Jie ėjo ilgai. Saulutė jau ėmė ristis žemyn, kai pagaliau jie išsuko iš apžėlusio, matyt, retai naudojamo keliuko ir nužingsniavo beveik neįžiūrimu taku. Praskrido šarka, vos neužkliudžiusi Kastyčio savo ilga uodega. Kažkur gailiai klykė kėkštas. Jie praėjo pirmą nudžiūvusį medį. Tada Kastytis neatkreipė į tai dėmesio, tačiau nudžiūvusių medžių vis daugėjo. Atrodė, kad juos nužudė kažkokia paslaptinga medžių liga – papilkėjusiuose jų kamienuose matėsi kažkokie dideli juodi gumbai. Iš pradžių tai vienur, tai kitur matėsi varnų lizdai, jų šeimininkės juodu, karksiančiu debesimi suko virš keliautojų galvų – garsiai reiškė nepasitenkinimą nekviestų svečių vizitu. Ne tik balsais – burnojantys keliautojai gavo pešti skurdžią žolę ir valytis nuo savęs aitriai smirdančius jų atakų pėdsakus. Tačiau netrukus netgi varnos išnyko. Dabar jie žingsniavo tyliu, visiškai išdžiūvusiu, mirusiu mišku. Žemę dengė sidabriškai pilkos kerpės ir samanos. Tai vienur, tai kitur augo balkšvi, beveik skaidrūs ir, matyt, labai nuodingi grybai.
– Miškas ėmė ir numirė, – prakalbo Kastytis, tikėdamasis, kad kas nors pratęs jo žodžius. Tačiau bendrakeleiviai tylėjo. Vaikinas pastebėjo, kad knygius ir Moris susižvalgė. Ir staiga… staiga jis suvokė, kodėl Knygius jam kažkur matytas. Tiesiog jis buvo labai panašus į Morį. Arba laumytis buvo panašus į jį. Nosies forma, eisena, rankos… Kastytis taip nieko ir nepasakė. Dabar jis suprato, kad apie nepaprastąjį vaikystės draugą žino per mažai. Ir kad galbūt nežino net pačių svarbiausių dalykų. Vilktakis cimpino šalia Knygiaus nešamos pintinėlės su katinu. Vasila susigūžęs tupėjo pintinėlės dugne – ausis stati, kailis pasišiaušęs. Knygius išėmė jį iš ten ir pakėlė ant rankų. Kažką tyliai sušnibždėjo į vienintelę Vasilos ausį, priglaudė katino galvutę prie savo krūtinės. Katinas užsimerkė ir nagučiais stipriai įsikabinęs į juodaknygio rankovę nurimo.
Medžiai ėmė retėti ir… priešais atsivėrė properša. Dauba. Joje nebuvo medžių, tik dvylika didžiulių, ratu sustatytų akmenų. Beveik juodi, apkerpėję. Ant kai kurių vos matomi ženklai ar žymės. Nežinomų rašmenų žymės. Aikštelės viduryje – trys plokšti akmenys. Ant vieno – lyg ir pėdos įspaudas.
– Taip, mano jaunieji draugai, – prakalbo juodaknygis, – dabar mes turėsime susikaupti ir… sakysim, stoti lyg ir į kokią kovą. – Stepai, lipk ant to akmens, ant to, kuris su pėda, ir būk ten. Kad ir kas būtų, nelipk nuo jo, supratai ?
Vilktakis linktelėjo galva ir užsiropštė ant pažymėtojo akmens.
Knygius tęsė:
– Man reikalingas tas, kuris atsimena, labai gerai atsimena Stepą, kai jis buvo žmogumi. Mori? – jis klausiamai dirstelėjo į laumytį.
– Tai, kad aš per visą savo gyvenimą matęs jį bent tris kartus. Ir tai iš toli.
– Kastyti?
– Aš, aaa… na, taip, bet aš…
– Gerai, lipk ant to akmens.
– Aš jokių burtų nemoku…
– Tau ir nereikia mokėt.
– O kam tada man ant to akmens lipti ? – Kastytis iki šiol buvo tik susidomėjęs stebėtojas ir su didžiausiu džiaugsmu būtų toks ir likęs.
– Taaip… – Knygius priėjo prie jo, pažvelgė į akis ir uždėjo ant peties savo sunkią ranką, – ar tu nori, kad jis vėl atvirstų žmogumi, būtų toks kaip buvęs?
– Taip.
– Be tavo pagalbos to nebus. Ar padėsi draugui?
– Žinoma padėsiu! Bet kaip?
– Tau tereikės prisiminti, kaip jis atrodė, kalbėjo, vaikščiojo… supranti?
– Aaaa… o kodėl?
– Aš nežinau, koks jis buvo – nepažinojau Stepo. Šiame pasaulyje niekas nepraeina be pėdsakų. Aš atversiu vartus, duris ar landą į ten, kur yra žinios apie viską. Ten yra… galima sakyti, Stepo aprašymas. Viskas apie jį. Ūgis, akių spalva, kiekvienas apgamėlis ar plaukelis… vaikystėje pamesto žaislo vieta. Viskas yra. Bet tarp begalybės kitų aprašų. Tu būtum vedlys, tavo padedamas rasčiau – tam tikra mano dalis nusigautų ten ir rastų jo aprašymą, ir tada jau galėčiau jį išvalyti.
– Išvalyti?
– Taip, tas kuris apkerėjo jį, paprasčiausiai į žmogaus aprašymą įmaišė ir vilko duomenis. Aš juos išmesčiau lauk. O tau tereikia tik galvoti apie jį, ir viskas. Gerai?
– Aaa… gerai. Kastytis užsiropštė ant plokščiojo akmens. Atsisėdo. “Kieta”, – pamanė. – “Įdomu, kiek ilgai tai truks?”
Juodaknygis atokiau padėjo pintinėlę su katinu ir pats užlipo ant trečiojo akmens. Atsigręžė į Kastytį ir vilktakį.
– Užsimerk, – paliepė Kastyčiui, – ir galvok, ką sakiau. Po kiek laiko pratarė:
– Apie ką tu galvoji, Kastyti, a?
– Aš tuojau… man sunku susikaupti – mintys tiesiog neklauso.
– Mintys neklauso? – juodaknygis atsimerkė ir dėbtelėjo į jaunuolį iš po surauktų antakių, – klausyk, vaikine, aš pasakysiu tau pačią svarbiausią mūsų gyvenimo tiesą – šioje ašarų pakalnėje esi savo likimo šeimininkas tiek… kiek sugebi kontroliuoti savo mintis. Privalai išmokti visiškai jas įvaldyti, kitaip nuosavos smegenys nelaikys tavęs savo šeimininku ir darys ką nori. O dabar – susikoncentruok į tikslą, neleisk mintim klajoti bala žino kur. Aš žinau, kad tau skauda kelius, – įsakyk sau pakilti virš skausmo, įveik jį…
Užsimerkęs Kastytis linksėjo galva, suraukė kaktą ir susikaupė.
Moris atsisėdo ant žemės šalia pintinėlės. Aplink gulė ilgi, kreivi medžių šešėliai – saulė jau suko vakarop. Dangumi plaukė vos įžiūrimi debesėliai. Atrodė, kad nieko nevyksta – vilktakis tupėjo kaip tupėjęs, Knygius ir Kastytis sėdėjo nuleidę galvas. Katinas Vasila stebėjo juos pritūpęs, tarsi pasiruošęs šuoliui.
···
Toli nuo čia ir visai netoli jūros, pušynėlyje žvangėjo kardai – treniravosi Lanis su Suomiu. Kaltras, kuris ruošėsi vakarieniauti, atsilaužė džiovinto sūrio gabalėlį, atsikando ir sustingo.
– Kas yra? – tai pastebėjo besiartinantis sūrio užsimanęs Suomis, – dantis?
Kaltras neatsakė, tik staiga išspjovė sūrį, atsiklaupė, sudėjo delnus lyg ir maldai, susikaupė. Lanis su Suomiu pasižiūrėjo vienas į kitą ir paėjėjo atokiau.
···
Pasaulis, toks kokį mes matome, užsivertė kaip knygos lapas. Erdvė išsivertė išvirkščia, suskilo į daugybę dalių… Knygius slystelėjo Ten. Kastyčio prisiminimai vedė kaip siūlas. Lengvai surado reikalingą zoną… kurį laiką blaškėsi – prisiminimai pynėsi su kitais, atrodė, kad tučtuojau pames to siūlo galą… bet visgi…
Sunkiai, labai sunkiai jis surado Tai. Ir pradėjo ritualą.
Atskyrimą.
Ir tada jam kažkas smogė iš pasalų.
Valios pastangomis pavyko išlaikyti kontrolę. Tas, kuris atėjo, blokavo atskyrimą. Tas, kuris atėjo paskui, buvo labai stiprus magas.
– Kas tu? – paklausė Knygius.
Atsakymo nebuvo. Buvo puolimas. Žaibiškas. Knygius išlėkė iš Sistemos taip greit, kad tikrajame pasaulyje vos neprarado sąmonės. Iš nosies pliūptelėjo kraujas, karšti lašai ištiško ant akmens.
···
Toli nuo čia ant smėlio beklūpantis Kaltras atsimerkė ir ėmė krizenti, paskui sušnibždėjo: “Tai tik pradžia, linksmybės tik prasideda”. Vėl susikaupė ir pradėjo…
···
Moris prišoko prie juodaknygio?
– Kas!?
– Jį saugo… tas magas, – Knygius, stabdydamas kraujo bėgimą, atlošė galvą. – Stiprus, gyvatė…
– Vyrai! – keistu balsu riktelėjo Kastytis.
Moris su knygiumi atsigręžė. Keisti dalykai vyko su vilktakiu – jo kaklas išsitempė, nugara dengėsi delno dydžio žvynais.
Kastyčiui plaukai atsistojo piestu, Moris pritūpė.
Keitimasis tęsėsi. Vilktakio letenos virto žnyplėmis… Viso to metu vargšas ėmė cypti keistu paukštišku balsu.
– O Praamži, – teištarė Kastytis.
Moris ėmė trauktis atbulas.
– Jis tyčiojasi! – suriko Knygius, – jis vėl keičia…
Vilktakio galvos vietoje dabar buvo lyg ir straublys su lėkštės dydžio juoda akimi.
– Jis paėmė aprašą … ne iš šio pasaulio, – Knygius suspaudė galvą rankomis. Ir tada kažkas švelnaus palietė jo alkūnę.
Katino letenėlė.
Vasila, kuriam vargais negalais visgi pavyko užsiropšti, žiūrėjo iš apačios.
Juodaknygis atlošė kraujuojančią nosį ir nulipo nuo akmens. Atrodė sugniuždytas. Padaras, kuris anksčiau buvo Stepu, paskui vilktakiu, dabar buvo agonijoje besiblaškanti gleivėta pabaisa.
