Skaitiniai

2014-01-01
 

Skaitiniai: Taalo žūtis 2

Daugiau straipsnių parašytų »
Parašė: Archyvas

Štai Deo. Gražus, atrodo net truputį besišypsantis veidas. Akys vos primerktos. Atrodo, kad jis tave stebi iš po blakstienų. Vaikystėje Jūratė jį buvo įsimylėjusi. Šventai tikėjo, kad jis dar truputį gyvas ir vieną dieną atsikels, apsidairys ir paklaus: “Čia Jūratė? Kaip išaugusi! Ir išgražėjusi!” Neatsikels ir nepasakys. Nors reikėjo keleto metų susitaikyti su tuo. Salan, Deo! (sudie, Deo!) – Jūratė perbraukė ranka stiklą. – Aš tave mylėjau, myliu ir mylėsiu. Sudie, kol tu dar toks gražus! “
Jūratė žinojo apie jį viską, kaip ir apie daugelį gulinčių stikliniuose karstuose. Keletą metų ji tik tai teveikė, kad skaitė viską, ką pavyko rasti laive. Dokumentaciją, asmens bylas… Ištyrinėjo visas patalpas, tiek techninius skyrius, tiek asmenines kajutes. Apžiūrinėjo daiktus lagaminuose ir krepšiuose, dokumentus šešiakampėse sandariose dėžutėse, laiškus tūtelėse. Pasaulį, iš kurio ji atėjo, ji pažinojo iš šitų nuotrupų. Jūratė žinojo, kad ji turi vyresnį brolį Žilviną. Bet brolis neskrido Taalu, ir ji nežinojo gyvas, jis ar ne. Visa tai jai atrodė kaip sapnas. Praeitis, kuri niekada nebegrįš. Bet viskas, ką ji turėjo, ir buvo ta praeitis. Dabartis – tik nykūs Taalo koridoriai ir iki gyvo kaulo įkyrėjęs dėdė Perkūnas.
Daugybę metų ji buvo labai vieniša. Vaikystėje žaisdavo keistus žaidimus – kalbėdavosi su negyvėliais stikliniuose karstuose. Pati paklausdavo, pati ir atsakydavo. Sugalvojo vardus, gyvenimo istorijas tiems, kurių dokumentų nepavyko rasti. Bet laikui einant šios šiurpios pramogos atsibodo. Jos neturėjo ateities – kai kurie veidai ėmė smegti ir apsitraukė žalsva pelėsių plutele – šaldymo sistema po truputį gedo. Jūratė pasibaisėjo tuo, atsitokėjo ir po truputį ėmė kilti į šviesą. Į saulę, į paviršių. Jūros paviršių. Tarsi į kitą pasaulį, kuriame buvo daug erdvės ir daug gyvybės. Ir į kurį dėdė Perkūnas draudė eiti.
Dėdė Perkūnas. Dabar jis sėdėjo savo kajutėje, ardė ir sutepinėjo alyva iš kažkur išluptą seną spyną. Atrodė suvargęs, visai kitoks, nei jį įsivaizdavo žmogeliai iš kaimo. Perbalęs, retai saulę matantis, raukšlėtas veidas, sukumpę pečiai. Žili smilkiniai ir praplikęs pakaušis. Perkūnas padėjo atsuktuvą ir liežuviu užčiuopė klibantį dantį, kurį jau pradėjo skaudėti. Liežuviu tyrinėjo skausmingas dantenas – nuo vitaminų trūkumo jos patino ir maudė. Perkūnas susiraukė nuo minties, kad jam teks gautis į sausumą ir vėl rinkti augalus maistui. Sausame davinyje, kurio dar turėjo bent tris konteinerius, trūko vitaminų. O grynų vitaminų jau neliko. Kaip ir daugelio kitų būtinų dalykų. Perkūną tai siutino.
Kažkada jis vadovavo didelei Taalo įgulai. Bet tai buvo senai. Paskui buvo diena, per kurią jis prarado visus, kam vadovavo. Beveik visus – liko tik mergaitė, nepaklusnus bėglių vaikas, ir laivas, kurio sistemos nors ir apgadintos, bet veikė. Tai buvo pabaiga. Tai buvo netgi PABAIGA. Bet Perkūnas negalėjo su tuo susitaikyti. Jis, kiek tai buvo įmanoma, remontavo Taalą. Rūpinosi, kad visos sistemos veiktų, kad degtų visos lemputės. Kad niekur nebūtų nei dulkelės, o mergaitė mokytųsi. Mokė ją iš keleto vargais negalais surastų knygų ritinėlių ir (dėl viso pikta) vietinės kalbos. Mergiūkštė augo keista – kitaip ir negalėjo būti – tačiau jos dėka nesijautė vienišas. Stengėsi, kiek įmanoma, suremontuoti Taalą. Bet jis rūpinosi numirėliu – laivas, praradęs pagrindinius variklius, nebegalėjo pakilti. Kai kurių sugedusių detalių nebebuvo kuo pakeisti… Mergiūkštė paaugo ir ėmė rodyti charakterį, visiškai nepasidavė auklėjimui. Atlai, su visa į šukeles subyrėjusia savo civilizacija, merdėjo kaip šimtametis senis. O aplink krykštavo naivūs, bet gyvybingi naujojo pasaulio vaikai. Plaukiojo savo medinėmis valtelėmis, meldėsi… Kartais, po eilinės nesėkmės, visas tepaluotas, kruvinais krumpliais ir bjauriai besikeikdamas išlysdavo Perkūnas iš kokio liuko, išsitraukdavo gertuvę su somos gėrimu… Somos turėjo visą konteinerį. Kažkada visas laivas buvo pilnas konteinerių su maistu, įvairiais gėrimais… Gerdavo, kol pasidarydavo lengva ir linksma. Tada pamiršdavo, kad degalų atsargos visai baigiasi, sėsdavo į mažą artimiems atstumams skirtą laivelį, pakildavo į paviršių, į dangų. Skraidydavo, šaudydavo bet kur… Matė klūpančias figūrėles žemai… aukurus… žinojo, kad jie įtraukė jį į savo dievų panteoną. Tai šiek tiek glostė savimeilę.
Bet nuo to geriau nebuvo.
Jie buvo kitokie, Perkūnas jautėsi pernelyg senas, kad pradėtų viską iš naujo. Nors sužinojo, kad dalis atlų neblogai įsitaisė kitose šalyse. Gyveno kaip dievai, kaip faraonai. Ir iš tiesų jais buvo. Jis nenorėjo būti faraonu, norėjo kaip nors išsaugoti Taalą.
Kartais jis susiimdavo, tapdavo dar rūpestingesnis ir tvarkingesnis. Somos negerdavo savaitę, antrą, trečią. Pasakodavo Jūratei apie šlovingą Atlos krašto praeitį, skraidindavo pasižiūrėti sausumos, pasakojo savo tyrimų ir stebėjimų rezultatus… Tuo giliau krisdavo paskui.
Jūratė jo ir gailėjo, ir nekentė. Nekentė labiau. Labai susidomėjo krantu. Perkūnas supanikavo – uždraudė jai vienai ten eiti. Keramika dengtų, šildomom grindimis ir šviečiančiomis lubomis aprūpintų, saugių Taalo koridorių vaiko nebuvo galima leisti ten, kur už kiekvieno krūmo tykojo pavojus. Tačiau Perkūnas žinojo, kad retkarčiais mergiūkštė išplaukia mažyčiu gelbėjimosi moduliu. Tada kapitonas siaubingai nervindamasis skaičiuodavo minutes. Galėjo sunaikinti tą laivelį, arba tiesiog jame ką nors atjungti – Jūratė gal net nebūtų supratusi, kad tai jo darbas, galvotų pati ką sugadinusi – ir… negalėjo to padaryti. Tas gelbėjimosi laivelis buvo paskutinis šansas mergiūkštei jeigu… jeigu staiga viskas eitų velniop. Negalėjo atimti iš jos tokios galimybės. Pats sau nepaliko jokio šanso.
Jūratė slankiojo po kajutes, kurios kažkada buvo gyvenamos. Rankiojo visokius mažmožius – veidrodėlius, šukutes, pieštukus blakstienoms… Pagaliau rado ir tai, dėl ko iš tiesų buvo atėjus – Deo atvaizdą ant blizgančios plėvelės. Deo atrodė nepanašus į save ir buvo su kažkokia mergina, bet jos paveikslą Jūratė tuojau nukirpo. “Deo, tu tik mano ir šito laivo. Daugiau niekieno”. Įsikišo nuotrauką į kišenėlę prie krūtinės ir paliko mirusią zoną. Eilinį kartą pažadėjo sau niekada negrįžti į šitas kapines. Eilinį kartą. “Jus reikėtų palaidoti – aš žinau, kaip tai daroma – užkasama į žemę. Tada pasodinčiau gėlių – žinau, kaip jos atrodo, mačiau paveikslėliuose, ateičiau, pasėdėčiau… ir nesijausčiau kalta, kad žvelgiu į jus tokius. Bet dėdė neleis to padaryti. Jūs jam reikalingi čia, kaip kareiviai savo postuose. Net ir mirę.”
Jūratė nusiėmė deguonies balionus ir kaukę. Buvo malonu vėl būti ryškioje šviesoje ir šilumoje. Deguonies balionai smarkai palengvėjo – teks eiti pildyti. Ji pasilenkė – nuotrauka nukrito ant grindų. Pakėlė ją, pažvelgė… žvelgė ilgai ir… pravirko. Visai be garso, tik krūpčiojo pečiai ir atsikišo aštrūs mentikauliai.
Šiek tiek apsiraminusi nusigavo į gyvenamąjį skyrių. Pro praviras dėdės kajutės dalis girdėjosi knarkimas, tvoskė aštrus somos kvapas. “Vėl!” Savo kambaryje išėmė iš rėmelio kažkokį vaizdelį su gėlėmis ir įdėjo Deo nuotrauką. “Dabar aš visą laiką matysiu tave, o tu mane!” Kiek paslampinėjo iš kampo į kampą ir nusprendė pasinaudoti proga – iškilti į paviršių. Tikėjosi taip pataisyti sau nuotaiką po vizito į draudžiamą zoną.
Kilo iš lėto, įjungusi visas šviesas. Pro iliuminatoriaus stiklą matė sprunkančius žuvų siluetus. Mažai – pasakytų dėdė – o mūsų jūroje tai būdavo žuvies… Prie pat paviršiaus įsipainiojo į tinklus. Neilgam – propeleriai juos tuojau pat supjaustė į skutus. Jūratė, žinoma, išgyveno keletą nemalonių akimirkų. Pagaliau kupolas atsivėrė, jūros mergelė įkvėpė gaivaus nakties oro ir apsižvalgė – laivelių, išplaukusių į naktinę žvejybą, nebuvo. Klausėsi jūros ošimo ir dairėsi į tamsų, be jokios žvaigždelės, dangų ir į krantą. O jis viliote viliojo. Tiesiog tamsi juosta. Bet ten buvo žemė, sausuma ir tie, ką ji matydavo arba iš labai toli, arba iš aukštai – mažyčiai žmogeliai, kuriuos dėdė Perkūnas vadino primityvia tautele. Jūratė neturėjo apie juos jokios nuomonės. Jie visada buvo labai toli. Krantas nerodė jokių gyvybės žymių ir ji įsidrąsino. Susirado ginklą, užsidėjo šalmą su žibintu. Užvarė laivelį net ant pačios sausumos. Įsiropštė ant skardžio. Pasaulis aplink atrodė be galo didelis ir kažkoks… kažkoks netvarkingas. Jame be tvarkos mėtėsi daugybė daiktų: žolių, akmenų, valčių… Pušys augo be jokios tvarkos. Jis buvo visai kitoks nei laivas…



