai prieiti. O Jūratė neskubėjo – paskutiniai įvykiai ją stipriai įbaugino ir parodė, kad žmonės ne visada būna geri. Žmonės buvo tikri pabaisos. Ji jau išsiilgo šalto ir niūraus, tačiau saugaus laivo. Saugaus. O šitie vis šypsojosi ir kalbėjo. Atrodė draugiški. Jūratė išgirdo minint Perkūną. Ir patikėjo tuo, ką jau intuityviai nujautė – kad šie žmonės jos pusėje. Kad jie linki jai gero.
Bet ir tada ji laikėsi atokiau, ir kai Kastytis žengtelėjo jos linkui su dešra ir duona delne, Jūratė atsitraukė atatupsta. Jaunuolis skėstelėjo rankomis, padėjo maistą ant varnalėšos lapo ir grįžo prie draugų.
Jūratė kiek palaukė, paskui, smalsumo genama, nuėjo ir paėmė paliktą lauknešėlį. Kompanija stebėjo ją net sulaikiusi kvėpavimą – Jūratė ilgai apžiūrinėjo duoną, dar ilgiau – dešrą. Kai ji pagaliau atsikando visi ėmė šypsotis.
– Žiūrėk, mūsų žvejys prisijaukins laukinę jūrų mergelę, – komentavo šį įvykį Kovas.
– O ką? – atsigręžė Kastytis, – kas nors negerai? Kas nors prieš?
Kai jie patraukė eiti – jūros mergelė nusekė paskui. Kastytis vis dairėsi per petį, – mergelė nei atsiliko, nei artinosi. Retsykiais jų žvilgsniai susitikdavo ir abu nukaisdavo.
Tai pastebėjęs Knygius klausiamai žvilgtelėjo į Kovą.
Šis mirktelėjo jam viena akimi, nusišypsojo ir sušnibždėjo:
– Ek, tai jaunimas. Jiems dar viskas prieš akis.
– Taip, – sutiko juodaknygis, – bet ji senosios Dievų tautos dukra. Aš apie juos įvairių dalykų girdėjau. Ji atlė!
– Aaa, patikėk, jokio skirtumo, – atsakė Kovas ir vėl mirktelėjo. – Dievų laikas praėjo. Jie nužengė ant žemės, o kai tai padaro…
···
Perkūnas sustojo. Durklo galiukas skaudžiai bakstelėjo į nugarą.
– Judam, judam… – Kaltras šypsojosi savo negera plėšraus žvėrelio šypsena, – nestabdom judėjimo.
Perkūnas sukando dantis ir įsiropštė į lėktuvėlį. Kaltras su Lokiu įsitaisė jam už nugaros. Abu išpūtę akis dairėsi po prietaisų skydelius. Lokiui iš burnos siaubingai dvokė. Kaltras atsitraukė nuo jo kiek galima toliau.
– Loky, tu ką, gal dvėselieną ėdi? – šmaikštavo magas.
– Ar aš? – sukosi šis alsuodamas Perkūnui į veidą, – tai kad ne.
– O man atrodo, kad taip.
– Ne.
– Taip! Ir dar kalba kaip kokia mergaitė “ne, ne” – mėgdžiojo tyčiodamasis. Suokalbiškai dirstelėjo į Perkūną, – kaip manai?
Perkūnas neatsakė. Jis pagalvojo apie Jūratę. Ir staiga tapo visiškai abejingas. Emocijos atsijungė palikdamos kažkokią liguistai ramią būseną. Taip turbūt jaučiasi vedami į egzekuciją pasmerktieji mirti, kai jie pagaliau susitaiko su likimu.
– Tai kylam! – Kaltras dabar baksnojo durklu kažkur, po Perkūno pažastimi, – aš žinau, kad tai ne burtai, o mašina. Liepk jai pakilti ir nusileisti į Taalą!
Durklo galiukas nuo pažasties slystelėjo prie kaklo.
– Kylam! – juodojo mago balse atsirado sadistiška gaidelė, – Loky, kvėptelk jam į nosį, gal tai labiau padės nei mano durklas.
Lokys vos taip ir nepadarė – pasimetęs svarstė, kvėptelėti jam ar ne – o gal visgi magas tyčiojasi, kaip visada.
Kaltras negarsiai juokėsi, durklas vos vos slystelėjęs įpjovė Perkūno kaklo odą.