Katinas, pakreipęs randuotą galvutę, pažvelgė į nematytą gyvį. Žalsvos gleivės nuo pabaisos tiško beveik iki jo. Ant akmens užtiškę purslai graužė jame burbuliuojančias duobutes. Staiga…
Dabar keistis pradėjo katinas. Pirmiausia ėmė didėti, pūstis jo galva, vis panašėdama į žmogaus, paskui ir visas kūnas. Kailis retėjo ir nyko. Tik galvos plaukai ilgėjo ir leidosi vešliomis juodomis garbanomis. Katino kojos virto rankomis ir… kojomis. Žmogaus.
Moters.
Gražios.
Oras aplink ją virpėjo tarsi pilnas garų, blykstelėjo melsvų kibirkštėlių spiečius. Ji suglaudė delnus. Vieną beveik sveiką, kitą… pro nuplėštą odą matėsi smulkūs, balti pirštų kauliukai.
Oras apie juos virpėjo tarsi įkaitęs. Staiga moters kūne išryškėjo venos – jos pūtėsi ir kilo į paviršių. Vienas po kito ėmė trūkinėti randai – siauromis vagelėmis nuvarvėjo purpuriniai kraujo lašai.
Gleivėtoji pabaisa vėl sujudėjo. Jos kaklas ėmė trumpėti. Rudi ir blizgantys žvynai atšokinėjo nuo kūno ir byrėjo. Mirtinoje tyloje girdėjosi aidus “pak, pak…”
Knygius priėjo prie moters ir apgaubė ją balta, iš pintinėlės išimta marška. Ji pusiau gulom sėdėjo ant akmens, tamsūs, susitaršę plaukai krito neklusniomis bangomis, atsigręžė į juodaknygį. Ir tada visi pamatė, kad burtininkė neturi pusės veido – žiauriai sužalotą kairiąją galvos pusę dengė ištisas, kažkada vos vos užgijęs, o dabar vėl sutrūkinėjęs ir kraujuojantis randas.
Kraupioji pabaisa jau beveik baigė virsti Stepu. Kastytis nebežinojo, į kurį žiūrėti. Į moterį žiūrėti buvo įdomu ir… skaudu. Stepas, kuris krenkšdamas ir kosėdamas paprašė paduoti drabužius, buvo visiškai toks pat kaip ankščiau. Tik kūną vagojo keletas naujų randų ir buvo kažkuo aplipęs.
Knygius su Moriu prilaikė Vasilą, kurios veidas, tiksliau pusė veido, buvo baltesnis nei ją gaubianti marška. Vienui vienintelė žolės žalumo akis bėgiote bėgiojo, paskui užsimerkė, lūpų kraštelyje pasirodė kraujas.
– Vasilisa, – karštligiškai jai į ausį šnekėjo juodaknygis, – skaree perechadi v košku, skaree, poka ne pozdno (Vasilisa, greičiau pereik į katę, greičiau, kol nevėlu).
Vasilisa prasimerkė. Kabėjo ant rankų lyg skudurinė lėlė – viena koja nenatūraliai išlenkta, lūpos pabalę ir suskeldėję. Knygius negrabiai bandė nuvalyti jai nuo veido kraują. Burtininkė lėtai pasuko galvą, pažvelgė į Stepą, kuris žvelgdamas paklaikusiu žvilgsniu negrabiai kišosi baltinius į kelnes. Drabužiai lipo prie jo kūno, išteplioto kažkokia pilkšva mase, plaukai irgi buvo sulipę.
– Chorošo (gerai), – pasakė jį nužvelgusi, vėl atsisuko į Knygių.
Staiga užsikosėjo visa trūkčiodama.
– Znaeš, ja ranše bojalas mišei, – atsigavusi kalbėjo toliau, – A v poslednee vremia u menia pojavilos želanie ich lavit. I eto menia očen bespakoit. Očen. (Žinai, aš ankščiau bijojau pelių. O jau kurį laiką jaučiu norą jas gaudyti. Ir tai mane labai gąsdina. Labai.)
– Ničevo, što nibud pridumaem, Vasilisa, prašu tebia, perechadi… (Nieko, ką nos sugalvosim, Vasilisa, prašau taves, pereik…)
Vasilisa pažvelgė į dangų, ilgai žiūrėjo į jį, paskui peržvelgė visus ir vos girdimai tepratarė:
– Niet, ja očen ustala, bolše niet sil… (Ne, aš labai pavargau, nebeturiu daugiau jėgų..).
Stepas priėjo arčiau, priklaupė ir pabučiavo karančią jos mažą baltą rankelę.
Sveikąją.
Vasila delnu perbraukė ja sulipusius taip sunkiai atkerėto jaunuolio plaukus ir… vėl užsikosėjo krauju – jis nuvarvėjo smakru. Sukandęs dantis – jo skruosto raumuo trūkčiojo – Knygius visaip bandė sukruvintą veidą nuvalyti. Bet tik dar labiau išterliojo. Galų gale Vasilisa kimiai aiktelėjo, įsikabino rankomis Knygiaus alkūnės, plačiai atsimerkė…
Ir sustingo.
Rankos atsileido. Akyje kaupėsi ašara. Kaip baisus patvirtinimas klaikiems pasakojimams, kad kartais net mirusieji verkia. Kai ji nuvarvėjo Vasilos skruostu, pašiurpo net Moris.
···
Kaltras, kuris jau kelios minutės gulėjo be sąmonės, sujudėjo.
– Gyvas, gyvas! – pradžiugo Lanis su Suomiu.
Piktasis magas stenėdamas atsisėdo.
– Kas sakė, kad šiame krašte nėra stiprių burtininkų, žalčiai?
– Ne aš, ir ne aš – teisinosi Lanis su Suomiu.
– Žinau! – subliuvo Kaltras spausdamas siaubingai skaudančią galvą, – ką tik kažkas iš vietinių man vos neišėdė smegenų…
···
Buvo nuspręsta Vasilą palaidoti čia… Tiksliau – sudeginti. Kastytis, Moris ir Stepas krovė laužą iš šakų ir rąstų. Taip, kaip liepė Knygius.
Knygius jiems nepadėjo. Sėdėjo prie mirusiosios, glostė jos ranką. O jaunimėlis gavo temstant miške ieškoti malkų laužui – tikrai bjaurus užsiėmimas. Kastytis kiekvieną kartą, kai atitempdavo eilinę krūvą šakų, dirstelėdavo į prieblandoje ant akmens boluojantį Vasilos siluetą. Ir sėdintį sulinkusį Knygių šalia. Kartą, kai atnešė eilinę porciją žagarų, pamatė, kad Knygius kažką pasakoja Laumyčiui. Kastytis prisigretino ir įsiklausė:
-…ir tada magas Salnas nusijuokė, paplojo man per petį ir priėmė į savo mokyklą. Man smarkiai pasisekė – mokinių iš mūsų kraštų iki manęs jis iš principo neimdavo. Taaip… buvo laikai… seniai tai buvo. Jaunas buvau. Nors ir ne berniokiško amžiaus. Visi besimokantys už mane gerokai jaunesni buvo. Ir kalbą nekaip mokėjau. Bent iš pradžių. Vasila ten irgi mokėsi. Dar visai mergiūkštė. Žvitri kaip šermuonėlis. Merginų ten buvo mažai, tad dėl jų visi vos nesipjovė. Ji visada bendraamžių būrelyje krykštauja – neprieisi. Aš prie nieko ir nesigretinau – laikiausi atokiau, visą laiką mokiausi, dirbau… Jau toks esu – man užtenka ir savo paties kompanijos.
– Aha, – staiga įsiterpė Moris, – kartais tu pats su savimi net kalbiesi.
– Naaa, – Knygius trūktelėjo pečius, – visada malonu su protingu žmogumi pasišnekėti. Nepraėjo nė pusmetis – pasivijau juos, nors kai kurie jau trečius metus užpakaliais suolus trynė. Netrukus su pačiais dėstytojais pradėjau diskutuoti. Mėgstu tai… Mūsų nuomonės ne visada sutapdavo. Kartą ėmė ir atvažiavo toks senas Salno pasekėjas toks… bukas kaip kelmas. Bent dvidešimt knygų mintinai išmokęs, savo nė vienos minties neturi. Per nepatyrimą aš su juo susiginčijau. Ginčas baigėsi tuo, kad mane įkišo dviem savaitėm į karcerį prašviesėjimui.
– Prašviesėjimui?
– Taip vadinamas toks… kankinimas badu. Tave uždaro į mažytį, akmeninį kambarėlį, tik durys, pusantro sprindžio aukščio ir tiek pat pločio langelis palubėje – kad neuždustum, čiužinys ir ąsotis gamtiniams reikalams. Iš pradžių duoda šiek tiek duonos ir vandens, bet normą vis mažina ir pirmosios savaitės pabaigoje duonos nebeduoda visai, tik vandens. O visą antrąją savaitę būni gyvas tik skaidriu vandenėliu. Aiškina, kad tada labai prašviesėja protas, ir panašias nesąmones dėsto. Kiek žinau, niekam niekada ten protas neprašviesėjo, greičiau atvirkščiai! Na, ką – uždarė mane į tą skylę, maisto kaip ir nėra, šalta nors dvėsk – jau buvo vėlyvas ruduo, o aš tik su plonais marškiniais ir palaikėmis, man per trumpomis kelnėmis. Peršalau, visas karštas, tiesiog degantis, o nuo šalčio virpu kaip drebulės lapas. Viskas, galvoju – ragas. Pasimirsiu. Karcerį saugojo beveik dviejų metrų ūgio priekvailis senis – gali nors ir iš tiesų padvėsti – jam “dzin”, vis tiek nesupranta. Girdėjau pasakojant, kad jis net savaitę nešiojo vandenį pasimirusiam kaliniui ir netgi keisdavo tuščią išvietės kibirą kitu. Naktį sėdžiu į kamuoliuką susirietęs, nuo šalčio dantimis kalenu, apie aną pasaulį galvoju, nuodėmes visas prisimenu ir girdžiu švelnų balselį iš palubės: “Kaip tu ten ?” Galvoju, vaidenasi, durys juk uždarytos. Arba jau ateina manęs iš šios vargo žemelės paimti į geresnį pasaulį. Pakeliu galvą – Vasila pro langelį į mane gailiai žiūri. Kažkokiu būdu sugebėjo ir, svarbiausia, išdrįso užsiropšti akmenine siena beveik iki antro aukšto – tik vėliau sužinojau, kad ji nusileisdavo virve iš savo kambario. Aš jai papasakojau, kaip yra, kad blogai man. Vasila neilgam dingo. Grįžo parūpinusi man drabužių, žolių nuovirų gydymuisi, maisto. Tas pusantros savaites gyvenau kaip turkų sultonas – šiltai, pavalgęs, atsigėręs ir nieko neveikdamas. Išėjau iš karcerio išties “prašviesėjęs”. Štai taip mes ir susipažinome…
Knygius šnairom dirstelėjo į Kastytį.