···
Kastytis prabudo nuo ryškios šviesos ruoželio, įspindusio pro valties apačią. Akimirką nesusigaudė, nei kur jis yra, nei kas vyksta. Paskui prisiminė, kur esąs, bet nesusigaudė, kas vyksta – lauke buvo naktis ir tuo pat metu švysčiojo ryški šviesa. Pagalvojo, kad žaibas, bet nesigirdėjo griausmo. Jis iš lėto, labai iš lėto pakėlė valties kraštą. Tai, ką išvydo… privertė jo širdį plakti daug kartų greičiau. Jis matė figūrėlę, grakščią mergaitišką figūrėlę su šviesa, sklindančia iš keistos kepurės. Ji knibinėjo kažką jūros žolėse kėlė prie veido, apžiūrinėjo. Matė jos baltas rankeles. Tai negalėjo būti kas nors kita… tik jūros mergelė.
Labai atsargiai dar aukščiau pakėlė valties kraštą ir išsirideno iš po jos. Kraujas gyslose ėmė tekėti daug greičiau, judesiai tapo tikslūs ir grakštūs, kaip katino. Ir tą pačią akimirką šviesa jam smogė. Kastytis taip ir sustingo pusiau sėdom, užsimerkęs.



···
Jūratė aiktelėjo. Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės. Ji pamatė Deo. Gyvą Deo, šiltą Deo užsimiegojusiu veidu, susivėlusiais, į vieną šoną numiegotais plaukais. Geriau įsižiūrėjusi suprato, kad tai ne jis, kad tai visai kitas atlas… tiksliau, žmogus, jaunuolis. Ir gerokai jaunesnis už Deo. Ir vis dėl to… panašumas buvo. Jis kurį laiką buvo užsimerkęs – apakintas šviesos – paskui prasimerkė. Ir Jūratė išvydo atsimerkusį Deo. Ir dar vėliau – besišypsantį. To jau buvo per daug – riktelėjusi ji pasileido atgal į savo laivelį ir karštligiškai skubėdama nutolo nuo kranto. Mąstyti pradėjo vėliau.
Mąstyti pradėjo vėliau, bet pavėlavo. Jau kitą dieną ruošėsi pakilti į paviršių ir krante pasidairyti gyvos Deo kopijos, deja, dėdei Perkūnui prasidėjo “baltasis periodas”. Rytą jis pasirodė švariai nusiskutęs, persivilkęs švariais drabužiais iš “neliečiamų atsargų fondo” ir degantis noru pradėti gyvenimą iš naujo. O šį “naująjį periodą” jis ruošėsi pradėti vos ne “simboliniu aktu” – vieno iš labiausiai užšiukšlintų sandėlių tvarkymu. Ir nesiruošė to daryti vienas.
Tiesa, kiek sumišo pamatęs Jūratės kajutėje Deo nuotrauką. Prisiminimai ūžtelėjo kaip lavina. Ir ne labai kokie prisiminimai – vaikinas buvo iš “nevaldomų”. Bet dabar tai nebeturėjo jam jokios reikšmės, o mergiūkštė kažkodėl padėjo jo atvaizdą prie savo lovos. Perkūnas pasijuto išties bjauriai. Bet tai nesutrukdė jam pranešti, “kad šiandien laukia tokie ir tokie darbai…”
Jūratė, nesudėjusi bluosto visą naktį, pūtė lupytes, raukėsi… bet išsisukti nuo darbo jai nepavyko.


···
Kastytis, galima sakyti, abi naktis prabudėjo ant kranto. Dienomis miegojo namuose. Vakare jau būdavo savo “poste”. Deja… Jūros mergelė nesirodė. Laimei, tėvas labiau domėjosi, ką veikia aitvarai, o ne jis. Aitvarai namų labui nuveikdavo daug daugiau. O po poros dienų atėjo laikas vizitui pas juodaknygį. Nenorom, įsitikinęs kad šį vakarą, kai jo nebus, jūros mergelė tikrai išnirs iš savo paslaptingos pilies, jis nukėblino į sutartą vietą. Į aikštelę girioje. Nors dabar apie vilktakį net galvoti nesinorėjo. Akyse šmėkščiojo beveik realus jūros mergelės atvaizdas. Su išdidžia galvute ant ilgo kaklo, smulkiais petukais ir grakščiu liemeniu…
Buvo šiltas vasaros vakaras. Kastytis gulėjo ant kalnelio, žiūrėjo į aplink zujančius laumžirgius ir svajojo. Svajojo, kad nuverčia Perkūną nuo sosto. Žinojo, kad visiškai nusifantazavo, bet sustoti negalėjo. Ir kaip tik tada, “Kai droviai nuraudusi jūros mergelė nedrąsiai pakėlė į jį savo nuostabias, užverktas akis…” – miške kažkas sujudėjo. Tingiai pasukęs galvą… išvydo vilko kojas. Pašoko kaip įgeltas, ir tik tada pamatė, kad virš žvėries skrenda aitvarai. Spirukas ir Mo.
Vadinasi aitvarams pavyko surasti vilktakį.
Ir jis buvo čia.
Didelis, labai liesas, žvelgė kažkaip niūriai.
– Sveikas, – pratarė Kastytis. – Ee… aaa, – nebežinojo, ką sakyti. Žmogui paduotų ranką. “Gal jį reikia paglostyti? Gal ne… Kąsti neturėtų… Bet kaip šunį glostyti…”
– Aš jam viską papasakojau! – pranešė Mo, – jis su mumis eis pas juodaknygį!
– Tai va, Stepai, pareisi nebe keturiom, o dviem, – linksmai pratarė jaunuolis, – vuooo, švęsim! Pats pagalvojo: “Jei pasiseks”.
Vilkas atsitūpė, nuleido galvą.
Tik dabar Kastytis pamatė, kaip gailiai žvėriažmogis atrodo. Pro retą kailį švietėsi melsva, pašiurpusi oda.”Su tokiu kailiu jis neperžiemos… Gal jam kailinius pasiūti?” Letenų kaulai nenatūraliai stori ir kažkaip keistai išsukioti. Galva pernelyg didelė, prie ausies šviežias randas. Ir ant nugaros tarp menčių, ant kaklo prie gerklės vos užsiraukę žaizdos. “Nesaldus tavo gyvenimas, brolau.”
Vilktakis atsigręžė į mišką. Kastyčiui dingtelėjo, kad jis tuoj į jį ir nubėgs, tačiau po keliolikos akimirkų iš tamsiai žalios prieblandos į aikštelę įžengė Moris. Su lūšies kailio kuprine ant peties ir tuo pačiu, didžiosios Krauzės įduotu, dvokiančiu krepšeliu rankoje.
Pasisveikino su Kastyčiu, apžiūrėjo sunerimusį vilktakį.
– Kas tave taip? Vilkai?
Žvėriažmogis linktelėjo galva.
– Aišku… jei kas… laikykis arčiau manęs. Arčiau mano būsto. Žinai kur jis?
Vilktakis vėl linktelėjo.
– Venk eglyno…Ten vilkų visa ruja. Per trejus metus papjovė du vilktakius. Bet, tikėkimės, viskas bus gerai ir tau nereikės daugiau miške slapstytis.
Žvėriažmogis pažvelgė Moriui į akis ir vėl nuleido galvą. Didelis, žalsvai žydras laumžirgis nutūpė jam ant ausies. Ausis krustelėjo, laumžirgis pakilo ir nuskriejo tolyn.
– Daug tavo motinėlė žirgų turi, – mestelėjo Kastytis Moriui. – Tik visi smulkūs kažkokie.
– Trūksta laumių žirgams avižų …
– Klausyk, Mori, kas tame ryšulėlyje? Tame, kuris kvepia kaip prieš pora savaičių padvėsęs šeškas. Aš jį tempiau, dabar tu irgi jį kažkur neši?
– Tai vilko galva. Aukai. Ir ne taip jau baisiai smirda… negi blogai suvyniojau? O tu kažkoks nervingas. Akys paraudę ir blizga. Kas tau darosi?
– Nieko.
– Ne, brolau, taip nieko nebus, na, papasakok man!
– Gerai…mačiau jūros mergelę.
– Ka? – laumytis lėtai atsigręžė, – perkaitai begulėdamas prieš saulutę?
– Ne, rimtai!
Kastytis net užsikirsdamas iš susijaudinimo papasakojo savo naktinį reginį.
– Ką apie tai manai?
– Hmmm…- tesuniurzgė Moris ir staiga uždainavo:
Numezgiau tinklelį
Iš žalių šilkų.
Dėjau laivelin,
Plaukiau jūrelėj.
Sugavau šiokį,
Sugavau tokį,
Sugavau mergelę
Baltai raudoną…
– Sugausi tokią! – pasipiktino Kastytis, – pala pala… o jeigu ją iš tiesų sugauti. Tinklais?!
– Ji ne undinė, – kūdiki tu, žindukli, – tai Jūratė. Ji irgi kaip Perkūnas žaibus valdo. Paleis į tave vieną, ir kvit!
– O kodėl nepaleido? Turėjo progą, galėjo paleist, ir nepaleido! O gal… o gal aš jai patikau?
– Patiksi tu jūros mergelei!? Sapnuoji dieną ir atmerktomis akimis…
– Nesapnuoju! Supranti, jinai tokia… tokia…
– Kokia?
– Tokia…
Jie žingsniavo šalia. Žmogus, laumytis ir vilktakis, kuris klausėsi net ausis pastatęs. O virš jų, švelniai pasitrindami šonais, skriejo aitvarai. Trys nešuliais apsikrovę barstukai, pasislėpę už išvirtusio ąžuolo šaknų, pralaukė, kol keista kompanija nutolo. Tik tada pradėjo dalytis įspūdžiais:
– Zmogius, vilkas ir laumius kaltu vaiksto… tulbut gleit pasaulio pabaiga.
– Tai tik zmogius tiklas! Vilkas ir laumius – netikli!
– Laumius – netiklas laumius?
– Tiu gal iz menulės isklitai? Neziniai?
Mažoji medžių mergelė, kuri stebėjo visus iš drevės, kreivai šyptelėjo ir uždarė žmogaus delno dydžio savo būsto dureles. Viduje ant plonyčių gijų kabojo lopšys su jos dukrele. Medžių mergelė pasilenkė virš jo – mažylė nemiegojo, žvelgė didelėmis, juodomis akutėmis ir čiulpė pirštą. Tada mamytė ėmė dainuoti jai lopšinę. Bet taip tyliai, kad žmogus būtų nė neišgirdęs. Už uodą tyliau.
Barstukai išgirdo ir suskubo namo, kur jų laukė karšta vakarienė ir išsiilgtas patalas. Lopšinės liko klausytis tik keletas laumžirgių. Vėliau užmigo ir pati medžių mergelė. O dar vėliau ir toli nuo čia nakvynei susiruošė Kastytis ir Moris. Vilktakis susirietė į kamuoliuką. Ant šakos meiliai susiglaudę užmigo aitvarai.
Deivė Medžiojima – milžinė mergina vyro veidu ir meškos kailio apdaru – prisiartino prie keliautojų stovyklavietės. Iš anksto paruošė savo grėsmingai atrodantį lanką – stemplė įtempta, stiprūs pirštai spaudžia juoda plunksna papuoštą strėlę. Ilgai žiūrėjo – ne, atklydėliai nebuvo panašūs į medkirčius. Kirvių irgi nesimatė. Keistoki atklydėliai, bet ne kaip medkirčiai. Medžiojima, įsitikinusi, kad tai ne jos nekenčiami medžių žudikai, atsitraukė ir dingo tankmėje. Vilktakis, kuris vienintelis ją matė, vos nenumirė iš baimės. Kažkodėl jis įsivaizdavo, kad deivė būtent jį medžioja. Dar ilgai negalėjo užmigti riesdamasis į pilką kamuolį ir tebejausdamas šnervėse baisiosios deivės meškienų kvapą.