Dilgtelėjus skausmui Perkūnas apsisprendė. Jau seniai apie tai galvojo, tačiau apsisprendė tik dabar. Jis jau pralaimėjo dalį mūšio – prarado Jūratę… Bet kas ta Jūratė? Eilinė mergiūkštė. Užauginta kaip sava. Na, ir kas? Tai tik įpratimas, prisirišimas, niekai. Kentėti dėl moterų – ne pirmas kartas – seniai reikėjo su tuo susitaikyti, kaip susitaikoma su lietumi, žaibu ir kitomis gamtos stichijomis. Nieko nepakeisi. Ji pati pabėgo… tiesiai bėdai į nasrus. Pati.
Taalo jis neatiduos.
Taalas jo. Jis negali pabėgti kaip kokia vėjavaikė moteris.
Taalo jie negaus. Niekada.
Laivelis pakilo. Lokys ėmė pusbalsiu burbėti kažkokias savo maldas. Net Kaltras pritilo, pažvelgė pro langą ir užsimerkė.
Perkūnas tyčia pakilo labai aukštai, paskui prasuko pora “mirties kilpų”. Ir pasigailėjo tai padaręs – Lokį supykino ir kabinoje ėmė dvokti išties nepakeliamai.
– Leiskis į Taalą! – siuto Kaltras durklu darkydamas jo kaklą, – kol mes čia nepadvėsėm nuo smarvės! Be fokusų!
Perkūnas paklusniai mažino aukštį. Jūra vis artėjo. Kaltras užsimerkė. Lokys kažką burbėjo. Pagaliau laivelis paniro į vandenį. Tiek Lokys tiek Kaltras skaudžiai susimušė pakaušius į laivelio lubas – saugos diržai automatiškai užsisega tik piloto krėsle – Perkūnas, žinoma, nevargino nekviestų keleivių perspėjimais.
Taalas vis artėjo. Užneštas smėliu, apaugęs žolėmis. Didžiulis ir didingas.
Taalas. Kaip paukštis sulaužytais sparnais.
Laivas – gyvenimas. Visas jo gyvenimas. Laivas – kapinės. Visų – beveik visų – jo artimųjų kapinės. Rūdijanti atsiminimų buveinė.
Taalas. Kaip artimas žmogus, geriausias draugas…
Šliuzų varikliai išpumpavo vandenį iš angaro. Pagaliau jie išsiropštė iš dvokiančio laivelio. Jie jau buvo Taale. Jo Taale. Perkūnas atvėrė sieninį valdymo pultą.
– Neliesti! Nieko neliesti! – sustūgo magas, – traukis nuo ten!
“Jį neblogai instruktavo, – dingtelėjo Perkūnui, – Bet tai jam nepadės”
– Man reikia atidaryti duris, – ramiai pratarė, – ar nori patekti į laivo vidų?
– Aaaa, – Kaltras dairėsi nežinodamas, ką daryti, į Lokį buvo gaila net pažiūrėti. – Na, gerai. Bet sakyk, ką darai, nieko neliesk be mano leidimo!
Perkūnas palietė pirštais mygtukus. Surinko kodą. Vieną, kitą. Ir pagaliau tą kodą. Tą. Niekada netikėjo, kad teks jį surinkinėti.
Kompiuteris užklausė vieną kartą. Antrą. Paprašė asmens kodo, įgaliojimų kodų… Atrodo, kad pats laivas nenorėjo tuo patikėti. Bet jam teko.
Galu gale laivas pakluso. Susitaikė. Perkūnas paliko jam 10 minučių. Dešimt minučių jam ir sau.
Atsisveikinimui.
Tada spustelėjo vieną mygtuką ir durys paklusniai atsivėrė. Jie įžengė į pagrindinį Taalo koridorių. Jame vienur kitur jau žibėjo raudonos aliarmo lemputės. Perkūnui suspaudė širdį.
– Zihaan hi saad tciin! (iki sprogimo liko devynios minutės!), – pagaliau garsiakalbiai pranešė tai, ko Perkūnas seniai laukė.
Lokys suriko ir puolė ant kelių. Kaltras tik krūptelėjo ir vėl ėmė mosuoti savo durklu Perkūnui palei akis:
– Kas tai?
– Taalas kalba.
– Ką kalba?
– Klausia, ko jūs atėjote.
– Bet jis negyvas! Jis – mašina! Kodėl jis kalba?
– Jis gyvas , – Perkūnas šypsojosi, – jis gyvas ir labai supykęs. Tie, kas tave apmokė, tave apgavo.
– Nė velnio! – Kaltras šiepė savo aštrius dantis, – man sakė, kad tu bandysi mane įbauginti šnekėdamas nesąmones! Eime į valdymo kajutę!