Kastytis atsitraukė ir nulapatavo į mišką. Jį apėmė nepaprastų nuotykių ilgesys. Pavydėjo Knygiui jo neįprasto mąstymo, laisvės ir nepriklausomybės. Tolimų kraštų, svetimų miestų, kalnų, kurių niekada nebuvo matęs, bet apie kuriuos buvo tiek prisiklausęs… Šiltų pietų jūrų ir vandenynų, kurie baigiasi tik prie pat žemės krašto. Plaukti nežinomomis jūromis… Gėrėtis kitokiu tų kraštų moterų grožiu… Sutiko vėl prie malkų rinkėjų prisijungusį Morį. Neištvėrė neprakalbinęs:
– O jis kietas, tas tavo Knygius. Daro, ką nori, gyvena, kur nori, kaip nori…
– Žinai, – patrynė kaktą laumytis, – aš jam tai jau esu sakęs. Jis turi lyg ir kokią savo teoriją. Mėgsta sėdėti vienas ir galvoti. Ką ten jis man aiškino? Aaa… Jis man sakė, kad būti iš tiesų laisvu – tai mąstyti laisvai, patikrinti visas tiesas, kurias bando įpiršti. Tiesiog, turi viską pergalvoti pats. Jei kas nors sako: “Mums svarbu tas ir tas”, – turi gerai pergalvoti, ar tai svarbu “mums”, ar tik “jam” ar “jiems”. O tu esi TU. Ir panašiai. Žinoti taisykles, kurių laikosi visi, bet gyventi savaip, pagal savo dėsnius. Jis taip ir daro. Pavyzdžiui, beveik nešvenčia nei vienos šventės, kurią švenčia miestelis…
– Be reikalo, – įsiterpė Kastytis, – nuodėmė praleisti progą pašvęsti!
– Gal… jis nemoka linksmintis. Ką dar aiškino? Niekam nesilenkti, niekam nepataikauti, neieškoti sau vietos minioje – kaip ten jis sakė? – bandoje. Miestiečiai žiūri į jį kaip į ne šio pasaulio gyventoją – Knygius gali visą savaitę išsėdėti savo troboje tarp knygų ir niekam nepratarti nė žodžio. Aš, miške gyvendamas, ir tai kasdien su kuo nors pasikalbu. Nors su kokiu barstuku. O jis… visą laiką vienas. Ir tuo visai patenkintas. Bet… ar visi gali ištverti tokią vienatvę? Jis visiems svetimas, net aš jo kartais nesuprantu.
– Man ima atrodyti, – įsiterpė Kastytis, – kad… kai kurie žmonės gimsta vienatvei, nes jiems taip geriau.
– Jie vieniši, nes mano, kad yra daug gudresni už kitus, – kiek pagalvojęs tęsė Moris, – tada su jais nebeįmanoma susišnekėti. Knygius man aiškino, kaip tapti mėgstamu – turi kalbėti tai, ką kiti nori išgirsti, o ne tai, ką galvoji iš tiesų. Ir aš pradedu galvoti, kad jis taip elgiasi ir su manimi. Tai jau ima erzinti. Imtų jis nors kartą, prisigertų ir išklotų man viską, ką iš tiesų galvoja. Išgyvenčiau. Norėčiau… kad jis kartą imtų ir susimuštų su manimi, kad iškeiktų… Kad nors kartais būtų toks kaip visi – paprastas ir suprantamas… Bet nesulauksi – jis vienas turi daugiau valios, nei mes visi trys kartu paėmus. Patikėk, aš jo vienatvės net priešui nelinkėčiau. Bet… norėčiau žinoti tiek, kiek žino jis. Kartais jis kalba, kalba, o aš nustoju suprasti, nes per mažai žinau.
– Jo… tu čia ir prišnekėjai apie jį. Knygius – didelis erelis, skraido taip aukštai, kad mes, žvirbleliai, uždustumėm…
– Gal persūdžiau… Ne visada jis erelis. Silpnas jis, tik atrodo kietas. Ir nelaimingas jis. Tikrai. Gyvena keistai, o kitaip – nemoka. Nori – galiu pralinksminti. Kovas man apie jį tokią istoriją pasakojo. Linksmą!
– Na, na? Klok!
– O buvo taip. Knygius kartu su Kovu tarnavo kažkokiam kunigaikščiui. Jie prieš kažką kariavo, laimėjo ir – kaip priklauso – labai rūpestingai tai atšventė. Knygius, kad ir kaip būtų keista, prisilupo kaip visi. Tarnai, kad girti karžygiai dar girtesnio mago nesutryptų, jį išnešė į gretimą kambarį ir paguldė ant stalo, nes visos kitos vietos jau buvo užimtos kitų didvyrių.
Paryčiui pasigirsta gailus šūksnis:
– Gelbėkit!!!
Visi, kas dar turėjo nors kiek nuovokos, subėga, sušliaužia, tarnai atneša žvakes. Atbėgusieji mato, kad burtininkas sėdi ant stalo ir dairosi paklaikusiu žvilgsniu. Pradėjo klausinėti, kas kaip ir kodėl, na, ir išsiaiškino.
Pasirodo, kad Knygius nubudo visiškai nesusigaudydamas, kas vyksta. Prisiminė, kad šventė, tačiau dabar jis gulėjo kietai, tamsoje ir nežinia kur. Kažką tyliai pasakė – garsas nuaidėjo lyg kokioje oloje… Pagraibė ranka aplink – tuščia. “Na, – galvoja Knygius (o taip išmąstyti galėjo tik jis), – tuojau aš išsiaiškinsiu, kokiame aukštyje esu.” Pagraibė kišenes – vienoje surado… durklą. Numetė jį žemėn. Pats skaičiuoja: viens, du, trys… Kad galėtų pagal ginklo kritimo laiką apskaičiuoti aukštį, į kurį piktosios jėgos jį užgabeno. O durklas ėmė ir įstrigo staltiesės klostėse. Pasisupo jose kokias dvi minutes ir tik tada prisiruošė nukristi.
Tada Knygius mintyse paskaičiavo aukštį, į kurį piktosios jėgos jį užnešė, ir ėmė šauktis pagalbos, kad kas nors nukeltų jį nuo kalno.
Kastytis be garso susileido ant samanų, visas trūkčiojo ir netgi pabandė mikliai atsitraukusiam laumyčiui įspirti į blauzdą.
Keisčiausia tai, kad tik būtent dabar Kastyčiui, nors ir nepradėjo geriau suprasti keistojo juodaknygio burtininko, bet jis jam ėmė kur kas labiau patikti.
…
Baigė krauti laužą. Knygius užkėlė Vasilą. Visi stovėjo tylėdami, ją pagerbdami. Danguje įsižiebė žvaigždės. Netrukus į jas ėmė kilti laužo dūmai ir spiečiai kibirkščių. Kastytis, Moris ir Stepas sėdėjo ant žemės ir tylėjo. Didžiulis, šieno vežimo dydžio laužas tviekste tvieskė, priešais jį juodavo knygiaus siluetas.
– Stepai, – sušnibždėjo Kastytis, – jei būtum žinojęs, kas tave ištiks, ar būtum puolęs ginti Miros? Šokęs vienas prieš kelis karius ir magą?
– Taip.
– Tikrai? Aišku, Mira mano sesuo, ačiū kad ją išgelbėjai, bet tam reikėjo pamišėlio drąsos. Juk jie visi su kardais buvo – vienas smūgis, ir tavo galvelė tolyn nuo tavęs nusirita.
– Supranti… aš labai gerbiu save. Manau, kad tai yra labai svarbu, net jeigu gresia labai rimtas pavojus. Galbūt bailumas išgelbėtų gyvybę, tačiau – aš manau, man taip atrodo – gyvenimas po to jau bus … nebe gyvenimas.
– Kodėl?
– Atsimeni, tada, kada mes dar buvom vaikai, kaime gyveno toks bjaurus tipas. Nebeatsimenu, koks jo vardas. Gyveno tame name, kur dabar laivų meistro malkinė. Žinai, jis buvo toks baisiai “kietas”, nors šiaip, tai ir priekvailis tuo pat metu. Pernelyg gerai apie save galvojo. Na, vieną kartą keli bernai iš gretimo kaimo nutarė jį pamokyti – kažkuo jie nepasidalijo – vienu žodžiu, šoko ant jo keliese. Aišku, įveikė. Stipriai sumušė ir pasiūlė jam rinktis: arba jis prie visų suvalgys šuns mėšlą, arba jie jį užmuš. Norėjo palaužti.
– Aha – jis visiems nuospaudas mindė…
– Vienu žodžiu, suvalgė jis tą šuns pyragėlį. Ir jie jį paliko…
– Aaa… prisiminiau, – vėl įsiterpė Kastytis, – po to jis gal savaitę slankiojo kaip žemę pardavęs, o paskui…
– …o paskui pasikorė savo virtuvėje. Kaimynai surado tik po keliolikos dienų. Po to niekas tame name nenorėjo gyventi. O atrodė, kad jis toks bukas, kad jam bet kas vis vien – viskas kaip nuo žąsies vanduo. Pasirodo – ne. Tai va – aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau leisti sutrypti kažką man be galo svarbaus ir paskui gyventi kaip niekur nieko. Jau geriau mirti kovojant, nei paskui daugybę metų save graužti.
Moris, stovėdamas greta Stepo ir Kastyčio, tylėdamas klausėsi jų pokalbio, nors atrodė, kad tik liūdnai žvelgia į laužą.
– Stepai, jei man nepasigirdo, tai tu pasakei: “Sutrypti man kažką be galo svarbaus?” – tyliai pasiteiravo Kastytis, – gal tu ką rimtai apie Mirą… ee… mąstai?
– O kodėl gi ne? Žiūrėsiu, kaip bus su tavo gražiąja sesute…
– Būtų gerai, – jie vienas kitam tamsoje paspaudė rankas ir daugiau nebesikalbėjo, sėdėjo ir mąstė. Kol vieną po kito įveikė miegas. Paskutinis, beveik paryčiui užmigo laumytis – kažkas ėdė jo širdį, nors jis ir niekaip nenorėjo to sau pripažinti. Moris neleido sau niekam nieko pavydėti… ir tikėtis iš žmonių ko nors daugiau nei didžiulėmis pastangomis užkariauto draugiškumo. O naktį ėmė susapnavo mažąją Kastyčio sesutę Mirą, tiek kartų stebėtą iš už karklų. Ir pats savęs už tai nekentė.