···
Nemiegojo Jūratė. Sėdėjo lovoje ir skaitė dėdės užrašus. Dabar ją labai domino viskas, kas susieta su pasauliu viršuje ir ten gyvenančiais žmonėmis.
– Li…lyja lietuz, ne – lyja lietuž… ne… Lyja lietus! – Jūratė mokėsi kalbos. – Labas ritaz…
Į krantą jai nepavyko išsprukti. Dėdė taisė kažką visai netoli jos laivelio angaro. Jūratė niekaip nesulaukė, kada jis nueis miegoti.
Retkarčiais ji pagalvodavo, kad tas jaunuolis dabar yra ant kranto, ir imdavo dar labiau nekęsti dėdės.


···
O krantas buvo tuščias.
Taip atrodė.
Bet tai nebuvo teisybė.
Už smulkių krūmokšnių slėpėsi dviese. Dar keturi snaudė kiek tolėliau įsirengtoje stovykloje.
Vienas iš to dvejeto pakėlė prie akies žiūronus, ilgai žvelgė į jūrą. Buvo juodai apsirengęs, nebejaunas, kaulėtas. Be šarvų. Antrasis, ant odinės skrandos su ant pečių ir alkūnių įkniedytais metaliniais spygliais, buvo užsidėjęs iš vielos pintą liemenę, dar vadinamą “kolčiuga”. Atrodė labiau panašus į plėšiką, nei į karį. Jis burbtelėjo:
– Gal ji dieną išlenda?
– Nemanau, Lani, ji vengs žvejų.
– Velnias, mes jų irgi turim vengti! – kiek pagalvojęs tęsė, – gal padegam kaimą ir išpjaunam, bus baigtas kriukis?! Tada būsim ramūs. Aaa?
– Idėja gera, bet mes neturim atkreipti į save dėmesį. To dar betrūko, kad Perkūnas ką pajustų. Tvardykis, ir tai per tave turim bėdų.
– Žinoma… kaip nori … tu moki, tu ir muziką užsakai. Ar paeiliui budėsime?
– Šįkart pats budėsiu visą naktį. Kiek čia jos, vasaros nakties, yra.
– Kaip pasakysi, man tik geriau, – šarvuotasis tyliai nupėdino į stovyklą. Abu geltonodžiai ir iki pusės išsirengęs raumeningas ir labai apžėlęs kovotojas prie lauželio lošė kauliukais. Dar vienas miegojo pasidėjęs rankas po galva.
– Kaltras kvailioja, – pranešė Lanis, besiruošdamas vietą nakvynei, – pats vienas budės per naktį.
– Tegu! Mums kas? Pinigėliai už laiką eina – kareivis miega, tarnyba eina.
– Jo. Kol tas senis neišlindo iš jūros. Tada gali pradėti lauk eiti mūsų kraujas.
– Nesuprantu, ko tu jo taip bijai?!
– Tas diedas jūroje gyvena, kaip koks Dievas. Ar aš šlapiu maišu trenktas, kad su Dievu kaučiausi?
– Kaltras sako, kad jis toks pat žmogus kaip ir mes, tik turi kažkokį stebuklingą laivą. O Kaltras juk burtininkas. Sutvarkys jis tą jūros senį. Mirsiu nepamiršiu, kaip jis tą pasiutusį kuršį vilku pavertė.
– Tai ko tas senis jūroje gyvena, jei jis toks paprastas? Ir kam Kaltrui mūsų prireikė, jei jis toks didelis burtininkas? Negera nuojauta mane apima. Keista viskas kažkaip. Ir ta merga iš jūros… lyg sausumoje mergų mažai. Sausumoje pilna mergų, o mes čia sėdim girioje…
– Matyt, tokių nėra. O Kaltras… manau, kad jis…
– Ką jis? – susidomėjo Lanis.
– Ai, nesvarbu. Nesvarbu, svarbiausia, kad pinigus laiku išmokėtų. Nes tada sužvėrėju. Tada galiu gerklę perkąsti ir žarnas paleisti. Net ir burtininkui.
– Jį kažkas su tais jūrų gyventojais sieja, – staiga prakalbo tas, kuris lyg ir miegojo, Suomiu vadinamas, – ir, manau, progai pasitaikius, Kaltras mus pakiš. Gerai žiūrėkit, vyrai!
Ir nutilo. Turbūt galu gale užmigo. Abu lošėjai kauliukais nieko nesakė. Nes nelabai suprato, apie ką kalbama – beveik nemokėjo šios šalies kalbos. Mokėjo kautis bet kuriam krašte. Bet ir jie jau ruošėsi miegoti. Stovykla nuščiuvo. Tik Lanis, užsidengęs sermėgos skvernu, rūkė pypkę ir žiūrėjo į žarijas.
– Suomi, miegi?
– Ne… galvoju. Prisimenu.
– Ką galvoji?
– Nieko gero negalvoju. Tie žvejai tik atrodo pėsti… o iš tiesų kautis jie moka. Net jūroj.
– Sakai?
– Mmmm. Juk žinai, kad kartais kuršiai piratauja. Pats buvau, kai jie atplaukė į Zundo sąsiaurį su septyniais laivais. Vietiniai, juos pamatę išlipo, iš savo kogų – žinai, tai tokie krovininiai laivai plačiais dugnais – susėdo į laivelius gintis nuo kuršių. Kad tu būtum matęs, kaip jie veržėsi į kovą! – yrėsi į piratus kiek įkabindami. Aš nutariau neskubėti. Tarnavau tada ten. Bet mano kailis kažką negera pajuto. Ir nesuklydo. Kuršiai, gyvatės, iškrovė laivų nosis, atgręžė laivus ir gudriai padarė – sustatė po du tarp dviejų laivų palikdami tarpą.
– Na, ir?
– O tas, kad įsibėgėję Zundo sąsiaurių gyventojų laiveliai įplaukdavo į tuos tarpus. O laiveliai buvo daug žemesni nei piratų laivai.
– O, je! – žvengė Lanis.
– Kas gavo ietimi iš viršaus taip, kad vietoje žuvo, kas vandenin įkrito… kas nuskendo. Likusieji turėjo grįžti.
– O aš esu girdėjęs, – dabar jau pasakojo Lanis, – kad kartą fryzai užtiko Gotlando saloje kuršius su šviežiai prisiplėštu dideliu grobiu. Fryzų buvo daug daugiau, tai apsupo ir išmušė beveik visus kuršius. Paėmė tris gerai pakrautus piratų laivus. Sako, kad juose buvo visa banda avių…
– Aha, ir aš girdėjau apie tas avis, tik sakė, kad tų laivų buvo penki…
– Tai turbūt koks fryzas pasakojo ir dar dievagojosi, kad jis pats pusę kuršių išmušė. Ir visi jie buvo vyrai kaip ąžuolai…
– Tai ankščiau jie tokie karingi buvo, dabar nuo ramaus gyvenimo bus pilvus užsiauginę…
Barstukas, kuris lindėdamas žolėse, klausėsi jų pokalbio, atsitraukė ir tyliai šmurkštelėjo į mišką. Buvo labai patenkintas – turės ką papasakoti.
Kaltras stovėjo prie pat vandens ir šypsojosi žvelgdamas į horizontą.
O jūra ošė.