– Gerai, – Perkūnas paklusniai nužingsniavo koridoriumi. Eidamas lietė ranka sienas. Tokias įprastas mielas sienas. Paskutinį kartą. Štai – pro duris suspindo žydras somos konteinerio šonas.
– Zihaan hi saad koorl! (iki sprogimo liko aštuonios minutės!), – priminė Taalas.
– Ką jis sako?
– Jis siūlo mums išgerti.
– Ką?
– Matai pro duris tą didžiulę žydrą statinę, joje yra labai neblogo gėrimo. Stprus! Soma vadinasi.
– Gėrimo? – Lokys prišoko arčiau. – Kaltrai, pažiūrim, kas tai yra. Kaltras neprieštaravo. Buvo smalsus.
Perkūnas palipo kopėtėlėmis, pasėmė somos iš paties konteinerio dugno. “Toks jau gyvenimas – manai, kad ko nors tau per mažai, o pasirodo net per daug”. Išgėrė pats. Kaltras su Lokiu stebėjo jį. Paskui gėrė Lokys. Kaltras – ne.
– Uch, – Lokys nubraukė ranka per lūpas, – geras! Geras tas somas!
– Soma.
– Zihaan hi saad laanr! (sprogimas po septynių minučių!)
– O dabar kas?
– Dabar… jis palinkėjo mums sveikatos.
– Tikrai? – Kaltro balse jautėsi nepasitikėjimas.
– Tikrai! – patvirtino Perkūnas ir plačiai nusišypsojo žvelgdamas magui į akis.
Kaltras atlaikė jo žvilgsnį, tačiau jo nuotaika smarkiai subjuro.
– Eime į valdymo kajutę, – pareikalavo. Išsitraukė kažkokius popierius, ėmė juose skaitinėti
“O, jam netgi prirašė nurodymų… ir visgi tai buvo kvailas žingsnis… Kaip jie galėjo pamanyti, kad vienas žmogus, net ir toks kaip šis, sugebės atimti iš manęs laivą. Pagrobti Taalą. Juokdariai.”
– Eime, eime… – baksnojo jį Kaltras.
– Gerai, – Perkūnas trūktelėjo pečiais, – eime.
– Zihaan hi saad čiirl! (sprogimas po šešių minučių !)
Kaltras nebeklausė, ką kalba laivas. Pastebimai nervinosi.
Perkūnas leidosi šachta žemyn. Norėjo atsisveikinti su visais.
– Zihaan hi saad fraail! (sprogimas po penkių minučių !)
– Po velnių, ką jis kalba ?! – nesusilaikė Kaltras, – atrodo, kad jis kažką kartoja.
– Jis klausia, kas jūs tokie?
– Pasakyk jam ką nors, pasakyk, kad mes – tavo draugai!
– Jie – mano draugai! – riktelėjo Perkūnas ir pridūrė linksmai dirstelėjęs į Kaltrą ir Lokį, – žiūrėsim, ar jis patikės.
– Zihaan hi saad criink! (sprogimas po keturių minučių!).
– Jis nepatikėjo! – pranešė Kaltrui Perkūnas, – jis vis tiek klausia, kas jūs tokie.
– Pasakyk jam, kad jis užsičiauptų, – mestelėjo Kaltras. – Kada mes prieisim valdymo kajutę?!
– Mes jau vietoje, – ramiai atsakė Perkūnas ir perknisęs visas kišenes vargais negalais pačioje paskutinėje surado reikalingą kortelę. Atvėrė liuką. Silpnoje, melsvoje šviesoje tviskėjo visos keturiasdešimt šešios stiklinės dėžės. Perkūnas žengė į vidų.
– Dievai švenčiausieji! – subliuvo Lokys, – kas tai ?
– Zihaan hi saad vaajil! (sprogimas po trijų minučių !) – Taalas negailestingai informavo apie savo greitą žūtį.
Perkūnas vaikščiojo tarp stiklinių karstų – šaldymo kamerų. Retsykiais pabarškindavo krumpliais į vieną ar kitą.
Tarsi žadindamas.
Lokys išbėgo į koridorių ir ten garsiai meldėsi.
Kaltras stovėjo tiesus, sustingęs, paklaikęs žvilgsnis klajojo nuo vienos dėžės – karsto – link kitos.
Zihaan hi saad lkaajg! (sprogimas po dviejų minučių!) Šioje patalpoje garsiakalbiai veikė gan prastai – žodžiai nuskambėjo kaip koks ne šio pasaulio padaro staugimas.