…
Prabudinėjo sunkiai – buvo sustirę į ožio ragą, skaudėjo ant kietos žemės nugulėtus šonus. Tarp šakų raudonavo puselė saulės disko. Vietoje laužo tebuvo pelenų krūva. Juodaknygis sėdėjo šalia. Atrodė, kad per naktį paseno keletu metų – skruostai įdubo, raukšlės pagilėjo.
Moris priėjo prie jo ir kažką pasakė. Kastytis su Stepu negirdėjo ką, tačiau išgirdo Knygiaus atsakymą:
– Viskas gerai, sūnau. Vasila išėjo ten, kur jai bus geriau.
Stepas atsisuko į Kastytį:
– Girdėjai?
– Aha. O tu pasižiūrėk į juos atidžiau.
Stepas kurį laiką spoksojo į Morį su Knygiumi. Paskui stojosi nuo žemės. Nieko nepasakė, tik palingavo galvą. O su galva, tiksliau, plaukais, atburtasis kaip reikiant vargo – pilkšvoji, gleivėtoji masė, kuria jis buvo ištepliotas, sudžiūvo ir pavirto niežtinčia plutele. Dabar jaunuolis beveik visą laiką kasėsi ir purtė iš plaukų aitriai dvokiančius miltelius.
Jie išėjo iš miško saulei dar nespėjus pakilti. Knygius vienas žingsniavo priekyje, Kastytis prisigretino prie laumyčio.
– O tu ir slapukas, brolau.
– Tu apie ką?
– Na… tavo mamą senokai pažįstu, o štai, tėvo…
– Tai kad aš pats neseniai sužinojau, – tyliai pratarė Moris ir šnairom dirstelėjo į Knygių. Maždaug prieš mėnesį jis pats pas mane atėjo. Kai miestelin batus atgabenau. Sakykim, stipriai nustebau.
– O ką jis veikė tuos vos ne dvidešimt metų?
– Keliavo po pasaulį, tarnavo. Nenuobodžiavo, patikėk. Mama jo nemėgsta, – pridūrė žiūrėdamas į žemę.
– O ko jai jį mėgti, jei jis ją paliko.
– Žinok, dar neaišku, kas ką paliko… seni tai reikalai, nieko nepakeisi. Man jo visada labai trūko. Gerai, kad nors dabar atsirado.
– Jis atrodo labai nepaprastas, bet… šaltas ir neprieinamas.
– Tik atrodo, – laumytis šyptelėjo, – jis… supratingas. Bėdos užpuolė, ar kas, visada gali į jį kreiptis. Neatsisakys. Pasakojau jam apie tave, tu jam patinki.
– Ačiū, – burbtelėjo Kastytis, – o aš ir galvoju… o Vasila?
– Tyliau, – Moris atsargiai dirstelėjo į tėvą. – Ji jam buvo labai svarbi.
Karkiančių varnų pulkai suko ratus virš galvų ir ėmė “bombarduoti”. Kompanija skvernais dangstėsi galvas.
Juodaknygis, kuris iki šiol atrodė lyg ir besitvardąs, staiga tiesiog pasiuto. Sustojo, iškėlė rankas, suburbėjo kažką, ir artimiausi varnų lizdai… užsiliepsnojo. Paukščiai metėsi tolyn, nebekarkdami, o tiesiog klykdami. Knygius atrodė baisiai. Net Moris nėjo artyn prie jo. Dabar jis žingsniavo priekyje vienas, o visa jauna kompanija nuščiuvusi ir gerokai atsilikusi sekė paskui.
Jau netoli kelio į miestelį iš krūmų išniro solidžiai atrodantis barstukas. Knygius atsitūpė ir jie kurį laiką kažką kalbėjosi. Barstukas neskubom nutipeno ten, iš kur buvo atėjęs. Juodaknygis atsisuko ir pratarė:
– Barstukai prie jūros pastebėjo “svečius”. Panašu į tai, kad vienas iš jų yra tas magas, – žodelį “tas” Knygius ištarė lediniu balsu, – aš keliausiu prie jūros.
– Aš irgi, – tuoj pat pareiškė Kastytis.
– Ir aš, ir aš, – beveik tuo pat metu tarė Moris su Stepu.
– Tavo priešai – mūsų priešai, – pareiškė laumytis.
– Už Vasilą! – iškėlė kumštį Stepas.
– Už Vasilą! – pakartojo kiti.
– Gerai, – Knygiaus žvilgsnis lyg ir sušvelnėjo. – Keturiese – tai ne vienas. Gerai.
Knygius nebuvo visiškai teisus, nes į pajūrį jie traukė net penkiese. Prie jų prisidėjo Kovas, kuris prisistatė, kai jie sugrįžo miestelin nusipirkti maisto ir pasiimti amunicijos iš Knygiaus atsargų. Gerą valandą jis su Knygiumi sėdėjo ant suolelio saulėtame, akmenimis grįstame kiemelyje ir kalbėjosi. Paskui Kovas trumpam dingo, o grįžo su pilna kovine apranga, nemaža kuprine ir ginklais ne tik sau, bet ir trim “geltonsnapiams”: Kastyčiui, Stepui ir Moriui.
Ir taip trijulei prasidėjo sunkios dienos, nes Kovą apsėdo manija padaryti juos kariais. Dabar jie suprato, kodėl tokie piktdžiugiški buvo juos išlydinčiųjų jaunųjų miestelio karių – gynėjų veidai.
Tačiau jau buvo per vėlu.
···
– Lajaaafan salin tiko!? (Kodėl nesutvarkei dirbtuvės!?), – Perkūnas, kuris nė nesibeldęs įsiveržė į Jūratės kambarį, stovėjo įsirėmęs rankomis į šomus, – kan till kaju desilaa laasen? (Kiek kartų aš turiu tavęs prašyti?).
Jūratė, kuri sėdėjo ant lovos ir skaitinėjo kažkokius senus popierių ritinėlius, iš lėto pakėlė galvą ir kuo ramiausiai atsakė:
– Tissan (rytoj).
– Kaju hala kaaja! (Aš liepiu tučtuojau!) – nuo dėdės tvoskė stiprus somos kvapas.
Jūratė vėl pakėlė galvą, ir pakartojo:
– Tissan, lalila fanaak Perkun (Rytoj, nusiraminkite dėde Perkūnai).
– Kaju hala kaaja! – senasis vadas siuto, kažkada jis vadovavo pulkam, o dabar kvaila mergiūkštė jo neklauso, visiškai jo negerbia!
– Listaam vaalk! (Eik miegoti!) – riktelėjo Jūratė, – faanak, din flak! (Dėde, tu girtas!)
Perkūnas toks nesijautė. Įniršis tiesiog kilte kilo gyslomis. Negalėjo nieko jai padaryti, netgi smogti – daugelį metų laikėsi taisyklės niekada nemušti moters. Bet niekada niekieno nesileido žeminamas. Jo žvilgsnis atsitiktinai užkliuvo už įrėmintos Deo nuotraukos.
– Paarak ril ziil – deader fator? (Kas čia per nesąmonės – numirėlių atvaizdai?) – Perkūnas čiupo Deo atvaizdą ir…sudraskė į skutelius. Tuojau pat apsisuko ir išėjo paberdamas smulkius popieriukus.
Jūratė aiktelėjo ir pakėlė rankas prie veido. Akys pritvinko ašarų. Šoko nuo lovos, ropodama keliais rinko skutelius. Verkdama dėliojo iš jų atvaizdą. Popieriukų trūko. Ji vėl šliaužė keliais, keletą skutelių rado už durų koridoriuje. Vieną netgi prilipusį prie sienos.
Galų gale surinko visus. Virpančiais pirštais sudėliojo juos…
Atvaizdas buvo nepataisomai sugadintas.
Jūratė vėl pradėjo raudoti… ir greitai nustojo – ašaros peraugo į pyktį. Ji įkvėpė oro pro sukąstus dantis ir ryžtingai pakilo nuo stalo.
– Majaanlin, fanaak, rii eten galan! (Gerai, dėde, dabar mano ėjimas!)
Tai, ką ji sumanė, sugalvoti galėjo tik tokia jauna ir impulsyvi būtybė. Tokia ji ir buvo. Kai kuria prasme jos kerštas buvo baisus.
Jūratė pagrindiniu koridoriumi nusigavo iki vieno iš sandėlių. Surinko kodą, įėjo. Automatiškai įsijungė neryški šviesa. Didžiulis, apvalus, dangiškai žydras somos konteineris spindėte spindėjo. Šalia jo stovėjo pora kanistrų, stiklinė, trys nešvarios lėkštės ir praplėštas, apytuštis sauso davinio paketas. Jūratė palypėjo kopėtėlėmis į konteinerio viršų, atvėrė liuką. Somos kvapas net graužė akis. Svaigiuoju skysčiu dar buvo užpildyta beveik pusė cisternos. Kabėjo kažkokia virvutė. Mergelė timptelėjo ją ir į paviršių pakilo nedidelis, bet pilnas kibiriukas.
Jūratė pasibjaurėjusi atsitraukė – ji nekentė kiekvieno šio gėrimo lašo. Bet ką su juo daryti? Ji nulipo žemyn, apėjo cisterną. Ir rado ką ieškojo – viename gale, prie pat dugno, konteineris turėjo išsikišimą – vamzdį užsuktą kampuotu dangčiu.
– Jeee! – džiugiai riktelėjo mergaitė.
Ji pabandė atsukti dangtį – šis nė nemanė pasiduoti jos silpnom rankelėm, tačiau tai kerštingosios mergelės nesustabdė – ji išbėgo ir tuojau pat grįžo su raktu ir plaktuku.
Koridoriais nuaidėjo plaktuko dūžiai – Jūratė atkalinėjo konteinerio dangtelį.
Perkūnas, kuris jau snaudė savo kajutėje, prasimerkė ir įsiklausė nesuprasdamas, kas vyksta. To, kas vyko, jis nebūtų susapnavęs net baisiausiame košmare. Dirstelėjo į signalizacijų pultus – raudonai spindėjo tik tos pačios, kelios nepataisomų sistemų lemputės, naujų nesimatė. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad reiktų įrengti signalizaciją prie somos konteinerio. Žiaurus likimas visada kerta netikėtai, iš ten, iš kur nesitiki. Perkūnas nusiramino, priskirdamas ką tik girdėtus keistus garsus sapnų karalijai. Tuo labiau, kad jie nebesikartojo.
O jie nebesikartojo, nes dangtelis nulėkė kaip iššautas ir soma pliūptelėjo ant grindų greitai jas semdama. Jūratė pasijuto bestovinti ežero viduryje, skysčio lygis žaibiškai kilo, soma per slenkstį iš sandėlio veržėsi į koridorių.