···
Giria irgi ošė.
Kastytis miegojo kūdikio miegu. Moris ir vilktakis – jau ne. Bet dar nežadino jaunuolio. Prižadino prieš pat aušrą, kai dangaus kraštas pradėjo rausti.
Kastyčiui atrodė, kad jis vos tik akis suspėjo užmerkti, o jau tenka keltis. Nuo ryto vėsos kaleno dantimis. Retas vilktakio kailis irgi per menkai jį tešildė, tačiau išdidus žvėriažmogis net pamėlynavusia nuo šalčio oda stengėsi to neparodyti. Vienintelis laumytis atrodė žvalus ir pailsėjęs.
– Ale tu, Mori, ir sveikatėlės turi. Nei šalta tau, nei ką.
– Giria – mano namas, vaikine. Silpnų ir neištvermingų ji nemyli. Jie tenka stiprių, ištvermingų ir žiaurių pietų stalui. Niam, niam, niam… Net neišdarinėti – su visais kailiais, žarnomis… svajonėmis ir viltimis, – filosofiškai užbaigė.
Morytis dirstelėjo į vilktakį. Žvėriažmogis, kuris įdėmiai klausydamasis žvelgė jam į veidą, nuleido galvą.
– O kas per žmogus tas juodaknygis, pas kurį einame?
– Na, jis… nepiktas. Jis geras, nors ir juodaknygis.
– Tai visi jie nepikti atrodo. Prieš keletą metų pas Šamą porai dienų buvo apsistoję keli Patrimpo garbintojai. Jų žynys su trim savo mokiniais. Gabenosi dėžutėje savo žaltį. Smuklininkas pasakojo, kad žynys visas tris dienas pasninkaudamas gulėjo ant plikos žemės. Vienas jo mokinys pabaliais rinko varles tam žalčiui. O kiti du meldėsi ir mėtė į ugnį smilkalus. Sako, kad tas kambarys iki šiol smilkalais tebesmirda. Ir niekas jame apsistoti nenori. O jei kas per nežinojimą jame įsikuria, tai naktį klykdamas iš jo pabėga. Nes tame kambaryje vaidenasi miręs kūdikis. Verkdamas sienoms ir lubomis ropoja.
– Brrr, – Laumytis pasibaisėjęs skausmingai susiraukė. Vilktakis pastatė ausis.
– Tai va, žvejai jiems pasipasakojo, kad Bangpūtys juos pamiršo – tais metais žvejyba nesisekė. ” – Gal? – sako, – Patrimpas ką pagelbėtų. O mes, žvejai, žuvies jums paaukotumėm, medaus…” Žinai ką pareiškė žynys?
– Numanau, – kreivai šyptelėjęs atsakė Moris.
– Jis iškilmingai prakalbo: “Gal ir padėtų. Bet reikės kūdikį paaukoti. Iki dvejų metų. Geriau būtų berniukas, bet, blogiausiu atveju, tiks ir mergaitė.” – Įsivaizduoji?
– Taip. Patrimpas gražiai šypsosi, bet žmogaus kraują geria kaip midų.
– Žvejai, aišku, atbuli, atbuli ir pro duris. Nulėkė pas mūsų vaidilą Žaltonį. Tas atėjo, pašnekėjo su žyniu kažką. Tai tas su savo padėjėjais tą pačią dieną, per pietus, ir išvažiavo.
– Jūs dėl to, aišku, neliūdėjot?
– Tai jau ne! – šyptelėjo Kastytis. Gal jis ir Dievas, bet aš jam, tokiam, netarnausiu.
– Cit, tyliau, – perspėjo jį Moris, – apie tokius dalykus garsiai kalbėti nereikia. Kartais net medžiai turi ausis.
Kastytis net nusipurtė. Keliolika minučių jie tylėjo. Kiekvienas mąstė kažką savo. Paskui prakalbo laumytis:
– Aš ten, miške, reikalų turiu. Kokiai valandai. Palauksit manęs, gerai?
– Kokių? Jei nenori, tai ir nesakyk.
– Kodėl… galiu pasakyti – ten Pikuolio Alkas yra.
– O ko tau ten?
– Turiu ten šitą, – Moris kilstelėjo ryšuliuką su vilko galva, – nunešti. Paaukoti Pikuoliui, kad jis netrukdytų mūsų vilktakiui burtus nuimti.
– Aaa… supratau.
– Tai aš eisiu.
– Pala…
– Kas yra, ko taip žiūri?
– Tavo mama tą vilko galvą įdavė… nors, nors aš nieko jai nesakiau apie vilktakį? Aš visą laiką tampiau vilko galvą, kurią kaip tik dabar turim nunešti…Tarsi Krauzė žinojo, kad mums jos prireiks. Kaip… tai?
Laumytis nusikvatojo.
– Mano mama yra… laumė. Ji visada žino, ko prireiks.
Nors jai ir nepasakysi. Jis jau žengtelėjo į tarpą tarp dviejų klevų, kai Kastytis riktelėjo:
– Mori, palauk!
– Ko dar?
– O jeigu ir aš eičiau kartu?
– Gerai, – atsakė kiek padvejojęs laumytis, – tik nedrebink kinkų. O tu, – Moris kreipėsi į tupintį vilktakį, – pabūk čia ir pasaugok mantą. Paskui eiti nors tu nesugalvok, o tai Pikuoliui gali labiau patikti šviežia tavo galva, nei ta, pasmirdusi, kurią jam nešu. Aitvarai, irgi likit čia!
Vilktakis linktelėjo, dantimis suėmė nešulius ir pasitraukė nuo tako giliau į mišką. Aitvarai nuskriejo virš jo kažką meiliai burkuodami. Jiems visai patiko būti tik dviese. Žmogiažvėrio trečiu nelaikė. Vilktakis gulėjo samanose, žiūrėjo į juos ir nuoširdžiai pavydėjo aitvariškos laimės.
– Pikuolį mūsų kaime mažai mini, – kalbėjo bežingsniuodamas Kastytis. – Kai buvau mažas, lankiausi su mama jos tėviškėje, kur Pikuolį garbina labiau nei pas mus. Tądien kažką laidojo. Atsimenu, kad mirusįjį lydėdami vyrai mosavo kardais, moterys – peiliais. Visi šaukė: “Bėkite, bėkite, Pikuoliai!” Man, mažiui, koks tada buvau, buvo labai baisu. Net klykti pradėjau. Mama turėjo su manimi grįžti į trobą.
– Žinau tą paprotį – teko stebėti… Pikuolis…Tai numirėlių dievas. Ateina iš po žemių, iš tamsos. Jo valioje užleisti žmones nelaimėmis, atsiųsti karą, maro mergeles…- laumyčio tarpuakyje susimetė gili raukšlė, – bet netgi jį galima permaldauti.
– Kaip? Atnešant vilko galvą?
– Nebūtinai. Kiekvienas turi savo auką. Žmonės dažniausiai jam aukoja gyvulius: arklius, kiaules. Galima ir avį ar ožką. Kaip lieps Pikuolio tarnas. Patartina nešykštauti – nes gali supykti. Tada jau niekas nepadės.
– Aaaa… tu neši vilko galvą. O aš nieko. O jeigu jam tai nepatiks?
– Jam nepatiks, jei ateisi galvodamas, kad esi visų gudriausias. Net jeigu toks ir esi. Mintyse nusilenk jam. Prisimink, kad negyvensi amžinai. Kad eini į svečius pas tą, pas kurį kada nors iškeliausi visiems laikams.
Vėjas ošė žaliose medžių viršūnėse. Tviskėjo smaragdinė lapų žaluma. Kastytis krūptelėjo – kažkur veriamai suklykė kėkštas. Vėjas vis stiprėjo ir stiprėjo.
– Audra artėja?
– Ne, alka. Susikaupk ir galvok, ką patariau.
Vyko kažkas labai keisto. Vėjas kaukte kaukė, darėsi vis šaltesnis ir šaltesnis. Vėso pernelyg greitai. “Taip negali būti, – toptelėjo Kastyčiui, – burtai kažkokie.” Staiga jaunuolis suprato, kad tai ne juokai. Artėjanti Pikuolio alka tvoskė žiemos šalčiu. Net oda pašiurpo.
Jie artėjo prie Dievo buveinės. Kastytis ne juokais sunerimo. “Na, gerai…Aš nusilenkiu tau. Taip, nuoširdžiai nusilenkiu.” Atrodė, tarsi smilkinius suspaudė lediniai delnai, net akyse pasklido spindinčių kibirkštėlių spiečius… Bet tai tik ledinis vėjas. “Gerai, gerai! Jei nori – aš bijau tavęs! Tu – mirties dievas. Mirties. Visus pasiimi sau… kada nors pasiimsi mane. Į savo pasaulį. Koks jis?”
Vėjas lenkė medžius. Buvo sunku ne tik eiti, bet ir kvėpuoti.
“Kokia tavo žemė, numirėlių Dieve? Gal tai didžiulis požeminis miestas? Iš juodo ir pilko granito. Grįstas kaulais. Virš jo niekada nebūna nei saulės, nei mėnesio, nei žvaigždžių, tik ratais sukasi pulkai žmogaus balsu klykiančių baltakių likimo paukščių,… O tu sėdi savo rūmuose, akmeniniame soste. O atvykusieji vilkdami kojas kėblina bučiuoti juodo žiedo ant kaulėtos tavo rankos…”
– Kastyti, ei! Kasti! – užsimąstęs jaunuolis išgirdo Morio balsą tik tada, kai šis nutvėrė jį už rankos. – Kas tau yra? – Moris vos perrėkė vėją. – Nubusk, mums čia!
Tarpas tarp labai storų ąžuolų… labai storų. Ir… visiška ramybė. Žvejai sakytų “štilis”. Nė menkiausio vėjelio. Didelė laukymė ąžuolų giraitėje. Ir nebešalta.
Alka.
Ir kapai aplink. Labai daug kapų. Senų.
Ir devyni ratu išdėstyti aukurai viduryje. Ir iš švęstos ugnies duobės kylanti stati dūmų juosta.
O pačiame pačiame viduryje – ištisas ant baslių sumaustytų, į žemę įkastų kaukolių miškelis. Karvių kaukolės, arklių, ožkų ir kiaulių… meškos kaukolė, dar viena mažesnė lūšies, o kita – žmogaus. Viena, dvi trys…Viršuje, ant rąsto, pamauta milžiniška triakė, raguota, nežinia kokios rūšies padaro galva be apatinio žandikaulio. Kaukolės, styrančios ant pagalių, nukritę ant žemės, su sausgyslių ir mėsos likučiais, arba iki baltumo nusvilintos saulės ir nugairintos vėjų.
“Tai tavo veidas, Pikuoli?”
Moris drąsiai eina į vidurį, išvynioja savo ryšulį ir bando kaip nors užmauti pilkšvą vilko galvą ant laisvo kuolo. O tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti.
Šalta kaulėta ranka nusileidžia ant Kastyčio peties.
Jis pašoka, nesurinka tik todėl, kad išgąstis užspaudžia gerklę. Lėtai lėtai atsigręžia.
Tas, kuris stovi prie jo, visa galva mažesnis už jaunuolį. Pageltusi ir smulki, į paukščio koją panaši ranka paleidžia Kastyčio petį. Paukštiškas apvalių akių žvilgsnis nepaleidžia. Visiškai juodų, net baltymų neturinčių akių žvilgsnis iš po baltutėlių gauruotų antakių, iš labai seno veido. Nuo jo tvoskia ledinis šaltis. Jaunuolis pajunta, kaip plaukai ant pakaušio ima stotis piestu.
– Na, kaip atrodo!? – klausdamas rikteli Morytis, rodydamas į pagaliau pamautą, prasišiepusią vilko galvą, – paveiksliukas!
Jis net nepastebi, ne, jis nemato, kad Kastytis ne vienas.
Nustėręs Kastytis neatsako, tik akies krašteliu stebi senį. Tas pažvelgia į kaukolių kalnelį, ima šypsotis. Pasimato jaunuoliškai sveiki, balti ir aštrūs dantys. Ir labai jų daug, lyg pas lydeką. Žmogui per daug. Klampus kaip pelkė žvilgsnis vėl nukrypsta į Kastytį.
“Pasigailėk… Aukščiausiasis Praamžiau, kreipiuosi į tave prašydamas užtarimo ir pagalbos. Ir į tavo žmoną, žmonių pragimdytoją Didžiąją Motiną – deivę Ladą. Ir į tave, Perkūne, didysis dausų valdove, kuris važinėji ugnies vežimu, prašau užtarti mane, mirtingąjį…”
Senis ėmė tolti. Nelankstydamas kojų traukėsi atbulas. Tarsi čiuožė virš žemės. Nemirksintis žvilgsnis įsmeigtas į Kastyčio veidą. Vaiduokliška figūra ėmė sklaidytis. Pėdos tarsi ištirpo ore, keliai, liemuo… veidas darėsi neryškus. Ilgiausiai išsilaikė akys. Dvi juodos bedugnės. Galų gale ištirpo ir jos.
Kastytis nurijo seilę ir įkvėpė oro – jautėsi dūstąs.
– Kas tau yra? – Moris stovėjo šalia. – Atrodai kaip vaiduoklį išvydęs.
– Sss…enis.
– Kaip? TU JĮ MATEI !?
Kastytis linktelėjo galva. Ir nejausdamas kojų patraukė atgal. Kuo greičiau iš čia! Kuo greičiau! Galų gale ėmė bėgti. Nekreipdamas dėmesio į veidą braižančias šakas. Ir laumytis, kuris paprastai visada jį aplenkdavo, dabar vos spėjo vytis.
Kastytis atsitokėjo tik pasiekęs pagrindinį taką. Sunkiai alsavo.
– Tu jį matei ? – laumytis irgi gaudė kvapą.
– Aha… O tu ne?
– Ne. Eik tu sau! Jį labai retai mato. Ir tik tie, kurie turi dvasriaregystės gyslelę. Gali vaidilai į mokinius prašytis.
– Na jau ne! Man užteko! Jis mane palietė!
Laumytis nustėro.
– Kas yra? – Kastytis tai pastebėjo, – tai blogai, ar ką?! Kas yra?!
– Kur palietė?!!!
– Petį. Jo ranka kaip nustipusios vištos koja. Brrr…
– A, tai gerai, – laumytis su palengvėjimu atsiduso, – tai neko baisaus. Negerai, aišku, bet būna blogiau. Daug blogiau.
– Ką tai reiškia?
– Jei būtų palietęs tavo kaktą – reikštų, kad greitai mirsi. O kad palietė petį – grės pavojus, gal net būsi sužeistas, tačiau liksi gyvas. Gerai tau – dabar žinai, kad bent jau artimiausiu metu tikrai nemirsi.
– Galėčiau per audrą į jūrą plaukti ir nie… – čia jis vėl pašoko. Tik šį kartą tai buvo ne Pikuolis, o iš krūmų išniro ryšulius įsikandęs vilktakis ir abu aitvarai.
Aitvarai, prisiminę, kad artėja pietų metas, iš kažkur atnešė tris ilgas dešras! Ir du rūkytus ungurius! Ta proga draugai nutarė užkąsti prieš tolimesnę kelionę. Spirukas atrijo kokius du litrus pieno. Tačiau ir Moris, ir Kastytis atsisakė jį gerti. Tvirtino, kad netinka prie mėsos ir žuvies. Tačiau tikroji priežastis buvo retas ir ne itin malonus pieną atryjančio aitvaro vaizdas. Labai jau primenantis vėmimą.
Pieną išlakė vilktakis, kuris pernelyg nesigilino į tokias subtilias detales. Girioje jam teko ėsti ir dar neapetitiškiau atrodantį maistą.
– Dešra, – kąsnį nurijęs svajingai pratarė laumytis, – dešra, dievų maistas. Pati geriausia žuvis yra… dešra.
– Mmmm… taip. Nors aš ir kažin kelintos kartos žvejys, bet su tuo sutinku, brolau.
– Kvepianti, su plonyte luobele… nelabai riebi, bet ir ne sausa… Pasaka! – laumytis, su rupia rugine duona sužiaumojęs pustrečio sprindžio ilgio dešros gabalą, tęsė: – Kodėl žmonės dainuoja dainas apie visokias ten lelijas, žvaigždeles ir kitus nevalgomus dalykus? Dešra! Štai ką reikia apdainuoti. Jai reikėtų skirti poemas…
Visą likusį kelią, iki pat pagrindinio kelio, jie kūrė eiles dešros garbei.