Perkūnas pasilenkė prie vienos dėžės, skruostu prisilietė prie vėsaus stiklo, pakilo, dirstelėjo į magą.
Kaltras žvelgė į jį nustėręs – nauja ir šiurpi mintis švieste švietė jo veide.
– Klausyk, ar tik kartais, – mago balsas lūžinėjo, – nesumanei visko… – Kaltras nepabaigė sakinio.
Perkūnas nusišypsojo jam. Linktelėjo galva.
– Velnias, – magas skausmingai susiraukė, – jie mane perspėjo apie tai, bet aš netikėjau!!!
Zihaan hi saad haafr! (sprogimas po vienos minutės!)
– Kiek laiko mums liko?
– Kaip ir neliko. Man labai gaila, – Perkūnas šypsojosi.
– Velnias… cha, cha, cha!!! – Kaltras isteriškai nusijuokė. – Gal kur nors čia turi tos savo somos?
– Neturiu, deja, – Perkūnas skėstelėjo rankomis, – reikėjo gerti, kai siūliau.
– Ek…! Praleidau progą.
– Nereikėjo praleisti – žinai, praleista proga – žilas plaukas.
– Tai bus greit? – Kaltras staiga prikimo.
– Tai bus greit, nieko nespėsi pajusti.
– Vis dėl to… gaila. Kažkaip kvailai viskas… Dar galėjom pagyventi.
– Man ir…
Sakinio jis nebepabaigė.
···
Jie jau girdėjo jūros ošimą. Tyliai besikalbantys Knygius su Kovu, susimąstęs Moris, užsisvajojęs Stepas. Kastytis su Jūrate, atstumas tarp kurių vis mažėjo ir mažėjo…
O paskui jūra sustaugė.
Vandens stulpas šovė į viršų. Jūra kaukdama pakilo į dangų. Paskui nusileido žemėn nuplaudama pakrantę. Ir pasiekė mūsų keliautojus. Šie, kad nebūtų nuplauti, stvėrėsi medžių kamienų.
Jūratė ir Kastytis laikėsi už vienos pušelės ir vienas už kito.
Vanduo sugrįžo ten, kur ir turėjo būti.
Į jūrą.
Liko tik gintarai – daugybė gintarų, kuo įvairiausių dydžių. Taalo sprogimas išdraskė visą jų klodą. Sprogimo banga išdrabstė juos po visą apylinkę.
Tuos gintarus rinks dar ilgai. Vėliau jų dėka pajūrio gyventojai sugalvos legendą apie sudaužytą gintarinę jūros mergelės pilį.
…
Dabar jūros mergelė apraudojo Perkūną… glaudžiai prigludusi prie plačios vyriškos krūtinės. O aplink tviskėjo gintaro gabalai. Jūratė prasimerkusi pro ašaras ir Kastyčio petį įsižiūrėjo į vieną iš jų – gintaro viduryje matėsi kažkokio vabzdžio kontūrai.
Tai jai keistai priminė keturiasdešimt šešias stiklines dėžes ir ypač vieną… Ji užsimerkė ir stipriai įsikniaubė į gyvą, šiltą naujojo draugo petį.
Ir dar daug metų kartais – nugriaudėjus griaustiniui, išgirdus neįprastą garsą – Jūratę teks raminti. Ji niekada nenešios jokių gintarinių papuošalų.
Kastytis tyliai kalbėjo jai į ausį, kalbėjo, kalbėjo… Tai buvo pradžia… Dar reiks daug švelnių žodžių, ilgų vakarų dviese… .Jai teks labai daug ko mokytis. Ir daug ką pamiršti visiems laikams.
Ji sunkiai pritaps prie žmonių.
Bet išgyvens ir netgi jausis laiminga. Kartais.
···
Moris nubudo tik apie pietus – vakarykštė diena atrodė tarsi sapnas. Bet ne – vos tik išėjęs iš Kastyčio svirno į lauką, pastebėjo vakarykščio tvano pėdsakus. Nuo alkio maudė skrandį – pasuko į trobą.
Jūratė, aprengta drobiniu sijonu ir smulkiai siuvinėtais šventiniais Kastyčio mamos marškiniais, sėdėjo prie lango ir susidomėjusi klausėsi Kastyčio motinos kalbų. Buvo matyti, kad ji sunkiai jas supranta, bet stengiasi.