Ir tada mergelė pagalvojo, kad persistengė ir kad tai jai gali išties blogai baigtis. Netgi pabandė atgal užsukti dangtį. Lygiai taip pat sėkmingai ji būtų galėjusi bandyti užtvenkti kalnų upę. Dangtis “nušovė” ir nuplaukė nežinia kur. Jūratė vėl pravirko. Per slenkstį persirito balkšvas, praplėštas sauso davinio paketas ir, kaip laivelis, nuplaukė koridoriumi.
Zzzz… – suzirzė pultas, – Perkūnas pašoko lovoje – pulte mirksėjo papildoma raudona lemputė. Vadas vienu mostu nuleido abi kojas. Ir abi jos paniro į skystį.
“Vanduo!” – toptelėjo Perkūnui, – “kažkas pramušė apsauginį Taalo lauką!” Perkūnas išpuolė pro kajutės duris – koridorius apsemtas! Vadas pasileido bėgti ir staiga sustojo. Taip, šįvakar jis gėrė, bet negali viskas taip kvepėti… soma. Prie jo kojų priplaukė sauso davinio paketas. Perkūnas pažvelgė į pusę, iš kurios jis atplaukė, ir pamatė praviras sandėlio duris. Pasilenkė, pasėmė skysčio, pauostė… abejonių neliko.
– Zzzyra (neišverčiamas keiksmažodis)! – sušvokštė ir taškydamas purslus pasileido bėgti pravirų durų link. Prieš akis atsivėręs vaizdelis – pakvaišusi mergiūkštė leido lauk neįkainojamą gėrimą – paskatino jį dar kartą surikti “zzzyra” ir besitaškant seilėmis pridėti keletą riebesnių žodelių.
Jūratė atšoko nuo konteinerio ir ėmė trauktis atbula. Perkūnas dėbtelėjo į ją įniršusio buliaus žvilgsniu, nusismaukė per galvą marškinius – pažiro sagos – ir bandė jais užkišti konteinerio skylę, per kurią sruvo svaigusis gėrimas. Tarsi kraujas iš žaizdos.
– Kraandu!!! (užmušiu)
Jūratė nelaukė, kada jis dar kartą tai pakartos – apibėgo konteinerį, išpuolė į koridorių. “Kur pasislėpti – kajutės duris jis išlauš (kartą taip jau buvo). Bet kur užsidarysi – jis turi visų durų avarinius kodus…” Raudodama dairėsi, nežinodama, ką daryti, kol į galvą šovė nauja mintis – modulis! Ji paliks Taalą, pakils į paviršių, nuplauks į sausumą ir ten pasislėps!
Perkūnas vargais negalais užkimšo skylę. Vos neverkdamas apsidairė – nors laižyk. Ir tai per vėlu – somos lygis beregint seko – avarinis vandens surinkėjas atvėrė savo filtrus (kaip visada, kai jo iš tiesų reikia, jis neveikia, o dabar…!). Aukščiausios klasės gėrimas baigė sutekėti į kanalizaciją. Perkūnas palypėjo kopėtėlėmis, atvėrė cisternos dangtį, pažvelgė žemyn ir sustūgo iš nusivylimo – somos belikę katino ašaros.
Riaumodamas išpuolė į koridorių – kur ta gyvatė? Kur ji pasislėpė? Modulis! Kad tik nebūtų sumąsčiusi…
Patys baisiausi įtarimai pasitvirtino – gelbėjimo modulio angaro durys neatsidarė. Prikišęs veidą prie apvalaus liuko stiklo pamatė mergiūkštę ruošiant modulį pakilimui į paviršių. Staugdamas kumščiais daužė duris – tai paskatino Jūratę judėti dvigubai greičiau. Perkūnas iš paskutiniųjų bandė atsiminti avarinį durų kodą, bet kai jam tai pavyko, buvo per vėlu – angaras prisipildė vandens, slėgis susilygino, liukas atsivėrė ir modulis su nenaudėle paliko laivą.
Perkūnas svyruodamas sugrįžo į pagrindinį koridorių. Somos beliko tik kvapas. Nuostabus. Įsirėmė delnais į sieną, paskui prie jos priglaudė ir įkaitusią kaktą. Staiga ėmė blaivėti.
Atsisėdo ant grindų. Lingavo į priekį ir atgal. “Taip, ji tai padarė… kas dabar bus? Ji gyvatė, kalė… Ką daryti? Zzzyra, zzzyra, zzzyra! Bet ji ir gyvatė! Visgi ne – ji… tiesiog… pergąsdintas vaikas.” Perkūnas atsilošė, užsimerkė. “Aš gėriau, stipriai gėriau, iš nusivylimo… aš tapau psichopatu, mes abu tapome psichopatais šiame vaiduoklių laive. Kas dar? Sudraskiau to numirėlio nuotrauką… nusiramink, mąstyk blaiviai… Taalas – didžiulės kapinės, kurias mes prižiūrime… Aš neturėjau taip elgtis. Neturėjau taip elgtis!” Švokštė susiėmęs galvą, paskui apsisprendė – pakėlė prie lūpų ryšio priemonę ir gan švelniai kreipėsi:
– Jūrate?
Ji jau buvo paviršiuje. Kupolas atsivėrė, giliai alsuodama mergelė pažvelgė į vėjuotą nakties dangų. Laivelį smarkiai supo – jūra ruošėsi audrai.
– Jūrate, – pasigirdo balsas iš ant kaklo kabančio rutuliuko. Mergaitė, pertraukdama juostelę, riktelėjusi nusitraukė nuo kaklo ryšio priemonę ir sviedė į jūrą.
– Šššššš, – Perkūnas akimirksniu suprato, ką ji padarė. Ir tada jam iš tiesų pasidarė baisu.
O Jūratei buvo daug baisiau – jūra šėlo, bandė apversti mažąjį laivelį. Bangos jį tai užliedavo, tai vėl atsitraukdavo. Ji peršlapo iki paskutinio siūlelio. Be to, nesigaudė, kurioje pusėje išganingas krantas. Rizikuodama apsiversti, stojosi modulio dugne, ištempusi kaklą dairėsi – galų gale įžiūrėjo pakrantės ruoželį. Nukreipė modulį į jį – laivelis plaukė nelygiai, bangos nublokšdavo jį atgal, staiga nutilo variklis. Po akimirkos vėl suburzgė, bet ta akimirka Jūratei tesėsi amžinybę. Netoli kranto variklis vėl nutilo. Šį kartą ilgam, pernelyg ilgam. Didelė banga užliejo laivelį ir jis… ėmė grimzti. Mergaitė šoko lauk, kapanojosi iš visų jėgų. Ji žinojo, kad vandenyje galima plaukti, tačiau… nemokėjo. Dėdė, nors ir žadėjo, bet taip ir neišmokė plaukti. Likimo ironija – jūros mergelė nemokėjo plaukti! Riktelėjusi įtraukė į burną sūraus vandens, banga užliejo ją. Jūratė iškilo burna gaudydama orą… Vanduo ją vėl užliejo, jūra užsiskleidė virš galvos… Ir tada kažkas stvėrė ją už plaukų, ištraukė į paviršių. Jūratė kabinosi rankomis ir kojomis, kažkas ją atstūmė nuo savęs ir tuo pat metu tempė į krantą. Kol kojos įsirėmė į dugną, paskui keliai slystelėjo smėliu – ją tempė už pažastų. Paleido – ji taip ir šastelėjo keturpėsčia. Kosėjo, vėmė liedama lauk iš savęs sūrų vandenį. Kažkur už nugaros, jūroje pliekė žaibas – ji krūptelėjo, susigūžė. Galų gale pakėlė aukštyn iškankintą veidą – priešais save išvydo lieso, juodai apsirengusio vyro siluetą. Pakėlė galvą dar aukščiau – eilinis žaibo blyksnis apšvietė jo veidą – tokios keistos šypsenos Jūratė dar niekada nebuvo mačiusi.
– Atrodo, kad pagaliau mums pradeda sektis, – pratarė Kaltras.
Lanis, Suomis, abu geltonodžiai ir stambusis vyras, vadinamas Lokiu, spietėsi aplink.
Kažkas pokštelėjo jūroje – iš audringų bangų šaute iššovė Perkūno lėktuvėlis. Jūratė atsigręžė ir tą pačią akimirką smūgis į galvą ją parbloškė ant šlapio smėlio.
···
Perkūnas stipriai suspaudė vairą – vėjo gūsiai blaškė skraidantį laivelį į šonus. Įjungė prožektorius – šviesos ratas slydo putotomis bangomis, retsykiais jį nustelbdavo žaibų šviesa… Gelbėjimo modulio nesimatė. Jis pasuko lėktuvėlį kranto link. “Gal ji neiškilo į paviršių, gal liko prie Taalo ir dabar, kai aš išskridau, sugrįžo į laivą… pabaigti išlieti somos? Gal tai tik kerštingos moters klasta?” Šį mintis kapitoną pralinksmino. Tačiau po akimirkos šypsena dingo nuo veido – šviesos ratas užkliudė ant smėlio gulinčią figūrėlę. Iš inercijos praskrido, paskui sugrįžo atgal, ieškojo… nusileido žemiau. Taip! Ten, tarp jūros išmestų žolių, nerodydama gyvybės ženklų gulėjo jaunoji nenaudėlė.
Perkūnas keikdamasis leidosi žemyn. “Kur ji nukišo modulį? Nuskandino? Kaip jį dabar ištraukti? Pati, aišku, bus prisilakusi vandens, bet jei jau pati išsikapanojo į krantą, velnias jos negriebs …”
Pernelyg grubiai nuleido lėktuvėlį, kaip reikiant įsiknisdamas į smėlį. “Zzzyra, zzzyra!” Atvėrė liuką, nušoko žemėn – lietus pliaupė kaip iš kibiro – pasileido bėgti merginos link. Pribėgo, pasilenkė…
… Smūgis į pakaušį … kibirkštys ir… Perkūnas parkrito, veidu plojosi į smėlį.
Vienas iš mažųjų karių tvarkingai suvyniojo savo svaidyklę. Nesudėtingas įtaisas ką tik įveikė pusdievį, mokantį svaidyti žaibus.
Prišokę Lanis su Suomiu nelaukė, kol atlas atsigaus – gerai surišo, nutempė į šoną. Kaltras priėjo, suėmė jo galvą už plaukų, pakėlė – prie dešinio Perkūno skruosto buvo prilipęs nedidelis gintarėlis.
– Na, kas dar bijot jūrų senio? Suomi, tu čia pas mus labiausiai verkei…
···
Aušo neįtikėtinai ramus (palyginus su vakarykšte audra), šaltas ir drėgnas rytas. Raudona saulė didingai išplaukė iš jūros ir Perkūnas pamanė, kad tokį saulėtekį tebuvo matęs tik vaikystėje.