Oi, dešrele, dešružėle,
Kvepiančioji kadagėliu,
Ne lelijas skyniau,
Ne žvaigždes skaičiavau,
Apie tave, nuostabioji,
Visą laiką galvojau.



Neturiu tavęs, o miela,
Kvepiančioji kadagėliu.
Tiktai rupios duonos,
Šalto vandenėlio…



Saulė iš lėto riedėjo dangumi. Takas vis platėjo, ir galų gale keliautojai išvydo properšą – priešais geltonavo kelias. Vilktakis atsitūpė ant žemės ir klausiamai dirstelėjo į laumytį.
– Nieko, – šis nuramino žvėriažmogį, – einam, einam.
Vilktakis atsistojo, dirstelėjo į kelią ir vėl atsitūpė.
– Klausyk, – Moris atsitūpė prieš jį, – tu mane pažįsti… Žinai, kad aš laikausi duotio žodžio?
Vilktakis linktelėjo.
– Tai va, aš tau pažadu, kad nuvesiu pas juodaknygį, kad ir kas nutiktų. Jei prireiks – aplupsiu pusę miesto, supratai?
– Tas, kuris kabinsis prie tavęs, turės reikalų ir su manimi, – Kastytis karingai mosavo kumščiu, perpus mažesniu nei laumyčio.
– Ir su manimi, mumis! – sucipo aitvaras, – įkąsiu!
– Cak, cak, cak! – sukaleno dantimis Mo.
– O jūs, širdelės, būsite čia ir lauksite mūsų, arba galite grįžti į kaimą, – burbtelėjo aitvarų porelei Moris.
– Na… gerai jau gerai, – įsižeidęs Spirukas vikstelėjo uodega, – aš tik norėjau, kad būtų geriau. Pats sakei, kad mano dantys kaip pjūklas.
– Ek, jei tai būtų buvę tais laikais, kai aš buvau didelė…, – svajingai prakalbo Mo.
– Norit kad mus keliaujančiu cirku palaikytų? – Moris raukėsi ir muistėsi, – ar nepastebėjot, kad mūsų kompanija šiek tiek keista?
– Cha! O gal visai nieko būtų! – juokėsi Kastytis.
Vilktakis pakilo ir žengė kelio link. Aitvarai kažkur dingo. Gal po pusvalandžio keliautojus prisivijo pirmasis vežimas. Ir neaplenkė – arklys stojosi piestu vos neapversdamas vežimo, šnarpštė, drebėjo, eiti pro vilką atsisakė. Važnyčiotojas, jau nebejaunas žmogelis prinokusių kviečių spalvos ūsais, keikdamasis traukė vadžias, porą kartų perliejo arklį botagu. Tai nepadėjo. Arklys žvelgė baltom, drebėjo, trypė vietoje.
– Ei, jūs, patraukit tą savo šunį – mano arklys baidosi!
Laumyčio akys piktai blykstelėjo, tačiau Kastytis mostelėjo ranka jį ramindamas ir atsiliepė:
– Gerai, pravažiuok, mes krūmuose palauksim!
Krūmuose jis patapšnojo vilktakiui per pasišiaušusią keterą:
– Nesijaudink. Svarbiausia nueiti pas juodaknygį. Ir nepyk, jei net aš tave šunim pavadinsiu. Jei prireiks.
Vilktakis linktelėjo galva. Jam žvėriškai norėjosi pasakyti: “Vadink, kuo nori, nors ir kate! Kad tik padėtų.”
Baisiausiai bildėdamas ūsuočio vežimas prasinešė pro šalį.
– Trrrr! – dabar jau šaukė važnyčiotojas, – trrr, rupke tu! Trrr…
Bildesys ir arklio kanopų tauškėjimas labai greitai nutolo.Vilktakis kaltai pabruko uodegą. Kastytis ir Moris žvengė.
– Žinai, mes galėtumėm rengti žirgų lenktynes, – besijuokdamas siūlė Kastytis.
– O paskutinį atbėgusįjį jis suėstų!
– Su visu raiteliu! – abu raitėsi iš juoko. Nors tai buvo gan žiauri mintis.
Net ir vilktakis prajuko. Jis nemokėjo juoktis, negalėjo šypsotis kaip žmogus, todėl tik keistai sumataravo galva, ką išvydę bendrakeleiviai galutinai susileido ant žemės. Ir tai dar buvo ne viskas. Žmogiažvėris staiga pastatė ausis ir nėrė į krūmus. Po keleto akimirkų grįžo įsikandęs už pakarpos riebų kaip paršiuką, mirtinai persigandusį barstuką. Norėdamas pasiklausyti keliautojų pokalbio, nykštukas prišleivojo per arti ir pats buvo aptiktas.
Miškas aidėjo nuo vyrų kvatojimo.
Laumytis atėmė iš vilktakio mažąjį miško žmogelį. Pataisė jo atsismaukusį švarkelį, raudoną kepuraitę, kuri laikėsi tik ant vienos smailios ausies. Barstukas tylėjo, jo juoda, smulkiai garbanota barzdelė drebėjo. Moris iš krepšio ištraukė nuo pietų likusį bent trijų sprindžių ilgio dešros gabalą ir įbruko nykštukui į rankeles. Tas tebestovėjo sustingęs, užsimerkęs, laikydamas dešrą kaip kokį rąstą. Kol laumytis pasakė jam “štiš” ir lengvai pliaukštelėjo per liulantį užpakalį. Barstukas paknopstom nulapsėjo į paparčius. Iš jų kyšantis dešros galiukas greitai tolo.
– Sudie, dešra, sudie, gražuole mano! – surimavo Kastytis.
Krizendami jie patraukė toliau.
Dabar, išgirdę artėjant vežimą, iškart patys pasitraukdavo į pakelės krūmus. Žmonės jų nepastebėdavo. Arklių, deja, nepavykdavo apgauti. Koks nors flegmatiškai ramus ir visiškai savo sunkiam likimui abejingas kuinas, tempiantis vežimą pro tą vieta, kur ką tik cimpino vilktakis, staiga atkusdavo. Ir dar kaip atkusdavo! Ausys stačios, akys plačios… į vieną kelio šoną, į kitą… Aišku, su visu vežimu. O paskui – zovada, kuo toliau nuo čia. Kartais pabirdavo bulvės, kartais…
– Trrrrrrr! – per visą mišką šaukė važnyčiotojai.
– Aaaaa! – vežimuose klykė moterys ir mergaitės.
Vėliau pasigirsdavo keiksmai.
– O aš maniau, kad moterys nesikeikia, – nusistebėjo Kastytis lįsdamas iš krūmų. Ką tik nudardėjo vežimas, kurį važnyčiojo pagyvenusi moteriškė.
– Tau labai nepasisekė – tu negirdėjai, kaip keikiasi mano mama. Va, ji tai sugeba!
– Girdėjau, – žvengė Kastytis, – net prisiminti baisu. Bet laumei keiktis galima, netgi tinka…
Vilktakis tuo metu gaudė iš vežimo iškritusią vištą. Gaudyti buvo labai nesunku, nes vištos kojos buvo surištos virvele. Paskutinis jų išbaidytas arklys tempė vežimą, pilnut pilnutėlį naminių paukščių. Matyt, į turgų. Ant kelio tai vienur, tai kitur raibuliavo plunksnelės. Baltos, rudos, raibos…
– Klausyk, – Kastytis suokalbiškai kreipėsi į Morį, – gal nereikia vilktakio į miestelį vestis? Galėtų palaukti kokiame miškelyje.
– Galvojau apie tai, – laumytis pasimuistė, – ir visgi bus geriau, jei eisim kartu. Aš žinau, kodėl tu taip galvoji. Todėl kad tu tiek pripratai prie manęs, kad nebepastebi… kad aš ne visai žmogus.
– Tu geriau nei žmogus.
– Tai tik tau taip atrodo. Žmonės miestelyje mane šiek tiek pažįsta. Gal aš kai kuriems ir ne pernelyg patinku, tačiau jie labiau linkę pasitraukti nuo manęs atokiau, nei tą parodyti. Vilkas… sakysim, kad vilkas man tinka. O štai tu, jei nenori kad tave artimiausius dvejetą metų visi apkalbėtų, gali eiti atskirai. Kad ir per porą vežimų atsilikęs.
– Na, Mori! – riktelėjo įsižeidęs Kąstytis, – kuo tu mane laikai? Klausyk, aš esu tavo brolis! Ir man nusispjaut, ar kam tai patinka, ar ne! Ir dar – aš nesuprantu, kaip tu galėjai išmąstyti tokią nesąmonę?
– Na, nepyk, – ramino jį laumytis, – tiesiog man yra tekę visokių žodžių apie save išgirsti. Aišku, sakant iš už nugaros ir tyliai.
– Kad ir kas būtų, Mori, – Kastytis pažvelgė jam į akis, – mes eisim petys petin. Ir tas, kuris įžeis tave, įžeis ir mane!
– Gerai, broli! Laumytis šyptelėjo ir pažvelgė į vaiskų dangų. Širdyje buvo tokia pat vaiskuma. Išgirdęs žingsnius atsigręžė – juos prisivijo besilaižantis vilktakis. Visas jo snukis buvo aplipęs pūkais.
– Vuo, kaip atrodo vištidžių baubas! – komentavo jo pasirodymą Kastytis, – taip nesąžininga! Reikėjo duoti vištelei šansą pabėgti – atrišti vargšelei kojas.
– Kam gaišti laiką, jei šansas lygus nuliui?
– Tai kas? Tai ir yra vadinama teisingumu, lygiomis teisėmis. Nepabėgs – pati kalta. Svarbiausia…
Taip pokalbis nuo vištos peršoko prie aukštesnių materijų. Kai priešais išniro apsauginė miestelio siena, laumytis su Kastyčiu jau diskutavo apie tai, kas pradės artimiausią karą, kam iš to bus daugiausia naudos ir t.t.