Moris pavalgė ir išėjo į lauką – susirado Kastytį, bet tas kažką tarėsi su savo tėvu ir laumytis nutarė jam netrukdyti.
Nužingsniavo prie jūros. Pakrantė atrodė keistai – jūra nuplovė dalį pušynėlio ir visas valtis su tinklais. Pakrantėje slampinėjo vieniša figūrėlė. Geriau įsižiūrėjus paaiškėjo, kad tai dvi figūrėlės – Stepas su Mira.
Moris apsisuko ir nucimpino atgal. Paskui vėl pakeitė kryptį – nėrė į krūmus ir beveik bėgte pasileido į girią.
Prie mamos būsto sėlinte sėlino.
Dirstelėjo pro langelį – taip! Tai įvyko! Laumė Krauzė ir Knygius sėdėjo prie stalo vienas priešais kitą. Knygius kažką pasakojo, laumė klausėsi linkčiodama galvą.
Laumytis atsitraukė. Nužingsniavo iki saulėtos miško aikštelės. Atsigulė ant nugaros, kramtė smilgos kotelį.
Žiūrėjo į debesis. Debesys plaukė tolyn, į svečias šalis, į nematytus kraštus… Debesys buvo laisvi… kaip ir jis. Jų niekas negalėjo sulaikyti, jiems niekas negalėjo sutrukdyti.
Moris pakilo, sugrįžo prie mamos namo. Beeidamas nupynė iš lelijų vainiką – kaip vaikystėje. Prisėlino ir padėjo prie durų. Ir spruko.
Nusigavo iki savo buveinės. Susirinko į kuprinę kelionei reikalingiausius daiktus. Kitus paslėpė atokioje slėptuvėje – niekada negali būti tikras, kad nesulauksi nekviestų svečių.
Ant sienos kai ką užrašė.
Tėvui.
Ir išėjo.
Neatsigręždamas, beveik neliūdėdamas. Beveik. Mintyse palinkėjęs visiems laimės.
Netoli tenužingsniavus jį prisivijo…Spiriukas su Mo.
– Mori, palauk!
– O jūs čia iš kur? – laumytis nenorėjo matyti nieko, net aitvarų.
– Mes tavęs ieškojom.
– O kam? – Moris šaltai dirstelėjo į nekviestus jo išėjimo liudininkus
– Mes, – Spirukas dirstelėjo į Mo, – mes turim tau dovaną.
– Hmmm… labai įdomu.
– Tai imk, jis dar labai blogai skraido, – Spirukas ištiesė laumyčiui kažką – sprindžio ilgumo sidabrinę juostelę. Juostelė turėjo mažytes juodas akutes ir čiulpė nuosavą mažytį pirštelį.
– O Praamži! Kas čia?!
– Tai aitvaras, tik dar labai mažas.
– Tai jūs… ee… jau suspėjote?
– O, jau suspėjome! Ir nutarėme, kad pats geriausias šeimininkas mūsų pirmagimiui būsi tu!
– Taip, – įsiterpė Mo, – ir tau bus gerai, ir jam bus gerai!
– Tai, kad aš iškeliauju… o jis labai mažas… kaip jį maitinti?
– Ką pats valgai, tuo ir maitink, – greitakalbe išpylė Mo, – o jau tavo vidinėje kišenėje vietos jam per akis!
– Tai jis?
– Aha.
– O kuo vardu?
– Pats ir sugalvok! Tai tu priimi mūsų dovaną?
Moriui nespėjus atsakyti, mažasis aitvaras slystelėjo jam po marškiniais – paprasčiausiai ieškojo šilumos.
– Ui, kutena!
– Na tai kaip? Tu jam patikai!
– Mmmm… gerai jau, gerai. Padarysiu jo labui viską, ką galėsiu. Ačiū už pasitikėjimą!
– Mes tuo neabejojame! – sukrykštė Mo, – laimingo kelio! Abiem!
– Sėkmės! – antrino Spirukas. Tu niekada nesigailėsi šio poelgio! Kaip jį išauklėsi, toks jis ir bus! Tik nepamiršk – mažylis turi Mo kraujo. Jis nėra paprastas aitvaras! Atsimink tai!
Laumytis nužingsniavo vieškeliu tolyn. Pečius slėgė krepšys. Krūtinę kuteno po marškiniais besimalantis mažasis aitvaras ir… ilgesys. Nematytų kraštų, naujų nuotykių, laisvės ir kovos… Pagaliau Moris pradėjo savo odisėją.
1999 m. balandis-gegužė
Parašyti autorei įspūdžius: spark@xxx.lt