Jis ir Jūratė buvo stipriai pririšti prie gretimai augančių pušų kamienų. Šlapi ir sušalę. Užpuolikai spietėsi prie netoliese dunksančio Perkūno lėktuvėlio.
– Aš sakau, kad burtai, – aiškino kompanijai Suomis, – nei sparnų, nei ko nors panašaus, o skrenda! Jis dėbtelėjo į Perkūną, – gero nelauk!
Kaltras, kuris buvo įlindęs pro pravirą liuką į skraidantį laivelį, išsiropštė lauk. Jo veidas buvo susižavėjęs ir netgi šiek tiek išsigandęs.
– Užsičiaupk! – riktelėjo jis Suomiui, – jis skrenda, ir mes skrisim! O tu pas mus tikra boba…
Priėjo prie Perkūno. Išsitraukė dailų, plonytį durklą. Pakėlė jį prie kapitono gerklės. Žiūrėjo į akis.
Perkūnas žiūrėjo į jį ramiai, nė nemirksėdamas.
– Aaaa… šitaip? Nekalbėsim? Gal kalbos nemokam? Nereikia apsimetinėti – visi žino, kad vietinę kalbą jūs išmokstat vos ne geriau nei gimtąją, – Kaltras išsišiepė, iš lėto nuleido durklą ir priėjo prie Jūratės. Pakėlė durklą…
– Ko tu nori? – kapitonas suprato, kad pralaimės šią dvikovą. Visi koziriai buvo priešų rankose.
– Jau geriau… malonu, kad mes supratome vienas kitą, – Kaltras šypsojosi atsargiai ir ne be pasimėgavimo vedžiodamas durklu po mergelės kaklą, – aš noriu Taalo.
– Kas tave pasiuntė?
– Neįpareigotas pasakyti. Kalbėsimės apie laivą.
– Aš numanau, kas…
– Tai tavo reikalas. O aš turiu nusileisti į Taalą. Dar… noriu paskraidyti tuo…skraidančiu vežimu. Aš žinau, kad tu joks Dievas, aš apie jus, atlai, daug žinau! Tu gali mulkinti vietinius silkių gaudytojus, bet ne mane! Supratai? Perspėju – už mažiausią saviveiklą perrėšiu kaklus. Pirma – tavo paukštytei, o paskui ir tau. Nors… hmmm… galbūt tik tau. Paukštytė neblogai atrodo.
Jūratė kabojo virvėse žiūrėdama į žemę.
Sausumos pasaulis, kuriame auga gėlės, skraido drugeliai ir po valtimis nakvoja dailūs, besišypsantys jaunuoliai, pasirodė visai ne toks, kaip ji įsivaizdavo. Jame tvyrote tvyrojo grėsmė. Visur – gamtos stichijoje, vyrų žvilgsniuose… Be to, ji pražudė ne tik save, bet ir savo iš dalies nekenčiamą, iš dalies mylimą “faanak Perkun”.
Ji nedrįso pakelti akių.
Norėjo mirti. Tik greitai ir be skausmo.
– Kam tau Taalas? – Perkūnas ironiškai dėbtelėjo į Kaltrą.
– O tai jau mano reikalas!
– Kiek tau sumokėjo, gal aš sumokėsiu daugiau?
– Tai kad tu nieko neturi, – nuodingai šypsojosi juodasis burtininkas, – aš atimu visą tavo turtą. Sakysim, už vietinės silkių gaudytojų gentelės apgaudinėjimą. Pabuvai Dievu, ir užteks. Visi geri dalykai kada nors baigiasi… ir prasideda, – pridūrė žvilgtelėjęs į virvėse karančią Jūratę.
Jūratė kilstelėjo galvą, apsidairė, tarsi ieškodama pagalbos ir… pamatė – iš miško į pakrantę petys petin išžengė penki vyrai.
Juos pamatė ne tik Jūratė.
Kaltras taip ir sustingo.
Jo ir juodaknygio akys susitiko, nors abi grupes skyrė nemenkas atstumas.
Abu geltonodžiai – Chanas (pravardė, tikrasis vardas – Masaaki) ir Šuo (tikrąjį jo vardą “Tayši” niekas nesivargino ištarti) automatiškai užsitaisė lankus. Lokys ėmė žaisti kuoka, Lanis su Suomiu susižvalgė.
Kaltras susiraukė – artėjanti iki dantų ginkluota kompanija griovė visus jo planus.
– Atsitraukiam, – sukomandavo magas, – Loky, čiupk senį, dabar tu už jį atsakai galva. – Lani, Suomi, jums patikiu prižiūrėti mergą, ir kad man ni, ni… ji – labai vertingas daiktas. Visi į mišką! Šuo, Chanai – pridenkit atsitraukimą!
···
– Rupkė… jie varo į mišką, – Knygius atsisuko į Kovą, – jie paliko skraidantį vežimą!
– Vadinasi, nemoka juo skraidyti, kitaip būtų išskridę, – Kovas primerkė akis įsižiūrėdamas į tolį, – o tai visai neblogai.
– Jie pagrobė jūros mergelę, – nerimo Kastytis.
– Ir netgi patį Perkūną, – stebėjosi Stepas.
– Jie bėga, – toliau kalbėjo Kovas, – nenori kautis atviroje erdvėje. Hmmm… Tie, kas laiku atsitraukia, įgauna šiokį tokį pranašumą. Bet mes kito kelio neturim – paskui juos!
Miške jie kurį laiką sekė aiškiais Kaltro gaujos pėdsakais. Toliau pėdsakai rodė, kad svetimšalių grupė pasidalijo į dvi dalis. Pora Kaltro kovotojų liko pelkėje, kiti patraukė toliau.
– Pasala? – pratarė uždusęs juodaknygis.
Kovas tik linktelėjo galva.
– Leisk man! – prišoko Moris, – pelkės – mano namai, mano teritorija. Du aš sutvarkysiu be vargo!
– Jei čia tie du geltonodžiai… vargo gali būti. Žiūrint, kas juos ruošė. Jei jie ragavę geros mokyklos, o tai labai gali būti… Jie mokės kovoti net ir pelkėje.
– Taip… bet jie gaus kautis su laumės vaiku, su… vandeniumi, – Moris šypsojosi viena iš keistų savo šypsenų, – juk jie vis tiek tik žmonės.
Kovas dirstelėjo į Knygių. Tas jau norėjo kažką sakyti.
– Tėvai, nereikia, – nutraukė jo dar nepasakytus žodžius Moris. – Aš visgi Krauzės, laumės Krauzės sūnus. Aš čia augau, čia žaidžiau, kai net nežinojau, kad tu išvis esi.
Juodaknygis nudelbė akis ir nebepasakė nieko.
Laumytis dingo kemsynuose.
···
Tayši stebėjo juos iš už šimto metrų augančio medžio viršūnės. Kai Moris patraukė į jo pusę, mikliai nusileido žemyn. Aršus Gekko-riu klano atstovas judėjo grakščiai, tarsi lūšis. Chanu pravardžiuojamas Masaaki laukė jo apačioje. Tayši nekalbėjo – viską paaiškino ženklais. Jie nutykino į skirtingas puses.
Masaaki atsargiai apėjo didelį pumpotaukšlį – apžiūrėjo jį, svetimuose kraštuose jis dažnai pamatydavo nematytų dalykų. Šis buvo toli gražu ne pats keisčiausias. Jam teko matyti didžiulį pilką gyvūną su uodega vietoje nosies. O su ta uodega jis dar pešė žolę ir kišo sau į… užpakalį. Daug ko jam teko matyti. Bet niekas neprilygo gimtinės grožiui. Čia, svetimame krašte, viskas buvo kitaip. Trūko tvarkos – vyrai neklausė savo šeimininkų, moterims trūko jo krašto moterų nuolankumo. Čia viskas buvo ne taip, kaip turėtų būti.
Bet tėvynės Masaaki daugiau nebematys. Ir jis, ir Tayši. Tenai nebėra vietos tiems, kas leido žūti šeimininkui.
Nesvarbu, kad priešininkų buvo dešimt kartų daugiau, o šeimininkas buvo tiek prigėręs svaiginančio gėrimo, kad pats paeiti nebegalėjo.
Tai gėda, kurią galima nuplauti tiktai savo krauju.
O tam Masaakiui… neužteko drąsos. Tayši būtų užtekę, bet pavyko atkalbėti. Masaaki visada per daug mylėjo save. O tai – kariui neleistina yda. Dabar jie buvo taip toli nuo tėvynės, kur dar nei vienas tėvynainis nebuvo nusigavęs.
Todėl čia niekas nežinojo, kokie pavojingi neaukšti ir smulkūs geltonodžiai kariai. Gekko-riu klano nariai. Buvę nariai.
Masaaki nerimavo, kad Tayši kaip nors užlįs, aplenks jį ir nugalabys didįjį baltajį žmogų, kuris taip įžūliai nusekė paskui juos.
Didysis, baltasis priešas buvo kažkuo įdomus ir netgi atrodė pavojingesnis nei kiti. Pavojingiausias iš jauniklių. Masaaki pats norėjo juo užsiimti. Jis laukė. Užsimaskavo ir laukė. Karas – tai apgaulės kelias, kantriųjų menas. Taip jį mokė. “Ieškos žvilgsniais – tapkite nematomi, gerai įsiklausys – tapkite negirdimi, pajus esančius šalia – tapkite nepaliečiamais”. Tokie turi būti Gekko-riu klano nariai. Toks turi būti Masaaki.
Masaaki sekėsi – laumytis artėjo link jo. Iš pradžių jis manė naudosiąs kusarikamą – ginklą, padarytą iš labai stiprios, smaugimui tinkamos virvutės, ir to, ką Lanis vadino “nykštukų dalgiu”. Tačiau pagalvojo, kad milžiną įveikdamas plikomis rankomis, paliktų Tayši didesnį įspūdį.
Milžinas stovėjo viduryje paparčių laukymėlės ir dairėsi. Masaaki buvo visai netoli. Labai netoli.
Masaaki sekėsi.
Kai milžinas nusisuko, mažasis karys mestelėjo per jo galvą akmenuką. Tai vadinosi “eii gakure no džitsu” – būdas nukreipti priešo dėmesį.
Tai suveikė – milžinas žengė keletą žingsnių triukšmo link. Masaaki matė jo nugarą ir tik noras pasipuikuoti sustabdė jį vos nepadarius banalaus “ašigari-ša”. Masaaki tikėjosi, kad Tayši – vienintelis žiūrovas, galintis įvertinti tobulą jo kovos techniką – juos jau stebi. Masaaki norėjo parodyti geriausia, ką mokėjo.
Dabar jis buvo taip arti priešo, kad galėjo pasiekti jį ranka. Milžinas dairėsi į tolį nė nepagalvodamas, kad reikėtų žiūrėti į papartyną prie kojų.