Miestelio siena buvo palyginti nauja. Ji buvo panaši į stačių rąstų tvorą. Teisybę pasakius, ji ir buvo aukšta stačių rąstų tvora. Gynybinė sienos vertė nebuvo didelė – gerai pasiruošusių karių grupė būtų ją įveikusi per kelias minutes. Tačiau, miestelėnų laimei, jų nedideliais turtais nelabai kas domėjosi. O nuo visokios valkataujančios smulkmės: plėšikų gaujų, iš miško išlendančių baubų ir kitokios bjaurasties – siena visai neblogai saugojo. Miestelėnai ja didžiavosi – ir buvo kuo, nes ne taip lengva tiek rąstų nupjauti, suvežti ir į žemę sukasti.
Vartai nebuvo nei platūs, nei siauri – kaip tik tokie, kad pralįstų vežimas. Yra buvę, kad ir nepralįsdavo. Bet čia jau kalti vežimų meistrai.
Šiuo metu jie buvo atviri ir tušti – turgus dar nebuvo pasibaigęs. Sargybinis – jaunas karys, beveik berniūkštis, lupo kietai virtą kiaušinį. Nulupęs kišo jį visą į burną… ir tik tada pamatė artėjančią trijulę.
Kiaušinis jau buvo burnoje, sargybinis akimirką dvejojo, ar tik jo iš ten neišimti pirštais, bet visgi pradėjo gromuliuoti net springdamas. Trijulė buvo čia pat.
– Hjūs khur? – sniaukrojo berniūkštis, – ahaš thuriu… – pagaliau jis nurijo paskutinį kąsnį, – man įsakyta pranešti seniūnui.
– Kas įsakyta? – griežtai paklausė Moris.
– P…pranešti.
– Ką pranešti – maišą miltų, kiaušinius?
– Aš turiu nueiti pas vadą ir pasakyti…
– O kas tada vartus saugos? – ironiškai pasiteiravo laumytis, – paliksi postą? Sakai: “Tegu visi valkatos su miškavaikiais sulenda į miestelį, o aš bėgiosiu po smukles ieškodamas, po kuriuo stalu užmigo prisilupęs vadas.” Šiaip tai neturėtum čia vienas būti. Kur kitas, kur antrasis vartų sargybinis, aaa?
Iš sargo veido išraiškos buvo galima suprasti, kad antrąjį jis bus pats kažkur išleidęs, tačiau neturėjo noro apie tai kalbėti.
– O tt..tai kas? – sargas rodė pirštu į vilktakį.
– O tu ką, vilkinio šuns nematęs? – nusistebėjo Kastytis. – Čia ne miestelis, o kaimas kažkoks! – pridūrė glostydamas vilktakiui nugarą.
– Šuo… tai šuo? – nepatikliai klausinėjo visiškai pasimetęs jaunasis sargybinis.
– Taip, tėvas per rują net dvi savaites miške pririštą kalę laikė…
– Aaa…
Palikę sargybinį už nugaros, jie žengė pro vartus.
Miestelis kaip miestelis. Trobos ir tvoros. Gal kiek įdomiau centre – amatininkų dirbtuvėlės ir parduotuvėlės turgus galų gale. Bet centras buvo priekyje, už poros kvartalų. Keistoji trijulė pasuko kairiau, atkampesnėmis gatvelėmis. Sutikti žmonės be žodžių traukėsi iš kelio. Ėmė kaukti šunys. Vilktakis atrodė klaikiai – prispaustomis ausimis, pasišiaušusiu kailiu, pritūpęs, tarsi norėdamas įlįsti į žemę. Uodega tarp užpakalinių kojų. Kastyčio nuostabai, kai kurie iš praeinančių sveikinosi su Moriu.
– Tu čia dažnai būni?
– Kartais. Atgabenu žmonėms į miestelį prekių iš Puškaičio. Kai ką ir barstukai iš miestelėnų perka. Man nuo viso to neblogai nubyra.
– O kam tau tai?
– Naivus klausimas. Vien žuvim, brolau, gyvas nebūsi. Miltų reikia, mėsos reikia, drobės drabužiams reikia… visko reikia.
– Oho! Tai tu kaip pirklys koks! Gerai tau! – stebėjosi Kastytis.
– Ne viskas taip gražu, kaip atrodo. Sakykim, kad ir tie barstukų batai. Barstukai batus siuva geriau nei žmonės. Oda geresnė, minkštesnė, geriau išdirbta ir pats darbas kruopštesnis… Na, dabar aš tau tų batų negirsiu, verčiau kokią porą padovanosiu kada.
– Gerai, – Kastytis džiugiai linktelėjo galva, – tikrų gerų batų aš lyg ir neturiu, tik tėvas senus atidavė. O kas negerai?
– Mieste kurpių visa artelė. Jiems barstukai su savo geresniais ir pigesniais batais kaip ašaka, kaip aštriausias lydekos šonkaulis gerklėje. Aš irgi. Ir ne tik kurpiams. Prieš pusmetį vakare, tik iš miestelio išėjus, keturi gerai atsiganę bernai su spragilais puolė.
– ?!
– Matai, gyvas. Bet kliuvo man tada – vaikščiojau šonkaulius susiveržęs. Nors jiems irgi kailius išdirbau. Kiek žinau, vienas po dviejų savaičių galus atidavė. Neišsilaižė. Vienas šlubuoja. O kiti du visai nieko gyvena. Laiku susiprato pabėgti, – laumytis nutilo ir sustojo. Dabar tai pamatė ir Kastytis.
Tarpe tarp dviejų aukštų tvorų iš už kampo išniro… septyniese. Spragilai, basliai, vienas netgi su kardu.
Kastytis dirstelėjo atgal – už nugaros kelią užkirto penkiese.
– Ramiai, – pratarė Laumytis, – be panikos.
Vilktakis iššiepė dantis.
Moris kaip žaibas puolė prie tvoros ir plėšte išplėšė pagalį – kartį. Tai įvyko taip greitai, kad trijulę apsupusi kompanija nespėjo prišokti. Laumytis plėšriai besišypsodamas kelis kartus apsuko virš galvos kartį. Lengvai, lyg kokią smilgą. Kastytis pasekė jo pavyzdžiu – irgi išlupo iš tos pačios tvoros baslį. Dabar du iš trijų buvo ginkluoti lazdomis, o trečiasis šiepė žvėries nasrus.
Žmogeliai aplink neryžtingai trypčiojo. Beginklis pasiutėlis laumės vaikas dar atrodė įveikiamas, bet dabar… ir ne vienas, o su kažkokiu pienburniu, ir dar su ta į vilką panašia pabaisa… Pinigai pinigais, bet kai kaulus smulkina, džiaugsmo mažai.
– Vyrai, šokam ir sutvarkom tą smirdžių, – ragino juos apyjaunis šlubuojantis žmogelis, – mūsų daug, įveiksim!
Vyrai trypčiojo, apžiūrinėjo savo batus ir nagines, bet į kovą nesiveržė.
– Alaus bus! Statinė! Ne, dvi statines pastatysiu!
– Gerai,- staiga pratarė vienas, labiausiai augalotas, – aš eisiu prieš tą laumės vaiką. Vienas prieš vieną.
– Nekvailiok, – burbtelėjo jo kaimynas.
– Pasakiau, kad eisiu, vadinas, eisiu! – pakėlė balsą kresnas narsuolis, – bet abu plikomis rankomis. Kumštynės!
Susidomėję miestelėnai apspito narsuolį.
– Pala… tai tu naujas kalvio parankinis?
– Taip! – stambusis masažavo savo neįtikėtinai storus riešus. – Statinę alaus duosi? – paklausė šlubio.
– Gerai, – šis atsigręžė į miestelėnus įdėmiai stebintį Morį, – klausyk, čia su tavimi nori muštis. Vienas prieš vieną. Plikom rankom.
– Pono valia, – Moris šyptelėjo, skėstelėjo rankomis, – visada pasiruošęs. Žiūriu, tavo koja beveik sugijo – vėl gali senais darbeliais užsiimti?
Šlubis nusispjovė. Į laumytį nežiūrėjo.
Kalvio padėjėjas nusitraukė per galvą marškinius. Suvilnijo įspūdingi raumenys. Suraukęs žemą, nuožulnią kaktą, niūriai dėbsojo iš po vešlių antakių. Atrodė labai panašus į vieną gyvūną, kuris šiuose kraštuose nesiveisė. Pakabino marškinius ant tvoros, sugniaužė kumščius ir iš lėto, svyruodamas į šonus, tarsi jūreivis laive per audrą, patraukė laumyčio link. Labai iš lėto.
Laumytis padavė Kastyčiui savo lazdą. Atrodė atsipalaidavęs. Toks ir buvo. Visiškas atsipalaidavimas, tik staiga, tarsi žaibas iš giedro dangaus, – niekam netikėtas smūgis kalviui į srėbtuvę. Šis susvyravo, bet atsilaikė ir atakavo laumytį abiejų rankų smūgiais į galvą ir liemenį. Moris dar kartą įvažiavo jam į dantis. Ir ką… nieko. Kalvis paplūdo krauju, bet laikėsi. Bet tik laikėsi – lėti jo smūgiai nepasiekdavo tikslo – laumytis lengvai jų išsilenkdavo. O ir kliudytas nė nesiraukė. Pats atakavo greitai, lengvai, tarsi žaisdamas (taip ir buvo). Po kiekvieno laumyčio smūgio kalvio padėjėjas darėsi vis vangesnis ir vangesnis. Galu gale nustojo gintis, tik stovėjo svyruodamas. Lyg vėjo pučiamas.
Laumytis jį paprasčiausiai pastūmė delnu. Netgi truputį teatrališkai. Kalvio padėjėjas nuvirto kaip koks pėdas. Nė nebandė keltis. Pūtė raudonus burbulus. Jo veidas greitai tino.
– Muškit, gyvates! – sustūgo šlubis, – duokit jiems už kalvį!!!
Miestelėnai nenorom, bet visgi pasuko Morio ir Kastyčio link. Laumytis vėl įsuko lazdą – pirmas pernelyg priartėjęs riktelėjo ir svyruodamas nusliūkino šalin.
Miestelėnai puolė. Laumytis virtuoziškai atsimušinėjo lazda nuo keturių spragilų. Kastytis pagaliu išmušė rudabarzdžiui iš rankų kirvį.
– Uaaa…! – staugė gyslotas žmogelis.
Vilktakis pargriovė jį įsikandęs kažkur labai netoli gerklės. Tuojau pat paleido auką ir krimstelėjo į koją dilbai, užsimojusiam surūdijusiu kardu. Neblogai krimstelėjo – kaulas taip ir sutraškėjo.
Kastyčiui pro pat ausį prašvilpė vėzdas. Trenkėsi į petį taip, kad net raktikaulis trakštelėjo. Kairė ranka tapo nevaldoma. Besitraukdamas nugara įsirėmė į Laumyčio nugarą. Trakštelėjęs lūžo Morio lazdos galas – ginklas trečdaliu sutrumpėjo. Vilktakis tik kulverščiom besirisdamas išvengė kirvio ašmenų…