Moris dairėsi… jautė, kad priešas kažkur arti. Po akimirkos žemė ėmė žaibiškai artėti prie laumyčio veido – Masaaki sučiupo jį už kojų, tuo pat metu stipriai trūktelėdamas jas į save ir aukštyn. Laumytis trenkėsi veidu į žemę. Geltonodis nubloškė Morio kojas į šalį ir spyrė kaustyto bato kraštu parblokštajam į kaukolės pagrindą. Tiesiai į tašką “Ja-Men”, kaip ir dera puikiam slapto “Dim-Mak” kovų stiliaus žinovui.
Tai turėjo būti mirtinas smūgis.
Bet tam, kas gimęs žmogumi.
Masaaki suklydo – jis nepatikrino, ar smūgis buvo mirtinas. Neįvertino laumyčio kaulų storio ir patvarumo. Palaukęs keliolika sekundžių – auka nejudėjo – jis sumanė ją apversti.
Norėjo patikrinti priekines kišenes.
Masaaki nustojo sektis.
Milžinas staiga atsimerkė, jo didžiulės rankos stvėrė nespėjusį nė sumirksėti Masaaki ir prisitraukė prie savęs. Apglėbė ir prispaudė… Krūtinė prie krūtinės. Stipriai prispaudė…laaaabai stipriai.
Masaaki šonkauliai neatlaikė spaudimo.
Laumytis paleido jį, atsistojo.
– Labas, – kimiai pratarė, – na, tu ir greitas!
Masaaki greitai geso. Pro burnos kraštą prasiveržė kraujas. Jo lūpos vos vos judėjo – mirštantysis maldos žodžiais kreipėsi į savo dievus. Tikėjosi, kad jie čia jį suras. Ir parves namo, pas protėvius.
···
Jo siela paliko paparčių laukymę ir blaškėsi pilkšvame rūke. Ėmė artėti kažkas šviesaus ir Masaaki lengviau atsiduso – jo nepaliko vieno, jo nepamiršo. Nesvarbu, kad jis taip toli nuo namų, nesvarbu…
Pikuolis ėjo parsivesti naujos vėlės ir stebėjosi – tokios vėlės jis dar niekada nebuvo turėjęs, tai buvo netgi ne vikingo vėlė…
···
Tayši apvylė draugą – jis ne tik nematė šaunios kovos pradžios, bet netgi tragiško jos galo. Priežastis buvo ta, kad jis pajuto netoliese dar vieną į baltąjį milžiną panašią būtybę. Bet ta būtybė mokėjo labai gerai slėptis.
Tai Tayši gąsdino. O kai rado Masaaki… Tayši nepatikėjo savo akimis. Masaaki – tas, kuris visada laimėdavo, nepralenkiamasis.
Tayši atsitraukė. Slėpdamasis, mėtydamas pėdas… bėgo iki pat upės. Įbrido į ją iki pusės. Girdėjo aukštąjį vyrą ateinant. Nė nemanė jo prisileisti arti.
Nusiėmė lanką. Išsitraukė strėlę, pažymėtą juoda juostele.
Užnuodytą – norėjo greito ir garantuoto rezultato.
Įtempė lanką – plati krūtinė turėjo bematant išnirti iš krūmyno. Girdėjo traškant šakeles, šnarant žolę…
Pagaliau, tik gerai prisitaikyti… Dabar jis nesuklys…
Kitą akimirką Tayši paniro po vandeniu. Su visu lanku – strėlė gražiai nunėrė po vandeniu ir įsmigo visai netoli ramiai beropojančio vėžio – iš po vandens iškilusi didžioji Krauzė nusitempė karį į dugną. Tayši, sulaikęs kvėpavimą, bandė ištrūkti iš minkštų, bet stiprių gniaužtų, atsisuko ir apstulbo – jį atakavo moteris. Smūgiavo pakaušiu, tačiau laumė nuo smūgio išsisuko. Povandeninės kovos Krauzei nebuvo naujiena. Po keliolikos sekundžių po vandeniu atsirado ir Moris. Bet laumei pagalbos neprireikė – nuo Tayši burnos į paviršių jau kilo įvairiausių dydžių oro burbulų karoliai.
Motina ir sūnus išplaukė į krantą, susėdo ant perdžiūvusio, sauso rąstigalio.
– Ačiū, mam.
– Nėr už ką. Tu čia jį atvedei?
– Ne, jie pagrobė…
– Aš ne apie tai.
– Aaa… Knygių?
– Aha. Šiaip, atsimink – tikrasis tavo tėvo vardas Meilius.
– Rimtai! – Moris prajuko, – Meilius?
– Aha, bet jis jo niekada nemėgo, todėl net pats sau prigalvodavo pravardžių. Geriau niekada jo taip nevadink.
– Žinai, mam, aš jį suprantu, su tokiu vardu… Meilutis juodaknygis… mam, ką dabar darysi?
– Nežinau.
– Nepasirodysi jam?
– Nežinau, dar neapsisprendžiau.
– Vis dar nekenti… Meiliaus?
– Nežinau, paklausk ko lengvesnio. Jei ir nekenčiu, tai ne taip stipriai, kad norėčiau jį nuskandinti… kaip kad norėjau padaryti ankščiau.
Moris tylėdamas įdėmiai pažvelgė į mamą. Krauzė atsistojo.
– Aš jau eisu. Nesileisk užmušamas.
– Mam, būtų gera, jei susitik…
Žilvičiai šnarėdami susiglaudė už Krauzės nugaros.
···
– Dabar darysim taip, – Kaltras nužvelgė savo sumažėjusią komandą, – aš manau, kad Chanas ir Šuo juos visus jau išmušė, bet atsargumas gėdos nedaro…
– Palaukiam, kol siauraakiai sugrįš! – Lanis sėdėjo ant kelmo ir rūkė. Jūratė surištomis už nugaros rankomis klūpėjo greta. Virvė nuo jos riešų tiesėsi iki Lanio diržo.
– Neturiu kada… Darysim taip, – Kaltras kažką svarstė, – Loky, mes nusitempsim Perkūną atgal prie jūros, prie jo skraidančio vežimo. – Lani, Suomi, saugot mergą ir laukiat Chano ir …
– Šuns, – užbaigė Suomis, – o jeigu… visokių stebuklų būna. Jeigu Chanas ir Šuo patys gavo malkų?
– Tada mikliai pustykit padus, be to, jūs turit įkaitę – jei kas – peilį jai prie gerklės, ar dar prie kur nors, ir sakot: “Vyručiai, spauskit atgal, o tai boba taps tik šaltienai tinkama”. Beveik visada veikia. O šitiems suveiks visu šimtu procentų.
– Na, žinai… – Suomis kažką prisiminė ir kuo ramiausiai ėmė pasakoti sunerimusiems bendrams, – kartą mane užspietė vienoj smuklėj netoli uosto…
Kompanija susidomėjo – išskyrus Kaltrą – šis sunėrė rankas ant krūtinės. Ir nervingai dirstelėjo į šoną.
– Girtas buvau kaip lapas, kardą man kažkas nukniso, – dėstė Suomis, – priėjo pilna smuklė atsiganiusių kaip jaučiai jūreivių, kažko mes nepasidalijom – atrodo, mergų neužteko. Aš porą apraminau…Vienas užbliovė “mūsiškius muša!” Pradėjo stalus vartyt, išėjimas toli, jų daug… Matau, kad didelės negerovės man gresia. Kumščiai palei nosį tik švilpia, paskui ir peiliai pasirodė – grabu pakvipo. Čiupau butelį, užvažiavau į artimiausią kaktą – pasidariau “rožytę”. Tada pričiupau smuklininkę, prispaudžiau jai šukę prie gerklės ir staugiu: “Artinsitės, papjausiu!”
Jūreiviai stovi nustėrę – kuo čia dėta smuklininkė? Nesuprantama tai miniai! Žandikauliai atkaro, matosi, kad vištiškom smegenėlėm užduotis per sunki. Aš nusitempiau tetulę ir per virtuvę kuo ramiausiai išpėdinau lauk, į kiemą, pro tvartus…Tiek jie mane ir matė. Dar išsinešiau rūkytą kalakutą ir tris butelius liuksusinio romo. Ir visus auksinius, kiek ta moteriškė slaptoje kišenėje turėjo. O ta kišenė buvo…
– Na, matai, – tęsė Kaltras, kuris vos vos prisivertė išklausyti Suomio pasakojimą, – viskas…
– O kartą, – įsiterpė Suomis, – man…
– Užčiaupk srėbtuvę, plepy! – neištvėrė magas, – viskas, mes einam…. Susitiksim prie Perkūno laivo. Nepraganykit mergos!
– Kur ji dings! – Lanis dirstelėjo į susirietusią į kamuoliuką mergaitę, pririšo virvės galą prie artimiausios šakos ir atsisuko į Suomį. – Tai kas kartą tau buvo?
– Tai kaip tik tada, kai grįžom nuo mirusio vandens…
– Nuo kur?
– Nuo mirusio vandens. Niekada apie jį negirdėjai?
– Lyg ir… geriau papasakok.
– Tai buvo seniai ir toli nuo čia. Plaukėm po burėmis iš Gaetos į Neapolį. Vėjas geras, sėdim, kauliukais lošiam, viskas liuks… Staiga laivas sustoja. Įsivaizduoji? Visos burės pakeltos, išpūstos… laivas stovi vietoje! Aišku, pradėjom aiškintis, kas ir kaip – škiperis patikrino, ar vairas nebus kur pagavęs kokio tinklo, ar lyno – nieko! Velnio darbas, ne kitaip! Tada pasodinom prie irklų vergus – laivas vietoje! Kaip prilipęs!
– Matyt, silpnai jiems nugaras kasėt!
– Na, jau! Patikėk, kasėm, ir dar kaip! Kraujais spjaudėsi – o laivas vis tiek vietoje!
– Tai jau velnio darbas, tikrai! Ko tik jis jūreiviams nepridaro!?
– Arba jūros šeimininko. Penkias dienas mes ten malėmės. Geriamas vanduo pasibaigė. Tada kažkuris pasėmė vandens iš jūros – vanduo gėlas! Gerti galima.
– Na, jau… Iki šiol aš tavimi tikėjau, bet dabar…
– Garbės žodis! Vėliau vienas prasigėręs mokytas senis smuklėje aiškino, kad jeigu jūroje atsiranda gėlo vandens, tai jis nustumia žemyn sūrų vandenį. Nes jis sunkesnis – su druska! Kitaip sakant – gėlas vanduo iškyla į paviršių ir laikosi kaip koks ežeras. Laivui negreitai plaukiant, jame susidaro povandeninės bangos, kurios ir stabdo judėjimą į priekį. Kapstaisi kaip kokiame dubenyje! Už mylios laivai sau ramiausiai plaukia ir nesusigaudo, ko tu prilipai kaip vantos lapas prie užpakalio. Nors nusprok!
– Oi tu, rupūže! Ką tada daryti?
– Sugalvojo ir tai! Greitis ir tik greitis! Nuo senų laikų žinoma, kad dažniausiai taip įkliūna lėtai plaukdami. Ne greičiau nei keturi ar keturi su puse mazgo. Kaip nors išspausk greitį virš penkių – po truputį išsikapstysi…
– O jei vėjas silpnas? Vis tiek tai velnio darbas!… O… o tu, rupūže!!!
– Kas?… O…!!! Oi, tu…!!!
Jūratės vietoje gulėjo lygiai nupjautas virvės galiukas.
Sanis su Laniu pašoko, keikdamiesi puolė į krūmus, blaškėsi ieškodami… Jokių pėdsakų. Atrodo, jūros mergelė ištirpo ore.
···
Išsigelbėjimas atėjo visai netikėtai. Jūratė tankiai mirksėjo stengdamasi ką nors įžiūrėti pro ašarų šydą.
Ir įžiūrėjo.
Mažytį, barzdotą žmogelį, tūnantį po paparčio lapu. Nykštuką su odine liemene, žaliais marškiniais, dryžuotomis kelnėmis ir labai gražiais ornamentuotos odos batukais.
Jūratė taip nustebo, kad net neįstengė surikti. Tuo labiau, kad barstukas (kad jie taip vadinasi, ji sužinojo vėliau) glaudė pirštą prie lūpų prašydamas tylėti. Tada pastebėjo, kad aplinkui barstukų yra ir daugiau. Vienas iš jų išsitraukė tikrai ne tokį jau ir mažą peilį – Jūratė vėl vos nesuriko – ir nupjovė virvę.
Abu piktieji vyrai įsijautę šnekėjosi – mergelė matė jų plačias nugaras. Dar ji matė, kad barstukai kviečia eiti paskui.
Ir ji nedelsė.
Bėgo pasilenkusi, kartais net suklupdama. Matė priešais save bėgančio barstuko nugarą, sekė jį. Mažasis žmogelis skuodė taip greit, kad ji vos spėjo paskui. O keli ją sekantys barstukai lygino pėdsakus – užglostinėjo samanas, pakeldavo nulenktas žoles. Tą jie mokėjo. Kartais mergaitei tekdavo lįsti pro šakas, nuvirtusius medžių kamienus. Jūratė bijojo, kad užstrigs, bet dar labiau bijojo būti palikta.
Ji priduso – diegė šoną – perštėjo šakų nubrozdintą veidą ir alkūnes. Bet ji pabėgo! Ji pabėgo! Suklupusi minutėlę ilsėjosi žiūrėdama į besišypsančius aplink sustojusių barstukų veidus. Ir šypsojosi pati.
Kartais nuskindavo kokį augalo lapą ir paragaudavo jo – viskas buvo įdomu. Tiesa, kartą barstukai atėmė iš jos kažkokią juodą uogą, bet, matyt, taip ir turėjo būti. Ji pasitikėjo mažaisiais žmogeliais. Jie jai patiko. Nežiūrint visų pavojų ir kančių, sausuma jai patiko.
Ilsėtis tekdavo vis dažniau – nepratusi ilgai vaikščioti, mergelė pavargo. Kartą barstukai jai davė mažytę gertuvę su rūgštoku gėrimu – jie sakė “spanguolės”. Jūratė šypsojosi ir linksėjo galva sakydama “spanguolės gerai”. O kartą pakėlė ant rankų vieną barstuką. Jis iš pradžių išsigando, paskui lyg ir nurimo kalbėdamas kažką taip greitai, kad Jūratė beveik nieko nesuprato, tik vis kartojo besišypsodama: “Gerai, gerai…” Jei ne mintys apie nelaisvėje likusį “faanak Perkun”, būtų jautusis visai laiminga.
···
– Atsargiau, – susnaukrojo Kaltras, – neužmušk jo!
Lokys, kuris tempė surištą Perkūną, stabtelėjo ir atsitraukė nuo medžio, kurį ką tik stipriai kliudė surištu belaisviu.
– Sunkus senis, – burbtelėjo nusispjaudamas, – tas pats kaip bulvių maišą tempti.
– Nieko, jūra jau netoli. Toliau nereikės eiti.
Kaltras šypsojosi žvelgdamas Perkūnui į akis. Iš Perkūno veido buvo sunku spręsti ką, jis galvoja. Atrodė, kad jo mintys toli nuo čia.
Jos ir buvo toli. Laivo vadas suvokė, kad jo misija žlugo. Negalėjo net galvoti apie tai, kas nutiks Jūratei. Realybė, nuo kurios jis taip gerai slapstėsi jūros dugne, klastingai įsiveržė į jo mažą pasaulėlį.
Ir jį sugriovė. Grubiai ir negailestingai.
Jis galutinai pralaimėjo savo karą.
Ne, ne galutinai.
Jis ruošėsi paskutiniam smūgiui.
Mirtinam.
···
Lanis su Suomiu skuto kiek įkabindami. Jūros link, Kaltro link.
– Klausyk, – prakalbo uždusęs nuo bėgimo Lanis, – magui tai žiauriai nepatiks. Jis, galima sakyti, buvo tą mergą įsimylėjęs akyse jos dar nematęs.
– Kažkas jam nemažus pinigus už ją pažadėjo. Mes, aišku, būtumėm gavę trupinius, kaip visada. Nėra teisybės po saule!
– Gali būti. Bet kur ji dingo!? Gal burtai?
– O šito jau nesužinosim… nepatinka man viskas čia. Atrodo, kad medžiai ausis ir akis turi. Neaiškūs gyviai bėgioja. Man net vaidentis pradėjo. Nereikėjo mums to jūros senio liesti.
– Burtai? Jau ko nemėgstu, tai nemėgstu.
– Tai ko mes pas Kaltrą skuodžiam?
– O ką?… Jis mums dar pusės sutartos sumos neišmokėjo!
– Skaityk, išmokės po to, kai jūros mergą paleidom!
– Tu manai?
– Manau! Manau, kad mums nėra ko pas jį veržtis. Dar nežinai, ką jis gali padaryti, kai sužinos, kad paleidom saldžiąją mažulę.
– Pameluojam ką nors… kad pasimirė, ar ką?
– Jo jo… Tada klaus, ką mes jai padarėm, kad ji ėmė ir pasimirė… Nieko nebus – Kaltro neapmausi.
– Tai… ką daryti. Kaltras turi mūsų pinigus.
– Jis mūsų bėdą turi, o ne pinigus.
– Bet ką daryt?
– Varom pas velnio bobutę!
– Ką?
– Maunam iš čia! Kaip tu manai – kur Chanas ir Šuo?! Sakė po dešimties minučių mus prisivys. Skaityk, prisivijo! Kur jie, aaa?
– Jo… bet pinigai.
– Pinigai? Magas išmąstys, kad jam pigiau bus mus… kad ir žiurkėmis paversti, ir galėsi kokiam urvely cypti: “Pinigai, kur mano pinigai?”
– Neišdrįs!
– Jis neišdrįs? Galvok, ką kalbi!
– Na, jo… sakai neiti pas Kaltrą?
– Sakau, varom iš čia. Apiplėšim ką nors – bus tų pinigų. Man Kaltras iškart nepatiko, bet nežinojau, kad jis toks pavojingas. Patikėk, Suomis visada jaučia, kada kailis svilti ima. Tai toks šeštasis jausmas – Dievo dovana. Man nuojauta dabar kužda: “Spausk iš čia, Suomi, spausk!”
– Tai tada gal iš tiesų reikia iš šito krašto nešdintis, čia vietos nepatogios…
– Būtent! Ko mums pas Kaltrą bėdos ieškoti? Minam iš čia…
– Teisybę sakai…
Taip Kaltras prarado dar du savo komandos narius – Lanis su Suomiu papustė padus į jūrai priešingą pusę, išėjo į vieškelį ir įsiprašę į išgąsdino valstiečio į vežimą, išdardėjo iš krašto nieko nepešę. Jau po poros dienų apiplėšė smuklę.
Tolesnis jų likimas klostėsi nekaip. Po mėnesio Lanis su Suomiu stipriai susimušė vienoje iš smuklių – Suomis išbarškino Laniui du priekinius dantis. Paskui jie susitaikė, bet neilgam – po eilinio ginčo jų keliai išsiskyrė, ir šį kartą jau visam laikui. Nepraėjus nėi pusmečiui Lanį pakorė kažkokiame kaime už bandymą pavogti arklį. Jis laikėsi vyriškai – iki pat pabaigos šiepėsi rodydamas visiems juoduojantį tarpą tarp dantų ir tik prieš pat galą pasiuntė visus toli… Nieko kito iš jo ir nesitikėjo. Suomis grįžo į darbą jūroje. Kurį laiką gan sėkmingai užsiėmė piratavimu…Vėlesnė jo gyvenimo istorija ištirpsta miglotuose vandenyno toliuose.
···
Moris atsirėmė į pušį – nuo Chano smūgio tebemaudė galvą. Knygius įdėmiai pažvelgė į jį. Moris vengė jo žvilgsnio.
– Tai tau visgi kliuvo?
– Truputį… jei ne mama, galėjo visai blogai būti.
– Mama? – dabar jau Knygius atsirėmė į pušį, – ji čia?
– Taip. Ji čia. Čia.
Knygius apsidairė tarsi tikėdamasis išvysti kur nors pro lapus žvelgiančią Krauzę.
– O… o kodėl ji neatėjo su tavimi?
– O kodėl? – pakartojo laumytis, atsigręždamas į tėvą, – tikrai o kodėl?
Dabar jau tylėjo abu. Nuslinko debesėlis ir vėl suspindo saulė. Taip ryškiai ir skaudžiai.
– Eime jau, eime, – paragino juos Kovas, – laikas nelaukia!
Iš krūmų išniro barstukas, pribėgo prie Kovo. Kovas pritūpė, kažką tyliai kalbėjosi su miško žmogeliu.
Atsistojo, šypsodamasis atsilošė, pažvelgė į dangų.
– Kas? Kas? – sukluso visi.
– Barstukai nudžiovė jūros mergelę!
– Kaip tai?
– O va, taip – ji čia, visai netoliese. Paliko ją pririšę prie medžio, o barstukai nesnaudė…
– Ką?! – Kastytis netikėjo savo ausimis, – bet… tai mes turėjom ją išlaisvinti. Aš…o ne kažkokie barstukai! Kas jų prašė?!
Visi į jį atsigręžė. Net Knygius išsišiepė iki ausų.