Padėtis vis blogėjo. Užpuolikų buvo per daug.
Ir staiga jie ėmė bėgti.
Pirmąją akimirką Kastytis nieko nesuprato. Giliai kvėpavo, spaudė sunkią, tvinkčiojančio skausmo pilną kairę ranką ir su kvaila veido išraiška spoksojo į nubėgančių ir nusvirduliuojančių miestelėnų nugaras. Tik paskui pamatė atbėgančius vyrus su vienodais karių apdarais ir apnuogintais kardais rankose.
Kažkas šiltas ir švelnus prisiglaudė prie kojos – iš apačios klausiami žvelgė vilktakis.
Kastytis tik papurtė galvą.
Vienas iš atbėgusiųjų – pats vyriausias – priėjęs paspaudė laumyčiui ranką. Kastytis su palengvėjimu atsiduso. Moris su kariu kažką šnekėjosi. Jaunasis žvejys pastebėjo, kad visi atbėgę turi labai gražius minkštos odos batus. Papuoštus nematytais ornamentais, kaustytus žalvariu. Su kariais atbėgo ir tas vėpla, vartų sargas. Dabar stovėjo už savo vado tokia veido išraiška, tarsi jam būtų pavykę atstatyti pasaulinį teisingumą.
Laumytis atsigręžė į Kastytį ir pamojo prieiti arčiau.
Karių vadas, vidutinio ūgio, bet stipriai suręstas vyras, buvo ne tik vyriausias. Jis jau buvo senelio, ar net prosenelio amžiaus. Tokio amžiaus vyrai Kastyčio kaime paprastai jau neplaukdavo į tolimesnes keliones, laikėsi arčiau krosnies; o jei tekdavo panešti apypilnį maišą miltų, paskui tris dienas vaikščiodavo susiėmę nugaras, dejuodami po kiekvieno staigesnio judesio.
O šis tryško sveikata ir energija.
– Kastytis, – pristatė jaunuolį laumytis, – geriausias mano draugas. Ką draugas – brolis!
– Liudvinavas, – spaudė ranką karys. Neblogai suspaudė. Kastytis irgi pasistengė jūreiviškai spustelėti. Spaudė dešinę, bet jautė tvinkčiojant kairę. Ją dar tebeskaudėjo, bet jau mažiau.
– Ką Liudvinavas?! – šaipėsi laumytis. – Kovas jis! Visi taip vadina.
– Liaukis tu mane Dievo vardu vadinti! Dar supyks ir iš debesų per ausytes vožtels.
– Ką supyks? Tai juk karo dievas! Ko jam pykti, kad jo vardą minim? Juodą žirgą jau turi… dar juodą gaidį įsigyk. Kaip Kovui priklauso.
– Kam gaidį? Turiu visą kuopą geltonsnapių viščiukų, – Kovas linksmai peržvelgė savo karius – dauguma iš jų iš tiesų buvo labai jauni. – Nieko, vyrai, neįsižeiskit, aš jus išugdysiu kariais! Tapsit iš vištukų ereliais! – Ei, tu, o kur tavo kardas? – Kovas žvelgė į vaikinuką, kuris slėpėsi už kitų nugarų. Taip slapstėsi net du jaunieji kariai.
– Aš maniau… aš maniau, kad neprireiks. Nepatogu visą laiką nešiotis – teisinosi šis.
– Nepatogu yra kelnes per galvą nusimauti. Pala? Dar vienas be kardo?!
– Tai, kad brolis neėmė, tai ir aš… – teisinosi jaunylis.
– Brolis neėmė… – pakartojo Kovas, pašaipiai žvelgdamas į beginklius brolius, po kurių nosimis jau žėlė reti, gelsvi pūkeliai, – o trečio brolio neturit?
– Tai kad ne, – teisinosi šie, – turim sesutę.
– Mmmm? O aš jau maniau, kad apie jus tokią istoriją pasakoja: “Gyveno kartą trys broliai. Ėjo jie per kiemą, ir vyresnysis brolis užlipo ant grėblio. Na, gavo į kaktą, kaip ir priklauso. Minėdamas visokias rupūžes, žalčius, velnius nuėjo šalin. Paskui ėjo vidurinysis brolis – irgi užlipo ant to pačio grėblio. Irgi besikeikdamas atsitolino. Ką darys trečiasis brolis? Apsidairė liūdnai, bet niekur nedingsi – teko ir jam ant to grėblio lipti…”
Juoko bangai pagaliau nurimus, Kovas tęsė savo pamokslą:
– Klausykit, net jei jums kardo prireiks vieną kartą gyvenime, turite visą laiką jį turėti prie savęs. Kurpius gali palikti dirbtuvėje savo peilius ir ylas, mėsininkas irgi savo kirvio gali nesinešioti. Negi sutikęs priešą pasakysi: “Palauk, aš tuoj, tik nubėgu kardo pasiimti, kažkur prie išvietės palikau!”
Jaunieji kariai kvatojo. Smarkiai išraudę kaltininkai mindžikavo vietoje.
– Mori, o čia kas? – Kovas žvelgė į atokiau tupintį vilktakį.
– Naa… čia toks žvejys Stepas.
– ?
– Pakrantėje pasirodė nekviesti svečiai…- laumytis trumpai nupasakojo vilktakio atsiradimo istoriją. Visi, apstoję glaudžiu rateliu, klausėsi ir su nuostaba bei užuojauta dairėsi į žvėriažmogį. Šis tupėjo susigūžęs, jausdamas begalinį norą prasmegti skradžiai žemę. Kovas priėjo prie jo, atsitūpė. Vilktakis pakėlė galvą… Karių vadas… ištiesė jam ranką. Pirmą kartą, nuo tada, kai tapo vilktakiu, žmogus ištiesė jam ranką!
Nedrąsiai įkėlė vilktakis į delną savo randuotą leteną.
– Jei tave atkerės, – prakalbo Kovas, nesmarkiai spustelėjęs vilktakio galūnę, – gali bet kada ateiti pas mane ir tapti kariu. Jei neatkerės – irgi.
– Net jei neatkerės? – stebėjosi Moris.
– O kodėl gi ne. Jis jau tada elgėsi kaip karys, o ne kaip koks valstietis, kuris nuo mažiausio triukšmelio pasikiša po pažastimis po paršelį ir dumia į mišką. O kaip vilktakis jis daug pavojingesnis už bet kurį karį žmogų. Tad, Stepai – jis Stepas vardu, ar ne? – ateik pas mus, algą išrašysim, kambarį gausi su išlaikymu, jei reikės – pas barstukus batus užsakysim… dvi poras batų užsakysim!
Vilktakis žiūrėjo į jį net prasižiojęs iš nuostabos.
– Na, gerai, – pareiškė Moris, – tu, Kovai, čia per daug nesuok, nes Stepas tuojau apsigalvos ir nebeis pas juodaknygį.
– Aš nesuokiu, aš tiesiog siūlau jam variantą tam atvejui, jei…
– Gerai jau, gerai. Stepai, tai jau einam!
Vilktakis pašoko ir pribėgo.
Visa kariška kompanija nulydėjo juos iki juodaknygio būsto. Vilktakis, išdidžiai iškėlęs galvą, ėjo priekyje. Drąsiai žvalgėsi aplink. Žmonės traukėsi į šonus, pagarbiai sveikinosi su Kovu ir jo kariais, smalsiai, bet irgi su pagarba, žvelgė į žvėriažmogį. Vilktakis jautėsi… jautėsi žmogumi.
Taip jie pasiekė atokiau stūksantį namą, aptvertą neįtikėtinai aukšta tvora. Kovas dar kartą priminė vilktakiui savo pasiūlymą, pasitarė su laumyčiu kažką “apie gerai padarytus mėtymui skirtus peilius, o ne tokius, tik bulvėms skusti tinkamus, kokius nukala vietinis kalvis”. Dar paprašė perduoti linkėjimus kažkokiam Vasilai ir pagaliau paliko trijulę vienus.
– Nieko sau! – Kastytis žvelgė į tiesią nueinančio Kovo nugarą, – kiek girdėjau, jis čia neseniai?
– Aha, miestelis pasikvietė jį, kad apmokytų karius. Prasigyveno miestelis, netgi gynybinę sieną pasistatė. Kovas daug kariavęs, daug pasaulio matęs, ugnį, vandenį ir varines dūdas perėjęs. O kariais panoro tapti jaunimėlis iš pameistrių, valstiečių sūnūs, ir šiaip tie, kas dirbti tingėjo. Vargsta Kovas su jais. Na, gerai… apie Kovą ilgai šnekėti galima, – Moris stipriai pabeldė į iš vidaus užkabintus vartus.
– Na, Stepai, laikykis! – kumštelėjo vilktakį Kastytis.
Vilktakis nė nemirktelėjo. Kovo žodžių dėka mintyse jis tebesklandė kažkur tarp debesų.
O Kastytis staiga nustėro prisiminęs, kad keistasis senis Pikuolio alkoje palietė būtent tą vietą, kur neseniai kliudė vėzdas. Tarsi kažkas šalto ir šiurpaus slystelėjo į šį pasaulį iš už paslaptingos ribos ir nematomu kryželiu pažymėjo vietą, kuri ateityje bus sužeista. Už tos ribos gyveno visi dievai, dvasios, visa tai, ko privalėjai bijoti. Iš ten atėjusi jėga pavertė Stepą žmogumi vilku. Už tos ribos nueidavo burtininkai ir magai, Žaltonis jautė padarus, ateinančius iš ten.
Juodaknygis irgi kartais būdavo ten. Savo noru.
Dabar jis atvėrė vartus. Ir tiriančiai nužvelgė trijulę. Tiksliau Kastytį ir vilktakį. Su Moriu greitai pasisveikino vos vos šyptelėjęs, tarsi su senu draugu. Aukštas, liesas, neišraiškingo veido, rudų akių, sunkiai nusakomo amžiaus, veidas nusvilintas saulės iki rudumo, labai liesas – jam galėjo būti ir keturiasdešimt, ir penkiasdešimt metų. Visiškai plikas. Įdegęs pakaušis spindėjo lyg lakuotas ąžuolinis burbulas. Apsirengęs paprastais drobiniais marškiniais ir tamsiomis, storesnio audeklo kelnėmis.
“Va, taip ir turi atrodyti juodaknygis” – toptelėjo Kastyčiui. Geriau įsižiūrėjęs į jį nutarė, kad kažkada kažkur šį žmogų jau matė. Neprisiminė kur, bet bruožai buvo kažkuo pažįstami.
Nieko neklausdamas juodaknygis plačiai atvėrė vartus, įleido visą trijulę į labai švarų, akmenimis grįstą kiemą, vėl užvėrė vartus, užkabino ir rankos mostu pakvietė į namą.
– Kuo jis vardu? – Kastytis tyliai paklausė Morio, nes tik dabar susigaudė nežinąs juodaknygio vardo.
– Kastyti, gali vadinti mane Knygiumi, – kad ir kaip tyliai kalbėjo jaunuolis, juodaknygis jį vis tiek išgirdo, – čia mane visi taip vadina. Kalbėjo tyliai, maloniu, šiltu balsu.
– Aaaa… mm. Jaunuolis taip ir nepaklausė, iš kur juodaknygis žino jo vardą.
Jie įžengė į namą, į erdvų kambarį su labai nedaug baldų – ąžuolinis stalas, kelios kėdės, suolai pasieniais. Net knygų nebuvo. Išskyrus vieną, kuri atversta gulėjo ant stalo. Priešais ją tupėjo didelis, rainas katinas. Kastytis įsispoksojo į naminį žvėrelį – katinus mažai kas turėjo. Jo kaime katinai tebuvo tik trys (bent kol kas) – vienas pas jo tėvus, vienas pas Morkų ir dar vieną kažkoks keliautojas padovanojo smuklininkui Šamui. Bet tas dar tebebuvo mažytė, vaikų užniurkyta, baili katytė. Knygiaus katinas atrodė stipriai nukentėjęs kažkokiose katiniškose kovose.
Katinas irgi įsispoksojo į juos. Įdėmiai, ramiai. Ypač į vilktakį. Vilktakis laukė, kada katiniukas pasišiauš, suprunkš ir bėgs slėptis.
Vietoje to katinas abejingai nusisuko ir… letenėle atsivertė kitą knygos lapą, negrabiai nagais pakėlė ant stalo gulėjusią lininę juostelę, įmetė ją tarp puslapių ir… užvertė knygą.
Kastytis taip ir sustingo. Vilktakis net pritūpė. Knygius ir laumytis susižvalgė ir ėmė juoktis. O paskui… Moris pasisveikino su katinu:
– Sveikas! Tau linkėjimai nuo Kovo!
Kastytis jau tikėjosi, kad katinas atsakys žmogaus balsu, bet katinas tylėjo, tik linktelėjo galva. Paskui atsargiai ir kažkaip nekatiniškai nerangiai nušoko nuo stalo ant kėdės, po to atsargiai nusileido ir ant grindų. Vilkdamas užpakalinę koją, priėjo prie vilktakio. Apžiūrinėdamas cimpino ratu, atsitūpęs priešais dirstelėjo vilktakiui į akis.
Žmogiažvėris… Jo snukis įgavo keistą išraišką. Kurį laiką jie tupėjo vienas prieš kitą. Didžiulis, grėsmingas vilkas ir aptriušęs, šlubas katinas be vienos ausies. Abu žmonės ir laumytis tylėdami žiūrėjo į juos su gailesčiu ir pagarba.
– Jis… irgi? – neištvėrė Kastytis.
– Taip, – tepasakė Moris.
– O kodėl jūs jo žmogum neatverčiate? – šis klausimas buvo skirtas Knygiui.
– Kodėl? – Knygius dirstelėjo į Kastytį, paskui į “katiną”. – Todėl, kad jis serga. Labai serga… sužeistas. Atvirtęs žmogumi, mirs nei valandai nepraėjus… O kaip katinas – gali gyventi dar daug metų. Katės – labai gajūs sutvėrimai.
– Aaaa…
Knygius priėjo prie vilktakio, įdėmiai jį apžiūrėjo. Suėmė žvėriažmogio galvą, pakreipė į šviesą, patempė paakius.
– Žiūrėk į viršų, – paliepė.
Šis pakluso. Knygius įsižiūrėjo į baltuojančius vilktakio akių baltymus. Vėliau liepė įsižioti – apžiūrėjo dantis.
– Kiek laiko jis toks? – paklausė laumyčio. Tas atsigręžė į Kastytį.
– Beveik dvi savaitės.
– Tada dar nieko baisaus, – pratarė Knygius.
– O kas galėjo būti? – smalsavo jaunuolis.
– Kuo ilgiau žmogus būna vilktakiu, tuo labiau… tai galima pavadinti smegenų “vilkėjimu”. Žvėriškasis pradas išstumia žmogiškąjį. Apkerėtasis… kuris nevartoja jokių magiškų gėrimų, – įterpė kažką prisiminęs, – pamiršta senus įpročius, o vėliau ir kalbą. Yra buvę, kad per vėlai atkerėti vilktakiai pamiršo ne tik kalbėti, bet ir vaikščioti dvejomis kojomis. Jiems teko viską mokytis iš naujo. – Vasila, kak ty dumaeš, kak jevo abrabotali?(Vasila – kaip manai, kaip jį apkerėjo?) – kreipėsi jis į katiną. Katinas pasikasė tą vietą, kur turėjo būti antroji ausis, atsistojo ant visų trijų savo kojyčių ir nušlubčiojo prie kitų durų.
Knygius nusekė paskui jį. Kastytis žvelgė į plačią nueinančio knygiaus nugarą ir mąstė: “Ir kur aš jį mačiau? Net jo eisena man pažystama!” Keistasis katinas įšlubčiojo pro paslaugiai pravertas duris į kitą kambarį. Juodaknygis įėjo paskui jį. Kastytis spėjo pastebėti kitame kambaryje knygų lentyną, pageltusį žemėlapį ant sienos ir pora senų odinių šlepečių ant žemės. Užuodė salsvą pergamentų kvapą. “Va, ir juodosios knygos!” Iš už uždarų durų girdėjosi Knygiaus “dialogas” su katinu Vasila:
– Ty dumaeš? Da… ty prav.
– Ja sam spravlius!
– Perestan… nelzia!
– Eto…možet pagubit tebia!
– Zabud, ja sam… začiem eto…
– Nu i što, ja sam spravlius…
Atrodė, kad Knygius su katinu dėl kažko ginčijasi. Kastytis dirstelėjo į Morį – tas tik truktelėjo pečius. Vilktakis tupėjo pastatęs ausis. Prieblandoje jo akys švietė dviem geltonais žiburėliais.
Pagaliau pasirodė Knygius. Vienoje rankoje nešėsi pintinėlę, kitoje, priglaudęs prie krūtinės, laikė katiną Vasilą. Padėjo pintinėlę ant stalo – joje buvo sulankstytas balto audeklo gabalas. Atsargiai įkėlė katiną. Šis susirietė dugne, tik galvą pasidėjo aukščiau, ant audeklo, ir didelėmis, žaliomis akimis įsispoksojo į vilktakį.
– Ką gi, tai einam, – pratarė juodaknygis besidairydamas, – turime nueiti į vietą, kol dar nesutemo. Pakėlė nuo suolo pilką sermėgą – užsimetė ant pečių. Užsikabino ant peties krepšį, kita ranka atsargiai paėmė pintinėlę su katinu.
– Kur? – paklausė Moris.
– Ant kalno, – trumpai paaiškino Knygius, – turi jam drabužius?
– Ką?
– Drabužius jam. Dabar, būdamas vilktakiu, turi kailį – aiškino juodaknygis, – kaip žinai, žmonės kailio neturi… beveik. To, kiek yra, aiškiai per mažai, kad be drabužių gerai jaustųsi.
– Oi, tu rupke! Visai iš galvos išgaravo! – Kastytis pliaukštelėjo delnu sau per kaktą, – šitą pamiršom!
Knygius be žodžių apsisuko ir vėl nuėjo į kitą kambarį. Moris su Kastyčiu, žiūrėdami vienas į kitą, tik skėsčiojo rankomis. Vilktakis nuleido galvą ir žiūrėjo į grindis. Katinas Vasila įdėmiai stebėdamas visą kompaniją lyžtelėjo letenėlę ir kažkaip nekatiniškai pasitrynė užtraiškanojusią akį. Kastytis, kuris ir pats namie turėjo katiną, priėjo prie stalo su pintinėle – norėjo paglostyti keistąjį gyvūnėlį. Katinas pažvelgė į jį taip… kad jaunuolis kaltai šyptelėjęs atsitraukė atbulas. Grįžo juodaknygis su ryšulėliu drabužių, ir jie išėjo laukan. Knygius vedė dar atokesnėm gatvelėm, nei jie čia atėjo, todėl miestelio vartai išniro visiškai netikėtai. Naujieji sargybiniai, jau pažįstami Kovo dėka, draugiškai sveikinosi. Keletas tarpuvartėje besišnekėjusių kaimiečių moterėlių šnairuodamos į keistą kompaniją stvėrė savo nešulius ir pasitraukė atokiau. Tačiau jaunesnės apžiūrinėjo juos gan susidomėjusios. Kažkas šmėstelėdavo jų akyse. Lyg ir susižavėjimas, ar kitokio, įdomesnio gyvenimo pasiilgimas. Jie buvo kitokie nei miestelėnai – laisvi, nepaprasti, paslaptingi ir įdomūs… Jie neturėtų visą dieną šnekėti apie tai, kiek svorio priaugo kiaulės, nupirko ar nenupirko dirbtuvėje batus…
Tiesiog tebejausdami nugaromis deginančius jų žvilgsnius – Kastytis pastebėjo tarp jų porą dėmesio vertų mergelių – patraukė toliau. Į priešingą pusę, nei Kastytis, Moris ir vilktakis buvo atėję. Nueidamas Moris dirstelėjo per petį atgal – merginos aiktelėjusios užsidengė veidus. Laumytis šyptelėjo puse lūpų. Kastytis norėjo kažką pasakyti, bet taip nieko ir nepasakė. Dirstelėjo į Knygių – šis be galo atsargiai nešė krepšelį su katinu. Vasila nekatinišku žvilgsniu dairėsi aplink, žvelgė į dangų, aukštai ošiančias žalias medžių viršūnes. Jo žvilgsnis susitiko su Kastyčio žvilgsniu ir jaunuolis kažkodėl pagalvojo, kad keistasis katinas labai kenčia.


toliau>



Apie autorių

Archyvas




 
 

 
01f08e9c793401487d56a1f1a3ff0168c79d813b[1]

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui – geriausios fantastikos almanachas

Šių metų Lituanikono organizatoriai kviečia fantastus prisidėti prie Lietuvos šimtmečio paminėjimo, išleidžiant Lietuvos fantastikos šimtmečio almanachą – spausdintinį leidinį, kuriame bus publikuoti komisijos ...
Kliaksa
0

 
 
2017-08-30-lituanicon

Dvidešimt aštuntas fantastų sąskrydis – rugsėjo 30 dieną

Rugsėjo 30 dieną Vilniuje vyks Lituaniconas – jau 28-asis kasmetinis fantastų konventas. Šiemet antrus metus iš eilės jį organizuoja Tolkien Lietuva. Ne, tai nereiškia, kad […]
Kliaksa
0

 
 
unnamed

Hukono programa

Jei užsuksite į „Hukoną“, kuris vyks gegužės 6 d. Vilniuje, „Congress“ viešbutyje prie Žaliojo tilto (ir tai yra humoristinis fantastų sąskrydis, įėjimas laisvas visiems fantastams) […]
Kliaksa
0